Britų žvalgybininkas – knygų rašytojas?

Taip ir būtent taip. Pilnas autoriaus vardas David John Moore Cornwell. Savo slapyvardį John le Carre autorius pasirinko todėl, jog dirbant valstybės saugumo struktūrose buvo draudžiama rašyti  savo tikruoju vardu. Autorius studijavo Oksforde, vėliau tarnavo karinėje žvalgyboje tiek MI5, tiek MI6. Būdamas žvalgybiniais ėmė rašyti romanus apie šnipus, kai kurie jų buvo paremti tikrais įvykiais.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Šnipų palikimas“ gimė 2017 metais, tai buvo bene labiausiai liaupsinamas ir vienas paskutinių autoriaus romanų. Šis romanas yra veikėjo, buvusio agento, Piterio Gijomo pasakojimai, nukeliantys skaitytoją į Šaltojo karo metus. Veiksmas vyksta abiejose padalyto Berlyno sienos pusėse. Jau išėjęs į pensiją agentas kaltinamas tarnybos metu viršijęs įgaliojimus ir atsakingas už kelių žmonių pražūtį. Tai žvalgybos veterano tardymo istorija, nukelianti skaitytoją į praeitį ir tik tarp judviejų leidžianti sužinoti, kaip buvo iš tiesų. Ši įstorija įpina draugus, grėsmę ir mylimą moterį. Knyga leidžia patikėti, jog ir jūs esate drauge istorijos sūkuryje ir jums patikėta visa tiesa.

John le Carre sąskaitoje yra apie dvidešimt romanų, penki jų yra virtę filmais. Jis garsiai kritikavo prezidentą Džordžą Bušą už inicijuotą karą Irake. Taip pat pasisakė prieš D. Trumpo ir V. Putino vykdomą politiką. Autorius mirė mažiau nei prieš metus, 2020 m. pabaigoje. Yra išleista autoriaus biografija.

John le Carre – Šnipų pailikimas

Šnabždėtojas mane užkalbėjo

„Pitas prisiminė girdėjęs, kad prieš mirštant gyvenimas prabėga pro akis. Dabar jis suprato, kad tai tiesa, bet juk tai vyksta ir visą tą laiką, kai esi gyvas.“

Pirmosios 48 valandos po pagrobimo yra pačios svarbiausios. Kuomet dingsta vaikas, pirmosios dvi paros tyrime yra kritinės, didžiausia tikimybė aptrikti pagrobėją, kol kaip sakoma pėdos dar neataušusios. Šis mistinis trileris mane taip įtraukė, kad išimties tvarka skyriau daug daugiau dėmesio skaitymui nei buvau planavusi. Sutirpdžiau kūrinį per kelias dienas.

Tai istorija apie viename Amerikos miestelyje veikiančius nusikaltėlius, grobusius vaikus, kartu įpinant skausmingą šeimos istoriją, kuri labai gražiai atsiskleidžia psichologiniame kontekste. Rašytos kuria kontrastą tarp beprotiškai savo sūnų mylinčio tėvo ir maniakų, kurie neapkęsdamai vaikų, juos žiauriai žudė. Kad nesugadinti istorijos paslapties, galiu pasakyti, kad knygoje nėra akcentuojamasi į žudymo žiaurumą (kaip būdinga pavyzdžiui Chris Carter), tačiau į įtampą keliančių veiksmų eigą, šeimos dramą.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Nors ši knyga nėra paremta tikrais faktais, ji autoriaus virtuoziškas išmislas, tačiau tokių serijinių žudikų pasitaiko ir realybėje. Po šios knygos šiek tiek pasidomėjau. Tikriausiai vienas žinomiausių mums yra rusas Andrei Chikatilo. Dėl tam tikrų asmeninių seksualinių sutrikimų jis savo apmaudą išliedavo prievartaudamas ir žudydamas jaunas merginas. Jo nusikaltimai truko 12 metų, manoma, kad jis nužudė 52 moteris. Nors tai skamba kraupiai, negalėjau patikėti istorija, kurią perskaičiau apie Pedro Rodrigues Filho – Kolumbijoje gimusį žudiką psichopatą. Jis nužudė 240 mergaičių tarp 9 ir 12 metų t.y. nužudydavo po 3 mergaites per savaitę. Tiesiog nustėrau. Aš mankštinuosi tik 3 kartus per savaitę, o šis žmogus žudė tokiu dažnumu. Kaip ir galima buvo tikėtis, pats Filho savo kelyje buvo ne kartą prievartautas ir skaudintas, todėl prisiminiau šiuos M. L. King žodžius:

Visiems detektyvų ir trilerių mėgėjams nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti šią knygą. Ši knyga ne tik įtraukianti istorija, ji kartu pamokanti, jog net ir sudėtingiausiais laikais galime labai stipriai mylėti.  

Alex North – Šnabždėtojas.

Atspėki, kas žudikas! A. Christie

Šykštus, didelį kapitalą valdantis tėvas, nemylintis savo sūnų, apiberiamas jų mirtimis. Paeiliui vaikai yra nuodijami jo paties namuose. Sūnūs konkuruoja, vaikaičiai – galimi turto paveldėjimo įpėdiniai, netikėtai atsiradę giminaičiai, galintys pretenduoti į turtą. Ir ką įtarti?

Agatos Christie knygos tokio patogaus leidimo, telpa net į mažiausias rankines, todėl yra puikus pasirinkimas atostogų metu. Detektyvų pažintis mano knygų kelionėje prasidėjo būtent su Agata.

Aš sakau sau, kad detektyvo knyga gera galima pasakyti iš to, jog nenuspėji, kas yra žudikas. Žinoma, dalis trūkstamų dėlionės faktų būna atskleidžiama tik knygos pabaigoje, bet buvau sukūrusi bent kelis motyvus nekaltiems knygos personažams.

Agata sugeba savo istorijas pateikti rafinuotai, tačiau neužkibti ant jos intrigos kabliuko neįmanoma. Rašytojas vedžioja skaitytoją už nosies leisdamas prisikurti savų žmogžudystės versijų.

Turiu pripažinti, kad istorija mane prikaustė jei ne nuo pirmųjų puslapių, tai vos įsibėgėjusi. Detektyvas, kaip gėlės žiedas, kai pradeda skleistis, vis labiau intriguoja ir glosto akį ir paliečia jusles. Nors labai mėgstu gerus romanus ir biografijas, vis prasiskaidrinu savo knygų asorti su viena kita intriguojančia žmogžudystės istorija.

Ko galite tikėtis iš A. Christie? Intrigos – vienareikšmiškai, įtampos – visada, nuoseklumo ir budrumo – kone kiekviename puslapyje, o  labiausiai – netikėtos atomazgos.

Knygą dovanoju. Yra norinčių?

Agatha Christie – 4.50 iš Padingtono

Jo Nesbo. 1 dublis

Šiuo metu po truputį pradedu tyrinėti detektyvus. Pastebėjau, kad filmai su detektyvo prieskoniu, mane labai domina, panašiai įtraukia ir knygos. Besipažindindama su veikėjais nejučia pradedu spėlioti, kuris gi gali būti žudikas, kol galiausiai knygos pabaigoje, visos spėlionės būna perniek. Nesu susipažinusi su daug detektyvų autorių, nes labiau mėgstu romanus, tačiau iš savo kuklios patirties pasirodė, jog moterų knygos kiek švelnesnės nei vyrų. Ši Jo Nesbo knyga „ramesnė“, nėra trilerio efektų, o nesenai skaityta Chris Carter knyga mane šokiravo savo žiaurumu. Panašu, kad būsiu artimesnė ramesniam detektyvų tipui.

„Tarakonai“ man pasirodė standartinis detektyvas, o autorius sėkmingai kuria veikėju personažus, jie tikrai charakteringi, labai skirtingi ir įdomūs. Manau šis autorius tinkamas ir tiems, kurie niekada neskaitė detektyvų, nes ši knyga lengva, greitai skaitosi, įtraukia. Tik aš pasigedau trupučio veiksmo ir įtampos.

Keistai pasirodė tai, jog knygos pavadinimas, viršelis ir turinys visiškai nesusiję. Galbūt taip, nuo pat pradžių, autorius ima klaidinti skaitytoją, tokiu atveju, apgalvotas triukas suveikė.

Vien tai, jog nusipirkau dar vieną Jo Nesbo knygą pratęsti kelionę drauge, jau reiškia, kad rašytoją užskaitau. Pastebėjau, kad šio autoriaus knygos yra plačiai graibstomos, mėgstamos ir vyrų, ir moterų, todėl noriu labiau jį pažinti. Rekomenduoju ir jums.

Mirties skulptorius

Labai mėgstu detektyvus, tiek filmus, tiek atrandu ir knygas. Erkiulis Puoro, Agata Christie – vyšnaitės. Tačiau trileriniai detektyvai man visiškai nauja. Galiu pasakyti, kad mane šokiravo žmogžudysčių sadistiškumas. Nežinau, ar tas žmonių rakinėjimų vietas man buvo malonu skaityti, juolab pripažinsiu, įsivaizduoti per daug nesistengiau. Tačiau pats rašymo stilius, eiga, struktūra buvo tikrai įdomi.

Knyga visiškai neprailgo, įvykiai išdėlioti tikrai meistriškai, nes išlaikoma įtampa ir susidomėjimas. Prasitarsiu, jog kai pagalvoju, kokį tyrimą autorius turėjo padaryti, kad logiškai remtis medicinėmis žiniomis ir žmogžudysčių scenos sukurti, mane ėmė šiurpas. Bet tikriausiai šiurpas ir šokas yra šio žanro pagrindinis patiekalas. Skaitymo eigoje su jumis pasidalinau šia knyga, tai sulaukiau nemažai pagyrų jai. Chris Carter – neabejotinai laikomas vienas įdomesnių ir rimtesnių šio žanro autorių. Aš kol kas nuspredžiau kitų šio autoriaus knygų neskaityti, tačiau susidomėjau Jo Nesbo, kuris bus mano antrasis bandymas susipažinti su tokiu knygos žanru!

Chris Carter – Mirsties skulptorius.