Knyga, kuri mane blaškė į juodą ir baltą. Vienu momentu aš įžvelgiau puikiai įvaldytą literatūrinį stilių, įtaigumą, kitu metu jutau pasišlykštėjimą, erzelį ir priešinimąsi. Tada pagalvojau, kad jei knyga gali sukelti tokį „karą“ viduje, autorius savo darbą padarė. Gerai.


Pasakojimas apie literatūros profesoriaus silpnybę (jei tai galima taip pavadinti, labiau norėtųsi rašyti liga) jaunoms, dar brendimo neištiktoms mergaitėms. O ypač jam galvą apsukusios Lolitos idealizavimą pasinaudojimo kontekste. Autorius pasirinko kalbėti apie šią visuomenės problemą per Humberto personažą ir pažvelgti į pasaulį ir auką prievartautojo akimis.


Kai baigiau knygą, galvojau kaip ją vertinti ir apart pasišlykštėjimo pačiu personažu ir jo veiksmais, knygos autoriui pretenzijų neturėjau. Jis puikiai atvaizdavo seksualinio pamišėlio aistrą, požiūrį ir motyvaciją. Profesoriaus Humberto pasakojimas yra it saldūs kvepalai, kurie pradžioje sudaro vieną įspūdį, bet galiausiai ilgai uostomi sukelia šleikštulį. Visa knyga – vidinis monologas, atpasakojimas veikėjo geismų projekcijos į mažametę, kuris tampa toks saldus, jog galiausiai pats nori jam trinktelėti. Autorius ore lyg ir pakabina Humberto seksualinės įtampos šydą ir baimę būti demaskuotam.


Pirmoji knygos dalis mane labiau įtraukė nei antroji, kuri vietomis buvo kiek ištęsta. Tačiau bendrai vertinčiau tikrai teigiamai. Kai taip sukeliami jausmai, kad ir neigiami, vadinasi autorius savo tikslą pasiekė, likau paliesta.
Vladimir Nabokov – Lolita.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s