Blog

Austrijos-Vengrijos imperatorienė Sisi

Šiais metais nemažai knygų patekusių į mano lentynas buvo apie imperatorienes: Romanovų imperatorienė, Petro imperatorienė, dabar imperatorienė Sisi. Apie pastarąją buvo labai daug gerų atsiliepimų, todėl susigundžiau. Kažkaip taip nutiko, kad apie Sisi pradėjau skaityti nuo antros knygos, tad įpuoliau į jau vykstantį pokylį. Turiu pasakyti, kad neįpusėjus knygos, man buvo šiek tiek nuobodoka, kol galiausiai aptariami įvykiai tapo reikšmingesnį, labiau buvo jaučiamas istorinių faktų autentiškumas. Labai ryškiai atvaizduojamas aukštuomenės intrigų apraizgytas gyvenimas, įtakos žaidimai Europoje, tėvų ir vaikų ryšio svarba. Net ir suaugę vaikai, negavę pakankamai pripažinimo, jo siekia visais įmanomais būdais, kaip antai aprašoma Sisi ir Pranciškaus sūnaus Rudolfo tragedija. Intrigų dusulys ir griežtas protokolas smaugdavo Sisi, todėl ji nuolat ieškodavo ramaus prieglobsčio. Tačiau tenka pripažinti, kad autorės pasakojimas yra labiau ryškiai išreikštas jausminis moters išgyvenimas nei politinio atspalvio Europos gyvenimo pasakojimas.

XIX a. ši imperatorienė buvo laikoma gražiausia moterimi Europoje. Remiantis istoriniais faktais, ji karštligiškai stengėsi išlaikyti jaunystę ir nuolatos taikydavo tam įvairias įmantriausias priemones. Jai praktiškai nereikėjo pastangų palenkti bet kurio vyro širdį. Pasakojime pasitaikę vyrai buvo vaizduojami kaip tikri džentelmenai, kas yra puikus tonas aistrai tvinksit smilkiniuose. Sako, kad vieni vyrai gėlėmis moka pasigerėti tiesiog akimis, stebėdami ir jausdami jų aromatą, kitiems būtina jas nuskinti ir turėti tik sau. Ir tai nuostabi metafora santūrumui, džentemeniškumui ir vedusios moters pagarbai. Iš tiesų įspūdį padarė tai, kad net emociškai ir fiziškai skyrium nuo savo stoiško vyro Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus gyvenanti Sisi liko jam ištikima, nors gerbėjų jai niekada netrūko.

Tai jausmingas pasakojimas apie dailią moterį, įtakinga imperatorienę, tačiau vienišą ir nelaimingą moterį, kurios meilės žiedas vyto vienišas.

Allinson Pataki – Sisi, vienišoji imperatorienė

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“

A. Šlepiko manifestas. „Mano vardas – Marytė“

Antrasis pasaulinis karas paliko ne tik nugalėtojus ir nugalėtuosius, ne tik nugriautus miestus ir sutrupintas viltis, bet ir sunaikintus gyvenimus ir iš skausmo sueižėjusias širdis.

„O aš labai dažnai prisimenu – vis galvoju, kaip aš jį <tėvą> pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų…ir suaugusių…“

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ atveria dar vieną gilią Antrojo pasaulinio karo žaizdą – „vilko vaikų“ išgyvenimus. Taip vadinami mažieji vokietukai, kurie pirmaisiais pokario metais genami skurdo, alkio ir rusų žiaurumo keliaudavo kitapus Nemuno, į Lietuvą, kur elgetaudami ar manais už darbus gaudavo maisto, kurį gabendavo namo, likusiems ir merdėjantiems. „Vilko vaikai“ – skambiai skaudus išsireiškimas apie laikus, kuomet vaikai tapo mažais suaugėliais, kuomet turėjo kovoti dėl maisto, kovoti ne tik už savo, bet dažnu atveju ir šeimos gyvybę, Vokietijoje likusias motinas, seseris ir brolius. Vieniši kaip vilkai keliaudavo svetimose žemėse, pas svetimus žmonės tikėdamiesi žmogiškiausių dalykų – atjautos, paramos ir pagalbos gyvybei. Nors Lietuvoje siautė stribai, o už pagalbą vokiečiams buvo tremiama ir į Sibirą, bet atsirasdavo drąsių ir plačios širdies žmonių, kurie mažuosius „vilkiukus“ paglobodavo ar priglausdavo.

„Mano vardas – Marytė“. Nida.

Vilkų motyvas randamas visoje knygoje. Laikai, kuomet net žmogus žmogui – vilkas. „Namuose laukia vaikai, alkani, jos labiau už gyvybę mylimi vaikai. Ji norėtų kaukti vilke, norėtų atpjauti savo pačios kūno ir pamaitinti tuos išalkusius, niekuo nenusikaltusius, tačiau taip kenčiančius, taip Dievo baudžiamus savo vaikus“.

Su šiuo kūriniu A. Šlepikas pelnė tarptautinį pripažinimą, romanas buvo tiražuotas Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Nuostabi knyga, puikiai perteikta emocija, lietuviškas kūrinys vertas filmo.

Šekspyras. Sonetai

Meluoja veidrodis, kad aš jau senas,

Manoji meilė žydi kaip gėlė.

Kada, lig žilo plauko prigyvenus,

Nuvys jinai, – ateis ir man eilė.

 

Ne, mano atšvaitas netiesą sako!

Kai tavo jauną žavesį matau,

Jaučiu – tik man širdis tavoji plaka,

Taip lygiai, kaip manoji plaka tau.

 

Tad savo širdį sergėki nuo blogio

Ir sau, ir man ją saugok kiek gali.

Tave budriai aš saugosiu taipogi,

Kaip savo vaiką motina meili.

 

Jei mūsų širdys darniai plaks kartu,

Abidvi jos nutils tuo pat metu.

Šekspyras. 22 sonetas.

Šekspyras gyveno savotiškai dvigubą gyvenimą: Londone jis buvo sėkmingas rašytojas ir aktorius, o Stratforde – laimingos šeimos tėvas, gerbiamas turtingas verslininkas. Per gyvenimą jis buvo parašęs 37 pjeses, iš kurių ilgiausia – „Hamletas“. Jam atlikti teatre reikia net 4 valandų. Iš tiesų buvau nustebusi, kuomet sužinojau, kad žinomas animacinis filmas „Liūtas karalius“ buvo pastatytas būtent „Hamleto“ motyvais.

Autorius laikomas nemažai prisidėjęs prie anglų kalbos raidos ir žodyno. Ne maža dalimi dėl vaizdingų posakių ar turtingų žodžių galime būti dėkingi būtent Šekpsyrui. Tačiau kontraversiškas faktas tas, kad viena iš jo dukterų buvo apskritai neraštinga. XVI – XVII a. raštingumas buvo privalomas tik tam tikrose profesijose ir labiausiai vyrams. Ar galite pagalvoti, kiek daug buvo prarasta tų, kurie nemokėjo prakalbinti knygų?

Buvo ir tokių, kurie Šekspyro kūrybos labai nemėgo. Pats Voltaire‘as sakė, kad „Hamletas“ yra „girto barbaro“ kūrinys. Nors tiesa pasakius, nesenai skaičiau jo kūrinį „Kandidas“ – labai savotiškas.

Šį kūrinį sudaro 154 per visą Šekspyro gyvenimą parašyti sonetai. Iš anglų kalbos juos meistriškai išvertė A. Churginas. Kūriniuose vyrauja meilės, jaunystės, gyvenimo, apgaulės ir tikrumo temos. Šekspyras ragina išjausti ir branginti jaunystę, puoselėti tyrus jausmus ir mylėti, mylėti, mylėti. Nors patys sonetai nėra laikomi biografiniais, tačiau atrodo labai artimi ir pajausti.

Poezija užima vos smiltelę mano skaitinių jūroje, tačiau šia knyga mėgavausi, „dozavau“ porcijomis, jog tas gėris kuo ilgiau nesibaigtų. Šekspyras man pasirodė labai artimas, o knygą su malonumu skaityčiau dar kartą.

Šekspyras – Sonetai.

Knyga, kuri mane blaškė į juodą ir baltą. Vienu momentu aš įžvelgiau puikiai įvaldytą literatūrinį stilių, įtaigumą, kitu metu jutau pasišlykštėjimą, erzelį ir priešinimąsi. Tada pagalvojau, kad jei knyga gali sukelti tokį „karą“ viduje, autorius savo darbą padarė. Gerai.


Pasakojimas apie literatūros profesoriaus silpnybę (jei tai galima taip pavadinti, labiau norėtųsi rašyti liga) jaunoms, dar brendimo neištiktoms mergaitėms. O ypač jam galvą apsukusios Lolitos idealizavimą pasinaudojimo kontekste. Autorius pasirinko kalbėti apie šią visuomenės problemą per Humberto personažą ir pažvelgti į pasaulį ir auką prievartautojo akimis.


Kai baigiau knygą, galvojau kaip ją vertinti ir apart pasišlykštėjimo pačiu personažu ir jo veiksmais, knygos autoriui pretenzijų neturėjau. Jis puikiai atvaizdavo seksualinio pamišėlio aistrą, požiūrį ir motyvaciją. Profesoriaus Humberto pasakojimas yra it saldūs kvepalai, kurie pradžioje sudaro vieną įspūdį, bet galiausiai ilgai uostomi sukelia šleikštulį. Visa knyga – vidinis monologas, atpasakojimas veikėjo geismų projekcijos į mažametę, kuris tampa toks saldus, jog galiausiai pats nori jam trinktelėti. Autorius ore lyg ir pakabina Humberto seksualinės įtampos šydą ir baimę būti demaskuotam.


Pirmoji knygos dalis mane labiau įtraukė nei antroji, kuri vietomis buvo kiek ištęsta. Tačiau bendrai vertinčiau tikrai teigiamai. Kai taip sukeliami jausmai, kad ir neigiami, vadinasi autorius savo tikslą pasiekė, likau paliesta.
Vladimir Nabokov – Lolita.

Jo Nesbo. 1 dublis

Šiuo metu po truputį pradedu tyrinėti detektyvus. Pastebėjau, kad filmai su detektyvo prieskoniu, mane labai domina, panašiai įtraukia ir knygos. Besipažindindama su veikėjais nejučia pradedu spėlioti, kuris gi gali būti žudikas, kol galiausiai knygos pabaigoje, visos spėlionės būna perniek. Nesu susipažinusi su daug detektyvų autorių, nes labiau mėgstu romanus, tačiau iš savo kuklios patirties pasirodė, jog moterų knygos kiek švelnesnės nei vyrų. Ši Jo Nesbo knyga „ramesnė“, nėra trilerio efektų, o nesenai skaityta Chris Carter knyga mane šokiravo savo žiaurumu. Panašu, kad būsiu artimesnė ramesniam detektyvų tipui.

„Tarakonai“ man pasirodė standartinis detektyvas, o autorius sėkmingai kuria veikėju personažus, jie tikrai charakteringi, labai skirtingi ir įdomūs. Manau šis autorius tinkamas ir tiems, kurie niekada neskaitė detektyvų, nes ši knyga lengva, greitai skaitosi, įtraukia. Tik aš pasigedau trupučio veiksmo ir įtampos.

Keistai pasirodė tai, jog knygos pavadinimas, viršelis ir turinys visiškai nesusiję. Galbūt taip, nuo pat pradžių, autorius ima klaidinti skaitytoją, tokiu atveju, apgalvotas triukas suveikė.

Vien tai, jog nusipirkau dar vieną Jo Nesbo knygą pratęsti kelionę drauge, jau reiškia, kad rašytoją užskaitau. Pastebėjau, kad šio autoriaus knygos yra plačiai graibstomos, mėgstamos ir vyrų, ir moterų, todėl noriu labiau jį pažinti. Rekomenduoju ir jums.

Trapi pusiausvyra

Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“ – absoliučiai nuostabi knyga apie itin chaotišką Indijos gyvenimą. Ji sukuria tokį jaukų ryšį su pačiu skaitytoju, tiesiog įsiurbia į gyvenimo ir nuotykių sūkurį. Šis kūrinys leidžia pažinti indų kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius, vidutiniosios klasės ir varguomenės gyvenimo verpetus, kastų tradicijas. Itin šmaikščiai ir absurdiškai pateikiami politikos sprendimų padariniai žmonių kasdienai, vaizdingai nupiešiama korupcijos persmelkta valstybė, kurioje viskas yra galima, jei pakankamai apmokama. Šalyje, kurioje net benamystė yra verslas, nėra nieko neįtikimo.

Ypatingai pribloškė istorija apie šeimos planavimo programą, gimstamumo stabdymui šalyje, dėl vyriausybės nurodytos „sterilizacijos“ kvotos priverstinai nehigieniškomis sąlygomis operuojama labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė, kuri negali apsiginti. Kuomet nebelieka laiko net higienai, kai „spaudžia“ skaičiai.

Sūkuryje visos istorijos, dažnai su absurdiškumo prieskoniu, plyti draugystė, atjauta, meilė ir žmogškumas. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis, žmonės išlieka žmonėmis, atjaučia artimą ir kovoja už gėrį. Tačiau kartais geriems žmonėms nutinka skaudžiausi dalykai.

Labai nuostabi ir įtraukianti istorija. Puiki knyga.

Rožės

Ar dviejų žmonių meilė turi kainą? O galbūt pati meilė yra kaina, kurią reikia sumokėti, kuomet norima tęsti dinastijos tradicijas.

Ši knyga labai sudomino, nes buvo lyginama su „Erškėčių paukščiais“. Pastaroji man tikrai paliko įspūdį. Perskaičiusi galiu patvirtinti, kad „Rožės“ nors ir neprilygsta minėtai knygai, tačiau tikrai prikausto ir įtraukia. Įsiplieskusi meilė tarp šeimų ruseno tėvų, vaikų ir vaikaičių kartose, negalėdama užimti deramos vietos jų gyvenime. Tai tikros meilės, pagarbos ir ilgesio kupinas pasakojimas apie pareigos ir įsitikinimų kainą.

Pagrindinės veikėjos gyvenimą užniauksto dilema: ar mylėti visa širdimi vyrą, kuris pamažu tampa tavo gyvenimu, tačiau nori tavęs visos sau ar tęsti giminės tradiciją ir visą save atiduoti medvilnės plantacijos puoselėjimui? Pagrindinė veikėja Merė paaukojusi save medvilnės plantacijos puoselėjimui, įprasmino pomirtinį tėvo troškimą išsaugoti ir suklestėti „Somerseto“ žemėse. Meilė buvo Merės šios aukos kaina. Taigi, autorė puikiai nagrinėja vertybinius klausimus, lyg atvirai klausdama: pareiga ar jausmai?

Autorė Leila Meacham yra sukūrusi jau ne vieną hitą. Nors pastaruoju metu serga kasos vėžiu, ji nepaliauja rašyti kiekvieną laisvą minutę. Ši aistra rašyti tampa nuostabiomis knygomis, kurios atsiranda viso pasaulio žmonių rankose ir paliečia jų širdis.

Leila Meachem – Rožės

Mažas gyvenimas

Šią, plačiai reklamuotą ir išgirtą, knygą nusipirkau visiškai „užinfluencinta“. Dauguma knygų blogerių rašė, jog ją buvo ypatingai sunku skaityti ir jai buvo teikiamas liūdniausios skaitytos knygos titulas. Todėl knyga kėlė šiek tiek įtampos ir teko prisiruošti ją skaityti, bet galiu pasakyti, kad mano patirtis šioje knygos kelionėje buvo kiek kitokia.Ši knyga yra keturių draugų kelionė per savo jaunystės ir brandos dešimtmečius. Draugystės pokyčiai, augimas ir branda. Knyga yra ne tik apie santykius su kitais, bet ji giliai skverbiasi ir į santykius pačiais su savimi.

Hanya Yanagihara – Mažas gyvenimas

Šiame romane kiekvienas veikėjas turi vietos pasisakyti ir papasakoti istoriją iš savo perspektyvos, nors didžiausias turinys teko dviem draugams.Kai kurie veikėjai smarkiai kaustė, jų jausmai ir patirtis, kad ir formuoti kitų aplinkybių, bet įžvelgiami ir asmeniškai. Savo kūno atmetimas, baimė būti atstumtam, savirealizacijos siekis – tai temos, kurios bent ir tu paliečia kiekvieną. Knyga tikrai įtraukianti, kartais atsitraukusi kelias sekundes trukdavo persiorientavimas į save, dabartį.

Turėčiau ir šiek tiek pritarti vyraujančiai apžvalgų nuomonei, jog kartais lavina nesėkmių ir kraupių įvykių atrodė kiek perspausta ir dirbtinė. Vietomis buvo užsižaista seksualinėmis temomis. Tačiau bendrai buvo neįprasta skaityti nagrinėjamas mažamečių išnaudojimo temą, žvelgti į traumuotos psichikos padarinius ir savižudybės dilemą.Knyga tikrai palieka įspūdį, yra įtraukianti, ne standartinė.

Hanya Yanagihara – Mažas gyvenimas

Love is a “no matter what“

Love is not a BECAUSE it is a NO MATTER WHAT – man šie J.Picoult žodžiai davė daugiau nei metus minčių.

Kaip dažnai mes mintyse dėliojame priežastis kažką jausti? Tėvus mylime, nes aplieja išskirtiniu visatos centro dėmesiu? Leidžia jaustis laukiamais? Draugus vertiname, nes leidžia mums pasijusti svarbiais? Mylimieji suteikia saugumą, artumą ir šilumą? Man skamba šiek tiek kaip greiti pietūs bistro – meilės porcija išsinešimui, kada apsimokame mintyje privaizduotomis priežastimis mylėti.

Nejaugi meilė kitiems tokia savanaudiška?

Tai gal tiesiog myliu, nes esi.

Viename Laimės dietos straipsnyje pasidalinus faktu, kad vidutinės gyvenimo trukmės metu širdis suplaka apie 3 milijardus kartų. Jei ji taip ilgai nepaliauja mumis tikėti, mylėti verta. Ir tam nereikia priežasties. Man paliko įspūdį Rimantės Kulvinskytės žodžiai „Mes galime susikalbėti be žodžių ir kartais net per šimtus kilometrų pajusti kits kito skausmą. Mes sugebame kartą apkabinti ir pamilti visam gyvenimui. Mes net galime save išsidalinti į savo mylimus!”

Mintis ir požiūrį dar labiau atliepė filosofinės Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus perskaitytos mintys: „<..> yra žmonių, kurie, padarę kam nors paslaugą, tuoj pat laukia dėkingumo. Kiti, nors ir nereikalauja dėkingumo, tačiau širdies gilumoje tą, kuriam padarė paslaugą, laiko savo skolininku ir suvokia savo poelgio svarbą. Pagaliau dar kiti visai negalvoja apie tai, ką padarė; jie panašūs į vynmedį, kuris augina vynuoges ir, subrandinęs savo vaisių, niekuo daugiau nesirūpina“. O ar ne taip pat su dalomais jausmais? Prieš duodant randame priežastį. Davę – laukiame atgalios. Nustokime duoti su priežastimi, nepaverskime kitų skolininkais. Kai nėra skolos, nėra ir laukiančio grąžos skolintojo.

Daugybė dalykų suteikia gyvenimui spalvas, bet pačios ryškiausios būna nuspalvintos meilės. Kartais meilė yra žodžiai, kartais stiprus apkabinimas ar raštelis kelnių kišenėje, kai kuriais atvejais, tai pagalbos ranka, kartais tai griežtas žodis, siekiantis mus apsaugoti, o kartais nereikia nieko daugiau, tik žvilgsnio.

O pabaigsiu su nuostabios U2 grupės dainos žodžiais:

We can’t fall any further

If we can’t feel ordinary love

And we cannot reach any higher

If we can’t deal with ordinary love

Are we tough enough

For ordinary love