Ko moko reklamos Dievai?

David Ogilvy – laikomas reklamos tėvu, legenda ir etalonu. Kokiais principais jis vadovavosi pasiekti tokias aukštumas? Ar sunki buvo kelionė?

David Ogilvy gimė pasiturinčioje britų šeimoje, gavęs stipendiją vėliau studijavo Oksforde. Ten sekėsi prastai ir buvo pašalintas. Prasidėjo savęs ieškojimų kelionė. Dirbo virėju Prancūzijos restorane, taip pat pardavimų vadybininku Anglijoje. Pastarasis darbas jam gerai sekėsi, vėliau įkvėptas įkūrė Ogilvy & Mather agentūrą. Jų klientais tapo Rolls Royce, Sears, Britanijos vyriausybė, Puerto Riko valstybė, Shell, American Express, IBM.

Principai, vedantys į tarptautinę sėkmę

Kuomet domimės sėkmingais žmonėmis, kyla daugybė klausimų, kurie dažniausiai išsišakoja iš vieno pagrindinio: „Kaip jiems tai pasisekė?“. D. Ogilvy tarsi girdėjo šį šmėžuojantį klausimą kitų galvose ir parašė knygą, kurią buvo privaloma skaityti ne vienoje verslo mokyklose. „Reklamos žmogaus išpažintis“ tai autobiografija, pagardinta išbrandintais ir išmėgintais rinkodaros principais. Taip, knyga parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, per tiek metų pokyčių pasaulyje įvyko nemažai, tačiau kai kurios tiesios liko nepajudinamos.

Ar pasinaudosite D. Ogilvy patarimais?

Tiesa, atvertus knygą, nuo pirmo puslapio jaučiasi didžiulis autoriaus pasitikėjimas savimi. Galiu net įsivaizduoti, kaip knyga rašoma įsitaisius į patogų odinį krėslą, šalia viskio taurė ir tabako kvapas, iš garuojančio cigaro. Štai, tie rinkodaros brangakmeniai, kuriuos bando inkrustuoti į savo kūrinius reklamos žmonės.

  1. Vartotojus skatina pirkti turinys, o ne forma. Reikalinga išgrynintas, aiškus ir tiesus turinys.
  2. Būtina remtis puikia idėja ir ja tikėti. D. Ogilvy teigia, kad niekada nesiųstumėte savo idėjos klientui tą pačią dieną, mintis ir kūrinys turi bent dieną pastovėti, susigulėti, jog kitą dieną būtų galima įvertinti dar kartą. Ir tik ta idėja, kuria tikite, turi išvysti dienos šviesą.
  3. Pateikti faktų. The more facts you tell, the more you sell. Nuomonė, kad faktai nerūpi yra netiesa. Čia galima pateikti garsiąją Ogilvy frazę: „Vartotoja nėra visiška idiotė – ji jūsų žmona“.
  4. Reklama jokiu būdu negali būti nuobodi, tokiu atveju negalite tikėtis pardavimų. Reklama turi užkabinti, paliesti, sujaudinti. Kalbėkite apie produktą tik tiesą.
  5. Samdykite darbuotojus, protingesnius už save.

“Tell the truth, but make the truth fascinating.”

“Tell the truth, but make the truth fascinating.”

  • Klientai gali jūsų reklamas kritikuoti, bet niekada negali jų taisyti patys. Kūrybinį darbą turi atlikti vienas žmogus. Knygoje D. Ogilvy dalinosi mintimis, jog niekada nepriimdavo užsakymų, kuomet reklamos proceso derinimas ir sprendimai priklausydavo nuo daugybės žmonių, kaip paprastai pasitaiko korporacijose. Sprendimą turi priimti keli žmonės.
  • Dar viena geležinė taisyklė, kuri dažnai cituojama „Niekuomet nekurkite reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo šeimai“. Reklama jums turi patikti, turite ja didžiuotis.
  • Reklama kurią kuriate turi formuoti kompanijos įvaizdį ir prisidėti prie jos ilgalaikių tikslų.

Štai ir pagrindiniai reklamos kūrybos principai. Ar to pakanka? Žinoma ne. Bet toliau prasideda meistrystės plonybės.

Reklamos tekstas už milijonus

D. Ogilvy vykdomi projektai dažnai turėdavo milijoninius biudžetus. Tai atveria dideles galimybes, tačiau kartu iškelia ir didžiulius lūkesčius. Taigi, kaip suformuoti parduodančius reklamos tekstus?

Antraštė. Ją perskaito penkiskart daugiau žmonių nei patį reklamos tekstą. Ji yra reklamos esmė. Antraštė turi būti pakankamai koncentruota, aiški, tiksli ir užkabinanti. Nuo jos sėkmės priklauso itin daug. Svarbu suprasti, kad antraštė turi kažką žadėti klientui arba taip smarkiai intriguoti, lyg už rankos vestų klientą tekstu tolyn. Žodžiai „naujiena“ ar „nemokamai“ yra tinkami ingredientai. Puiku, jei antraštėje randama vietos ir įmonės pavadinimui. Geriausios antraštės yra iki 6 žodžių, bet galimos ir ilgesnės. Tokiu atveju reikia pasirūpinti, kad pirmi ir paskutiniai 3 žodžiai būtų itin stiprūs. Ir ypatingai pabrėžiama, jog būtina vengti klaidinančių antraščių. Galbūt ir sulauksite paspaudimų, tačiau ilgainiui prarasite pasitikėjimą.

Po antraštės keliauja sekantis labai svarbus teksto akcentas, tai paantraštė. Autorius ragina apsiriboti 11 žodžių. Ar būtent taip, spręskite jūs, tačiau tai antras pagal svarbumą tekstas jūsų reklamoje. Sudėkite ten didžiulę meilę. Jei paantraštę išryškinsite, šis triukas padės prikaustyti skaityti toliau.

Keletas patarimų pačiam tekstui: jis neturėtų būti mažesnis nei 9 šriftas. Jei pastraipas atskirsite tekstu, pavyzdžiui citatomis arba esminėmis frazėmis, susidomėjimas padidės 12 procentų. Man pasirodė įdomu tai, kad jei reklamos tekstas prasidės didesniu šriftu išryškinta raide, jį perskaitys vidutiniškai 13% daugiau skaitytojų.

Vizualas. Jis būtinas. Geriausiai spalvotas. Žinoma, geriau veikia nuotrauka nei piešinys. Čia norėčiau paantrinti, kad šių dienų reklamoje, nuotrauka ar iliustracija yra itin galingas įrankis prikaustyti ir sudominti. Įdomus faktas, kad jeigu norite prikaustyti moteriškos lyties asmenį, tam labiausiai tinka nuotrauka, kurioje būtų kūdikis!

Darbo etika ir principai „Ogilvy & Mather“

D. Ogilvy ragina į problemą žiūrėti kliento akimis, pajusti svarbą ir geriausią sprendimą. Pajautimas yra labai svarbus. Autorius taip pat visuomet laikėsi nuostatos, jog niekada nepasakojo apie kitus klientus ir darbus su jais. Konfidencialumas yra vertybė.

Turėti prabangą riktis klientus, kiekvieno svajonė. Tad dar vienas patarimas – nedirbti su nepastoviais klientais. Pastovumas ir lojalumas yra vertybė.

Galiausiai, pripažinti savo klaidas pirmiems, nei jas pastebi klientai. Nuoširdumas, tikrumas ir operatyvumas padės suvaldyti kiekvieną konfliktą.

Kūybiniai syvai

Kiekvienas kūrėjas, rašytojas yra patyręs rašymo blokus. Atrodo, kad galva tokia tuščia, jog geros idėjos neegzistuoja. O kartais viduje toks triukšmas, kad nebežinai, ko klausytis. Ką rekomenduoja legenda?

“Big ideas come from the unconscious. This is true in art, in science and in advertising. But your unconscious has to be well informed, or your idea will be irrelevant. Stuff your conscious mind with information, then unhook your rational thought process. You can help this process by going for a long walk, or taking a hot bath, or drinking half a pint of claret.”

Štai viskas, kuo norėjau pasidalinti. Pirmoje knygos dalyje buvo daug pasakojimo, pasigyrimų, bet tikriausiai taip autorius formavo skaitytojo požiūrį ir ruošė antrai knygos daliai – praktiniams patarimams. Knyga parašyta labai senai, bet daug kas nesensta, tad įkvėpimo pasisemti verta.

Ch. Kracht. „Imperium“

Christianas Krachtas – šveicaras rašytojas, estetas. Jo kūryba įvardijama kaip aukštos kokybės ir įtraukiama į literatūros istoriją, kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. Rašydamas šią knygą pats lankėsi Kabakono saloje, kurioje ir vyksta pagrindinis knygos „Imperium“ siužetas.

Paremta tikra istorija

Knyga parašyta apie tikro asmens, Augusto Engelhardto (1875 – 1919), gyvenimo istoriją. Vokietis laikomas saulės garbintojų sektos pradininkas. Jis parašė knygą „ A Carefree Future“, kurioje aprašė vegetarų, nudistų ir kokovorų gyvenimą kokosų plantacijos saloje, Bismarko Archipelage, dabartinėje Papua Naujoje Gvinėjoje.XX a. pradžioje jis įsigijo 75 hektarų Kabakono salą už 41 tūkst. markių.Tarp 40 salos gyventojų malaizijiečių jis buvo vienintelis baltasis. A. Engelhardt laikėsi radikalių pažiūrų, kad saulė yra vienintelis svarbiausias šaltinis ir mito tik salos vaisiais ir kokosais. Vėlesniu laiku propagavo kokovorizmą – mitybą tik kokoso riešutu. Į Kabakono salą jis kartu atsigabeno 1200 savo knygų.

Augustas Engelhardtas Kabakono saloje

Ką kalba knyga?

Iš esmės knyga tai tarsi biografinis Augusto Engelhardto pasakojimas. Idealistas ir savatikis vokietis nusprendžia gyventi saloje, kurioje augins ir pardavinės pasauliui kokosus ir iš jų gamins įvairų maistą bei priemones. Nebrangiai įsigija Kabakono salą, kurioje vadovaudamas keliems vietiniams, susirenčia namus. Iš paskos atsigabena didžiulę biblioteką (mano atmintyje įstrigo meilė knygoms, kaip buvo svarbu, kad jos nebūtų paliestos drėgmės kelionėje nuo Vokietijos). Augustas Engelhardtas parašo knygą apie saulės garbinimą, vegetarizmą ir kokosų naudą, nuo to laiko vis sulaukia pasekėjų ir salos svečių, kurie, deja, ne visi palieka malonų įspūdį.

Įtikėjęs į savo pažiūras pradeda maitintis tik kokosų riešutais. Visiškai suliesėja ir apserga. Manoma, kad jis buvo apsikrėtęs raupsais. Skaitydama jutau atspindėta to meto Pirmo Pasaulinio karo grėsmę ir vyraujančias nuotaikas.

Lietuva šveicaro knygoje?

Christianas Krachtas skiria ne sakinį, o net keletą puslapių Lietuvai, tiksliau Klaipėdos kraštui, kuris tuo metu buvo okupuotas vokiečių. Augustas Engelhardtas keliauja Neringoje ir nakvoja Nidos paplūdimyje, kur dėl savo polinkio į nudizmą buvo suimtas pareigūnų. Beje, mūsų kraštas ten apibūdinamas kaip ypatingo grožio. Knygos puslapiuose jutau jūros ošimą ir pušų kvapą, apėmė nostalgija.

Ar verta skaityti?

Su autoriumi jau buvau susipažinusi skaitydama jo kitą kūrinį – „1979“, kuris man paliko puikų įspūdį. „Imperium“ pavadinčiau tikrai kitokia knyga, kadangi pats siužetas nėra dažnai sutinkamas, iš kitos pusės trumpai, bet kartu plačiai pavaizduojamas sektantų, ideologinių fanatikų požiūris ir gyvenimas. Galbūt tai nebūtų ta knyga, kurią dovanočiau ar skaityčiau dar kartą, tačiau mažos apimties ir neįpareigojantis kūrinys gali praplėsti mūsų suvokimo klodus.

Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanibalizmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

S. King apie save ir rašymą

Stephen King parašė daugiau nei 200 knygų, didžiąja dalimi tai buvo siaubo romanai. Knyga „On writing“ yra kitoks kūrinys, tai metodiniai patarimai apgaubti autoriaus biografijos kontekstu. Šis kontekstas kreipiasi į skaitytoją tarsi sakydamas: „Taip, aš parašiau daugybę populiarių knygų, tačiau ne visos jos gimė euforijoje ar palankioje aplinkoje. Jei galiu aš, gali ir tu“.

„Writing is a lonely job. Having someone who believes in you makes a lot of difference. They don’t have to make speeches. Just believing is usually enough.“

S. King

Įdomūs S. King biografiniai faktai

Stephen King karjeros pradžioje ne vienus metus dirbo sunkų fizinį darbą skalbykloje tam, kad išmaitintų savo šeimą. Laisvu nuo darbo metu jis parašė kultinę knygą „Kerė“, kuri leidėjo buvo įvertinta 400 tūkst. dolerių ir ekranizuota net 3 kartus. Autorius mums leidžia sužinoti jo kūrybos ir darbo užkulisius.

Devintajame dešimtmetyje S. King turėjo didelių sunkumų dėl alkoholizmo ir narkotikų. Daugiau nei dešimtmetį trukusi priklausomybė alkoholiui pasiekė piką, tuomet S. King pradėjo svaigintis ir narkotikais. Knygoje autorius papasakojo, kad kūrinį „Kudžas“ jis parašė praktiškai visą laiką būdamas apsvaigęs ir netgi nepamena pačio proceso. Galiausiai žmona kartu su draugais padėjo įveikti priklausomybes ir grąžinti kultinį autorių į gyvenimą.

Asmeninis archyvas

Išpopuliarėjęs, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, ėmė spausdinti knygas Ričardo Bachmano slapyvardžiu, taip norėdamas patikrinti ar kūriniai, parašyti ne su jo pavarde, sulauks tokio pat pasisekimo.

Pagal jo romanus buvo pastatyta daugiau nei 60 filmų. Tarp jų beprotiško pasisekimo sulaukę „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Kerė“, „Švytėjimas“ ir kiti. 1986 metais „Maximum Overdrive“ režisavo pats S. King.

Prieš pat išleidžiant knygą „On writing“ S. King pateko į smarkią avariją, buvo partrenktas automobilio. Kaip teigia rašytojas, buvo netoli nuo mirties. Tuo metu buvo parašęs pusę šios knygos. Įdomus sutapimas, jog skriaudėjas, kuris padarė minėtą avariją, mirė po metų per pačio S. King gimimo dieną.

Praktiniai patarimai rašantiems

Praktiniai patarimai sudarė apie 40 procentų visos knygos. Nors kalbama buvo daugiau apie romanų rašymą, tačiau kai kurie principai puikiai pritaikomi ir įprastoje rašančiųjų rutinoje. Vienas iš pagrindinių patarimų yra rašyti nuolatos. Pats S. King rašo absoliučiai kiekvieną dieną. Pirmoje dienos pusėje rašo 2000 žodžiu ir nebaigia tol, kol nepasiekia būtent šio skaičiaus. Tai svarbu disciplinai. Tad ir skaitytojui siūlo užsibrėžti žodžių kiekį ir rašymo per savaitę dažnumą. Antrą dienos dalį autorius pasilieka jau parašytų kūrinių redagavimui, tuo metu nereikalingas toks proto aštrumas, kuris būna rytinėje dienos dalyje.

Tam, kad praturtintų savo kalbą ir žodyną S. King per metus perskaito apie 70-80 tiek įprastų, tiek audio knygų. Tai ne tik išsilavinusio žmogaus bruožas, bet ir kiekvieno rašytojo būtinybė.

„If you want to be a writer you have to do two things: read a lot and write a lot. There is no around these two things.“

S. King

Nepaprastai nustebino, jog knygoje S. King mini, kad jo rašytojo gyvenimą pakeitė lietuvio, Algio Budrio patarimas: parašius juodraštį ir redaguojant pirmąjį kartą, būtina išbraukti bent 10 proc. teksto. Taip sumažinama daugžodžiavimo, tekstas įgauna konkretumo ir aiškumo.

Knygos fragmentas

Didelis dėmesys skiriamas veiksmažodžiams. Siūloma veiksmą suteikti būtent tariniui, bet nepadaryti veiksmažodžio pasyviu teksto veikėju. Pavyzdžiui: „pelė buvo pagauta katės“ reikėtų keisti „katė pagavo pelę“. Veiksmažodis sakinyje turi būti aktyvus. Dar vienas patarimas yra kuo mažiau naudoti prieveiksmių, jie nepraturtina teksto.  Apskritai siūloma tekstą laikyti konkretų, nevartoti nereikalingų žodžių.

„Verbs: active and passive. With an active verb, the subject is doing something. With passive verb, something is being done to the subject of the sentence. You should avoid the passive tense.“

S. King

Svarbiausi istorijos elementai yra pasakojimas, aprašymas ir dialogai. Pasakojimas turi būti sklandus, aiškus naratyvas, tiksli ir ne paini įvykių chronologija. Aprašymai suteikia pasakojimui tūrio, padeda pajusti situaciją. Vieni svarbiausių yra dialogai, kurie kuria atmosferą ir veikėjų charakterį.

Knyga naudinga, palaikanti ir konkreti. Nors rašymo patarimai labai abstraktūs ir jų nėra daug, tačiau bendras kūrinys, kartu su biografijos elementais, buvo įtraukiantis. Kiekvienas daugiau rašantis žmogus turėtų perskaityti šią knygą, ji ne tik edukuoja, bet ir palaiko. 

Lordas Chesterfieldas „Laiškai sūnui“

Knyga gimė iš meilės savo sūnui. Tėvas visomis išgalėmis siekė mylimam sūnui suteikti žinias kaip tapti puikiu vyru, džentelmenu, diplomatu. Jis skyrė daug pinigų jo išsilavinimui bei laiko dalindamasis savo sukaupta patirtimi. Mane sudomino autoriaus gyvenimas ir jo užkulsiai, taigi dabar trumpai, kaip gimė ši laiškų serija, tapusi knyga, kuri virto klasika, vedle ir yra spausdinama šimtmečius.

Lordas Chesterfieldas. „Laiškai sūnui“

Philipas Dormeris Stranhopas, vėliau gerai žinomas kaip Lordas Chesterfieldas gimė 1694 m., Londone. Jis paveldėjęs titulą ir žemes iš tėvo, susilaukė nesantuokinio sūnaus, kurio lavinimu itin rūpinosi ir domėjosi. Sūnui Philipui lankant Vestminsterio mokyklą, Chesterfieldas jam parašė daugybę laiškų, kuriuose dėstė apie gyvenimą, vyriškumą ir patarė kaip tapti tikru džentelmenu. Jis buvo griežtas ir reiklus, tačiau sūnaus lavinimui visiškai negailėjo išteklių.

Lordas Chesterfieldas buvo itin aristokratiškas, puikus džentelmenas ir gerai išmanė politiką, bei bendravimo meną. Šios savybės leido jam užimti valstybės sekretoriaus vietą, du kartus būti išrinktam Hagos ambasadoriumi, būti paskirtam Airijos leitenantu. Lordas taip pat galėjo džiaugtis įžymia ir įtakinga kompanija, tokia kaip Popiežius Aleksandras, Johnas Gay ir Volteras. Lordui Chesterfieldui buvo suteiktas „Petnešų ordinas“ 1730 m., tai buvo aukščiausias riteriškumo laipsnis ir labai prestižinis Britanijos garbės ordinas. 1732 m. iš sąjungos su Madelina Elizabeth du Bouchet gimė nesantuokinis jo sūnus Filipas. 1733 m. Chesterfildas vedė Melusiną de Schulenberg, ji buvo nesantuokinė karaliaus Jurgio I dukra. Taip jis netiesiogiai susigiminiavo su karaliumi.

Chesterfieldo sūnui lankant Vestminsterio mokyklą, jis pradėjo šią savo laiškų seriją, kuri galiausiai virto knyga. Po savo mokslų Philipas iškeliavo į įprastą „Grand tour“ aplink Europą, kur naudojantis tėvo įtaka ir pažintimis buvo pripažintas aukštuomenėje ir pristatytas žymiems to meto veikėjams. Nors sūnus darbavosi Britanijos parlamente, jam nelabai sekėsi ir 1764 m. jo buvo paprašyta atsistatydinti. Philipas nebuvo toks kruopštus ir pavyzdingas džentelmenas ir vyras, kokiu tėvas siekė jį padaryti.

Tavo laikas, taip gerai išnaudojimas nuot ryto iki vakaro, jog kvailys galėtų pamanyti, kad tu visai nepasilikai laiko sau. Tačiau esu tikras, jog tu pakankamai protingas, idant suprastum, kad taip protingai išnaudoti laiką – vadinasi, išsaugoti jį visą sau.

Lordas Chesterfieldas

Deja, būdamas vos 36 sūnus mirė. Metai prieš mirtį jis buvo slapta vedęs (savo damą sutiko dar „Grand tour“ metu) ir jau susilaukęs dviejų sūnų, apie tai Chesterfieldas sužinojo tik po sūnaus mirties. Po sūnaus Philipo mirties Chesterfieldas paskyrė pinigų ir kasmetinę išmoką savo anūkams, tačiau našlė buvo palikta be globos. Neturėdama kaip prasimanyti išgyvenimui, ji už 1500 ginėjų leidėjui J. Dodsley pardavė visus sūnaus Philipo sukauptus Chesterfieldo rašytus laiškus, taip buvo išleista knygą „Laiškai sūnui“.

„Nėra nieko trapesnio už gerą vardą ir nėra nieko, ką tau labiau vertėtų saugoti nesuteptą“. Kadangi po sūnaus mirties nebebuvo tiesioginio paveldėtojo, o su savo teisėta žmona nebuvo susilaukę vaikų, Chesterfieldas įsisūnijo savo krikštasūnį, kuris buvo jo tolimas pusbrolis, taip užtikrindamas dinastijos tąsą.

Ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo ir buvo laikoma it džentelmeno, aukštuomenės nario, to meto vyro vadovu. „Laiškai sūnui“ leidžia prisiliesti prie daugiau nei prieš 200 metų gyvenusių žmonių savivokos, elito paslapčių, bendravimo meno subtilybių. Kliuvo tik keli dalykai, tai moterų nuvertinimas ir didžiulis prievartinis tėvo reiklumas ir primestiniai lūkesčiai.

Pilna knyga anglų kalba: http://public-library.uk/ebooks/57/92.pdf

Lordas Chesterfieldas – „Laiškai sūnui“

Lordas ir jo laiškų fragmentai

Žmogus ieško prasmės

GYVENTI NEGALIMA NUMIRTI. Girdėtas sakinys, kviečiantis kablelį padėti savo nuožiūra.

Kaip žmogus randa prasmę beprasmiškose etapuose? Didžioji knygos dalis analizuoja autoriaus patirtį koncentracijos stovyklose. Ten patekęs žmogus kaip rytinė saulė dairosi ankstyvos rasos, ieško prasmės, prasmės laukti rytojaus. Knygoje analizuojamos gyvenimo tikslo paieškos, priežastys ir žmonių elgsena.

Man ypač įsiminė keli knygos momentai, pirmasis, kuomet autorius pasakė, jog senyvi žmonės pranašesni už jaunus. Jaunesni žmonės turi daugiau rytojaus, neapčiuoptos ir neapibrėžtos ateities, tačiau vyresni žmonės turi daugiau atsiminimų, kurie visada gyvi ir kurių niekas niekada iš jų neatims. Antroji mintis, tai pasakojimas, kai autorius buvo išvaduotas iš stovyklos, vaikščiojo su buvusiais kaliniais draugais nieko nejausdamas, o juk laisvė buvo tai, apie ką kasdien svajojo, ką nuolat sapnavo. Išaušus tai dienai, jų širdys buvo tuščios ir pradžioje dar kas vakarą grįždavo ten, iš kur dar tik ką negalėdavo gyvi išeiti.

Viktoras Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas, psichoterapinio metodo – logoterapija autorius. Viktoras kartu su žmona ir tėvais į koncentracijos stovyklą pateko 1942 m., ten pradėjo dirbti gydytoju ir paaiškėjus apie jo profesinę patirtį jam buvo pasiūlyta įkurti atskirą skyrių, kuriame jis dirbo su kaliniais naujokais, padėdamas jiems adaptuotis prie šokiruojančių gyvenimo sąlygų. 1945 m. jis buvo išlaisvintas iš stovyklos, tuomet grįžo į Vieną. Tuo metu ir buvo parašyta ši garsioji jo knyga. Jis aplankė 209 universitetus, profesoriavo Harvardo, Dalaso, Pitsburgo universitetuose, ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį.

Logoterapijos pradininkas siekė pagelbėti pacientams, kurie ieškojo gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. „Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“

Jis teigė, kad prasmės gyvenimui suteikia patyrimas/kūrimas, skausmas ir meilė. Apie pastarąją kalbėjo:  „Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ 

Viktor Frankl – Žmogus ieško prasmės

PARTIZANĖ

Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.

Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis – jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktiniai, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kur 2 žmonėms tekdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.


Buvo itin prastos higienos sąlygos. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.

Monika Alūzaitė pradžioje pasirodė šiek tiek palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.

PARTIZANĖ: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. Marius Ėmužis

Apšviestoji

Istorija apie radikaliųjų mormonų šeimoje gyvenančią jauną merginą ir šeimos ideologija iškreipto pasaulio supratimo vaisius, pasėtus vaiko pasaulėžiūroje ir psichikoje. Tai biografinė knyga, joje Tara atskleidžia apie savo gyvenimą Idaho valstijoje, viename iš kalnuose įsikūrusių atokių kaimelių, kartu su šeima, kuri stengėsi atsiriboti nuo kapitalistinio gyvenimo. Tara niekada nelankė mokyklos, nesinaudojo gydytojų paslaugomis, dalis šeimos net neturėjo gimimo liudijimų, nes vaikai gimė tiesiog namuose. Baisius sužalojimus, supjaustytas galūnes, baisius nudegimus, galvos traumas, atsiradusius dirbant tėvo metalo laužyne, mama gydė žolelių nuovirais ir uoliu tikėjimu, jog viskas pagal Dievo valią.

Ne mažiau įstabesnė buvo ir šeimos narių santykių tema. Visiškas despotas ir bipoliniu psichikos sutrikimu sergantis tėvas, smurtaujantis brolis Šonas ir tėvo ideologijai pasidavusi mama sukonstruoja kiek pamišėliškos šeimos vaizdą. Užuot gavę pradinį išsilavinimą, vaikai dirbo metalo laužyne ir konservuodami persikus juodai dienai ruošėsi 2000-ųjų pasaulio pabaigai.

Vis dėlto vienam broliui ištrūkus į koledžą atsiranda šviesos trupinys, kuris sušildo Taros viltis, jog esti ir geresnis gyvenimas. Mergina pradeda kovoti dėl savo teisės į mokslą ir palaipsniui ima mokytis Harvardo ir Kembridžo universitetuose. Per 10 metų Kembridže įgijo intelektinės istorijos ir politinės minties daktaro laipsnį.

Nepaisant įstabaus išsilavinimo, viduje vis dar jaučiama maža mergaitė, kuri tikisi galiausiai būti priimta šeimos. Tarai prireikė daug metų paneigti tėvų namuose suformuotoms nuostatoms, suprasti save ir priimti savo pasirinkimus kaip teisingus.

Nors ši knyga yra apie išsilavinimo galią, mokslo šviesą ir nuostabų virsmą, man ji buvo slogi ir liūdna.

Tara Westover – Apšviestoji.

Parklupdyti imperijai

Nėra abejonių, jog valstybės vykdydamos imperialistinę politiką imasi įvairių priemonių sustiprinti savo įtaką kitoms šalims, veikti ekonomiškai, verbuoti užsienio šalyse ar tiesiog šnipinėti. Tačiau šioje knygoje atskleidžiama informacija apie dar kitokios formos agresyvią JAV ekspansinę politiką.

Tai biografinė amerikiečio J. Perkinso išpažintis apie jo karjerą ir darbo įtaką globaliai ekonomikai. Tiesa, pirmą kartą ekonomikos smogiko terminą išgirdau šioje knygoje. J. Perkinsas buvo ekonomikos smogikas, kurio darbas svetur (Indonezijoje, Irane, Panamoje, Kolumbijoje, Saudo Arabijoje, Venesueloje, Ekvadore) buvo rasti tinkamus infrastruktūrinius projektus, kurti planus, hiperbolizuotai naudingus užsienio šalims, kurie įkalintų jas skolintis pinigus šių projektų realizavimui iš JAV ir samdyti JAV kompanijas šiems planams įvykdyti. Galiausiai skolų našta užsienio šalims tapdavo nepakeliama ir taip jos tapdavo JAV interesų įkaitėmis.

Aprašomi labai įdomūs įvykiai – krizė Panamoje, naftos karteliai ir karai, Venesuelos prezidento nuvertimas, primestų projektų svarba Amazonės gamtai ir žmonėms, prezidentų žmogžudystės ir juodosios naftos karštinės lemti įsivežimai į Iraką. Netikėti J. Busho ir R. Reigano paveikslai.

Labai iškalbingas ir knygos viršelis, autorius tarsi atskleidžia slaptą savo gyvenimo pusę vedamas gėdos ir sąžinės graužaties, jog daugybę metų pelnėsi iš kraupias pasekmes turinčio darbo. Kartu galiu galėčiau pasakyti, kad nors ir atskleisdamas nemažai informacijos, jis liko gana diskretiškas, daug nepasakojo apie darbo principus, asmenis ir labiau fokusavosi į didesnį paveikslą. Knyga priminė besisiejantį filmą – The tailor of Panama.

John Perkins – Ekonomikos smogiko išpažintis

Ar medikas irgi žmogus?

Ši knyga lyg šaltas dušas tik prabudus. Mes iš daktarų tikimės tiek daug: profesionalios nuomonės, išsamių paaiškinimų su logišku nuomonės pagrindimu, puikios ir malonios komunikacijos, paslaugų laiku ir visada kuo skubiau, o labiausiai tikimės, kuo sklandžiau ir greičiau pasveikti. Ši knyga yra mediko dienoraštis, tai testamentas atsidavimui, nematomai sunkiai ir atsakingai darbo pusei.

Adam Kay – Dabar tau skaudės

Knyga nuostabi yra net dėl kelių priežasčių. Visų pirma ji parašyta su sveika humoro doze, todėl tikrai malonu skaityti ir nors tekstas yra sudarytas iš skirtingų istorijų, geba įtraukti. Antra, pasakojimas toks nuoširdus ir tiesus, jog skaitydamas visiškai pamėgsti autorių. Trečia, knyga atskleidžia visišką medicinos sistemos skylę, kurią matome ne tik Lietuvoje, bet panašu tai gaju ir kitur – beprotiškos darbo valandos, milžiniška atsakomybė už labai menką atlygį. Medikai daro kompromisus su savimi, savo asmeniniu gyvenimu kone nuolatos, o 97 valandų darbo savaitė ne riba.

Darbo dienos pabaigoje dažnai pagalvoju, kad mano darbe nuolat besirandančios problemos neilgai trukus mane išvarys iš proto, bet po šios knygos suprantu, kad yra žmonių, kurie tiesioginio to žodžio prasme gelbėjo gyvybes pastarąsias 10 valandų, kol tu barškinai klaviatūros mygtukais stengdamasis kuo aiškiau nupasakoti klientui, kaip neįtikėtai prastai jautiesi, dėl sukeltų nepatogumų.

Ši knyga yra lyg spragtelėjimas, kuris atveria supratimą, kad medikai irgi žmonės, kad jie patiria didžiulę įtampą, nuovargį ir stresą, todėl ne visada gali maloniai apšokinėti kiekvieną įnoringą klientą. Visas šis knygos potyris man tik sustiprino pagarbą medicinos darbuotojams.