Namų psichologija

„Namų psichologija“ tai knyga, apie namų jaukumą, žmogaus psichologiją ir pasirinkimus įrengiant savo namus. Knygos perspektyva yra psichologiniai žmogaus aspektai, kurie daro įtaką mūsų namų ir jaukumo kūrimui. Tikriausiai ne kartą esame girdėję sakant, jog namai nėra vien vieta, namai yra kartu ir jausmas.

Knygos autorės yra psichologės, C. G. Jungo krypties šalininkės. Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė – psichologė, buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Irma Skruibienė – psichologė, C. G. Jungo analitinės psichoterapijos studijų dalyvė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė. 

Knyga supažindina su psichologijos niuansais pasirenkant namus, jų aplinką, spalvas ir formas. Įsiminė tai, jog dažnai namuose atsikartoja gamtos formos, jos suteikia mums jaukumo. Net sienų spalva turi tam tikrą potėpį namų jausmui. Namų kūrybai įtakos turi ir mūsų vaikystės vieta, kurią ilgą laiką laikėme savo namais.

Kartais knyga man kiek priminė „Bėgančios su vilkais“, kuomet tam tikri niuansai, pasirinkimai nagrinėjami per protėvių ištakas. Atsižvelgiama į labai senus mūsų laikus ir įpročius.

Skaitinį vertinčiau daugiau kaip laisvalaikio leidinį. Smagu žinoti, tačiau išsinešti man nepavyko daug.

Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete. Lina Vėželienė.

Autorė Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė knygą „Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete“ parašė aptikusi tam tikrus dėsningumas tarp savo konsultuojamų klientų ir padariusi gilesnes negalavimo ištakų įžvalgas.

L. Vėželienė apžvelgia daugybę psichologijos mokyklų ir požiūrių į žmogaus psichiką bei elgseną, kartu įvesdama ir sielotyros sąvoką, kuri dažnu atveju psichologo kabinete būna užmiršta. Būtent sielos ligos tampa knygos objektu.

Knygos perspektyva – žmogaus elgesio ir minčių raiška per septynias didžiausias krikščioniškas nuodėmes. Apie jas VI a. pirmąkart kalbėti pradėjo popiežius Grigalius. Šia tema prisegu nuorodą į savo prieš kurį laiką pasidalintą nuomonę įraše.

Kokios tos didžiosios nuodėmės?

Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – septynios žaizdos, kurios gali atsiverti kiekvieno žmogaus sieloje ir neatpažįstamos bei nekontroliuojamos gali suvešėti. Žvelgiant į šias nuodėmes sistemingai ir tikint, kad meile sau ir kitiems yra pirminė būtinybė, galima galvoti, jog tokiu keliu žengiančio žmogaus laukia gražus gyvenimas.

„Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas.“

Knygos viršelyje mes randame sakinį „Iš esmės ši knyga apie meilę“. Norėčiau tikėti, jog ten, kur yra vietos sveikai, ne savanaudiškai meilei, nėra vietos jokioms ydoms.

Pati didžiausia ir sudėtingiausia nuodėmė yra puikybė. Tiesa pasakius, niekada nebuvau pagalvojusi, kad didžiulis drovumas ir kuklumas taip pat yra puikybė. Noras, jog mumis žavėtųsi už tai, kokie atsidavę savo kuklumo  įsitikinimui esame. Žinoma, puikybė turi visiškai priešingą polių, kuris pasižymi didžiule didybe, noru būti geriausiu ir nesivaržant girtis, konkuruoti ir kovoti.

Rašydama kiekvieną apžvalgą plačiau pasidomiu autoriumi, jo gyvenimu ar veikla, tad atradau tikrai įdomų interviu ir norėčiau pasidalinti keliomis L. Vėželienės mintimis.

„Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises.“

Taip, žingsnis po žingsnio, autorė keliauja per visas nuodėmes, kurios gali slypėti mumyse net labai užsimaskavusios ir sunkiai atpažįstamos. Viena dažniausių – tinginystė. Nukeliame darbus kitai dienai, ignoruojame ar tiesiog atsisakome idėjos apskritai kažką daryti. Tingime pasistengti, kad kitiems šalia esantiems būtų maloniau šalia mūsų. Tinginystė dažnai užvaldo taip stipriai, kad kuo ilgiau jai pasiduodame, tuo sunkiau iš jos išsivaduoti. Iš karto pagalvoju apie sportą. Prisiversti pradėti visada reikia pirmadienio (tik neaišku kurio), visada sunku ir dažnai atidėliojama, o pradėjus gera, prasminga ir nebesinori sustoti.

„Tinginystė kaip desertas, suvalgytas prieš pietus. Gauni šį tą malonaus, bet atsižvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos išeina, kad skaudini save. Tą akimirką atrodo, kad save apdovanoju, palepini, bet netrukus viskas virsta į nieką.“

Manau, kad kiekvienam pravartu paskaityti šią knygą ir pažvelgti kritiškai ir kitu kampu į savo įpročius ir įsitikinimus. Galbūt gyvename įsitvėrę kažko, kas savaime visiškai nėra vertybė.

Šiek tiek apie meilę

Tiesa ne visi knygoje pateikti pavyzdžiai mane palietė, kai kurie atrodo pritempti, tačiau pasiteikė ir tokių, kurie atspindėjo sutiktas gyvenimo situacijas ir leido pažvelgti į tai naujai.

Viename interviu autorė pasakė įstrigusią mintį. Ji buvo paklausta, kas svarbiau, mokėti mylėti ar būti mylimam. Atsakymas palietė „Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso.“

Pilnas laidos įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000088613

„Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto.“

Asociatyvi asmeninė nuotrauka. Žvėrynas, Vilnius, 2021

Pamaitindama savo puikybę (pažanga gebant identifikuoti:) ) galiu pasakyti, kad turėjau garbės netikėtai susipažinti su autore, nors dar iki tol knygą turėjau savo bibliotekoje. Tad knygos skaitymas tapo kiek intymesnis, artimesnis ir malonesnis.

Šiomis dienomis mes turime tiek daug įrankių save pažinti, tyrinėti ir tobulinti. Galime gerinti savo minčių, sielos, kūno ir gyvenimo kokybę. Išmokę suprasti ir pamilti save, neišvengiamai pageriname santykius ir su mus supančiais žmonėmis. Išvalykite savo sielos namus. Meilė yra ta valiuta, kuria dalinantis, ji tik didėja.

Klausimai gamtai

Ar gyvūnai turi vardus? Kaip jie bendrauja? Ar jaučia gėdą? Mano galva tiesiog knibžda nuo panašių klausimų, kai gamta atgyja, todėl ši knyga bent į dalį jų tikrai atsako. Pavyzdžiui krankliai laikomi labai protingais gyvūnais, jie netgi priskiria vieni kitiems tam tikrus garsus, it vardus. Jie kaip ir gulbės partnerius renkasi visam gyvenimui, todėl vienam jų numirus, kitas iki gyvenimo pabaigos lieka vienas. Nustebau, jog bebrai kaip tikri italai, gyvena šeimomis. Atsivedę vaikų, jie bazuojasi drauge su tėvais, taip plėsdami savo bendruomenės ratą.

Kuomet pagalvojame apie mylimus keturkojus šunis, kurie itin plačiai įsilieję į mūsų gyvenimus, nustebau sužinojusi, jog jie jaučia gėdą, pavyzdžiui viešai atlikdami gamtinius reikalus. O elniai pagimdę savo vaikus palieka ir išeina medžioti maisto, ne tam, jog atsiskiria, bet tam, jog lėtai sliūkinantis naujagimis padidina riziką būti pagautiems, jei užpultų plėšrūnai. Todėl radus mažylį negalima jo priglausti, nes motina ieškos jo ten, kur palikusi, o atskirs tik pagal kvapą.

Autorius plačiai aptaria ir vabzdžių gyvenimo ypatybes, pavyzdžiui bitės. Jos šaltuoju metų laiku gudriai šildosi kamuoliuke, kuomet kraštinėse linijose miegančios rotuojasi su arčiau vidurio miegančiomis, taip palaikydamos bendrą vienodą šilumą visai šeimynėlei. Ką jau kalbėti apie labai linksmą ir nerūpestingą, bet trumpą patinėlių gyvenimą.

Ši knyga skirta suaugusiems, tačiau jie labai domiai gali įgytas žinias perduoti ir mažiesiems. Taip gali būti atrastas glaudesnis ryšys su gamta.

Peter Wohlleben – kaip gyvunai jaucia ir supranta pasaulį.