Blog

Namų psichologija

„Namų psichologija“ tai knyga, apie namų jaukumą, žmogaus psichologiją ir pasirinkimus įrengiant savo namus. Knygos perspektyva yra psichologiniai žmogaus aspektai, kurie daro įtaką mūsų namų ir jaukumo kūrimui. Tikriausiai ne kartą esame girdėję sakant, jog namai nėra vien vieta, namai yra kartu ir jausmas.

Knygos autorės yra psichologės, C. G. Jungo krypties šalininkės. Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė – psichologė, buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Irma Skruibienė – psichologė, C. G. Jungo analitinės psichoterapijos studijų dalyvė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė. 

Knyga supažindina su psichologijos niuansais pasirenkant namus, jų aplinką, spalvas ir formas. Įsiminė tai, jog dažnai namuose atsikartoja gamtos formos, jos suteikia mums jaukumo. Net sienų spalva turi tam tikrą potėpį namų jausmui. Namų kūrybai įtakos turi ir mūsų vaikystės vieta, kurią ilgą laiką laikėme savo namais.

Kartais knyga man kiek priminė „Bėgančios su vilkais“, kuomet tam tikri niuansai, pasirinkimai nagrinėjami per protėvių ištakas. Atsižvelgiama į labai senus mūsų laikus ir įpročius.

Skaitinį vertinčiau daugiau kaip laisvalaikio leidinį. Smagu žinoti, tačiau išsinešti man nepavyko daug.

Seratoninas. M. Houellebecqas

M. Houellebecqas, šiuo metu garsus prancūzų rašytojas, pasidalino nauju savo kūriniu „Seratoninas“. Šiek tiek mergišiaus tipažo pagrindinis veikėjas Floranas Klodas Labrustas yra 46-erių metų, Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos klerkas, agronomas, meta savo darbą, gyvenimą Paryžiuje ir iškeliauja į Normandiją. Floranas, verčiant knygos puslapius, po truputį supažindina su savo gyvenimu. Pasidalina tikrosios meilės prisiminimais, santykiais su tėvais ir depresyviomis, bepradedančios kopti į antrą gyvenimo pusę, vyro akimis.

Slogios nuotaikos, vangumas ir prasta psichologinė situacija atveda jį į psichologo kabinetą, kuriame jam diagnozuojama depresija ir paskiriamas gydymas. Čia reikšmę įgauna knygos pavadinimas. Seratoninas, tai mūsų kūno medžiaga, dar vadinama geros nuotaikos ir laimės hormonu. Kuomet mūsų organizmas gamina per mažai seratonino, apima slogi nuotaika, mažėja savivertė, didėja apatija. Tuomet paskiriami antidepresantai, skatinantys įio hormono gamybą.

Floranas Klodas Labrustas dalinasi savo metų klajone po Europą, savęs paieškomis ir naujojo aš suvokimo. Prisiminimų kelionė mus nuveda į pirmosios tikros meilės dienas, į nelaiminus santykius, į jaunystę. Floranas ima gręžiotis į buvusias moteris, su jomis susitikti, jų ieškoti, kartais net paslapčia stebėti. Gyvenimas kupinas prisiminimų ir gailesčio, jog nepavyko išsaugoti to, kas buvo tikra. Taip išryškinamas ir kontrastas, tarp gyvybingų jaunų dienų ir slogaus depresyvumo dabarties realybėje.

Rašymo stilius kiek grubokas, nemažai erotinių detalių ir vulgarumo. Dar ir dabar nesu tikra ar tai man paliko teigiamą įspūdį, tačiau personažo charakteristiką vienareikšmiškai pagyvino.

Ši knyga man pasirodė labia atspindinti leidyklos „Kitos knygos“ braižą. Ekscentriška, neįprasta, kitoniška.

Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete. Lina Vėželienė.

Autorė Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė knygą „Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete“ parašė aptikusi tam tikrus dėsningumas tarp savo konsultuojamų klientų ir padariusi gilesnes negalavimo ištakų įžvalgas.

L. Vėželienė apžvelgia daugybę psichologijos mokyklų ir požiūrių į žmogaus psichiką bei elgseną, kartu įvesdama ir sielotyros sąvoką, kuri dažnu atveju psichologo kabinete būna užmiršta. Būtent sielos ligos tampa knygos objektu.

Knygos perspektyva – žmogaus elgesio ir minčių raiška per septynias didžiausias krikščioniškas nuodėmes. Apie jas VI a. pirmąkart kalbėti pradėjo popiežius Grigalius. Šia tema prisegu nuorodą į savo prieš kurį laiką pasidalintą nuomonę įraše.

Kokios tos didžiosios nuodėmės?

Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – septynios žaizdos, kurios gali atsiverti kiekvieno žmogaus sieloje ir neatpažįstamos bei nekontroliuojamos gali suvešėti. Žvelgiant į šias nuodėmes sistemingai ir tikint, kad meile sau ir kitiems yra pirminė būtinybė, galima galvoti, jog tokiu keliu žengiančio žmogaus laukia gražus gyvenimas.

„Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas.“

Knygos viršelyje mes randame sakinį „Iš esmės ši knyga apie meilę“. Norėčiau tikėti, jog ten, kur yra vietos sveikai, ne savanaudiškai meilei, nėra vietos jokioms ydoms.

Pati didžiausia ir sudėtingiausia nuodėmė yra puikybė. Tiesa pasakius, niekada nebuvau pagalvojusi, kad didžiulis drovumas ir kuklumas taip pat yra puikybė. Noras, jog mumis žavėtųsi už tai, kokie atsidavę savo kuklumo  įsitikinimui esame. Žinoma, puikybė turi visiškai priešingą polių, kuris pasižymi didžiule didybe, noru būti geriausiu ir nesivaržant girtis, konkuruoti ir kovoti.

Rašydama kiekvieną apžvalgą plačiau pasidomiu autoriumi, jo gyvenimu ar veikla, tad atradau tikrai įdomų interviu ir norėčiau pasidalinti keliomis L. Vėželienės mintimis.

„Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises.“

Taip, žingsnis po žingsnio, autorė keliauja per visas nuodėmes, kurios gali slypėti mumyse net labai užsimaskavusios ir sunkiai atpažįstamos. Viena dažniausių – tinginystė. Nukeliame darbus kitai dienai, ignoruojame ar tiesiog atsisakome idėjos apskritai kažką daryti. Tingime pasistengti, kad kitiems šalia esantiems būtų maloniau šalia mūsų. Tinginystė dažnai užvaldo taip stipriai, kad kuo ilgiau jai pasiduodame, tuo sunkiau iš jos išsivaduoti. Iš karto pagalvoju apie sportą. Prisiversti pradėti visada reikia pirmadienio (tik neaišku kurio), visada sunku ir dažnai atidėliojama, o pradėjus gera, prasminga ir nebesinori sustoti.

„Tinginystė kaip desertas, suvalgytas prieš pietus. Gauni šį tą malonaus, bet atsižvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos išeina, kad skaudini save. Tą akimirką atrodo, kad save apdovanoju, palepini, bet netrukus viskas virsta į nieką.“

Manau, kad kiekvienam pravartu paskaityti šią knygą ir pažvelgti kritiškai ir kitu kampu į savo įpročius ir įsitikinimus. Galbūt gyvename įsitvėrę kažko, kas savaime visiškai nėra vertybė.

Šiek tiek apie meilę

Tiesa ne visi knygoje pateikti pavyzdžiai mane palietė, kai kurie atrodo pritempti, tačiau pasiteikė ir tokių, kurie atspindėjo sutiktas gyvenimo situacijas ir leido pažvelgti į tai naujai.

Viename interviu autorė pasakė įstrigusią mintį. Ji buvo paklausta, kas svarbiau, mokėti mylėti ar būti mylimam. Atsakymas palietė „Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso.“

Pilnas laidos įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000088613

„Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto.“

Asociatyvi asmeninė nuotrauka. Žvėrynas, Vilnius, 2021

Pamaitindama savo puikybę (pažanga gebant identifikuoti:) ) galiu pasakyti, kad turėjau garbės netikėtai susipažinti su autore, nors dar iki tol knygą turėjau savo bibliotekoje. Tad knygos skaitymas tapo kiek intymesnis, artimesnis ir malonesnis.

Šiomis dienomis mes turime tiek daug įrankių save pažinti, tyrinėti ir tobulinti. Galime gerinti savo minčių, sielos, kūno ir gyvenimo kokybę. Išmokę suprasti ir pamilti save, neišvengiamai pageriname santykius ir su mus supančiais žmonėmis. Išvalykite savo sielos namus. Meilė yra ta valiuta, kuria dalinantis, ji tik didėja.

Gyveno kartą Uvė

Šis švedų rašytojas, Fredrikas Bachmanas, pirmiausia su savo sekėjais pasidalino keliomis istorijomis apie Uvę. Auditorija buvo tokia sujaudinta, kad netrukus jo mintys virto „Mano vardas Uvė“ knyga.

Kelionė knyga

Uvė – į septintą dešimtį įkopęs vyras, kurio visas gyvenimas yra virtinė savo vietose sudėliotų veiksmų ir daiktų, kurie jokiu būdu negali prarasti savo pastovaus buvimo. Visi privalo laikytis nustatytų taisyklių, kad ir vairavimo. Šiukštu neviršyti nurodyto greičio. Viršiji? Uvė tave pamokys.

Už viską labiau Uvė vertina pastovumą. Visą savo gyvenimą vairuoja vienos, Saab, markės automobilį. Kaimynas, kuris nuo Volvo perėjo prie BMW jam tarsi valstybinis išdavimas. Kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris nesilaiko savo įsitikinimų?

Bambeklis ir itin principingas vyras slepia ir kitą pusę. Atsargiai autorius papasakoja ir Uvės meilės istoriją. Jo žmona jau mirusi, tačiau ji jaučiama visos knygos metu. Nors mylimoji dažnai žengdavo už Uvės gyvenimo taisyklių ribų, ją vienintelę jis toleruodavo. Po mirties atsivėrusi didžiulė širdies bedugnė tiesiog glemžėsi, todėl senolis norėjo nusižudyti, tačiau gyvenimas jam turėjo kitų planų.

Jausmas, kurį knygą palieka

Fredrikas Bachmanas puikiai išpildo savo sukurtą veikėjo charakterį. Taip puikiai jį aprašo, jo atrodo regi jį čia pat. Tiesa pasakius, aš radau truputį Uvės ir savyje. Noro sudėlioti gyvenimą į mano nuomone geriausiai organizuotus stalčiukus. Šiurkšti išorė slepia šiltą širdį, kuri moka mylėti ir turėjo netekti.

Įspūdį padarė ir kiti knygos veikėjai, kurie rado savo kelią į Uvę. Nepaisydami jo keistumų ir kategoiškumo, jie išlikdami savimi gebėjo paliesti jo širdį.

Ekranizacija

Federico Fellini sukurė filmą remiantis šiuo romanu. Tai itin gyvenimiška ir tikra istorija, kuri, manau, savo komiškumu ir šiluma tikrai palies. Filmo matyti dar neteko, bet sužinojusi apie jį, įtraukiau į sąrašus.

Ch. Kracht. „Imperium“

Christianas Krachtas – šveicaras rašytojas, estetas. Jo kūryba įvardijama kaip aukštos kokybės ir įtraukiama į literatūros istoriją, kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. Rašydamas šią knygą pats lankėsi Kabakono saloje, kurioje ir vyksta pagrindinis knygos „Imperium“ siužetas.

Paremta tikra istorija

Knyga parašyta apie tikro asmens, Augusto Engelhardto (1875 – 1919), gyvenimo istoriją. Vokietis laikomas saulės garbintojų sektos pradininkas. Jis parašė knygą „ A Carefree Future“, kurioje aprašė vegetarų, nudistų ir kokovorų gyvenimą kokosų plantacijos saloje, Bismarko Archipelage, dabartinėje Papua Naujoje Gvinėjoje.XX a. pradžioje jis įsigijo 75 hektarų Kabakono salą už 41 tūkst. markių.Tarp 40 salos gyventojų malaizijiečių jis buvo vienintelis baltasis. A. Engelhardt laikėsi radikalių pažiūrų, kad saulė yra vienintelis svarbiausias šaltinis ir mito tik salos vaisiais ir kokosais. Vėlesniu laiku propagavo kokovorizmą – mitybą tik kokoso riešutu. Į Kabakono salą jis kartu atsigabeno 1200 savo knygų.

Augustas Engelhardtas Kabakono saloje

Ką kalba knyga?

Iš esmės knyga tai tarsi biografinis Augusto Engelhardto pasakojimas. Idealistas ir savatikis vokietis nusprendžia gyventi saloje, kurioje augins ir pardavinės pasauliui kokosus ir iš jų gamins įvairų maistą bei priemones. Nebrangiai įsigija Kabakono salą, kurioje vadovaudamas keliems vietiniams, susirenčia namus. Iš paskos atsigabena didžiulę biblioteką (mano atmintyje įstrigo meilė knygoms, kaip buvo svarbu, kad jos nebūtų paliestos drėgmės kelionėje nuo Vokietijos). Augustas Engelhardtas parašo knygą apie saulės garbinimą, vegetarizmą ir kokosų naudą, nuo to laiko vis sulaukia pasekėjų ir salos svečių, kurie, deja, ne visi palieka malonų įspūdį.

Įtikėjęs į savo pažiūras pradeda maitintis tik kokosų riešutais. Visiškai suliesėja ir apserga. Manoma, kad jis buvo apsikrėtęs raupsais. Skaitydama jutau atspindėta to meto Pirmo Pasaulinio karo grėsmę ir vyraujančias nuotaikas.

Lietuva šveicaro knygoje?

Christianas Krachtas skiria ne sakinį, o net keletą puslapių Lietuvai, tiksliau Klaipėdos kraštui, kuris tuo metu buvo okupuotas vokiečių. Augustas Engelhardtas keliauja Neringoje ir nakvoja Nidos paplūdimyje, kur dėl savo polinkio į nudizmą buvo suimtas pareigūnų. Beje, mūsų kraštas ten apibūdinamas kaip ypatingo grožio. Knygos puslapiuose jutau jūros ošimą ir pušų kvapą, apėmė nostalgija.

Ar verta skaityti?

Su autoriumi jau buvau susipažinusi skaitydama jo kitą kūrinį – „1979“, kuris man paliko puikų įspūdį. „Imperium“ pavadinčiau tikrai kitokia knyga, kadangi pats siužetas nėra dažnai sutinkamas, iš kitos pusės trumpai, bet kartu plačiai pavaizduojamas sektantų, ideologinių fanatikų požiūris ir gyvenimas. Galbūt tai nebūtų ta knyga, kurią dovanočiau ar skaityčiau dar kartą, tačiau mažos apimties ir neįpareigojantis kūrinys gali praplėsti mūsų suvokimo klodus.

Triumfo arka

E. M. Remarque yra karo romanų virtuozas. Tikrasis autoriaus vardas –  Erich Paul Remark. 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu buvo sužeistas granatos skeveldrų. Į frontą negrįžo, darbavosi mokytoju, redaktoriumi, rašytoju. 1921 metais ėmė rašyti slapyvardžiu. 1929 metais autorius išleido romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kuris įsiutino nacių propagandos ministrą Gebelcą. 1932 metais emigravo ir gyveno Šveicarijoje. 1938 naciai atėmė Remarko pilietybę ir jis emigravo į JAV. Naciai demonstratyviai degindavo Remarko kūrinius kaip nepaklusnumo reichui ženklą. „Triumfo arka„ pirmasis autoriaus romanas išleistas iš karto po Antro Pasaulinio karo.

Knygos siužetas

Daktaras Ravikas bėgdamas nuo nacių apsigyveno Paryžiuje. Neturėdamas dokumentų nelegaliai darbuojasi chirurgu vienoje klinikoje. Gyvena prastame, tačiau anoniminiame viešbutyje. Vokietijoje patyręs kankinimus tapo kiek ciniškas ir nepatiklus. Raviką persekioja prisiminimai apie savo kankintoją nacį Hakę, kunkuliuoja pagieža, noras atkeršyti už padarytas skriaudas. Netikėtai Ravikas sutinka Žoana Madu, dailią aktorę, kurią pamilsta. Meilė man pasirodė per atstumą, jis neprisileidžia moters į save, neatveria išgyvenimų ir atrodo, moteris tai jausdama, ieško meilės ir kitur. Juos perpina didelis prieraišumas, kuris vyrauja iki paskutinių knygos puslapių.

Ravikas netikėtai sutinka Hakę, savo kankintoją, įgauna jo pasitikėjimą ir realizuodamas savo keršto planus, jį nužudo. Taip jaučia išlyginęs teisingumo svarstykles. Bet net ir atkeršijęs, jis nesijaučia laisvas, išgyvenimai surakino jo jausmus atmintyje.

Puslapių skonis skaitytojui

Knyga paliečia karo žiaurumo temą ir jo paliekamas traumas žmogaus psichikoje. Tokiomis aplinkybėmis sužydi neapykanta ir keršto troškimas, kuris toks didelis, jog privalo būti įgyvendintas. Net ir tokiame fone, meilė randa vietą savo sėklai. Noras būti priimtam, mylimam ir pastebėtam užvaldo ir gyvenimo skaudintus žmones.

Net ir tamsiausiais laikais, kankintas karo pabėgėlis, savo širdyje puoselėja gerumą, laikosi Hipokrato priesaikos ir gelbsti gyvybes. Jis jaučia, atjaučia. Ravikas vaizduojamas kaip asmenybė tarp In ir Jan, šviesa balansuoja ties tamsos riba, išgelbėja daugybę gyvybių kaip medikas, bet kartu jų ir atėmęs karo metu.

Šią knygą pamenu iš vaikystės laikų, dar kitu viršeliu tėvų bibliotekoje. Mama sakė, kad knyga labai gera, bet nemaniau, kad autoriaus kūriniai man taip patiks. Pagal šią knygą yra pastatyti keli filmai, vienas jų su A. Hopkins, senokas, bet sudominęs.

Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanibalizmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Meilės laiškas

Manau, kad neįmanoma turėti vienos mėgstamiausios knygos. Tik jau vieną visam gyvenimui. Kuo daugiau jų prakalbinu, tuo tvirčiau įsitikinu. Knygos auga su mumis, atranda mus skirtinguose laikotarpiuose. Tai kas jaunystėje buvo žadą atimantis kūrinys, dabar gali visai „nesuskambėti“. Ta pati, žodis į žodį, knyga, vienose rankose gali virsti gyvenimo auksu, kitose palėpės dulkėmis. Vieni svarbiausių faktorių yra kada skaitome knygą, kokio amžiaus, kokiomis aplinkybėmis, kokiu savo gyvenimo laikotarpiu. Šie elementai nulems jūsų ir knygos patirtį drauge. Vidutinę knygą perskaityti užtrunka apie 12 ir daugiau valandų, tad svarbu atsakingai rinktis skaitinius, tai investicija pačia brangiausia valiuta – jūsų laiku. Baigtiniu ir senkančiu.

Gyvenimas be knygų – aklas ir beskonis. Ar galite įsivaizduoti tokį rytą? Be šviesos, spalvų ir kavos pojūčio ankstyvą valandą? Gyvenimas be knygų yra tamsa. Kažkada mano pažįstami kaip medalius segdavosi sakydami, kad per gyvenimą skaitė vos kelias knygas. Galbūt knygos jiems vis dar asocijavosi su prievartiniais skaitiniais mokyklose? Nežinau. Be dabar jie man asocijuojasi su tamsa. Neturite laiko? Skubėkite su audio knyga. Nepatinka skaityti? Dar neatradote savo žanro ar kokybiškos literatūros. Neretai sulaukiu klausimų, kaip man pavyksta perskaityti tiek daug knygų. Tai meilė. O meilės puoselėjimas reikalauja laiko ir dėmesio. Dėmesingo žvilgsnio į objekto šerdį.

O koks jūsų santykis su knygomis?

S. King. Naminių gyvūnėlių kapinės

S. Kingas ne veltui apdovanotas tokia pavarde. Jis tikras siaubo romanų karalius. „Naminių gyvūnėlių kapinės“ laikoma kultine jo knyga ir labai liaupsinama lietuvių knygų skaitytojų. Būtent šią knygą S. Kingas parašė remdamasis savo patirtimi, tad apie viską nuo pradžių.

Kaip gimė kūrinys?

1978 metais S. King grįžo dirbti į Meino universitetą ir tuo metu nuomavosi namą šalia judraus greitkelio Oringtone. Dėl judraus eismo po ratais pakliūdavo nemažai naminių gyvūnėlių, todėl vaikai netoli gyvenvietės buvo įkūrę kapines. Vieną dieną į gatvę išbėgo ir mirė S. Kingo katė Smucky, kurią palaidojo su dukra Naomi, iš karto po to jo sūnus Ovenas vos pats nepapuolė po ratais. Būtent šie įvykiai pastūmėjo parašyti šią knygą. Kas ją skaitė, supranta, jog tai visiškai atspindi knygos siužetą.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kapinių magija

Knyga nuo pat pradžios apgaubiama keista atmosfera. Ji taip paruošia skaitytoją, laiko jį įtampoje, nuolatiniame laukime, tarsi čia pat, už kampo įvyks kažkas kraupaus. Siužetas visiškai atspindi tikrus įvykius, vykusios S. Kingo gyvenime, tik autorius jiems suteikė mistiškumo. Luisas Kridas – medikas, su šeima persikėlęs gyventi arčiau universiteto, kuriame turėjo darbuotis. Netikėtai po mašinos ratais mirusį katiną, kaimyno pagalba, palaidoja mistiškose naminių gyvūnėlių kapinėse ir katinas prisikelia. Sakoma, kad katinai turi devynis gyvenimus, tačiau šiuo atveju buvo kitaip. Gyvūno prikėlimas vis tiek pareikalauja gyvybės tam, kad būtų atstatyta pasaulio pusiausvyra. Luiso Krido sūnaus mirties. Tuomet daktaro galvoje ima suktis nesuvaldoma mintis, galbūt sūnų palaidoti naminių gyvūnėlių kapinėse tam, jog jį prikeltų kaip ir katiną?

Ekranizacija

Šis filmas pirmąkart už 11,5 mln. buvo pastatytas 1989 metais ir sulaukęs sėkmės surinko 57 mln. dolerių pajamų. Tai vienas iš daugiausiai uždirbusių S. Kingo ekranizuotų romanų. Tiesa, ši jo knyga ilgai dūlėjo stalčiuje, kol galiausiai autorius nusprendė ją išspausdinti.

Nuomonė

Autorius yra plačiai liaupsinamas ir vertinamas, tad turėčiau pritarti, jog ne veltui. Jis geba kurti atmosferą, įtraukti ir šiurpinti. Bet turiu ir kitą nuomonę. Įvairiose knygos vietose vis pagalvodavau, ką aš čia veikiu. Šis žanras visiškai ne mano. Girdėjau, kad jo kūriniai „Kerė“ ir „Naminių gyvūnėlių kapinės“ yra kultiniai, todėl būtinai norėjau susipažinti, tačiau nei vienas man nepasiteisino.

M. Bulgakovas „Šuns širdis“

Michailas Bulgakovas

Michailas Afanasijevičius Bulgakovas – rašytojas, scenaristas ir medicinos daktaras. Labiausiai žinomas kaip „Meistras ir Margarita“ romano autorius.  M. Bulgakovas savanoriavo kaip Raudonojo Kryžiaus gydytojas, todėl prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui buvo išsiųstas į frontą ir ten dukart smarkiai sužeistas. Traumos lėmė nuolatinį skausmą, kurį malšinti pavyko tik leidžiant morfijų.

Kūrybos kontekstas

M. Bulgakovo kūryboje pastebimas inteligentijos vaizdavimas, kuris neįtiko sovietų valdžiai ir kūriniai buvo cenzūruojami, dalis išleista tik po mirties. 1917 metais bolševikai vykdė represijas ir cenzūra šalies menininkams, todėl didelė dalis kūrinių buvo publikuoti tik XX a. pabaigoje. Man patiko M. Bulgakovo apibūdinimas viename tinklaraštyje „rusų literatūros klasikas, didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka“. Teisėjo amplua autorius negailestingai, bet subtiliai ir metaforiškai šiepė komunizmą ir bolševikų praponuojamą ideologiją.

Komunizmo satyros kūrinys

Apysaka „Šuns širdis“ M. Bulgakovas parašė 1925 metais, tačiau kūrinys išvydo gyvenimą praėjus pusei amžiaus – 1987 metais. Tai aštri socialinė satyra sumišusi su genų inžinerija, todėl anuomet buvo vertinama prieštaringai. Ši apysaka tai satyros, grotesko ir juodojo humoro alegorinis kūrinys, pašiepiantis ideologinį perversmą.

Kirtis ideologijai

„Šuns širdis“ tai trumpa apysaka. Jos centru tampa buržuazijos atstovas daktaras Preobraženskis, kuris savo ištaigingame 7 kambarių bute gyveno ir gydė. Atvaizduojamas platus ir kokybiškas jo gyvenimas, tikra pasiturinčio žmogaus kasdienybė. Daktaras parsiveda namo benamį šunį ir įvykdo savo projektą. Jam persodinamo žmogaus organai, tuo tarpu ir smegenys. Šuo padieniui tampa vis labiau žmogiškesnis, ima gyventi ir priiminėti savo sprendimus. Jis kooperavosi su namo komiteto pirmininku ir taip tapo jo angažuotu komunizmo šalininku, girtuokliu ir skandalistu. Ideologijos piršimą ir smegenų „plovimą“ simbolizuoja ir minėta smegenų operacija. Naujų smegenų pagalba šuo tampa sraigteliu, sukiojamu komunizmo rankomis. Ideologiškai „pripumpuoti“ žmonės tampa paklusnūs ir kanda priešingas pažiūras turintiems.Minėtas namo komiteto pirmininkas, kuris nori atimti daktaro Preobraženskio patogumus, indoktrinuoja žmogumi tapusį šunį ir priglaudžia komunizmo sąmonėje. Kūrinys baigiasi tuo, kad eksperimentinis žmogus po truputį pradėjo virsti atgal į šunį Tai tarsi metafora, jog Preobraženskis nepakluso brukamai ideologijai.

Perskaičius apysaką man kilo kita mintis, jog žmogus kartais gali tapti toks primityvus kaip šuo, o šuo gali būti gilesnis nei žmogus.

Nuomonė

Atvirai pasakius, pirmiau pamačiau šio kūrinio ekranizacija ir likau nesupratusi. Žinoma, filmas kurtas prieš kone 40 metų, tačiau manęs visai „neužkabino“. Laikausi nuomonės, kad knyga visuomet geresnė, nei filmas. Juolab kūrinys tapęs klasika, neturėtų būti vidutiniškas. Kad suprasčiau pagrindinę kūrinio mintį geriau, teko pasidaryti analizę ir apysaka tiesiog išsiskleidė kaip žiedas. Sumani alegorija įvilkta į genų inžinerijos fantastiką, kas galėjo pagalvoti, jog pastaroji bus mūsų ateitis. Jei klausite mano nuomonės, tai iškalbingiausia ji būtų pasakius, kad būtinai susipažinsiu ir su kitais autoriaus kūriniais.