Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanializmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s