Svetlana Aleksijevič – „Černobylio malda“. Knygos aprašymas apie katastrofą menančius išgyvenusius žmones

Svetlana Aleksijevič – ne eilinė rašytoja. 2015 metais ji buvo pirma baltarusių rašytoja, gavusi Nobelio literatūros premiją už įamžintus žmonių kančios ir heroizmo atminimus. 2020 metais VDU suteikė jai Garbės daktaro vardą. Ji taip pat buvo labai politiškai aktyvi 2020 metų Baltarusijos rinkimų ir protesto prieš A. Lukašenkos diktatūrą metu.

Svetlana Aleksijevič – „Černobylio malda“

„Černobylio malda“ – knyga, atverianti tautos akis

1986 m. balandžio 26 d įvyko pirmoji Černobylio atominės elektrinės avarija. Ji buvo pirmoji iš dviejų avarijų, kurios įvertintos 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę (antroji buvo Fukušimos avarija 2011 m. Japonijoje).
Radioaktyvus debesis, kuris susidarė 10 dienų degant reaktoriui, išnešiojo medžiagas visoje Europoje, o vėliau ir pasaulyje. 115 tūkst. žmonių buvo evakuoti iš 30 km aplink esančios zonos.
Tai viena pačių siaubingiausių žmonijos katastrofų, kuri įvyko ne tik dėl didžiulės korupcijos jėgainės statymo metu, bet ir dėl didžiulio valdžios atsainumo, nenuoseklumo ir informacijos slėpimo.

Gesinti Černobylio gaisrą – herojiška?

Ar sutinkate su antrašte? Aš sutikčiau, jei žmonės, kurie paliko šeimas ir keliavo vykdyti pareigos valstybei, būtų žinoję, ką tai iš tiesų reiškė ir jei valdžia, kuri naudojosi žmonėmis kaip beverčiais sutvėrimais, būtų apsaugojusi ir davusi tinkamą amuniciją reaktoriaus gesinimo darbų metu. Duomenys apie gaunamą spinduliuotę buvo klastojami, vietoje to – premijos. Tačiau kam jos reikalingos, jei ten dirbę žmonės mirė arba geriausiu atveju tapo invalidais, parnešė radiaciją namo ir perdavė ją savo nėščioms ir maitinančioms moterims ar senoliams.

Evakuota gimtoji žemė

Apšvinti buvo ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, kurie drauge su viršutiniais dirvožemio sluoksniais tapo tiesiog radioaktyvūs. Mokslininkai, kurie vyko į vietą negalėjo patikėti, koks tai nekontroliuojamas siaubas. Virš miesto – radioaktyvus debesis, o žmonės aria laukus, sėja. Jie turėjo būti informuoti, gauti jodo ir evakuoti. Deja, ši privilegija buvo tik valdžiai ir mokslininkams, kurie supratę, kas įvyko, skubėjo duoti instrukcijas savo šeimoms.
Viskas aplik Černobylio avarija buvo itin radioaktyvu. Net žemė. Daiktai. Žmonėms, kurie buvo evakuoti, neleido pasiimti beveik nieko. Ištuštėjus miestams, likę gyvūnai buvo iššaudyti kaip pavojingi. O evakuoti žmonės tapo it raupsuotieji. Vaikų mokyklose šalinosi. Tai buvo ir ekologinė, ir socialinė katastrofa.

Ar mes pasimokėme?

Astrave veikianti elektrinė man kelia didelį nerimą. Žinant, kaip trečiosios šalys nenori dalintis informacija apie įvykusias katastrofas, baisu tapti nežmoniškų įvykių liudininkais. Astravas yra vos 60 km. nuo gausiausiai Lietuvoje gyvenamo Vilniaus.  

Knygoje pasakojama kaip buvo grobstomas reaktorių statybai skirtas turtas, nenuostabu, kad tai vedė link nekokybiško statinio ir avarijos.

Siaubinga žmonijos patirtis dar kartą parodanti, kokie paprasti žmonės yra priklausomi nuo valdžios sprendimų ir kokie pažeidžiami.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s