GYVENI, KAD NUMIRTUM

O ar jūs kada jautėte baimę, tą šaltį, gerklėje juntamą tuksinčią širdį ir akimirkai apmirštantį kūną, lyg širdis būtų stabtelėjusi prieš pasivydama? Baimę, jog netrukus, kažką prarasite – artimąjį, tikėjimą ar patį save. Istorija apie juodaodį berniuką nuteistą miriop ir aplink jį besisukančio pasaulio paskutines valandas iki egzekucijos Luizianos kalėjimo elektros kėdėje. Knyga pasakoja istoriją iš skirtinų asmenų perspektyvų ir supina jų kelionę į praradimus.

Kūrinys labai ryškiai pabrėžia segregaciją 1943 metų Amerikoje, kuomet juodaodžiai it nepriskiriami žmonių rasei, o tėra įrankiai baltųjų rankose. Ar gali žmogaus kūnas būti tiesiog padargu atlikti darbams, bejausmiu, bedvasiu ir nuolankiu vykdytoju? Ir visgi, atsiranda žmonių, kurie atveria širdis ir nepaisant visuomenės normos, leidžia savo sąžinei jausti.

Man ši knyga labai patiko. Tiek savo pasakojimo stiliumi, tiek siužetu, tiek kelione link kulminacijos, kuria atrodo knyga ir baigiasi.

Pabaigiau ją ir tiesiog sėdėjau. Sėdėjau ir galvojau, kad kai kurių žmonių širdis gali būti tokia šykščiai maža, jog joje netelpa nieko daugiau, tik pats sau. Tačiau metai iš metų pasaulyje įvyko daug skaudžių pokyčių ir tikiu, kad plačiaširdžių persvara didėja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s