Nusikaltimas ir bausmė

F. Dostojevskio šedevras „Nusikaltimas ir bausmė“ kartu su Levo Tolsojaus „Karas ir taika“ yra laikomos didžiausiu rusų literatūros pasididžiavimu ir klasika. Kai prieš daugiau nei 150 metų Dostojevskis išleido šį romaną, carinėje Rusijoje knibždėjo reformos, neapykanta. Tuo metu caras Aleksandras II panaikino baudžiavą, sušvelnino spaudos cenzūrą, daugiau teisų suteikta universitetams, tai buvo didelių pokyčių metas.

Romano ašis – alkstančio ir nepriteklių kenčiančio studento, Rodijono Romanovyčiaus Raskolnikovo įvykdyta žmogžudystė. Jis kaip pagrindinis pasakojimo veikėjas piešiamas labai kontrastingai, vienok jis kurį laiką kurpia planus, kaip nužudys senolę ir ją apiplėš, nors kartu eilėje situacijų atiduoda savo paskutinius pinigus nepažystamiems žmonėms juos gelbėdamas.  Kartais savo pasisakymais ir veiksmais jis atrodė arogantiškas, šaltakraujis ir negailestingas, tačiau kitose – kilniaširdis, atjaučiantis ir bejėgis. Vidiniai Raskolnikovo monologai tikina, kad jo atliktas nusikaltimas neturi kaltės („žmogus negali būti niekšas, nes tai moralinė kategorija, o moralumas yra paprasčiausia „išpūsta baimė“, primesta religijos ir prietarų“), tačiau drauge jo košmariški sapnai, permainingos nuotaikos ir noras įduoti save policijai atskleidžia slegiančią kaltės nuotaiką.

Kas atkreipė mano dėmesį, knyga buvo kupina moteriškos meilės ir atjautos. Raskolnikovo motina, sesuo ir mylimoji visuose puslapiuose spinduliavo besąlygišką meilę. Moters portretai kūrinyje buvo įvairūs, tačiau labai globėjiški.

Romane atskleidžiamos įvairios ydos – puikybė, svetimoteriavimas, pinigų ir galios troškimas, azartiniai lošimai ir girtuokliavimas, paleistuvystė. Ši puokštė atspindėjo sumišusias ir revoliucionieriškas nuotaikas to meto Rusijoje. Pasirodo autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, kadangi kūrinyje nemažai dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir psichologijai. 

Knygoje daug moralinių dilemų, filosofinių minčių ir spalvingų charakterių. Romane radau ne tik šiurpaus nusikaltimo šleifo, bet ir meilės, užuojautos, tvirtos draugystės. Tokiai literatūros klasikai puoselėjau labai daug vilčių, nors kvapo ši knyga man neužgniaužė.

Dalinuosi dar viena įdomia recenzija: https://www.bernardinai.lt/2016-06-14-liguista-teorija/

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s