Laisvės dukros

600 klientų per savaitę, tiek tikimasi iš apgaule į viešnamius atvežtų merginų Buenos Airėse. 86 vyrai per dieną, kiekvieną dieną, lankydavo vieną, dar nepilnametę merginą, prievarta sutenerių atgabentą į Argentiną. Sunku įsivaizduoti tėvus, kurie linkėdami gero savo dukroms, pasitikėję svetimšaliais, perleisdavo jas į jų rankas tikėdami, kad jos vyksta į geresnį rytojų, bus sočios ir mylimos savo naujose šeimose, tuo tarpu jos pateko į prekybos žmonėmis gniaužtus, kur dešimtmečiais tapo belaisvės viešnamiuose. 1914 m. 4.3 mln. vyrų Argentinoje teko tik 3.6 mln. moterų, todėl prostitucijos paklausa buvo milžiniška. Izraelitų abipusės pagalbos asociacija „Varšuva“, vėliau persivadinusi į „Zwi Migdale“, vienijo daugiau kaip 500 kompanjonų ir išnaudojo 30 000 moterų daugiau nei 2000 viešnamių. Jie turėjo atstovus Brazilijoje, JAV, Šiaurės Afrikoje ir Kinijoje, nors organizacijos centras buvo Buenos Airėse, Argentinoje. Metinė organizacijos apyvarta siekė 50 mln. dolerių. Dažniausiai buvo gabenamos merginos iš žydų šeimų esančių Centrinėje Europoje.

Taigi, istorija yra paremta tikrų faktų sūkuriu, nors herojai – išgalvoti. Rozeta, Rokas ir Rachelė atsiduria Buenos Airėse skirtingomis aplinkybėmis. Knygos siužete ryški italų mafijos iš Palermo linija. Tai manęs nenustebino, nes pats autorius – italas. Kuomet teko viešėti Sicilijoje, sala mane sužavėjo, nors Palermo italai tikrai atrodė arogantiškesni nei kitų miestų gyventojai. Stovėjo institucijų, kurių informaciniuose stenduose galėjai rasti junginių „anti-mafia“, tačiau saloje jaučiausi saugiai. Kaip pats autorius viename „Žmonių“ portalo interviu pasakojo: „Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką.“

„Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas.“

Luca Di Fulvio

Ši istorija yra apie žmones, netekusius namų pamato, atsidūrusius kitų valioje ir malonėje. Tai lyg testamentas į teisingumą, į moterų teises, laisvę ir meilę. Pasakojimas atskleidė kraupius sekso vergystės užkulisius, tokia tema man dar niekada neteko skaityti. Smurtas, svaiginimas, luošinimas, bauginimas, žiaurumas buvo Buenos Airių viešnamių oras. Tai istorija apie tris žmones, kurie nepakluso taisyklėms, be baimės kovojo dėl savo laimės ir kitų gyvybės taip atrasdami, kas tokie esą ir pakeitę gyvenimus ir atvėrė šimtus širdžių.

Knyga tikrai įtraukianti, istorija nuolat išlaiko įtampą, kartais net įsigyveni į ją. Džiaugiuosi susipažinusi ir su kitokiomis socialinėmis problemomis. Nors turiu pripažinti, kai kurie siužeto vingiai buvo kiek nuspėjami, o pabaiga truputėli pompastiškai laiminga.

Interviu su autoriumi: https://www.zmones.lt/naujiena/pasaulines-sloves-sulaukes-rasytojas-luca-di-fulvio-mes-italai-esame-emigrantu-tauta.a9d529df-412d-11eb-b54d-aa00003c90d0

Daugiau apie „Zwi Migdale“: http://tangobalsas.lt/341/kaip-atsirado-tango-2/6

Luca Di Fulvio – Laisvės Dukros

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s