Bėgūnai: Nobelio premijos laureatės knyga apie žmonių fizinį ir dvasinį judėjimą

Yra sakoma, kad jei stovi vietoje, vadinasi judi atgal. Kodėl? Nes pro tave pralekia tie, kurie bent po žingsnį keliauja pirmyn, o stovėdamas vietoje, lieki alsuoti į nugaras. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl gyventi, reiškia vis kažkaip krutėti. Puškuoti į darbus. Nusigabenti tūkstančius kilometrų. Arba tiesiog mintimis nusikelti į jaukiausius gyvenimo prisiminimus.

Mes bėgame, skubame. Tačiau kiekviena kelionė turi pabaigą. Kaip ir gyvenimas.

O. Tokarczuk 2018 metais pelnė du prestižinius apdovanojimus – „Man Booker“ ir Nobelio literatūros premiją. Tai pirma Nobelio literatūros premija, kurią gavo prozą rašanti lenkė.

Bėgūnai buvo Rusijos sentikių sekta, egzistavusi dar XVII a. Ji rėmėsi mintimi, kad nuo piktos dvasios ar velnio gelsti tik nuolatinis judėjimas.

Taip ir ši O. Tokarczuk knyga paliečia įvairių formų žmogaus judėjimą. Kartais tai piligriminė kelionė, o kartais tai kelionė prisiminimuose. Judėjimas yra jungtis tarp gyvybės ir mirties.

Kūrinys nėra apie sektą ar jos veiklą, ji apie būties drumstimą.

Knygą sudaro keli atskiri pasakojimai, it be pradžios ir visiškai be pabaigos. Kartą iškilęs pasakojimas gali būti pratęstas kad ir knygos pabaigoje. Tai primena mūsų lėkimą. Pamirštame kažką atlikti, puolame imtis kitos užduoties, tada po kurio laiko grįžtame prie to, ką buvome pradėję dar prieš kurį laiką.

Ar randame laiko sustoti ir pasigrožėti akimirka. Senstančiais tėvais, augančiais vaikais ar samanomis, kutenančiomis pėdas. Pirmu griaustiniu ar šiltu vasaros vakaru.

Tiesa pasakius, knyga nebuvo iš tų, kurios negaliu kam  nors neparekomenduoti. Ar kažkas ne taip, jei rašytoja taip smarkiai vertinama, o knyga man tik pusėtina? Nebūtinai. Kartais tiesiog ne vieta ir ne laikas.

Harvardo prof. D. Sinclair: senėjimas – liga. Kodėl senstame ir kaip tai sustabdyti? Faktai ir patarimai

Neįtikėtina knyga apie genetikos mokslo pasiekimus ir visišką žmogaus gyvenimo kokybės perversmą laukiantį čia pat, už kelių dešimčių metų kampo. Ar galite įsivaizduoti, jog būdami 80-ties, galėsite gyventi aktyvų, sveiką ir pilnavertį gyvenimą? D. Sinclair teigia, kad ne tik gali, jis yra tuo tikras. Tad pirmiausia apie autorių. Juk deklaruojant tokius teiginius reikia didžiulio ekspertiškumo.

David A. Sinclair – australas, Harvardo medicinos mokyklos genetikos profesorius. Jis sukūrė 35 patentus ir buvo apdovanotas daugiau nei 25 premijomis ir apdovanojimais, tarp kurių ir 2018 TIME žurnalo „50 Most Influential People in Health Care“, Australijos ordinas už medicinos atradimus ir kiti.

Senėjimas – pagydoma liga. Kokiais genetiniais atradimais

D. Sinclair šiuo metu yra 52 metų Harvardo profesorius. Kuomet pirmą kartą jį išvydau, negalėjau paikėti. Jis atrodo dešimtmečiu jaunesnis. Ar tai ne reikšmingas manifestas apie senėjimo pažabojimą?

Profesorius teigia, kad senėjimas tėra informacijos praradimas. Įsivaizduokite DNR, kuri apsupta baltymų gali dalintis ir užtikrinti sveikas žmogaus ląsteles ir jaunystę. Tad kas nutinka, jog ląstelės ima senti? Išskirsiu pagrindinius kelis veiksnius (žemiau ir knygos iliustracija):

  • Senėjimą lemia pažeistos DNR. Kuomet DNR pažeidžiama, sirtuinai (Sirtuinai – ilgaamžiškumą kontroliuojantys fermentai. Jie nurodo baltymams saugoti ląsteles nuo nepalankių sąlygų, ligų ir mirties) keliauja į pagalbą, apgaubdami ląstelę ją „gydo“. Tačiau atvykę gydyti pažeistų DNR jie palieka savo pirmines pozicijas ir apleidžia svarbiausią funkciją – sveikų ląstelių dalijimąsi. Kartais sirtuinai neberanda kelio atgal ir ląstelės lieka be dauginimosi funkcijos.
  • Telomerų trumpėjimas. Telomeros– chromosomos galą sudarantis gaubtas, neleidžiantis chromosomai nusidevėi, panašiai kaip batų raištelio antgalis arba nudegintas virvės galas, neleidžiantis jai nubrigzti. Mums senstant, telomeros trumpėja, kol pasiekiama riba, kai jos traktuojamas kaip DNR pažeidimas, ląstelė nustoja dalinis ir prasideda jos senėjimo procesas.
  • Pasenusių ląstelių kaupimasis.


Taigi, sirtuinai yra tarsi greitoji pagalba, kuri mobilizuojasi ten, kur atsiranda DNR pažeidimai. Tačiau gelbėdamos vienas ląsteles, jos apleidžia kitas. Tad įsivaizduokite, jei žmogus turi nemažai žalingų pomėgių, kurie nuolatos pažeidžia DNR, jis pats savo rankomis spartina savo senėjimą.

Ištrauka iš knygos „Gyvenimo trukmė“

„Vienas iš svarbiausių senėjimo požymių – pasenusių ląstelių kaupimasis. Jos negali daugintis. Jaunos ląstelės pasidalija tiek kartų, kol jų telomeros pasiekia kritinį trumpėjimo tašką. Pasenusių ląstelių kaupimasis yra užprogramuotas uždegimo dauginimasis ir sukelia senėjimo simptomus anksčiau laiko.“

D. A. Sinclair

Knygoje įvardijami organizmo senėjimą spartinantys veiksniai

Ar galite patikėti, kad žmonės patys sau kenkia spartindami ligas, senėjimą? Bet būtent taip ir yra.

Žalingi įpročiai. Rūkymas. Šis žalingas įprotis turi tiesioginį poveikį DNR pažeidimams.

„Žinojau ir tikslą to priežastį: cigaretės dūmuose esama cheminės medžiagos, vadinamos, benzpirenu, kuri prisiriša prie DNR slypinčio guanino, sulaužo DNR molekulę ir sukelia mutacijas. Pažeistos DNR atkūrimo procesas <…> itin geros sąlygos vėžinėms ląstelėms (daugintis).“

D. A. Sinclair
Asmeninė nuotrauka

Vienareikšmiškai žalą daro ir besaikis alkoholio vartojimas ar kitų žalingų medžiagų naudojimas.

UV rentgeno ir gama spinduliuotė. Saulės spinduliai, rentgeno nuotraukos ir net gi skraidymas turi įtakos senėjimui.

Per laikotarpį nuo dvidešimties iki septyniasdešimties metų tikimybė, kad susirgsite mirtinai pavojinga liga, padidėja tūkstantį katyš, taigi užkirtus kelią vienai ligai gyvenimo trukmė pakinta labai nežymiai.

Gyvulinis maistas, cukrus, mažas fizinis aktyvumas, prastas miegas. Jūsų kasdieniniai įpročiai, net ir smulkiausi turi įtakos ląstelių atsinaujinimui ir jų sveikatingumui. Vartodami daug cukraus ar mažai sportuodami negalite prisidėti prie ilgaamžiškumo.

Ar vyrai ir moterys sensta vienodai?

„Ateina gėdingas suvokimas, kad didžiąją medicinos istorijos dalį skiriami gydymo būdai buvo grįsti tuo, kas geriausia vyrams. Vyrai skiriasi nuo moterų ne tik keliose genomo vietose – jie turi vieną visiškai skirtingą chromosomą.“

Jei moteriškos ir vyriškos lyties atstovai gyvena tokiomis aplinkybėmis, dažniausiai ilgiau išgyvena moteriškos lyties individai. Atlikti tyrimai visiems laikams įrodė, kad moterys yra stiprioji lytis.

Tačiau ilgaamžiškumo patarimai vienodi tiek vyrams ir moterims. Principai yra taikomi abiem lytims vienodai. Nekantrauju pasidalyti.

Kas mūsų laukia ateityje?

Paskutinė knygos dalis yra tarsi Y.N. Harari knyga „Homo deus“. Autorius modeliuoja įvairius scenarijus. Ilgaamžiškumo ilgėjimą. Seniausias pasaulio žmogus perkopė 120 metų, autorius teigia, kad tai ateities realybė. Tačiau profesorius žengia dar toliau. Kaip pasaulį pakeis GMO produktai, organų 3D spausdinimas, genetinė inžinerija net klonavimas.

„Žemės ūkio paskirties gyvulių, lenktyninių žirgų, net naminių gyvūnėlių klonavimas tapęs įprastu dalyku 2017 metais šuns kloną buvo galima užsisakyti už 40 000$. Galima ir du, kaip tai padarė B. Steisend, norėdama susigrąžinti numylėtinę Tulearo bišonę.“

D. A. Sinclair

Mane tai suintrigavo, pasidalinsiu straipsniu, tai patvirtinančiu.

Ką daryti, kad išlikti kuo ilgiau jaunais ir sveikais?

Šiuo metu daugybė genetikų siekia išaiškinti, kaip genų pagalba atnaujinti ląstelių dalijimąsi, sustabdyti tolemerų trumpėjimą. Galbūt atsiras priemonių įterpti reikiamų sirtuinų į mūsų organizmą? Galbūt bus vaistai, kurie tiesiog eliminuos senėjimo faktorius? Palikime tai ateičiai. Mane domina, ką galime padaryti dabar? Dalinuosi keliais patarimais, kuriais vadovaujasi ir pats profesorius. Maži žingsniai, kuriuos dėl savęs gali padaryti kiekvienas.

  • Protarpinis badavimas. Badaujant arba sportuojant sirtuinų kiekis organizme išauga.
  • Mažiau mėsos, pieno produktų ir cukraus.
  • Fizinis aktyvumas.

„Fizinis aktyvumas pusvalandžiui bėgiojimo penkias dienas per savaitę telomeros atrodė maždaug dešimtmečiu jaunesnės, lyginant su sėsliau gyvenančiais. Gyvenimo trukmė pailgėjo net vidutiniu intensyvumu per dieną sportuojant vos po 10min.“

D. A. Sinclair
  • Vėsa, šaltesnė aplinka.

„Šaltis aktyvina ilgaamžiškumo genus. Šaltis sužadina sirtuinus, kurie savo ruožtu paskatina susidaryti apsauginį rudųjų riebalų sluoksnis. Aptikta koreliacija tarp rudųjų riebalų ir ilgaamžiškumo.“

D. A. Sinclair
  • Atsisakyti žalingų įpročių.
  • Resveratrolis, metforminas, D3 ir K vitaminai ir 83g aspirino (Resveratrolis yra randamas ir raudoname vyne, tačiau kaip maisto papildą galite įsigyti įvairiuose parduotuvėse Lietuvoje).
Ištrauka iš knygos „Gyvenimo trukmė“

Knygos reziumė

Knygos pradžia buvo sudėtinga, daug terminų, tačiau užkabino nuo pat pradžių. Kompetentingas Harvardo profesorius dalinasi savo gyvenimo įžvalgomis, asmeniniais pavyzdžiais ir konkrečiais patarimais. Mes patys galime daryti labai daug įtakos savo gyvenimo kokybei ir ilgaamžiškumui. Taip, kol kas neaplenksime mirties, galbūt dar keletą dešimtmečių negyvensime ilgiau nei 120 metų, tačiau laukdami genetinių atradimų, galime padaryti elementarius žingsnius prailginant kokybiško gyvenimo trukmę.

D. A. Sinclair apdovanojimai

CSL Prize, The Australian Commonwealth Prize, Thompson Prize, Helen Hay Whitney Postdoctoral Award, Charles Hood Fellowship, Leukemia Society Fellowship, Ludwig Scholarship, Harvard-Armenise Fellowship, American Association for Aging Research Fellowship, Nathan Shock Award from the National Institutes of Health, Ellison Medical Foundation Junior and Senior Scholar Awards, Merck Prize, Genzyme Outstanding Achievement in Biomedical Science Award, Bio-Innovator Award, David Murdock-Dole Lectureship, Fisher Honorary Lectureship, Les Lazarus Lectureship, Australian Medical Research Medal, The Frontiers in Aging and Regeneration Award, Top 100 Australian Innovators, and TIME magazine’s list of the “100 most influential people in the world”.

Knyga apie Prancūzijos elito intrigas. A. Diuma „Karalienė Margo“

600 knygų, tiek iš viso A. Diuma parašė individualiai ir su bendraautoriais. Jis laikomas vienu produktyviausių autorių literatūroje. Dauguma romanų parašyti remiantis tikrais istoriniais faktais ir apie tikras asmenybes bei įvykius. „Karalienė Margo“ sukėlė manyje daugybę jausmų ir didžiulį smalsumą. Kodėl? Apie viską po truputį… O pirmiausia, šiek tiek apie autorių.

A. Diuma romanas „Karalienė Margo“

A. Diuma turtai ir romanų rašymo suktybės

Meilė kūrybai A. Diuma širdyje užgimė dar šešiolikos, kai jis pirmąkart išvydo Šekspyro „Hamletas“ spektaklį. Kurdamas romanus jis labai praturtėjo. Švaistė pinigus prabangai, pomėgiams, rūbams ir moterims.

Kažkur girdėjau įdomų faktą, kad A. Diuma dirbdamas su vienu laikraščiu, spausdinančiu romaną „Trys muškietininkai“ honorarą gaudavo už kiekvieną kūrinio eilutę. Jis sugalvojo kaip pasipelnyti. Taip romane „Trys muškietininkai“ gimė papildomas veikėjas, Ato tarnas Grimas, kuris dažniausiai kalbėdavo trumpai, po žodį, kitą. Kuomet vėliau A. Diuma imta mokėti už parašytą žodį, Grimas prakalbo ilgais sakiniais.

Taigi, tai vienas tų autorių, kuris paneigia mitą, kad iš rašymo sunku išgyventi. Žinoma, ir dirbti reikia daug. 600 romanų patys nepasirašo.

Knyga apie Prancūzijos diduomenės užkulisius

Buvau gavusi daugybę A. Diuma knygų dovanų, tačiau pažindinuosi su įvairia literatūra, todėl pasilikau tik „Karalienė Margo“. Visiškai iš intuicijos. Juk autorius, parašęs „Trys muškietininkai“, „Žmogus su geležine kauke“, „Grafas Montekristas“ negali būti prastas autorius ir kituose kūriniuose.

Asociatyvi romano nuotrauka

„Karalienė Margo“ griebė mano smalsumą nuo pat pradžios. Knyga prasideda XVI amžiaus Prancūzijoje įvykusiomis hugenoto Henriko Navariečio ir katalikės Margaritos Valua vestuvėmis. Šios iškilmės po kelių dienų perskrodžiamios baisaus, tikro istorijos fakto, Baltramiejaus nakties, hugenotų skerdynėmis. Jų metu Margo susipažįsta su savo gyvenimo meile – bajoru de La Moliu, kuris didžiulės meilės Navaros karalienės įpinamas į dvaro intrigas.

Tuomet Prancūzija buvo valdoma Karolio IX, kuris aršiai gynė katalikus ir iš šalies „valė“ hugenotus. Tad Margo vyras, Navaros karalius Henrikas, iš hugenotų prievarta atsivertęs į katalikus, nuolatos buvo įtariamas neištikimybe. Karaliaus Karolio IX motina, Katerina, spendė visus galimus spąstus, jog patraukti savo dukters Margo vyrą iš kelio.

Pagrindinė knygos ašis – tikra, tyra ir karšta Margaritos Valua ir de La Molio meilė, kurios kaina buvo per didelė.

Ką palieka ši prakalbinta knyga?

Supratau, kad man labai patinka tokio tipo knygos. Karalystės gyvenimai, intrigos ir sostų karai. Žodis tais laikais nereiškė nieko, kai pasikeisdavo gyvenimo vėjas. Nebuvo saugumo, stabilumo. Visiškas tuometinis „Kortų namelis“ (serialas apie politines peripetijas, jėgos ir įtakos žaidimus valdžioje).

Knyga parašyta meistriškai, išlaikanti susidomėjimą, įtampą ir pakankamą veiksmą. Dialogai buvo įstabūs. Nuostabūs posakiai ir išlaikytas XVI a. stilius.

A. Diuma – dramos virtuozas. Tiems, kas tikisi gražios pabaigos, neverta jos ieškoti autoriaus knygos puslapiuose. Viskas ne tik realistiška, bet kartais itin skaudžiai dramatiška. Svarstyklės, kurių vienoje pusėje meilė, kitoje valdžia, dažniausiai svyra į pastarosios pusę.

Profesionalas per 10 tūkst. valandų- mitas? D. Epstein knyga „Žmogaus ribos“

Ne kartą girdėjome 10 tūkst. valandų taisyklę. Tiek gyvenimo kainuoja būti ekspertu konkrečioje srityje. Tačiau ar tikrai šis faktas pagrįstas? Galbūt ir taip, tačiau D. Epstein teigia, kad pasaulyje triumfuoja „universalai“. Žmonės, kurių žinios apima ne tik vieną konkrečią sritį.

D. Epstein. Žmogaus ribos.

Vincento van Gogo istorija knygos puslapiuose

3 minutės – tiek truko brangiausio V. van Gogo paveikslo „Gydytojo Gošė portretas“ pardavimas už 82,5 mln. JAV dolerių. Tad kokia tokio pripažinimo priežastis? Įdomi Vincento van Gogo gyvenimo istorija iliustruoja autoriaus teiginius. Savo jaunystėje menininkas mėgdavo grožėtis gamta ir galėdavo praleisti valandų valandas ją stebėdamas. V. van Gogas norėjo tapti dvasininku, todėl studijavo teologiją, atliko praktiką Borinažo kasyklų rajone Belgijos pietuose. Buvo nušalintas nuo pareigų, tačiau grįžo į tą patį regioną ir ėmė tapyti valstiečius ir angliakasius.

Būdamas 27 metų jis pasiryžo tapti dailininku ir ėmė mokytis. 32 metų įstojo į meno mokyklą. Buvo brolio išlaikytinis. Iš pradžių mokėsi piešti pieštuku, o tada ėmėsi spalvų. Sakoma, kad vienu metu buvo toks neturtingas, jo turėdavo vogti brolio kojines tam, kad turėtų su kuo nuvalyti teptukus.  Kartą jo mokytojas pasakė „Vienas dalykas, dėl kurio esu tikras – tu nesi menininkas. Per vėlai pradėjai“. Atvykęs gyventi į Paryžių susipažino su menininkais, jie turėjo teigiamos įtakos jo darbams.

Iki savo mirties V. van Gogas pardavė vos vieną paveikslą už 400 frankų, tačiau po mirties buvo pripažintas didžiu menininku. Jis mirė būdamas 37 metų, t.y. vos dešimtmetį mokydamasis piešti ir tapyti, o jo paveikslas buvo parduotas už 82,5 mln. dolerių. Tad D. Epstein šiuo pavyzdžiu teigia, jog nebūtina savo kelio žinoti nuo jaunų dienų. Daugiau sričių patyrę žmonės dažnai yra platesnio požiūriu ir eigoje pasiekia daug daugiau. Vėlyvas startas kartais yra lemtingas sėkmei.

Knygos teiginys

David Epstein yra gerbiamas už savo tikslius tiriamosios žurnalistikos darbus ir plačiai parduodamas knygas. „Žmogaus ribos“ tapo itin populiaria knyga, kuri atskleidžia priešingą visuomenei požiūrį. Žmonės mano, kad susikoncentruodami į vieną tikslą ir jo siekdami, gilindamiesi į vieną sferą, tampame profesionalais. Ir taip, ir ne. Jūs tampate profesionalu siauroje srityje, tačiau tai negarantuoja jums besąlyginių sprendimų bet kokiai situacijai. Remdamasis daugiau nei 100 sportininkų, mokslininkų, išradėjų, prognozuotojų patirtimis, D. Epstein teigia, kad daugiau įvairios patirties turintys žmonės dažnai randa trūkstamas dėlionės detales remdamiesi patirtimi kitose srityse. Universalūs žmonės ilguoju laikotarpiu tampa pranašesni nei vienos srities rykliai.

Asmeninė nuomonė

Kai knyga turi tiek daug liaupsių ir gerų atsiliepimų, lūkesčiai tampa aukšti. Tačiau praplaukiau knygos paviršiumi. Kai kurie pavyzdžiai man buvo nuobodoki, knyga neįtraukė. Manau trūko vaizdinės medžiagos. Kartais pasirodė, jog vertimas prastas, nes sakiniai neaiškūs. Nors pati mintis tikrai intriguojanti, bet turinys man buvo kiek išvargtas.

Malūkas. Šiukšlyno žmonės – prakalbinti knygų gyvenimai

Rašytojas E. Malūkas dešimtmetį buvo Trakų meras. Iš karto prisiminiau kitus garsius rašytojus, kurie turėjo atsakingas pareigas šalia sėkmingos rašytojo veiklos – A. de Saint-Exupéry (lėktuvo pilotas), John le Carre (britų žvalgybininkas). Tad niekada nežinosi, kieno širdyje slypi rašytojas.

E. Malūkas laikomas vienu populiariausių lietuvių rašytojų. Jo išleistų knygų tiražas viršija 500 000 egzempliorių. Ne viena knyga buvo išleista pakartotiniu tiražu, viso apie 150 kartų. Tai byloja apie E. Malūko išskirtinį gebėjimą skaitytojus vėl ir vėl įtraukti į savo pasakojamas istorijas.

Knyga apie neišgalvotus likimus

Kūrinys išleistas 1995 metais, tačiau plačiai skaitomas dar iki šių dienų. Kartą autorius pasakojo, jog tam, kad parengtų knygos siužetą, jis pats lankėsi šiukšlynuose, stebėjo žmones, jų įpročius, būtį ir kasdienybę.

Šiukšlyno gyvenimas  – atskira valstybė. Šioje bendruomenėje galioja savo įstatymai. Yra išrinkti viršininkai, kiekvienas turi savo „darbo“ teritoriją.

Ką pasakoja prakalbinta knyga?

Siužetas itin neįprastas. Kariotiškių šiukšlynas. Jame atsiduria du nepilnamečiai vaikai, ėmę vienas kita laikyti broliu ir sese. Matas – apsukrus berniukas, kuris būdamas paauglys sugalvoja schemą, kaip užsidirbti. Šiukšlyne supirkinėja batus, juos suremontuoja ir pardavinėja. Gustė – protinga mokinė, tačiau išdraskyta patyčių širdimi, pirmūnė. Jiedu stengiasi laikytis išvien, nors gyvenimas pakrypsta skirtinais keliais. Matas išbando save nusikalstamoje ir kontrabandinėje veikloje, nors išlaiko tyrą širdį. Sesuo vėliau apsigyvena šeimose ir gniaužia savo netikram broliui puoselėjamą meilę.

Kiek paliečia knyga?

Tai ne tik apie šiukšlyno gyvenimą, bet ir apie mažamečių vaikų spurdančias širdis. Jie priversti greitai užaugti, rūpintis savimi ir vienas kitu. Niekino neapsaugoti jie patenka į sudėtingas situacijas, jais naudojamasi. Autorius labai gražiai pabrėžia mokslo naudą ir kaip jis šviesina žmones. Vaikai ir vaikšto slidžia atbraila tarp gėrio ir blogio.

Ką knyga palieka skaitytojui?

Gailestį. Dėl tų, kurie negali apsiginti, jais manipuliuojama.

Sumišimą. Jog mūsų visuomenė tokia įvairialypė. Mes šalinamės benamių, nepagalvodami, kokia tamsa jų širdyse ir koks sudėtingas jų išlikimas.

Moralą. Nevalia tyčiotis iš nepriteklių patiriančių. Būtina pasakoti ir protinti vieni kitus, ypač vaikus, kad tokie vaikai ir taip yra žalojami gyvenimo.

Supratingumą. Gyvename tokioje visuomenėje, kokią kuriame.

Manau, tai vienas puikus kūrinys. Mes tiek daug domimės užsienio literatūra, tačiau tikrai verta atsisukti į savus rašytojus, juos palaikyti ir patirti.

Septynios nuodėmės

Ar kada matėte puikiai įvertintą filmą Se7en? Kriminalinė drama, kurios epicentras – bausmės už mirtinas žmonijos nuodėmes. Popiežius Grigalius VI a. sudarė ydų sąrašą, kurias pavadino „Septynios mirtinos nuodėmės“ manyta, jog jos buvo visų piktadarysčių ištakos. Jų apraiškos ekranizuojamos ir seriale „The New Pope“. Ėmiau ir atsidūriau pamąstymų sūkuryje. Kokios tos nuodėmės ir kaip jas vizualizuoja menas?

  • Hieronymus Bosch, „The Seven Deadly Sins“, XV – XVI a.
  • ♠️Puikybė

    Jei mums būtų pasakyta, kad tai paskutinė diena ir mums teks visam laikui iškeliauti toli ir niekada negrįžti, ką pasakytumėte savo artimiems žmonėms? Ir ar tai nėra tai, ką pasakyti reiktų tiesiog šiandien? Ar ne tą, kurį norėtumėte prieš kelionę ilgesingai, tvirtai apkabinti paskutinį reikėtų apkabinti kasdien patį pirmą?

    Jei ant galvos tviskėtų aukso karūna, ar ji nesusivyruotų nusilenkus pagelbėti silpnesniems ar visgi pirmiau kūno karūna žengtų į menę?

    Nenorime juk būti kaip Narcizas, kuris įsimylėjęs savo atvaizdą ežere tiek stebeilijosi ir gerėjosi savo grožiu, kad įkritęs nuskendo.

    Ar mūsų išdidumas ir puikybė leidžia mums mylėti kitą, kaip yra to verti? Netaupykime meilės.
    Ar puikybė leidžia prisiminti, kad į gyvenimą atėjome nuogi, tokie pat ir išeisime?
    Ar elgiatės su kitais kaip su lygiais, ar visgi egzistuoja lygesni tarp lygių?

    ♠️Gobšumas

    Mums visuomet norisi turėti daugiau. Tuo pyragėliu daugiau nei būtų pakankamai prie švediško stalo viešbutyje. Galbūt gobšuoliai visko nori daug todėl, kad jaučiasi nesaugūs, o perteklius juos ramina… Siekiame daugiau nei galime panešti, bet kas yra turtas? Jei tektų iškeliauti kaip stovi, ar jautiesi pakankamai turtingas viduje?

    ♠️Rajumas

    Kadaise maistas buvo priemonė išgyventi. Tačiau bėgant amžiams, plečiantis prekybai, atradome kitus „pasaulius“ ir skonius, maistas tapo malonumas. Galbūt gardžiai valgome tam, jog smegenyse išsiskirtų endorfinai ir priartintų nors minutėlei mus prie laimės, o galbūt gausus maistas yra turto įrodymas? Juk pūpsantį nuo maisto pilvą „palaikyti“ gali leisti sau tie, kurių kišenės ne skylėtos. Galbūt klausiama teisingai: valgome, kad gyventume ar gyvename, kad valgytume?

    ♠️Pavydas

    Argi mes nesilyginame su kitais, slapta trokšdami turėti tiek pat ir dar geriau? Ir kaip retai pagalvojame, kokia buvo kitų sėkmės kaina ir kiek pakeliui buvo už tai sumokėta.
    Jei mums pasakytų, kad vieną parą galime daryti tai, ko ilgai trokšdami nesiryžome pradėti ir mums būtinai pasiseks, ką darytumėme? Ir ar ne tai turėtumėme daryti dabar?

    ♠️Rūstumas

    Mūsų mintys tik eilė klausimų ir atsakymų mūsų sąmonėje, o klausiantysis esame mes patys, taigi kokie klausimai, tokie ir atsakymai. Jei vieną dieną mūsų širdyje gyventų tik pozityvumas ir laimė, o dienos pabaigoje skaudėtų tik lūpų kampučius nuo šypsenos, ne galvą nuo nerimo ar pykčio, ar tai būtų naujo gyvenimo pradžia? Jei visa tai, ką galvojame ar sakome nugultų ant mūsų odos, ar ji vis dar būtų graži?

    ♠️Tingumas

    Mes tingime būti laimingi. Tingime būti sveiki. Tingumas atsiranda, jei neturime tikslo, vizijos ar motyvacijos. O jei kiekvienas naujas rytas būtų dar vienas žingsnis savirealizacijos link? „Vangumas yra maloni, tačiau kankinanti būsena. Turime kažką veikti, kad jaustumėmės laimingi. Įgimtiems žmogiškumo polinkiams veiksmas yra toks pat svarbus kaip ir mintis. M. Gandhi“

    ♠️Geismas/gašlumas

    Meilė be meilės. Žmogaus nuasmeninimas, nuo subjekto į gaivalingą objektą. Įdomi mintis pamąstymui: „Kultūrinis kontekstas, kuriame šiandien gyvename, – tai erotizuotas pasaulis. Jis yra daugelio masinės komunikacijos priemonių sąmoningai sukonstruotas ir išnaudojamas reklamai.“
    O jei širdis tampa it Pario, kuris ne tyriausių jausmų vedamas pasigviešė Menelajo žmoną Helenę ir įžiebė daugiau nei dešimtmetį vykusį Trojos karą aprašytą Homero „Iliadoje“?

    Žmogus greitai pasiduoda, kai nuodėmė jam pasirodo po vertybės skraiste. M. Gandhi

    Viena diena senovės Romoje su knyga

    Viena diena senovės Romoje prasideda 115 Pr. Kr., tuo metu imperiją valdo Trajanas. Jam valdant Roma buvo didžiausia per jos egzistavimo istoriją, tai buvo galybės laikai. Kaip atrodė pasaulis daugiau nei prieš 2000 tūkst. metų?

    Vienos dienos Romoje niekada negana

    Roma – vienas gražiausių mano matytų miestų. Atrodo, kad jame galima gerėtis absoliučiai kiekvienu kampeliu. Skulptūros, bažnyčios, statiniai priverčia aikčioti kone už kiekvieno peržengto kampo. Keliauti su šia knyga yra itin įdomu, kuomet miestas jau aplankytas. Galima palyginti bei įsivaizduoti kaip viskas pasikeitę. Vienos dienos Romoje negana, tiesa pasakius, pasimėgaujant negana nė savaitės.

    Tipenant knygos puslapiais

    Knygos viršelis

    Knygos autorius italas Alberto Angela – paleontologas, rašytojas ir žurnalistas. Jis garsus istorijos ir mokslo pasakotojas Italijoje, veda laidas televizijoje. A. Angela itin išmoningai pasirinko knygos rašymo principą. Pamenu istorijos vadovėlius, jie buvo įdomūs ir tiesa pasakius sultingi faktais, tačiau A. Angelą kopia į naują lygį. Nors tai nėra naujausia knyga, tačiau dalinamasi nemirtingais faktais. Skaityti istorinę knygą, kuri pateikiama kaip pasivaikščiojimas po antikinę Romą, visiškai vizualizuoja istoriją. Tai tampa pramoga.

    Įsivaizduojant Senovės Romą

    Istorija prasideda itin ankstyvą rytą, vos aplink 6 valandą ryto ir kas kelias valandas keliauja vis tolyn ir gilyn į imperijos kasdienybę. 115 metais prieš Kristų buvo aiški gyventojų hierarchija. Įdomu, jog tai atsispindėjo net gyvenamuosiuose namuose. Pasiturintieji gyveno pirmuose aukštuose, o tuo tarpu vargingesni – viršutiniuose. Būsto kainos dėliojasi kiek kitaip nei šių dienų pasaulyje. Ir viskas dėl kanalizacijos/santechnikos, viršutiniai aukštai buvo neaptarnaujami. Su autoriumi keliaudami per visą vargingųjų ir turtingųjų buitį, sužinome apie gyvenimo ypatumus ir luomų skirtumus.

    Vienas įspūdingiausių aprašymų man pasirodė apie Koliziejų. Yra tekę ten lankytis, kone kilometrai infrastruktūros, požemių griuvėsių, atkuriami pasakojime ir sujungiami į vientisą erdvę. Ar galite įsivaizduoti, kad buvo profesionalių gladiatorių, kurie vien dėl pinigų eidavo į areną žudyti? Pramogos, kuomet žmonės kaunasi prieš laukinius žvėris ir ne retai yra sudraskomi. Laikai, kai žiaurumas buvo pramoga.

    Romos viešosios pirtys – vieta, kur kiekvienas ateidavo ir mėgaudavosi šiluma ir švara. Kas mane nustebino – vergams pirtys buvo nemokamos. Viena iš keistybių – viešieji tualetai, kurie kaip kokie barai, buvo susibūrimo vietos. Jose susirinkę bendroje erdvėje diskutuodavo, bendraudavo atliekant gamtinius reikalus. Tualetus namuose turėjo tik turtingieji.

    Dar viena šokiruojanti detalė apie šeimą. Kuomet romėnų šeimoje buvo susilaukiama vaiko, pirmiausia jį turėjo pripažinti vyras. Jei gimsta iš eilės daug mergaičių, tėvas gali atsisakyti ją priimti ir taip vaikas išgabenamas iš namų. Mergaitės ilgą laiką istorijoje buvo laikomos kone antrarūšėmis.

    Vergų turgus. Žmonės pardavinėjami kaip daiktai ir jau tuo metu pasitelkiamos marketingo gudrybės. Paklusnus, ištvermingas arba mažai valgantis buvo privalumai ir derybiniai argumentai.

    Kai istorija tampa malonumu

    Tokia puslapių kelionė po Romą man pasirodė itin priimtinas istorijos įsisavinimas. Tai dar vienas modernus būdas mokytis su entuziazmu. Ypatingai jei su tekstu pateikiamas ir vizualinis turinys. Labai norėčiau tokiu principu praleisti dieną senovės Mesopotamijoje, pažinti Egipto paslaptis ar iškeliauti vikingų keliais. Dar viena įdomi apžvalga čia.

    Ko moko reklamos Dievai?

    David Ogilvy – laikomas reklamos tėvu, legenda ir etalonu. Kokiais principais jis vadovavosi pasiekti tokias aukštumas? Ar sunki buvo kelionė?

    David Ogilvy gimė pasiturinčioje britų šeimoje, gavęs stipendiją vėliau studijavo Oksforde. Ten sekėsi prastai ir buvo pašalintas. Prasidėjo savęs ieškojimų kelionė. Dirbo virėju Prancūzijos restorane, taip pat pardavimų vadybininku Anglijoje. Pastarasis darbas jam gerai sekėsi, vėliau įkvėptas įkūrė Ogilvy & Mather agentūrą. Jų klientais tapo Rolls Royce, Sears, Britanijos vyriausybė, Puerto Riko valstybė, Shell, American Express, IBM.

    Principai, vedantys į tarptautinę sėkmę

    Kuomet domimės sėkmingais žmonėmis, kyla daugybė klausimų, kurie dažniausiai išsišakoja iš vieno pagrindinio: „Kaip jiems tai pasisekė?“. D. Ogilvy tarsi girdėjo šį šmėžuojantį klausimą kitų galvose ir parašė knygą, kurią buvo privaloma skaityti ne vienoje verslo mokyklose. „Reklamos žmogaus išpažintis“ tai autobiografija, pagardinta išbrandintais ir išmėgintais rinkodaros principais. Taip, knyga parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, per tiek metų pokyčių pasaulyje įvyko nemažai, tačiau kai kurios tiesios liko nepajudinamos.

    Ar pasinaudosite D. Ogilvy patarimais?

    Tiesa, atvertus knygą, nuo pirmo puslapio jaučiasi didžiulis autoriaus pasitikėjimas savimi. Galiu net įsivaizduoti, kaip knyga rašoma įsitaisius į patogų odinį krėslą, šalia viskio taurė ir tabako kvapas, iš garuojančio cigaro. Štai, tie rinkodaros brangakmeniai, kuriuos bando inkrustuoti į savo kūrinius reklamos žmonės.

    1. Vartotojus skatina pirkti turinys, o ne forma. Reikalinga išgrynintas, aiškus ir tiesus turinys.
    2. Būtina remtis puikia idėja ir ja tikėti. D. Ogilvy teigia, kad niekada nesiųstumėte savo idėjos klientui tą pačią dieną, mintis ir kūrinys turi bent dieną pastovėti, susigulėti, jog kitą dieną būtų galima įvertinti dar kartą. Ir tik ta idėja, kuria tikite, turi išvysti dienos šviesą.
    3. Pateikti faktų. The more facts you tell, the more you sell. Nuomonė, kad faktai nerūpi yra netiesa. Čia galima pateikti garsiąją Ogilvy frazę: „Vartotoja nėra visiška idiotė – ji jūsų žmona“.
    4. Reklama jokiu būdu negali būti nuobodi, tokiu atveju negalite tikėtis pardavimų. Reklama turi užkabinti, paliesti, sujaudinti. Kalbėkite apie produktą tik tiesą.
    5. Samdykite darbuotojus, protingesnius už save.

    “Tell the truth, but make the truth fascinating.”

    “Tell the truth, but make the truth fascinating.”

    • Klientai gali jūsų reklamas kritikuoti, bet niekada negali jų taisyti patys. Kūrybinį darbą turi atlikti vienas žmogus. Knygoje D. Ogilvy dalinosi mintimis, jog niekada nepriimdavo užsakymų, kuomet reklamos proceso derinimas ir sprendimai priklausydavo nuo daugybės žmonių, kaip paprastai pasitaiko korporacijose. Sprendimą turi priimti keli žmonės.
    • Dar viena geležinė taisyklė, kuri dažnai cituojama „Niekuomet nekurkite reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo šeimai“. Reklama jums turi patikti, turite ja didžiuotis.
    • Reklama kurią kuriate turi formuoti kompanijos įvaizdį ir prisidėti prie jos ilgalaikių tikslų.

    Štai ir pagrindiniai reklamos kūrybos principai. Ar to pakanka? Žinoma ne. Bet toliau prasideda meistrystės plonybės.

    Reklamos tekstas už milijonus

    D. Ogilvy vykdomi projektai dažnai turėdavo milijoninius biudžetus. Tai atveria dideles galimybes, tačiau kartu iškelia ir didžiulius lūkesčius. Taigi, kaip suformuoti parduodančius reklamos tekstus?

    Antraštė. Ją perskaito penkiskart daugiau žmonių nei patį reklamos tekstą. Ji yra reklamos esmė. Antraštė turi būti pakankamai koncentruota, aiški, tiksli ir užkabinanti. Nuo jos sėkmės priklauso itin daug. Svarbu suprasti, kad antraštė turi kažką žadėti klientui arba taip smarkiai intriguoti, lyg už rankos vestų klientą tekstu tolyn. Žodžiai „naujiena“ ar „nemokamai“ yra tinkami ingredientai. Puiku, jei antraštėje randama vietos ir įmonės pavadinimui. Geriausios antraštės yra iki 6 žodžių, bet galimos ir ilgesnės. Tokiu atveju reikia pasirūpinti, kad pirmi ir paskutiniai 3 žodžiai būtų itin stiprūs. Ir ypatingai pabrėžiama, jog būtina vengti klaidinančių antraščių. Galbūt ir sulauksite paspaudimų, tačiau ilgainiui prarasite pasitikėjimą.

    Po antraštės keliauja sekantis labai svarbus teksto akcentas, tai paantraštė. Autorius ragina apsiriboti 11 žodžių. Ar būtent taip, spręskite jūs, tačiau tai antras pagal svarbumą tekstas jūsų reklamoje. Sudėkite ten didžiulę meilę. Jei paantraštę išryškinsite, šis triukas padės prikaustyti skaityti toliau.

    Keletas patarimų pačiam tekstui: jis neturėtų būti mažesnis nei 9 šriftas. Jei pastraipas atskirsite tekstu, pavyzdžiui citatomis arba esminėmis frazėmis, susidomėjimas padidės 12 procentų. Man pasirodė įdomu tai, kad jei reklamos tekstas prasidės didesniu šriftu išryškinta raide, jį perskaitys vidutiniškai 13% daugiau skaitytojų.

    Vizualas. Jis būtinas. Geriausiai spalvotas. Žinoma, geriau veikia nuotrauka nei piešinys. Čia norėčiau paantrinti, kad šių dienų reklamoje, nuotrauka ar iliustracija yra itin galingas įrankis prikaustyti ir sudominti. Įdomus faktas, kad jeigu norite prikaustyti moteriškos lyties asmenį, tam labiausiai tinka nuotrauka, kurioje būtų kūdikis!

    Darbo etika ir principai „Ogilvy & Mather“

    D. Ogilvy ragina į problemą žiūrėti kliento akimis, pajusti svarbą ir geriausią sprendimą. Pajautimas yra labai svarbus. Autorius taip pat visuomet laikėsi nuostatos, jog niekada nepasakojo apie kitus klientus ir darbus su jais. Konfidencialumas yra vertybė.

    Turėti prabangą riktis klientus, kiekvieno svajonė. Tad dar vienas patarimas – nedirbti su nepastoviais klientais. Pastovumas ir lojalumas yra vertybė.

    Galiausiai, pripažinti savo klaidas pirmiems, nei jas pastebi klientai. Nuoširdumas, tikrumas ir operatyvumas padės suvaldyti kiekvieną konfliktą.

    Kūybiniai syvai

    Kiekvienas kūrėjas, rašytojas yra patyręs rašymo blokus. Atrodo, kad galva tokia tuščia, jog geros idėjos neegzistuoja. O kartais viduje toks triukšmas, kad nebežinai, ko klausytis. Ką rekomenduoja legenda?

    “Big ideas come from the unconscious. This is true in art, in science and in advertising. But your unconscious has to be well informed, or your idea will be irrelevant. Stuff your conscious mind with information, then unhook your rational thought process. You can help this process by going for a long walk, or taking a hot bath, or drinking half a pint of claret.”

    Štai viskas, kuo norėjau pasidalinti. Pirmoje knygos dalyje buvo daug pasakojimo, pasigyrimų, bet tikriausiai taip autorius formavo skaitytojo požiūrį ir ruošė antrai knygos daliai – praktiniams patarimams. Knyga parašyta labai senai, bet daug kas nesensta, tad įkvėpimo pasisemti verta.

    Kaip išleisti kokybišką ne grožinę knygą?

    Gregory V. Diehl yra išleidęs ne vieną knygą, sakęs kalbą TEDx bei konsultuoja asmeninio tobulėjimo klausimais. Tiesa, niekada nebuvau girdėjusi apie šį autorių, tačiau susidomėjau šia labai šviežia knyga.

    Planuoju rašyti ne rožinį kūrinį? Ne. Bent jau kol kas neturiu jokių planų susijusių su knygos leidyba. Tačiau darbuojuosi teksto kūrimo, redagavimo klausimais, tad stengiuosi sužinoti viską, kas gali būti pravartu darbuose.

    Koks knygos tikslas?

    Iš tiesų labai detaliai pateikiama informacija, „step-by-step“ metodika. Turinio dėliojimas, maketavimas, viršelis, redagavimas, nuomonės, publikavimas… Visiškas nuo A iki Z principas. Knyga gana dalykiška, struktūruota, turinti ir pavyzdžių. Ji iš tiesų aiški ir labai praktiška.

    Kokia nuomonė susidaro perskaičius?

    Iš vienos pusės, man truputį pasirodė, kad knyga parašyta remiant Amazon tinklą. Autorius itin fokusuojasi į leidybą per Amazon, finansinius ir kitus privalumus bei gudrius patarimus. Iš kitos pusės, man patiko sužinoti savarankiškos leidybos, leidyklos darbo ir leidybos per Amazon kainų skirtumus ir privalumus bei trūkumus.

    Kas iš jos man?

    Praplėčiau akiratį įsiliejusi į leidėjų pasaulį. Taip pat radau įvairių naudingų paslaugų svetainių sąrašus. Daugiau sužinojau apie neprofesionalių knygų skaitytojų paslaugą, vadinamą „beta readers“, kuri gali būti įdomi aktyviai besidomintiems knygomis ir naujovėmis.

    Knyga rekomenduočiau tiems, kurie tikrai planuoja ją išleisti, dairosi galimybių užsienyje ir yra orientuoti į Amazon leidybą.

    Didysis Getsbis. F. Scottas Fitzgeraldas

    F. Scottas Fitzgeraldas ne kartą spaudoje įvardijamas, kaip vienas geriausių XX a. rašytojų. Ypatingai jį išgarsino keli romanai „Šioje rojaus pusėje“ ir „Didysis Getsbis“.

    Įdomybės apie autorių ir kūrinių kontekstą

    F. Scottas Fitzgeraldas

    F. Scottas Fitzgeraldas gimė turtingoje šeimoje ir įsimylėjo garsaus teisėjo dukrą Zeldą Sayre. Dėl nepakankamų finansų jis buvo atstumtas ir iškeliavo į karą. Vėliau, būdamas vos 24 metų, išgarsėjo kone per naktį. Romanas „Šioje rojaus pusėje“ atnešė jam turtus ir leido susigrąžinti bei vesti mylimąją Zeldą. Jiedu susilaukė dukros.

    Nuo 1920-tųjų F. Scotto Fitzgeraldo žmonai pasireiškė stiprūs psichologiniai sutrikimai, vėliau buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 1930-tųjų iki gyvenimo pabaigos ji buvo gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Nepaisant to, jis vaizduodavo savo žmoną visuose romanuose.

    F. Scottas Fitzgeraldas ir Zelda Sayre

    Pats F. Scottas Fitzgeraldas buvo alkoholikas ir depresuotas žmogus. Patirdavo didžiulius rašymo blokus, tuo metu negalėdavo nieko sukurti. Tai didžiausias rašytojo košmaras. Kartais lyginamas su Heminvėjumi, kai aplinkui visi draugai turtėjo ir kūrė gerbuvį, o jo paties finansinė situacija vis labiau prastėjo.

    Iki pat savo mirties rašytojas save laikė kone nevykėliu, visiškai nepasitikėjo savo kūryba ir jautėsi nieko nepasiekęs, smarkiai išgarsėjo tik po mirties. Po mirties buvo atrasta galybė puikių, nepabaigtų juodraščių.

    Ką pasakoja knyga?

    Tiems, kas matė kultinį filmą „Didysis Getsbis“ su L. DiCaprio, pasakoti daug nereikia. Istorija apie praturtėjusį investuotoją, rengusį pačius didžiausius ir prašmatniausius vakarėlius visoje apylinkėje. Getsbis dirbdavo visą parą, būdavo pasiruošęs daryti sprendimus reaguojant į akcijų biržas bet kuriuo metu.

    Personažas vaizduojamas ganėtinai atsiskyręs, nors rengdavo nepakartojamus pobūvius, pats juose beveik nedalyvaudavo. Nevartojo alkoholio, buvo stebėtojas.

    Getsbis dar jaunystėje sutiko merginą, kuri tuo metu nesutiko už jo ištekėti, o susikrovęs turtus, jis siekė užkariauti jos širdį dar kartą. Tai itin primena paties autoriaus gyvenimo istoriją. Knyga persmelkta jausmo, jog viskas, ką jis darė vardan pinigų, buvo tam, jog prisiviliotų savo simpatiją ir apsigyventų jos širdyje.

    Labai keistas jausmas, kai pirmąkart galiu paskyti, kad filmas man patiko dau labiau nei knyga. Tiesa, pasatarosios klausiausi, tačiau manęs ji niekaip negalėjo įtraukti. Istorija, rašymo stilius man buvo priimtinas, tačiau kažko vis trūko.

    Viena iš knygos minčių, kuri lieka drauge ta, kad aplinkui gali būti daugybė žmonių, trankiausi vakarėliai ir gražiausi žmonės ir kartu, būdamas tokioje sumaištyje, gali jaustis visiškai vienas.