Raupsai – atskirtųjų liga. Ar ji dar egzistuoja? Knyga „Molokajo sala“

Ar galite įsivaizduoti sutrikusią septynmetę mergaitę, ant kurios kūno pasirodo pirmieji raupsų požymiai – nejautrios žaizdos? Ar galite įsivaizduoti mylinčius tėvus, kurie paskutinį kartą liečia savo vaiką, prieš medikams ištremiant jį į raupsuotųjų koloniją?

Tai neįtikėtina, tikrais faktais praturtinta knyga, kuri į skaitytoją žvelgia atstumto sergančiojo akimis. Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, kuri pasižymi odos, gleivinių ir nervų sistemos pažeidimais. Negalėjau patikėti, jog pirmieji šios ligos simptomai pasirodo tik po 3-10 inkubacinio periodo metų. Tai lyg tiksinti bomba. 1974 m. šia liga sirgo apie 10 mln. pasaulio gyventojų. Ji nėra išnykusi, tačiau Lietuvoje raupsų neaptinkama jau 30 metų.

Raupsuotieji buvo uždaromi kolonijose visame pasaulyje, viena jų plytėjo Havajų salyne, Molokajo saloje, Kalaupapos regione. Manoma, kad raupsus kaip ir cholerą, sifilį ir kitas ligas atvežė užjūrio prekeiviai, imigrantai ir jūrininkai. Labai daug havajiečių mirė nuo minėtų ligų, nes paprasčiausiai neturėjo imuniteto.

Knyga pasakoja daugiau nei 60 metų trunkančią raupsuotosios Reičelės gyvenimo kelionę. Jos liūdesį ir vienišumą, jos meilę, laimę ir laisvę, jos gyvenimą Kalaupapoje, tokį tikrą, jog buvau beveik įtikinta, kad toks žmogus egzistavo iš tikrųjų. Pasidomėjau, jog per visą ligos laikotarpį iš tiesų beveik 10 000 žmonių buvo deportuoti į Molokajo salos koloniją. Ar žmonės, nusėti opų ir vizualiai subjaurota oda vis dar svajojo apie meilę, šeimą? Ar sutrauktomis nuo ligos rankomis jie galėjo vairuoti, naudotis valgymo įrankiais? Taip ir taip. 1900 – 1930 metais beveik 1000 porų susituokė, kai kurie jų susilaukė ir vaikų. Tačiau liūdna tai, jog vaikai buvo tučtuojau atskiriami ir perduodami už kolonijos ribų likusioms giminėms ar vaikų namams tam, kad neužsikrėstų, mat raupsai nėra įgimta liga, tik įgyjama. Gyventojai buvo pasidarę ir specialių įrankių, kurie padėjo jiems buityje, kuomet rankos jau klausė sunkiai.

Molokajo sala

Vienas žymiausių Kalaupapos misionierių buvo Tėvas Damionas, kuris visiškai pasišventė raupsuotųjų gyvenimo palengvinimui. Jis padėjo pastatyti 300 iš 365 esamų pastatų kolonijoje, įskaitant namus ir bažnyčias. Jis už savo begalinį atsidavimą ir meilę Molokajo žmonėms buvo apdovanotas ordinu bei laikomas šventuoju. Mirė 1889 metais užsikrėtęs raupsais. Šiais laikais raupsai laikomi mažai užkrečiama liga, kuri kaip ir kitos infekcijos perduodamos gleiviniu ar kraujo keliu.

Tėvas Damionas

Tik 1969 metais galutinai pažabojus raupsus vaistais, žmonės buvo paleidžiami namo. Radau net tokių faktų, jog pasveikusiems pacientams buvo siūloma 46 tūkstančių dolerių kasmetinė premija bei paliekamas visas įgytas turtas, jei jie liks gyventi kolonijoje. Mano nuostabai dauguma ir liko. Žmonės, kurie grįžo iš salos ir buvo vizualiai paveikti ligos, buvo atstumiami visuomenės. Jiems neduodami būstai, darbai, jų šalinamasi. Nors raupsai galiausiai pervadinti Hanseno liga, stigma išliko.

Knyga mane pakerėjo. Negaliu suskaičiuoti kiek kartų buvau nuo ašarų pritvinkusiomis akimis. Autorius Alan Brennert palietė širdį įvairiose situacijose, padėjo pajusti, ką jautė raupsais sergantis žmogus. Kaip visuomenė elgėsi tokių žmonių atžvilgiu. Ši knyga turi tęsinį pavadinimu „Molokajo salos dukra“, taigi siūlau būtinai pradėti skaityti nuo pirmosios dalies.

Alan Brennert. Molokajo sala.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s