Įsitikinimai iki gyvos galvos. T. Moras. Utopija

Tomas Moras – šviesuolis, Katalikų bažnyčios šventasis, Anglijos Lordas Kancleris, advokatas, rašytojas, humanistas, politikas. Išskirtinė asmenybė, kuri dėl ištikimybės savo įsitikinimams, bažnyčiai ir teisingumui, nepakluso Anglijos karaliaus Henriko VIII įnoriams, todėl buvo paguldytas ant ešafoto.

Reikšmingos biografijos detalės

Ne tik pati knyga, bet ir jos autoriaus biografija verta mūsų dėmesio. „Utopija“ mano akiratyje buvo papuolusi jau seniai, tačiau skaitinius paspartino pradėtas žiūrėti serialas „The Tudors“. Tai tikrais faktais paremtas serialas apie karalių Henriką VIII ir jo valdymo laikotarpį, kur ilgą laiką reikšmingą vietą užėmė pats T. Moras.

Tiesa, T. More dar valdant Henrikui VII pasisakė prieš aukštuomenes privilegijas, už tai buvo pašalintas iš parlamento, kur grįžo tik Henrikui VIII atėjus į valdžią.

„Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“

T. Moras. Utopija

Henrikui VIII buvo vos vienuolika, kuomet jo brolis Artūras netikėtai mirė ir jis buvo paskelbtas Anglijos karaliumi. Karalius Henrikas sulaukęs pilnametystės vedė šešeriais metais vyresnę, broliui numatytą nuotaką, ispanę Kotryna Aragonietę. Jiems gimė keli vaikai iš kurių pilnametystės sulaukė tik viena dukra.

Tomas Moras

T. Moras dalyvavo rūmų gyvenime, jo nuomonė visuomet buvo vertinama karaliaus. T. Moras skyrė itin daug laiko savo švietimui, buvo labai pamaldus katalikas ir ištikimas šeimos žmogus. 1529 – 1532 metais ėjo Anglijos Lordo Kanclerio pareigas, nuo kurių galiausiai pats nusišalino. Nusišalinimo priežastimi tapo didžiulis skandalas. Karalius Henrikas įsimylėjo aukštuomenės damą Ana Bolein, todėl siekė santuokos, su karaliene Kotryna Aragoniete, anuliavimo. Po ilgo spaudimo popiežiui ir neigiamo atsakymo, karalius galiausiai pasiskelbė aukščiausiu šalies bažnyčios vadovu, paskelbė santuoką su karaliene negaliojančia ir slaptoje ceremonijoje vedė Aną Bolein. Popiežius atskyrė Angliją nuo bažnyčios. Henrikas VIII ir Ana Bolein susilaukė dukters Elžbietos, kuri vėliau tapo Anglijos karaliene. Šalyje ėmė sklisti protestantizmo judėjimas.

Būdamas itin katalikiškų pažiūrų T. More nepalaikė karaliaus ir slapta lankydavo karalienę Kotryną, išreikšdamas savo palaikymą. Smerkė protestantizmo judėjimą ir karaliaus palankumą jiems. Henrikui VIII tai nepatiko ir galiausiai T. Moras buvo suimtas, daugiau nei metus kalintas Tauerio kalėjime ir galiausiai nukirsdintas. Toks pat likimas vėliau laukė ir pačios Anos Bolein.

<…> nė vieno negalima laikyti priešu, jeigu jis mums nepadaręs nieko blogo.

T. Moras

2000 m., popiežius Jonas Paulius II paskelbė Tomą Morą šventuoju ir politikų globėju. Jis buvo laikomas eruditu, šviesuoliu, mylinčiu vyru ir tėvu.

Utopijos sala

T. Moras „Utopiją“ parašė kone kaip monologą, kalbėdamas per savo įsivaizduojamą pažįstamą Rafaelį Hitlodejų. Knyga tarsi pokalbis, kur Rafaelis pačiam T.Morui pasakoja savo patirtį kelionėje į tobulą Utopijos salą. Knygoje jis rašė apie idealią valstybės santvarką, kuomet visi turi po lygiai, nėra kilmingųjų ir privilegijuotų. Sakoma, kad utopiečių gyvenimas yra panašus į komunizmo ideologiją. Įžvelgiama kolūkių sistemos sąsaja. Užkliuvo tai, kad T. Moras pasisako apie gerovės valstybę, kuri smarkiai figūravo ir mūsų prezidento rinkiminėje kampanijoje.

Tuo metu autorius turėjo itin pažangią nuomonę, tad smerkė vergovę ir kalbėjo apie lygias teises moterims. Utopiečių moterys dirba kartu su vyrais, kas to meto visuomenėje dar nebuvo priimtina.

Utopijos saloje pinigai buvo naudojami tik samdytai kariuomenei, ginti salą nuo išorinių valstybių. Salos gyventojai galėjo atsiskaityti tik natūriniais mainais.

Visa „Utopijos“ idėja buvo šalis, kurioje vyrauja darna, principas „kiekvienam po lygiai“ ir tik tiek, kiek būtinai reikia. T. Moras manė, kad tuomet nebus pavydo, gviešimosi, grobstymo, vyraus bendruomeniškumas ir gera valia.

Knyga įdomi bendram išprusimui. Ji apima istorinį kontekstą ir patį pasakojimą apie „Utopijos“ salą. Sunku įsivaizduoti, kad atsirado tokių šviesuolių, kurie drįso kalbėti apie Anglijos netobulumą ir siekė visuotinės gerovės. Kalėdamas Taueryje T. Moras parašė dar kelis veikalus. Iki pat paskutinės gyvenimo minutės neišsižadėjo savo įsitikinimų, bet deklaravo pagarbą karaliui. Padarė įspūdį autoriaus išsilavinimas, požiūris ir įsitikinimų tvirtumas, jo kova už teisybę ir pagarba žmonėms.

Susidomėjusiems istorijos kontekstu, palieku platesnio straipsnio nuorodą ČIA.

T.Moro parašas. Šaltinis: Vikipedija

Homo Deaus

Yuval Noah Harari istorijos profesoriaus laipsnį įgijo Oksfordo universitete ir šiuo metu dėsto Hebrajų universitete Jeruzalėje. Iš tokio autoriaus būtų galima tikėtis istorinės tematikos pasakojimo. Iš dalies taip ir buvo pirmoje jo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kurioje buvo aptariamos žmonijos ištakos, asimiliavimasis ir kelionė link šių dienų. Tačiau ši knyga „Homo Dues. Glausta žmonijos istorija“ man pasirodė daug labiau filosofinė, nei istorinė. Itin aštrus mokslo ir religijos sankirtos prieskonis. Knyga yra pirmosios dalies Homo sapiens tęsinys, Homo sapiens ateitis. Autoriaus įžvalgose jaučiamas stiprus futurizmas. Taip, žmonija iki šiol pragyveno ne vieną pandemiją, marą ir tampa vis gudresnė ir dauguma pritars, kad negyvenome taip gerai niekada anksčiau. Mokslo revoliucija atnešė naujų aktualijų. Pavyzdžiui genų inžinerija, knygoje autorius svarsto, ar nenutiks taip, jog ateityje galėsime vaikus pasirinkti it iš katalogo, suprojektuoti stiprius ir viskam atsparius genų rinkinius.

Mane itin sužavėjo jo pamąstymai apie dirbtinio intelekto integravimą į mediciną. Pagalvojau praktiškai, Vilniuje gyvenu 13 metų ir per juos turėjau gal 4 skirtingus šeimos gydytojus, o ir pas pastarąjį lankausi kartą per metus. Kiek labai šis daktaras gali mane pažinti ar atsiminti mano ligos istoriją? Nesinešiodamas detalaus mano sveikatos vaizdo, jis kaskart surinkinėja puzlę iš nuotrupų. Kiek tikėtina, kad aplankydama jį 18h, po darbo, rasiu nebežvalų ir nebebudrų. Harari samprotauja, o jei jums diagnozę nustatytų dirbtinis intelektas? Jums atvykus jis akimirksniu detaliai nuskaitytų jūsų sveikatos istoriją, išklausęs simptomus ir sugretinęs juos su ligos istorija mikliai nustatytų nusiskundimų priežastį ir geriausią jos sprendimą. Taip, jis nežiūrėtų į jus empatišku žvilgsniu ar nepasakotų, kad su ta pačia migrenos forma susiduria ir jo dukra, tačiau būtumėte tikri, jog jis budrus, žvalus ir pasirengęs padėti.

Itin reikšminga vieta yra skiriama XI a. religijai – deitaizmui (data – angl. duomenys). Skaitmeniniame amžiuje, kuomet artimiausiu metu Google pagal atliekamas simptomų paieškas galės nustatyti pandemijos pradžią greičiau, nei tai padarys medikai, mes žengiame į naujos duomenų religijos amžių. Valdo tas, kas turi daugiausiai duomenų. Ar jūs taip pat metų pabaigoje gavote Google ataskaitą apie jūsų lankytas vietas? Aš net kruptelėjau, jis žinojo viską – kur pietavau, keliavau ar kur dirbu. Tai baugina, tačiau po tuo slepiasi kiekvienas „sutinku su privatumo politika“ mygtukas, kurį spaudžiame tam, jog galėtume naudotis programų turiniu.

Autoriaus vizijos pasirodė įdomios, novatoriškos, tiesa kartais atrodė, jog padaryti įspūdžiui buvo kiek spekuliuojama faktais ar labai jau drąsiai projektuojama. Tačiau knyga nuteikė mane pozityviai. Pirmiausia, tai mes, žmonės, esame neįtikėtinai imlūs ir judame didžiuliais tempais pirmyn, todėl tikiu, kad gyvenimas tik gerės. Antra, gyvename dirbtinio intelekto perversmo amžiuje, drįsčiau tai vadinti ketvirtąja pramonės revoliucija.

Yuval Noah Harari – Homo Deus. Glausta žmonijos istorija.

Markas Aurelijus. Sau pačiam.

Markas Aurelijaus buvo stoicizmo atstovas, tai puikiai atspindi ir ši knyga. Žmogaus gyvenimo trapumas, mirties neišvengiamybė, dora ir atvira širdis, teisingumo ir atvirumo principai. Raštai parašyti Romos imperatoriaus beveik prieš 2000 m., aktualūs ir šiai dienai. Radau daugybę savo minčiu patvirtinimų, tačiau kai kur man mintys atrodė ciniškos, supaprastintos, subuitintos taip suteikiant viskam ypatingą paprastumą, nereikšmingumą. Autorius pabrėžia žmogų kaip visumos dalį, visuomenišką ir benduomenės dedamąją. Knyga tikrai verta dėmesio.