Žmogus ieško prasmės

GYVENTI NEGALIMA NUMIRTI. Girdėtas sakinys, kviečiantis kablelį padėti savo nuožiūra.

Kaip žmogus randa prasmę beprasmiškose etapuose? Didžioji knygos dalis analizuoja autoriaus patirtį koncentracijos stovyklose. Ten patekęs žmogus kaip rytinė saulė dairosi ankstyvos rasos, ieško prasmės, prasmės laukti rytojaus. Knygoje analizuojamos gyvenimo tikslo paieškos, priežastys ir žmonių elgsena.

Man ypač įsiminė keli knygos momentai, pirmasis, kuomet autorius pasakė, jog senyvi žmonės pranašesni už jaunus. Jaunesni žmonės turi daugiau rytojaus, neapčiuoptos ir neapibrėžtos ateities, tačiau vyresni žmonės turi daugiau atsiminimų, kurie visada gyvi ir kurių niekas niekada iš jų neatims. Antroji mintis, tai pasakojimas, kai autorius buvo išvaduotas iš stovyklos, vaikščiojo su buvusiais kaliniais draugais nieko nejausdamas, o juk laisvė buvo tai, apie ką kasdien svajojo, ką nuolat sapnavo. Išaušus tai dienai, jų širdys buvo tuščios ir pradžioje dar kas vakarą grįždavo ten, iš kur dar tik ką negalėdavo gyvi išeiti.

Viktoras Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas, psichoterapinio metodo – logoterapija autorius. Viktoras kartu su žmona ir tėvais į koncentracijos stovyklą pateko 1942 m., ten pradėjo dirbti gydytoju ir paaiškėjus apie jo profesinę patirtį jam buvo pasiūlyta įkurti atskirą skyrių, kuriame jis dirbo su kaliniais naujokais, padėdamas jiems adaptuotis prie šokiruojančių gyvenimo sąlygų. 1945 m. jis buvo išlaisvintas iš stovyklos, tuomet grįžo į Vieną. Tuo metu ir buvo parašyta ši garsioji jo knyga. Jis aplankė 209 universitetus, profesoriavo Harvardo, Dalaso, Pitsburgo universitetuose, ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį.

Logoterapijos pradininkas siekė pagelbėti pacientams, kurie ieškojo gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. „Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“

Jis teigė, kad prasmės gyvenimui suteikia patyrimas/kūrimas, skausmas ir meilė. Apie pastarąją kalbėjo:  „Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ 

Viktor Frankl – Žmogus ieško prasmės

PARTIZANĖ

Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.

Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis – jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktiniai, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kur 2 žmonėms tekdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.


Buvo itin prastos higienos sąlygos. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.

Monika Alūzaitė pradžioje pasirodė šiek tiek palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.

PARTIZANĖ: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. Marius Ėmužis

Apšviestoji

Istorija apie radikaliųjų mormonų šeimoje gyvenančią jauną merginą ir šeimos ideologija iškreipto pasaulio supratimo vaisius, pasėtus vaiko pasaulėžiūroje ir psichikoje. Tai biografinė knyga, joje Tara atskleidžia apie savo gyvenimą Idaho valstijoje, viename iš kalnuose įsikūrusių atokių kaimelių, kartu su šeima, kuri stengėsi atsiriboti nuo kapitalistinio gyvenimo. Tara niekada nelankė mokyklos, nesinaudojo gydytojų paslaugomis, dalis šeimos net neturėjo gimimo liudijimų, nes vaikai gimė tiesiog namuose. Baisius sužalojimus, supjaustytas galūnes, baisius nudegimus, galvos traumas, atsiradusius dirbant tėvo metalo laužyne, mama gydė žolelių nuovirais ir uoliu tikėjimu, jog viskas pagal Dievo valią.

Ne mažiau įstabesnė buvo ir šeimos narių santykių tema. Visiškas despotas ir bipoliniu psichikos sutrikimu sergantis tėvas, smurtaujantis brolis Šonas ir tėvo ideologijai pasidavusi mama sukonstruoja kiek pamišėliškos šeimos vaizdą. Užuot gavę pradinį išsilavinimą, vaikai dirbo metalo laužyne ir konservuodami persikus juodai dienai ruošėsi 2000-ųjų pasaulio pabaigai.

Vis dėlto vienam broliui ištrūkus į koledžą atsiranda šviesos trupinys, kuris sušildo Taros viltis, jog esti ir geresnis gyvenimas. Mergina pradeda kovoti dėl savo teisės į mokslą ir palaipsniui ima mokytis Harvardo ir Kembridžo universitetuose. Per 10 metų Kembridže įgijo intelektinės istorijos ir politinės minties daktaro laipsnį.

Nepaisant įstabaus išsilavinimo, viduje vis dar jaučiama maža mergaitė, kuri tikisi galiausiai būti priimta šeimos. Tarai prireikė daug metų paneigti tėvų namuose suformuotoms nuostatoms, suprasti save ir priimti savo pasirinkimus kaip teisingus.

Nors ši knyga yra apie išsilavinimo galią, mokslo šviesą ir nuostabų virsmą, man ji buvo slogi ir liūdna.

Tara Westover – Apšviestoji.

Parklupdyti imperijai

Nėra abejonių, jog valstybės vykdydamos imperialistinę politiką imasi įvairių priemonių sustiprinti savo įtaką kitoms šalims, veikti ekonomiškai, verbuoti užsienio šalyse ar tiesiog šnipinėti. Tačiau šioje knygoje atskleidžiama informacija apie dar kitokios formos agresyvią JAV ekspansinę politiką.

Tai biografinė amerikiečio J. Perkinso išpažintis apie jo karjerą ir darbo įtaką globaliai ekonomikai. Tiesa, pirmą kartą ekonomikos smogiko terminą išgirdau šioje knygoje. J. Perkinsas buvo ekonomikos smogikas, kurio darbas svetur (Indonezijoje, Irane, Panamoje, Kolumbijoje, Saudo Arabijoje, Venesueloje, Ekvadore) buvo rasti tinkamus infrastruktūrinius projektus, kurti planus, hiperbolizuotai naudingus užsienio šalims, kurie įkalintų jas skolintis pinigus šių projektų realizavimui iš JAV ir samdyti JAV kompanijas šiems planams įvykdyti. Galiausiai skolų našta užsienio šalims tapdavo nepakeliama ir taip jos tapdavo JAV interesų įkaitėmis.

Aprašomi labai įdomūs įvykiai – krizė Panamoje, naftos karteliai ir karai, Venesuelos prezidento nuvertimas, primestų projektų svarba Amazonės gamtai ir žmonėms, prezidentų žmogžudystės ir juodosios naftos karštinės lemti įsivežimai į Iraką. Netikėti J. Busho ir R. Reigano paveikslai.

Labai iškalbingas ir knygos viršelis, autorius tarsi atskleidžia slaptą savo gyvenimo pusę vedamas gėdos ir sąžinės graužaties, jog daugybę metų pelnėsi iš kraupias pasekmes turinčio darbo. Kartu galiu galėčiau pasakyti, kad nors ir atskleisdamas nemažai informacijos, jis liko gana diskretiškas, daug nepasakojo apie darbo principus, asmenis ir labiau fokusavosi į didesnį paveikslą. Knyga priminė besisiejantį filmą – The tailor of Panama.

John Perkins – Ekonomikos smogiko išpažintis

Ar medikas irgi žmogus?

Ši knyga lyg šaltas dušas tik prabudus. Mes iš daktarų tikimės tiek daug: profesionalios nuomonės, išsamių paaiškinimų su logišku nuomonės pagrindimu, puikios ir malonios komunikacijos, paslaugų laiku ir visada kuo skubiau, o labiausiai tikimės, kuo sklandžiau ir greičiau pasveikti. Ši knyga yra mediko dienoraštis, tai testamentas atsidavimui, nematomai sunkiai ir atsakingai darbo pusei.

Adam Kay – Dabar tau skaudės

Knyga nuostabi yra net dėl kelių priežasčių. Visų pirma ji parašyta su sveika humoro doze, todėl tikrai malonu skaityti ir nors tekstas yra sudarytas iš skirtingų istorijų, geba įtraukti. Antra, pasakojimas toks nuoširdus ir tiesus, jog skaitydamas visiškai pamėgsti autorių. Trečia, knyga atskleidžia visišką medicinos sistemos skylę, kurią matome ne tik Lietuvoje, bet panašu tai gaju ir kitur – beprotiškos darbo valandos, milžiniška atsakomybė už labai menką atlygį. Medikai daro kompromisus su savimi, savo asmeniniu gyvenimu kone nuolatos, o 97 valandų darbo savaitė ne riba.

Darbo dienos pabaigoje dažnai pagalvoju, kad mano darbe nuolat besirandančios problemos neilgai trukus mane išvarys iš proto, bet po šios knygos suprantu, kad yra žmonių, kurie tiesioginio to žodžio prasme gelbėjo gyvybes pastarąsias 10 valandų, kol tu barškinai klaviatūros mygtukais stengdamasis kuo aiškiau nupasakoti klientui, kaip neįtikėtai prastai jautiesi, dėl sukeltų nepatogumų.

Ši knyga yra lyg spragtelėjimas, kuris atveria supratimą, kad medikai irgi žmonės, kad jie patiria didžiulę įtampą, nuovargį ir stresą, todėl ne visada gali maloniai apšokinėti kiekvieną įnoringą klientą. Visas šis knygos potyris man tik sustiprino pagarbą medicinos darbuotojams.

Frida. Meksikos karalienė.

Kokia yra Frida Kahlo? Atleiskite, apie šią moterį trumpiau neįmanoma! Garsusis menininkas Diego Rivera buvo jos vyras ir gyvenimo ašis. Ja žavėdamasis dovanas dovanojo pats Pablo Picasso. Trockis buvo jos meilužis. Ją siejo artima draugystė su milijardieriais Rockfelleriais, Meksikos prezidentu Cardenasu. Frida turėjo aibę meilužių vyrų bei moterų. Moteris, kuriai paauglystėje avarijos metu buvo sulaužytas stuburas, sutrumpinta koja ir atimta moteriška gyvasties linija nors ir persmelkta gydymo ir ilgus metus kalinta tvarstomose korsetuose bei kaustyta skausmo, ji buvo gūvi, pulsuojanti gyvenimu, išskirtinė.

Fridos vyras Diego Rivera – itin garsus to meto menininkas, kurį dėl komunistinių pažiūrų dar vadino Meksikos Leninu. Ji pati – ikoniška, tvirta, revoliucionieriška, tačiau kartu ir labai moteriška, globėjiška. Frida savo luošumą po avarijos slėpė po ilgai meksikietiškai sijonais, kurie ilgainiui tapo jos išskirtinumu. Nuolatinės vyro neištikimybės, net su Fridos sese, ją tiesiog gniuždė, tačiau dievindama savo vyrą, ji viską iškentusi – tekėjo už jo net dukart. Knygoje nuostabiai perteikta kaip emociškai nuo vyro priklausoma moteris sukuria asmeninę legendą, save realizuoja per meną ir gyvena aistringą daugialypį gyvenimą. Ji ilgą laiką tapė vyro šešėlyje, piešė tai, ką jautė: komplikuotą sveikatą, meilę ir skausmą, persileidimus ir gyvenimą tarp Meksikos ir JAV, kol galiausiai tiek Meksikoje, JAV bei Europoje buvo pripažinta ir tapo garsi surrealizmo atstovė, dėstytoja.

Frida 30 metų buvo smarkiai alinama avarijos pasėkmių, kentė neapsakomus skausmus, kaip kraštutinė gydymo prieminė jai buvo amputuota viena koja ir dėl to savo gyvenimo pabaigoje ne kartą bandė nusižudyti. Kentėjo nuo sifilio, alkoholizmo, vėliau nuo priklausomybės vaistams.

„Ji gyveno mirdama“, – pasakė rašytojas Andresas Henestrosa, daug metų artimai bendravęs su Frida. Jos paskutines gyvenimo dienas vainikavo asmeninė paroda, į kurią dėl ypač blogos savijautos ji atvyko gulėdama lovoje. Man ši biografija parašyta įspūdingai, moteris yra neįtikėtinai įkvepianti, o jos istorija apipinta didelio tragizmo. Knygos viršelio tekstūra – it drobė, ant kurios puikuojasi jos autoportretas. Joje nemažai spalvotų autorės kūrinių, keista, kad didelė dalis yra ir nespalvotų, manau tokią asmenybę galima atkurti tik kontrastingų spalvų fone. Ši knyga neįtikėtinai patiko. Labai norėčiau nuvykti į Kojoakane, Meksiko priemiestyje, esantį jos namą – muziejų. Ne veltui pradėjau klausdama, ne kokia buvo, o kokia yra Frida Kahlo. Nes tokie žmonės savo gyvenimu palieka pėdsakus, tuose kuriuos tik paliečia, kad ir knygos puslapiais.

Islamiškasis „Kortų namelis“

“Nežinau ar teko matyti puikų serialą „House of cards“, bet ši knyga man šiek tiek pasirodė islamiška jo versija. Po Sadamo Husseino diktatūros nuvertimo, į Iraką atvykusios Tarptautinės pajėgos stengiasi per ribotą laiką įvesti demokratiją, priimti konstituciją ir suformuoti provincijų valdybos aparatą 2003 – 2004 m. bei pasirūpinti naujomis darbo vietomis, švietimu, infrastruktūra. Bent jau ant popieriaus galima sakyti, jog demokratijos perdavimas pavyko, šiuo metu šalis yra besivystanti parlamentinė respublika.

Britas, knygos autorius, pasakoja apie savo pastangas Maisano ir Nasirijos provincijose harmonizuoti vyraujančių grupuočių įtaką, detaliai nupasakoja galios žaidimus. Policija neturi jokios realios jėgos prieš grupuotes, žmonės tiesiog grobiami ir žudomi dėl kruvinų galios pareiškimų, organizuojami ginkluoti išpuoliai prieš okupantus. Pati visuomenė susiskaldžiusi, šiitai nesutaria su sunitais, ką jau kalbėti apie begalę tikėjimo atšakų kiekį kiekvienoje jų. Prasidėjo partizaninis karas prieš atvykusias Tarptautines pajėgas ir vietinius kolaborantus.

2005 m. daugiau nei 63% pilnamečių Irako piliečių balsavo dėl naujos konstitucijos priėmimo, kurią daugiausiai prisidėjo kurdami amerikiečiai. Konstitucija susilaukė milžiniško palaikymo iš šiitų, bei kurdų bendruomenių ir buvo atmesta sunitų. Iki Persijos įlankos karo Irakas buvo turtinga valstybė, šiuo metu siekianti atgauti pirminę didybę, panaudojant savo sieros ir naftos išteklius.Skaitydama šią knygą supratau, kaip menkai suprantu Viduriniuosius Rytus. Dažniausiai tie kraštai asocijuojasi ne tik su labai skaniomis datulėmis (beje iki Persijos įlankos karo Irakas patenkindavo 80 proc. pasaulio datulių paklausos), bet ir su neišsilavinusiais radikalais, dėl to šiais metais esu nusimačiusi dar kelias knygas, kurių pagalba susiformuočiau platesnį šių kraštų vaizdą.Knyga yra diplomatinis, tarptautinių santykių ir kultūros skirtumų atspindys. Vienintelis minusas – galybė politinių jėgų pavadinimo ir jų lyderių neįprastų vardų, kas apsunkina knygos skaitymą.

Patricia McCormick „Niekada nesuklupk“

Itin jautri knyga pasakojanti berniuko Arno istoriją, kuomet 1975 m. Kambodžoje prasidėjo radikaliųjų komunistų perversmas ir raudonieji khmerai atėjimo į valdžią. Žmonės buvo priversti palikti savo namus, suvaryti į darbo stovyklas turėdavo be atvangos dirbti. Visi turtingieji buvo išžudyti, siekiant turtinės lygybės. Mažai maitinami, nuolat žudomi ir prievartaujami, dauguma prarasdavo absoliutų tikėjimą į gyvenimą. Arnas, būdamas vos vienuolikos per tuos pragariškus keturis metus sugebėjo išgyventi, tačiau turėjo atlikti daugybę darbų, kurie gali visiškai nužmoginti. Per keturis metus šalyje buvo atliktas siaubingo masto genocidas, išžudytas kas ketvirtas Kambodžos gyventojas. Žmonės savo akimis matė žudomus šeimos narius.

Kuomet Taivanas įsiveržė į šalį nuversti komunistinės valdžios, Arnas dėl propagandos ir iš baimės išlikti prisidėjo prie savo kankintojų khmerų ir kovojo su jais, kol galiausiai išgirdęs apie prieglobstį Tailande dezertyravo ir iškeliavo jo kryptimi. Ten buvo pastebėtas pastoriaus amerikiečio. Su juo ir keliais stovyklos draugas iškeliavo į Ameriką, kur buvo įvaikintas. Iš ten skleidė savo žinutę apie Kambodžą, dalyvavo derybose Kambodžoje išlaisvinant įkaitus iš khmerų nelaisvės.

„Kitas raudonasis khmeras ateina patikrinti. Jis neklausia: „Kodėl mušovei vaiką?“ Jis klausia „Kodėl naudoji kulką?“

Ši knyga paremta tikrais faktais, Arno ir jo aplinkos pasakojimais. Autorė meistriškai atkūrė tų dienų pragaro virtuvę ir išlikimo kainą.