Raupsai – atskirtųjų liga. Ar ji dar egzistuoja? Knyga „Molokajo sala“

Ar galite įsivaizduoti sutrikusią septynmetę mergaitę, ant kurios kūno pasirodo pirmieji raupsų požymiai – nejautrios žaizdos? Ar galite įsivaizduoti mylinčius tėvus, kurie paskutinį kartą liečia savo vaiką, prieš medikams ištremiant jį į raupsuotųjų koloniją?

Tai neįtikėtina, tikrais faktais praturtinta knyga, kuri į skaitytoją žvelgia atstumto sergančiojo akimis. Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, kuri pasižymi odos, gleivinių ir nervų sistemos pažeidimais. Negalėjau patikėti, jog pirmieji šios ligos simptomai pasirodo tik po 3-10 inkubacinio periodo metų. Tai lyg tiksinti bomba. 1974 m. šia liga sirgo apie 10 mln. pasaulio gyventojų. Ji nėra išnykusi, tačiau Lietuvoje raupsų neaptinkama jau 30 metų.

Raupsuotieji buvo uždaromi kolonijose visame pasaulyje, viena jų plytėjo Havajų salyne, Molokajo saloje, Kalaupapos regione. Manoma, kad raupsus kaip ir cholerą, sifilį ir kitas ligas atvežė užjūrio prekeiviai, imigrantai ir jūrininkai. Labai daug havajiečių mirė nuo minėtų ligų, nes paprasčiausiai neturėjo imuniteto.

Knyga pasakoja daugiau nei 60 metų trunkančią raupsuotosios Reičelės gyvenimo kelionę. Jos liūdesį ir vienišumą, jos meilę, laimę ir laisvę, jos gyvenimą Kalaupapoje, tokį tikrą, jog buvau beveik įtikinta, kad toks žmogus egzistavo iš tikrųjų. Pasidomėjau, jog per visą ligos laikotarpį iš tiesų beveik 10 000 žmonių buvo deportuoti į Molokajo salos koloniją. Ar žmonės, nusėti opų ir vizualiai subjaurota oda vis dar svajojo apie meilę, šeimą? Ar sutrauktomis nuo ligos rankomis jie galėjo vairuoti, naudotis valgymo įrankiais? Taip ir taip. 1900 – 1930 metais beveik 1000 porų susituokė, kai kurie jų susilaukė ir vaikų. Tačiau liūdna tai, jog vaikai buvo tučtuojau atskiriami ir perduodami už kolonijos ribų likusioms giminėms ar vaikų namams tam, kad neužsikrėstų, mat raupsai nėra įgimta liga, tik įgyjama. Gyventojai buvo pasidarę ir specialių įrankių, kurie padėjo jiems buityje, kuomet rankos jau klausė sunkiai.

Molokajo sala

Vienas žymiausių Kalaupapos misionierių buvo Tėvas Damionas, kuris visiškai pasišventė raupsuotųjų gyvenimo palengvinimui. Jis padėjo pastatyti 300 iš 365 esamų pastatų kolonijoje, įskaitant namus ir bažnyčias. Jis už savo begalinį atsidavimą ir meilę Molokajo žmonėms buvo apdovanotas ordinu bei laikomas šventuoju. Mirė 1889 metais užsikrėtęs raupsais. Šiais laikais raupsai laikomi mažai užkrečiama liga, kuri kaip ir kitos infekcijos perduodamos gleiviniu ar kraujo keliu.

Tėvas Damionas

Tik 1969 metais galutinai pažabojus raupsus vaistais, žmonės buvo paleidžiami namo. Radau net tokių faktų, jog pasveikusiems pacientams buvo siūloma 46 tūkstančių dolerių kasmetinė premija bei paliekamas visas įgytas turtas, jei jie liks gyventi kolonijoje. Mano nuostabai dauguma ir liko. Žmonės, kurie grįžo iš salos ir buvo vizualiai paveikti ligos, buvo atstumiami visuomenės. Jiems neduodami būstai, darbai, jų šalinamasi. Nors raupsai galiausiai pervadinti Hanseno liga, stigma išliko.

Knyga mane pakerėjo. Negaliu suskaičiuoti kiek kartų buvau nuo ašarų pritvinkusiomis akimis. Autorius Alan Brennert palietė širdį įvairiose situacijose, padėjo pajusti, ką jautė raupsais sergantis žmogus. Kaip visuomenė elgėsi tokių žmonių atžvilgiu. Ši knyga turi tęsinį pavadinimu „Molokajo salos dukra“, taigi siūlau būtinai pradėti skaityti nuo pirmosios dalies.

Alan Brennert. Molokajo sala.

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“

Charles Dickens romanas „Didieji lūkesčiai“ man pasirodė meistriškai supinta knyga. Atvirkščiai nei pavadinimas, didelių lūkesčių jai neturėjau, nes esu mačiusi filmą, kuris nesužavėjo. Tačiau knyga šiuo atveju buvo daug daugiau nei filmas kada gali būti. Autorius kiekviename personaže įkūnijo tam tikrą žmogaus savybę ir jų lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Veikėjai tokie charakteringi ir skirtingi kaip visa vaivorykštės paletė.

„Didieji lūkesčiai“ mano akimis bando aiškiai perbrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio, tarp tuštybės ir kilniaširdiškumo, tačiau kai kurie personažai negali būti priskiriami nei vienai kategorijai, nes įvykdę daugybę niekšybių savo širdyje vis dar puoselėja švelnumą ir meilę. Knyga tarsi šviesios ir tamsios žmogaus pusių kovos aikštelė. Joje blaškosi ir pagrindinis veikėjas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Netikėtai paveldėjęs globą ir didelius pinigus Pipas pamiršta savo vaikystės geradarius ir ima gėdytis jų nepritekliaus, taip šalindamas juos iš savo gyvenimo. Tapus prašmatniu ponu aplinkiniai smarkiai pasikeičia Pipo atžvilgiu – paslaugumas, mandagumas, pataikavimas. Prie to lengva priprasti.

„Palengva apsipratęs su savo lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, kaip jie veikia mane patį ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis anaiptol ne teigiamas.“

Charles Dickens. Didieji lūkesčiai

Nepaisant patogios buities, Pipo širdyje gražūs meilės žiedai, vaikystės meilei Estelai, pražysta ant erškėčių krūmų, kurie negailestingai žeidžia ir skaudina. Mergina puoselėdama vaikino lūkesčius ilgainiui sudaužo juos į šipulius.

Knygoje atradau viską  – draugystę, meilę, išdidumą, tuštybę, o labiausiai trapų žmogiškumą. XIX a. parašytas romanas atliepia ir dabarties laikus. Pinigai gali nupirkti būstą, bet ne namus. Gali nupirkti šilumą, bet ne meilę. Gali nupirkti komfortą, bet ne vidinę tvarką ir ramybę.

Knygos pavadinimas „Didieji lūkesčiai“ ypatingai gerai atspindi jos turinį kaip atsipindi ir kiekvieno žmogaus vidinę viltį savo ateičiai. Mes turime savo gyvenimui daugybę lūkesčių ir vizijų, kurias tikimės išpildyti, o kaip dažnai gyvenimas mus pakviečia į visai kitokius nuotykius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie autorių:

Charles Dickens – žymiausias XIX a. anglų romanų rašytojas, dar vadinamas proziškuoju Šekspyru. Autorius mokykloje mokėsi vos kelis metus. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį. 

Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs.

Pačinko. Daugiau nei žaidimas.

Knyga nukelia mus į 1932 metų Pietų Korėjos kaimą, kuriame prasideda beveik 100 metų trunkanti trijų kartų šeimos istorija nugulusi šios knygos puslapiuose. Jauna ir naivi luošo tėvo dukra Sundža apverčia savo gyvenimą aukštyn kojomis pastodama nuo pasiturinčio vedusio japono. Sukrėsta, atsisakiusi jo paramos ir kilniaširdiškai vedama kito vyro, atvykėlio pastoriaus, išteka bei išsikelia gyventi į Japoniją. Ši išeivija parodo ne tik itin sudėtingą korėjiečių gyvenimą Japonijoje, bet ir jų didžiulę diskriminaciją. Korėja tarpukariu buvo okupuota Japonijos. Korėjiečiai ne tik sunkiai išsirūpina patogesnes gyvenimo sąlygas, bet turi sunkumų įsidarbinant nacionalistinėje Japonijoje.

Kas tas pačinko?

Pačinko – tai japonų žaidimo automato pavadinimas. Tai labai populiarus žaidimas Japonijoje. Tačiau žmonės dirbantys pačinko versle nėra gerbtini, todėl Sundžos šeimos noras darbuotis šiame versle pradžioje nėra sutinkamas palankiai, nors ilgainiui tampa sėkmingo gyvenimo priežastimi. Norintiems plačiau sužinoti apie pačinko, galite pažiūrėti šį kelių minučių video.

Įspūdžiai

Tiesa pasakius, pirmoji knygos dalis man paliko labai didelį įspūdi. Ne tik todėl, kad knyga apie nepatirtus man kraštus, bet kartu ir todėl, jog yra labai gilus, tačiau neprimetamas jausminis fonas, kuris neklausdamas įtraukia pajusti veikėjus. Kadangi pasakojimas tęsiasi per tris korėjiečių šeimos kartas, didžiausias akcentas ir ryškiausia man visgi buvo pirmoji pusė, istorija apie Sundžą ir jos jauną gyvenimą. Tai geros širdies ir moralės moteris, kuri remdamasi savo tradicijomis ir supratimu stengiasi gyventi teisingą gyvenimą, tačiau kaip žinia, gyvenimas turi savų iššūkių. Knygoje galima rasti visko – kuklumo ir nešvankumo, meilės ir neapykantos, vertybių ir tuštybės. Knyga, kuri persmelkta naivaus gerumo, kartas nuo karto supurtoma realybės.

Itin ryškiai vaizduojamas skirtumas, tarp tėvų ir jų anūkų gyvenimo. Tarp tradicinio rytų gyvenimo ir vakarietiškos kultūros. Su kiekviena karta jaunimas yra vis drąsesnis ir ryžtingesnis. Jis yra dinamiškas, leidžiasi eksperimentuoti su gyvenimu, keliauti, patirti vakarietišką kultūrą.

Knyga vienareikšmiškai verta dėmesio. Įtrauks bet kokio amžiaus žmogų ir ras su juo dialogą. Gali būti puiki dovana, su kuria neprašausite. Vos pasirodžiusi knyga užkariavo knygų topus, apie ją kalba „New York Times“, „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“, rekomenduoja ir B. Obama. Kuomet knygos tiražas perkopia 1 mln. egzempliorių, tai tampa savotišku rodikliu. Goodreads knygą vertina 4,28 (apžvalgos publikavimo dieną), o tai yra itin geras reitingas.  

Min Jin Lee – Pačinko

Tai buvome mes

Ko gailėtumėtės sužinoję, kad jums liko gyventi kelios savaitės? Jaunystės, neteisingų pasirinkimų ar laiko? Visų šių dalykų ilgisi Nahida. Irano revoliucijos metu idėjiškai kovojusi už komunizmą kartu su savo mylimuoju Musadu turėjo pasitraukti į pogrindį. Nužudyti bendražygiai žadėjo mirtį ir jiems, todėl pora emigravo į Švediją. Nelaimingas santuokinis gyvenimas, ankstyva motinystė ir namų ilgesys Nahida pavertė piktu ir nuoskaudas besinešiojančiu žmogumi.

Knyga kalba pirmuoju asmeniu it pačios Nahidos mintys pasakoja jos kelionę, kuomet sužinojusi apie mirtiną ligą ji visiškai nesivaržė savo jausmų. Savo tūžmingomis replikomis reikalavo dėmesio, meilės ir visatos centro. Vienintelė žinia, kuri išlaikė ją taip ilgai gyvą buvo anūkės laukimas, kuris buvo kartu ir varginantis, ir jaudinantis. Netausodama savo vienturtės dukros, ji kreipia savo pyktį ir nuoskaudas jos adresu. Atvirai sau pripažįstą, jog beprotiškai myli dukrą, tačiau nekenčia būti motina. Atrodo, jog mama, žinodama apie ribotą laiką, turėtų jį skirti meilės minutėms, dabarčiai, o ne praeities žaizdų draskymui ir pykčio pliūpsniams.

Knyga tarsi įkrauta neigiamo poliaus kartu parodo žmogaus egoistiškumą beviltiškais momentais. Atskleidžia tamsiausias žmogaus kerteles, jo santykį su liga ir praeitimi, kompromisus su savimi ir artimaisiais. Skausminga knyga iki paskutinių puslapių.

Golnaz Hashemzadeh Bonde – Tai buvome mes

Sugriūva viskas

Ar kada teko susimąstyti, kaip Afrikos genčių gyventojai interpretuodavo Dievus ir kuo vadovaudamiesi gyveno? Ir kaip jų pasaulis pasikeitė, kuomet atkeliavę baltieji primetinėjo savo gyvenimo nuostatas. Chinua Achebe, afrikietis knygos autorius, atskleidžia ritualinį genčių gyvenimą. C. Achebe gimė Nigerijoje, igbu gentyje, puikiai mokėsi ir savo karjerą pradėjo žiniasklaidoje bei vėliau dirbo profesoriumi Brown‘o universitete. Ši knyga pripažinta pasaulio literatūros klasika.

Kūrinyje autorius pirmiausia skaitytoją įveda į Afrikos genčių gyvenimą, kuriame itin griežta hierarchija, didžiulis pamaldumas, rituališkumas ir fanatiškas tikėjimas Dievais. Gyvendami gamtos cikliškumu, žemdirbiai puoselėja ūkius bei poligamiškas savo šeimas, kurios itin patriarchališkos. Šioje knygos dalyje supažindinama su vestuvių preliudijomis, aukojimu Dievams ir žinių mistiškumu, šeimos narių svarba ir bendravimo ypatybėmis. Pasakojimas vyksta per genties karžygį, vieną iš stipriausių kovotoju – Okonkvą.

Antroji knygos dalis skirta didžiulėms permainoms, kurias atnešė baltaodžiai, kurie siuntė savo misionierius, statė bažnyčias ir įvedinėjo įstatymus bei teisėsaugos institucijas. Kuomet dalis čionykščių patiki misionieriais ir persikrikštija, įsivyrauja nesantaika ir priešiškumas net ir tarp savo genties ar šeimos narių. Itin skausmingai vaizduojamas priverstinis baltųjų gyvenimo supratimo primetimas vietiniams gyventojams, o bet koks maištas slopinamas smurtu ir areštu.

Knyga baigiasi tragiškai, Okonkvo mirtimi. Jis, tarsi simbolis, parodo praloštą kovą prieš įsibrovėlius. Jo gyvenimo pabaiga žymi pokyčių pradžią, kuomet niekas nebebus kaip buvę.

Nuostabi kitokia knyga!

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Austrijos-Vengrijos imperatorienė Sisi

Šiais metais nemažai knygų patekusių į mano lentynas buvo apie imperatorienes: Romanovų imperatorienė, Petro imperatorienė, dabar imperatorienė Sisi. Apie pastarąją buvo labai daug gerų atsiliepimų, todėl susigundžiau. Kažkaip taip nutiko, kad apie Sisi pradėjau skaityti nuo antros knygos, tad įpuoliau į jau vykstantį pokylį. Turiu pasakyti, kad neįpusėjus knygos, man buvo šiek tiek nuobodoka, kol galiausiai aptariami įvykiai tapo reikšmingesnį, labiau buvo jaučiamas istorinių faktų autentiškumas. Labai ryškiai atvaizduojamas aukštuomenės intrigų apraizgytas gyvenimas, įtakos žaidimai Europoje, tėvų ir vaikų ryšio svarba. Net ir suaugę vaikai, negavę pakankamai pripažinimo, jo siekia visais įmanomais būdais, kaip antai aprašoma Sisi ir Pranciškaus sūnaus Rudolfo tragedija. Intrigų dusulys ir griežtas protokolas smaugdavo Sisi, todėl ji nuolat ieškodavo ramaus prieglobsčio. Tačiau tenka pripažinti, kad autorės pasakojimas yra labiau ryškiai išreikštas jausminis moters išgyvenimas nei politinio atspalvio Europos gyvenimo pasakojimas.

XIX a. ši imperatorienė buvo laikoma gražiausia moterimi Europoje. Remiantis istoriniais faktais, ji karštligiškai stengėsi išlaikyti jaunystę ir nuolatos taikydavo tam įvairias įmantriausias priemones. Jai praktiškai nereikėjo pastangų palenkti bet kurio vyro širdį. Pasakojime pasitaikę vyrai buvo vaizduojami kaip tikri džentelmenai, kas yra puikus tonas aistrai tvinksit smilkiniuose. Sako, kad vieni vyrai gėlėmis moka pasigerėti tiesiog akimis, stebėdami ir jausdami jų aromatą, kitiems būtina jas nuskinti ir turėti tik sau. Ir tai nuostabi metafora santūrumui, džentemeniškumui ir vedusios moters pagarbai. Iš tiesų įspūdį padarė tai, kad net emociškai ir fiziškai skyrium nuo savo stoiško vyro Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus gyvenanti Sisi liko jam ištikima, nors gerbėjų jai niekada netrūko.

Tai jausmingas pasakojimas apie dailią moterį, įtakinga imperatorienę, tačiau vienišą ir nelaimingą moterį, kurios meilės žiedas vyto vienišas.

Allinson Pataki – Sisi, vienišoji imperatorienė

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“

A. Šlepiko manifestas. „Mano vardas – Marytė“

Antrasis pasaulinis karas paliko ne tik nugalėtojus ir nugalėtuosius, ne tik nugriautus miestus ir sutrupintas viltis, bet ir sunaikintus gyvenimus ir iš skausmo sueižėjusias širdis.

„O aš labai dažnai prisimenu – vis galvoju, kaip aš jį <tėvą> pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų…ir suaugusių…“

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ atveria dar vieną gilią Antrojo pasaulinio karo žaizdą – „vilko vaikų“ išgyvenimus. Taip vadinami mažieji vokietukai, kurie pirmaisiais pokario metais genami skurdo, alkio ir rusų žiaurumo keliaudavo kitapus Nemuno, į Lietuvą, kur elgetaudami ar manais už darbus gaudavo maisto, kurį gabendavo namo, likusiems ir merdėjantiems. „Vilko vaikai“ – skambiai skaudus išsireiškimas apie laikus, kuomet vaikai tapo mažais suaugėliais, kuomet turėjo kovoti dėl maisto, kovoti ne tik už savo, bet dažnu atveju ir šeimos gyvybę, Vokietijoje likusias motinas, seseris ir brolius. Vieniši kaip vilkai keliaudavo svetimose žemėse, pas svetimus žmonės tikėdamiesi žmogiškiausių dalykų – atjautos, paramos ir pagalbos gyvybei. Nors Lietuvoje siautė stribai, o už pagalbą vokiečiams buvo tremiama ir į Sibirą, bet atsirasdavo drąsių ir plačios širdies žmonių, kurie mažuosius „vilkiukus“ paglobodavo ar priglausdavo.

„Mano vardas – Marytė“. Nida.

Vilkų motyvas randamas visoje knygoje. Laikai, kuomet net žmogus žmogui – vilkas. „Namuose laukia vaikai, alkani, jos labiau už gyvybę mylimi vaikai. Ji norėtų kaukti vilke, norėtų atpjauti savo pačios kūno ir pamaitinti tuos išalkusius, niekuo nenusikaltusius, tačiau taip kenčiančius, taip Dievo baudžiamus savo vaikus“.

Su šiuo kūriniu A. Šlepikas pelnė tarptautinį pripažinimą, romanas buvo tiražuotas Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Nuostabi knyga, puikiai perteikta emocija, lietuviškas kūrinys vertas filmo.

Knyga, kuri mane blaškė į juodą ir baltą. Vienu momentu aš įžvelgiau puikiai įvaldytą literatūrinį stilių, įtaigumą, kitu metu jutau pasišlykštėjimą, erzelį ir priešinimąsi. Tada pagalvojau, kad jei knyga gali sukelti tokį „karą“ viduje, autorius savo darbą padarė. Gerai.


Pasakojimas apie literatūros profesoriaus silpnybę (jei tai galima taip pavadinti, labiau norėtųsi rašyti liga) jaunoms, dar brendimo neištiktoms mergaitėms. O ypač jam galvą apsukusios Lolitos idealizavimą pasinaudojimo kontekste. Autorius pasirinko kalbėti apie šią visuomenės problemą per Humberto personažą ir pažvelgti į pasaulį ir auką prievartautojo akimis.


Kai baigiau knygą, galvojau kaip ją vertinti ir apart pasišlykštėjimo pačiu personažu ir jo veiksmais, knygos autoriui pretenzijų neturėjau. Jis puikiai atvaizdavo seksualinio pamišėlio aistrą, požiūrį ir motyvaciją. Profesoriaus Humberto pasakojimas yra it saldūs kvepalai, kurie pradžioje sudaro vieną įspūdį, bet galiausiai ilgai uostomi sukelia šleikštulį. Visa knyga – vidinis monologas, atpasakojimas veikėjo geismų projekcijos į mažametę, kuris tampa toks saldus, jog galiausiai pats nori jam trinktelėti. Autorius ore lyg ir pakabina Humberto seksualinės įtampos šydą ir baimę būti demaskuotam.


Pirmoji knygos dalis mane labiau įtraukė nei antroji, kuri vietomis buvo kiek ištęsta. Tačiau bendrai vertinčiau tikrai teigiamai. Kai taip sukeliami jausmai, kad ir neigiami, vadinasi autorius savo tikslą pasiekė, likau paliesta.
Vladimir Nabokov – Lolita.

Trapi pusiausvyra

Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“ – absoliučiai nuostabi knyga apie itin chaotišką Indijos gyvenimą. Ji sukuria tokį jaukų ryšį su pačiu skaitytoju, tiesiog įsiurbia į gyvenimo ir nuotykių sūkurį. Šis kūrinys leidžia pažinti indų kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius, vidutiniosios klasės ir varguomenės gyvenimo verpetus, kastų tradicijas. Itin šmaikščiai ir absurdiškai pateikiami politikos sprendimų padariniai žmonių kasdienai, vaizdingai nupiešiama korupcijos persmelkta valstybė, kurioje viskas yra galima, jei pakankamai apmokama. Šalyje, kurioje net benamystė yra verslas, nėra nieko neįtikimo.

Ypatingai pribloškė istorija apie šeimos planavimo programą, gimstamumo stabdymui šalyje, dėl vyriausybės nurodytos „sterilizacijos“ kvotos priverstinai nehigieniškomis sąlygomis operuojama labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė, kuri negali apsiginti. Kuomet nebelieka laiko net higienai, kai „spaudžia“ skaičiai.

Sūkuryje visos istorijos, dažnai su absurdiškumo prieskoniu, plyti draugystė, atjauta, meilė ir žmogškumas. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis, žmonės išlieka žmonėmis, atjaučia artimą ir kovoja už gėrį. Tačiau kartais geriems žmonėms nutinka skaudžiausi dalykai.

Labai nuostabi ir įtraukianti istorija. Puiki knyga.