Petro imperatorė I-II

Po pirmosios šios knygos dalies garsiai teigiau, kad Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ man daug labiau patiko. Tačiau Petro imperatorė pasirodė knyga, su kuria reikia pagyventi. Pamažu supratau visą meistrystę. Gebėjimą gana tikslius istorinius faktus supinti į įdomų ir intriguojantį pasakojimą, gebėjimas kalbėti, mąstyti ir atvaizduoti viską to XVII-XVIII a. mentalitetu, rusiška savastimi. Man šis pasakojimas buvo tikras moteriškas atsiminimas, ne tik kaip imperatorės, bet kaip moters, kuri jautė, glaudė ir mylėjo. Buvo ir balto, ir juodo, todėl nestebina, jog pilkam viršeliui pasirinkta būtent šių dviejų spalvų sankirta. Tai dienoraštis kupinas prisiminimų iš gyvenimo kartu su caru Petru I. Niekaip negalėjau patikėti imperatorės Jekaterinos I tvirtumu ir drąsa. Moteriai, kuriai stovint imperatoriaus Petro I dešinėje, uždrausta jausti: neleidžiama priekaištauti dėl nuolatinių besitęsiančių neištikimybių, kurios buvo paženklintos pavainikiais vaikais ir aiškiai demonstruojamais šiltais jausmais kitoms damoms. Neleidžiama liūdėti ir gedėti dėl eilės mirusių vaikų, nes carui liūdnos žmonos nereikia. Patirti didžiulį spaudimą pagimdyti sūnų, sosto paveldėtoją, buvo neleidžiama nustoti to siekti, mano paskaičiavimais Jekaterina gimdė paeiliui kas kelis metus. Neleidžiama jausti pamėlusio kūno nuo tūžmingų vyro atakų, ištinusio veido ir pamėlusių paakių, tai būtina priimti, išmokti ir pamiršti. Neleidžiama jausti baimės ar paniekos daugybei bereikšmių žmonių aukų, kankinimų ir žudymo. Tačiau kartu Petras I ir aukštinamas už savo vakarietiškesnį požiūrį, tvirtą būdą, bebaimiškumą, jis buvo mylimas ir saugomas savo žmonos, atsidavusios bendrakeleivės. Ši knyga puikiai išryškina moters ir vyro skirtumus, kai kur visiškai absoliučius.

„Rusijoje moteris ne visada laikoma žmogumi. Ji – tik daiktas, kuriam labai pasiseka, jei pasinaudojus nesunaikina.“

Mane labiausiai sukrėtė antrosios dalies knygos pabaiga. Kai po beveik 20 metų bendrystės, gniaužtų jausmų ir didžiulio atsidavimo, moteris tiesiog ištuštėja. Ji nebejaučia nieko, kadaise tvirtai įsišaknijusi meilė užgijo, palikusi tik randus it ženklus, kur tiek metų ji plytėjo. Ir tada ji leidžia sau tai, kas dar prieš kurį laiką būtų ją sulyginusi su žeme – neištikimybę. Man ji pasirodė šiek tiek lyg kerštas, lyg skausmas, kurio norėta užlašinti pačiam Petrui, už daugelio metų skriaudas.

Po Petro I mirties turėjo ateiti palengvėjimas. Išsilaisvinimas. Imperatorė, visavaldė Rusijos galva, galinti viską, ko įsigeidusi, visgi tampa pažeidžiama, pasimetusi moteris, kuri bėgo nuo savęs ir ilgisi tvirto vyro užnugario, kuris tiek metų atlaikė stipriausius vėjus.

„Grožis kažkuo primena laiką.

Iš pradžių apie abu negalvoji, priimi kaip savaime suprantamus dalykus.

Abu pradedi vertinti tik tuomet, kai supranti, kad tau jų liko mažai.“

Knygos pabaiga man primena Cher dainos žodžiuose esanti klausimą „Do you believe in life after love?“

„Su Piteriu ramybė būdavo tik prieš audrą“

Kristian Sabaliauskaitė – Petro imperatorė I-II

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s