Blog

Meno akimis

Smarkiai liaupsinama garsaus meno kritiko knyga apie vizualųjį meną. Labai sunku kažką aprašyti apie knygą, kurią reikia vartyti, patirti, galbūt iš manęs bus tik keletas įdomių pastebėjimų. Autorius atkreipia dėmesį, jog seniau paveikslą buvo galima pamatyti tik vienoje vietoje – pas jo savininką. Vieta, kur jis kabėjo, sudarydavo ir tam tikrą aurą, kuri lemdavo, kaip tą paveikslą matome. Šiame amžiuje, kai galimos ir reprodukcijos, kurios kabo skirtingose erdvės, paveikslams sukuria skirtingą pojūtį. Juolab sutiksite, kad Mona Liza galbūt ir kabo Luvre, tačiau puikuojasi ir ant daugumos marškinėlių.Kitas įdomus kampas yra apie moters ir vyro vaizdavimą, todėl kai ką pacituosiu: „Vyro esatis įtaigi tuo, ką jis gali padaryti jums arba dėl jūsų. Priešingai, moters esantis išreiškia jos požiūrį į save pačią ir nustato, kaip galima ir kaip negalima elgtis jos atžvilgiu“.

Apskritai labai įdomus moters vaizdavimas mene, jis toks išraiškingas ir daugialypis, kad visiškai įtraukė.Knyga plačiau pakomentuoja aliejinių dažų tradicijas, tekstūriškumo viruoziškumą, vyro ir moters vaizdavimą, peizažų specifiką ir reklamą.

Apie reklamą neįtikėtinai patiko vienas pasakymas, kuris įspūdį padaro tik atkartotas: „Žiūrovė pirkėja turi pavydėti sau tokiai, kokia ji taps įsigijusi gaminį. Ji turi įsivaizduoti, kaip gaminys ją transformuoja į kitų pavydo objektą, tokio pavydo, kuris pateisins jos meilę sau. Galima pasakyti taip: reklaminis atvaizdas pavogia jos meilę sau, kokia yra, ir pasiūlo ją išsipirkti už gaminio kainą.“Pastebiu tai, kad autorius aprašo tik praktiškai vien Europos meno pavyzdžius, kai tuo tarpų Rytų meno tipologija yra visiškai kitokia ir be galo kontrastinga. Taip pat niekaip negaliu suprasti, kaip knygos apie menininkus ar meną yra spausdinamos nespalvotai (kai kur dėl tamsumo sunku net įžiūrėti detales) ir dar labiau pateikiami paveikslai atsiduria lapų sandūroje, padalinti per pusę.

Aušvicas tik pirma stotelė

5907 – tai ne tik numeris, tai gyvenimas, asmuo, istorija. Šis skaičius glaudžia neįtikėtiną, tikrais faktais paremtą, čekoslovakės, Cecilijos Klein istorija. Smulkutė 16-metė mergaitė 3 metus kalinta, prievartauta ir kasdien mirtį regėjusi Aušvico koncentracijos stovykloje. Dėl to, jog stengėsi išgyventi ir pakluso vokiečių įsakymams lageryje, po karo, sovietai ją apkaltino kolaboracija su priešais. Mergina buvo išvežta į Vorkutos gulagą Sibire ir nuteista 15 m. kalėjimo. Vorkutos gulagas – pati baisiausia stovykla, kurioje per visą laiką buvo kalinama apie 2-3 mln. žmonių. Gulaguose bendrai kalėjo apie 18 mln. žmonių. Juose buvo laikomi ne tik politiniai kaliniai, bet ir recidyvistai, prievartautojai bei kanibalai. Nebūdavo kur skalbtis aprangos, todėl žmonės vaikščiojo supelijusiais drabužiais, maistą sudarydavo pašvinkusios daržovės, kiaulių taukų gumulai, žuvų galvos, o daugiausia skystimas. 10 mėnesių per metus būdavo nenusakomai šalta ir taip snigdavo, jog būdavo neįmanoma išeiti iš barako, o 2 vasaros mėnesiais, kuomet niekuomet nesutemdavo, kęsti teko moskitų antplūdžius, nespėjus net suvalgyti savo maisto, dubenėlis prisipildydavo vabzdžiais. Apie gulagus plačiai aprašė A. Solženicynas ,,Gulago archipelagas“ sagoje.

Įvykiai gulage Cilkos akimis – šiurpinantys, graudinantys ir kartu didingi. Dėl savo drąsos ir didžiulės širdies po beveik 10 metų kalėjimo gulage moteris patyrė tikrą meilę ir galiausiai buvo išlaisvinta, atgavo pilietybę ir drauge su savo mylimuoju nugyveno daugybę metų.

Neįsivaizduoju kaip knygoje minėtomis sąlygomis, alkio, baimės ir daugiau nei 10 metų prievartaujama skirtingų vyrų, moteris sugebėjo išlikti neįtikėtinai drąsi, kovinga ir teisinga.

Ją, 16 -19 metų merginą, Aušvice pažinoję žmonės vadino pačiu drąsiausiu gyvenime sutiktu žmogumi.

Į valdžią atėjus Chruščiovui, jis pasmerkė Stalino gulago sprendimus. Peržiūrėta tūkstančiai žmonių bylų, dalis jų buvo išlaisvinti, kai kurie išteisinti jau po mirties.

Ką velniai dirba visą dieną?

Kūrinys leidžia kartu patirti pomirtinio pragaro gyvenimo subtilybes ir taisykles bei drauge leistis į nelabūjų užduotis mirtingųjų pasaulyje. Į knygos nuotykius mus vedasi jaunas kipišiukas Akselis, kuris kartu su skaitytoju patiria pragaro įstatymus, atranda save ir uoliai vykdo jam pavestas užduotis. Šis romanas man labai priminė ilgą pasaką, kurioje daug mitologijos ir fantastikos, juolab, jog aptinkama kai kurių pasakų motyvų. Pragaro sluoksniavimas primena Dantės „Dieviškąją komediją“, aptikau ir Guliverio kėlionių, Eglės Žalčių karalienės bei Brolių Grimų pasakų motyvų. Ši knyga puikiai tinka ir paaugliams, kurie žavisi mistinėmis būtybėmis, mėgsta nuotykius ir norisi išskirtinio siužeto. Knygos literatūrinė kalba man aptiko, pasakojimas natūralus ir sklandus.

Meilės epopėja

Knyga mane privertė dar kartą susimąstyti, jog galbūt tekant laikui, kinta prioritetai, branda, kuri dažnai atkeliauja su amžiumi, atveria akis. Žiūrėdami į veidrodį pradedame matyti ne tik savo atvaizdą, bet ir tai, kas esame ir tapome. Galiausiai gyvenimo gale galime gailėtis metų, iššvaistytų puikybei maitinti, pripažinimo siekimui, neįgyvendintomis svajonėmis, o galbūt kaip tik – baimei pažvelgti į save ir neigimui. Galbūt slapta savo sumanytų tikslų siekiame, jog norime būti geresni, tiesiog mylimi ir priimti, nes manome, kad būdami tokie, kokie esame dabar, to esame neverti. ⠀

Knyga it tokių visų laikų įkonų kaip Merilyn Monroe ar Audrey Hepburn gyvenimo istorija. Viena vertus, knygą kupina apsimetinėjimo, netikrų santykių ar priverstinio gyvenimo, sumeluotų ir plastikinių sensacingų dienraščių eilučių, slapstymosi. Kita vertus, knygoje pilna tikrumo, tyrų ir tikrų jausmų, beprotiškos meilės ir laimės. Romane atsiskleidžia ir netikėta biseksualumo bei homoseksualumo linija, kuri iš tiesų yra esminga kūrinyje, kas XX a. pabaigoje vis dar buvo tabu. ⠀ Knyga tarsi kviečia gana plačiai žinomam psichologiniam pratimui atlikti: įsivaizduokite save 80-ties, ko būdami tokiame amžiuje sau palinkėtumėte ir kas jūsų nuomone žvelgiant iš garbios perspektyvos iš tiesų turi prasmę? Nuoširdūs atsakymai kartais gali visiškai pakeisti jūsų burių kryptį, skordžiant neramias gyvenimo sroves. ⠀

Man patiko, jog pagrindinė knygos žvaigždė Evelina Hugo niekada nesigailėjo to, ką padarė, nes tai ją atvedė ten, kur ji yra ir kuo tapo, tačiau kartu pripažino, jog dėl išdidumo ir baimės iššvaistė daugybę laimės metų. ⠀ Taip pat pastebėčiau, kad knygos literatūrinė kalba įspūdžio nepadarė, labiau buvo kaip įprasto lengvai skaitomo romano. Trūko humoro, šmaikštumo. Taip pat nepatiko įterpinėjame ale laikraščių straipsniai, kurie išpildė koncepciją, bet nebuvo įdomūs skaityti, tiesiog praleisdavau.

Vienatvės enciklopedija

Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Buvo sunku patikėti, kad šį romaną Márquezas rašė tokiame nepritekliuje, jog jo žmona Mercedes turėjo parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Šis kūrinys sulaukė tokio pasisiekimo, jog buvo parduota 30 mln. egzempliorių.

„Šimtas metų vienatvės“ – mitinio Makondo kaimelio įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija.

Kūrinys yra it sūkurys, kuris nevaldomai įtraukia į įvykių ir jausmų verpetą, negaili nuotykių ir humoro. Patiriant šį kūrinį tikrai ne kartą šyptelėjau ir prunkštelėjau. Virtuoziška Márquezo pasakotojo prakalba nutvieksdavo su tokiu absurdiškumu, jog rimties išlaikyti nebuvo įmanoma. Knyga persmelkta mitiškumo, žmogiškųjų silpnybių ir pietietiškų aistrų gyvenimo prieskonio kasdienoje. Autorius šia knyga tarsi sukūrė naują magiškojo realizmo žanrą.

Knyga puikiai atspindėjo, jog ateiname ir išeiname iš šio pasaulio vieni. Pasirenkame savo kompanionus, tačiau galiausiai mes patys esame žmonės, su kuriais paleidžiame daugiausiai laiko. Knyga apima 100 metų laikotarpį Buendijų šeimos literatūrinėje sagoje. Taigi, iš čia ir pavadinimas „Šimtas metų vienatvės“.

Knyga tikrai nepaliks abejingų, įtrauks ir suvalgys. Vienintelis minusas, kuris man užkliuvo – atsikartojantys vardai ir pavardės, kurie eigoje truputį apsuka galvą.

Patricia McCormick „Niekada nesuklupk“

Itin jautri knyga pasakojanti berniuko Arno istoriją, kuomet 1975 m. Kambodžoje prasidėjo radikaliųjų komunistų perversmas ir raudonieji khmerai atėjimo į valdžią. Žmonės buvo priversti palikti savo namus, suvaryti į darbo stovyklas turėdavo be atvangos dirbti. Visi turtingieji buvo išžudyti, siekiant turtinės lygybės. Mažai maitinami, nuolat žudomi ir prievartaujami, dauguma prarasdavo absoliutų tikėjimą į gyvenimą. Arnas, būdamas vos vienuolikos per tuos pragariškus keturis metus sugebėjo išgyventi, tačiau turėjo atlikti daugybę darbų, kurie gali visiškai nužmoginti. Per keturis metus šalyje buvo atliktas siaubingo masto genocidas, išžudytas kas ketvirtas Kambodžos gyventojas. Žmonės savo akimis matė žudomus šeimos narius.

Kuomet Taivanas įsiveržė į šalį nuversti komunistinės valdžios, Arnas dėl propagandos ir iš baimės išlikti prisidėjo prie savo kankintojų khmerų ir kovojo su jais, kol galiausiai išgirdęs apie prieglobstį Tailande dezertyravo ir iškeliavo jo kryptimi. Ten buvo pastebėtas pastoriaus amerikiečio. Su juo ir keliais stovyklos draugas iškeliavo į Ameriką, kur buvo įvaikintas. Iš ten skleidė savo žinutę apie Kambodžą, dalyvavo derybose Kambodžoje išlaisvinant įkaitus iš khmerų nelaisvės.

„Kitas raudonasis khmeras ateina patikrinti. Jis neklausia: „Kodėl mušovei vaiką?“ Jis klausia „Kodėl naudoji kulką?“

Ši knyga paremta tikrais faktais, Arno ir jo aplinkos pasakojimais. Autorė meistriškai atkūrė tų dienų pragaro virtuvę ir išlikimo kainą.

GYVENI, KAD NUMIRTUM

O ar jūs kada jautėte baimę, tą šaltį, gerklėje juntamą tuksinčią širdį ir akimirkai apmirštantį kūną, lyg širdis būtų stabtelėjusi prieš pasivydama? Baimę, jog netrukus, kažką prarasite – artimąjį, tikėjimą ar patį save. Istorija apie juodaodį berniuką nuteistą miriop ir aplink jį besisukančio pasaulio paskutines valandas iki egzekucijos Luizianos kalėjimo elektros kėdėje. Knyga pasakoja istoriją iš skirtinų asmenų perspektyvų ir supina jų kelionę į praradimus.

Kūrinys labai ryškiai pabrėžia segregaciją 1943 metų Amerikoje, kuomet juodaodžiai it nepriskiriami žmonių rasei, o tėra įrankiai baltųjų rankose. Ar gali žmogaus kūnas būti tiesiog padargu atlikti darbams, bejausmiu, bedvasiu ir nuolankiu vykdytoju? Ir visgi, atsiranda žmonių, kurie atveria širdis ir nepaisant visuomenės normos, leidžia savo sąžinei jausti.

Man ši knyga labai patiko. Tiek savo pasakojimo stiliumi, tiek siužetu, tiek kelione link kulminacijos, kuria atrodo knyga ir baigiasi.

Pabaigiau ją ir tiesiog sėdėjau. Sėdėjau ir galvojau, kad kai kurių žmonių širdis gali būti tokia šykščiai maža, jog joje netelpa nieko daugiau, tik pats sau. Tačiau metai iš metų pasaulyje įvyko daug skaudžių pokyčių ir tikiu, kad plačiaširdžių persvara didėja.

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

„Tik namo gali grįžti padaręs klaidų. Visur kitur tavęs laukia tobulo“ B. Lyris

Man ši knyga yra gabalėlis genialumo. Ji ne tik parašyta puikiai, bet ir su sveika humoro doze, kalbant apie itin sudėtingus dalykus. Ar galite įsivaizduoti dvi paaugles seseris, viena jų, Keitė, serganti onkologine liga, kita, Ana, savo tėvų valia patapusi nuolatine pirmosios donore. Aštrioji knygos ašis – Anos pateiktas ieškinys savo šeimai, siekiant medicininės emancipacijos. Šis kūrinys ne tik meta iššūkį knygos veikėjams, bet prasigręžia iki žmogaus vertybinio stuburo ir nebyliai jos paklausia – o ką darytum tu? Ar besąlygiškos meilės vedami po gabalėlį atiduotume visą save, jog išlaikytume seserį gyvą, ar galiausiai stotume ginti savęs nuo kitų valia apspręsto jūsų kūno dalijimo.

Istorija pasakojama 8 skirtingų asmenų akimis, todėl pateikia 360 laipsnių pasakojimą, kuriame dar atsiranda vietos ir kelioms gražioms meilės istorijoms.

Man buvo neįtikėtina, kaip autorė sugeba itin delikatų konfliktą įpinti į didžiulę tėvų meilę vaikams ir aplinkinių neabejingumą iškilusiai situacijai. Paskutiniai puslapiai buvo tikras nokautas. Ne tik labai netikėta pabaiga, bet kartu ir tokia jausminga, jog gumulu gerklėje neįmanoma apsiriboti. Nežinau ar visi J. Picoult kūriniai tokie puikūs, bet šis man labai patiko.