Rožės

Ar dviejų žmonių meilė turi kainą? O galbūt pati meilė yra kaina, kurią reikia sumokėti, kuomet norima tęsti dinastijos tradicijas.

Ši knyga labai sudomino, nes buvo lyginama su „Erškėčių paukščiais“. Pastaroji man tikrai paliko įspūdį. Perskaičiusi galiu patvirtinti, kad „Rožės“ nors ir neprilygsta minėtai knygai, tačiau tikrai prikausto ir įtraukia. Įsiplieskusi meilė tarp šeimų ruseno tėvų, vaikų ir vaikaičių kartose, negalėdama užimti deramos vietos jų gyvenime. Tai tikros meilės, pagarbos ir ilgesio kupinas pasakojimas apie pareigos ir įsitikinimų kainą.

Pagrindinės veikėjos gyvenimą užniauksto dilema: ar mylėti visa širdimi vyrą, kuris pamažu tampa tavo gyvenimu, tačiau nori tavęs visos sau ar tęsti giminės tradiciją ir visą save atiduoti medvilnės plantacijos puoselėjimui? Pagrindinė veikėja Merė paaukojusi save medvilnės plantacijos puoselėjimui, įprasmino pomirtinį tėvo troškimą išsaugoti ir suklestėti „Somerseto“ žemėse. Meilė buvo Merės šios aukos kaina. Taigi, autorė puikiai nagrinėja vertybinius klausimus, lyg atvirai klausdama: pareiga ar jausmai?

Autorė Leila Meacham yra sukūrusi jau ne vieną hitą. Nors pastaruoju metu serga kasos vėžiu, ji nepaliauja rašyti kiekvieną laisvą minutę. Ši aistra rašyti tampa nuostabiomis knygomis, kurios atsiranda viso pasaulio žmonių rankose ir paliečia jų širdis.

Leila Meachem – Rožės

Mažas gyvenimas

Šią, plačiai reklamuotą ir išgirtą, knygą nusipirkau visiškai „užinfluencinta“. Dauguma knygų blogerių rašė, jog ją buvo ypatingai sunku skaityti ir jai buvo teikiamas liūdniausios skaitytos knygos titulas. Todėl knyga kėlė šiek tiek įtampos ir teko prisiruošti ją skaityti, bet galiu pasakyti, kad mano patirtis šioje knygos kelionėje buvo kiek kitokia.Ši knyga yra keturių draugų kelionė per savo jaunystės ir brandos dešimtmečius. Draugystės pokyčiai, augimas ir branda. Knyga yra ne tik apie santykius su kitais, bet ji giliai skverbiasi ir į santykius pačiais su savimi.

Hanya Yanagihara – Mažas gyvenimas

Šiame romane kiekvienas veikėjas turi vietos pasisakyti ir papasakoti istoriją iš savo perspektyvos, nors didžiausias turinys teko dviem draugams.Kai kurie veikėjai smarkiai kaustė, jų jausmai ir patirtis, kad ir formuoti kitų aplinkybių, bet įžvelgiami ir asmeniškai. Savo kūno atmetimas, baimė būti atstumtam, savirealizacijos siekis – tai temos, kurios bent ir tu paliečia kiekvieną. Knyga tikrai įtraukianti, kartais atsitraukusi kelias sekundes trukdavo persiorientavimas į save, dabartį.

Turėčiau ir šiek tiek pritarti vyraujančiai apžvalgų nuomonei, jog kartais lavina nesėkmių ir kraupių įvykių atrodė kiek perspausta ir dirbtinė. Vietomis buvo užsižaista seksualinėmis temomis. Tačiau bendrai buvo neįprasta skaityti nagrinėjamas mažamečių išnaudojimo temą, žvelgti į traumuotos psichikos padarinius ir savižudybės dilemą.Knyga tikrai palieka įspūdį, yra įtraukianti, ne standartinė.

Hanya Yanagihara – Mažas gyvenimas

Petro imperatorė I-II

Po pirmosios šios knygos dalies garsiai teigiau, kad Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ man daug labiau patiko. Tačiau Petro imperatorė pasirodė knyga, su kuria reikia pagyventi. Pamažu supratau visą meistrystę. Gebėjimą gana tikslius istorinius faktus supinti į įdomų ir intriguojantį pasakojimą, gebėjimas kalbėti, mąstyti ir atvaizduoti viską to XVII-XVIII a. mentalitetu, rusiška savastimi. Man šis pasakojimas buvo tikras moteriškas atsiminimas, ne tik kaip imperatorės, bet kaip moters, kuri jautė, glaudė ir mylėjo. Buvo ir balto, ir juodo, todėl nestebina, jog pilkam viršeliui pasirinkta būtent šių dviejų spalvų sankirta. Tai dienoraštis kupinas prisiminimų iš gyvenimo kartu su caru Petru I. Niekaip negalėjau patikėti imperatorės Jekaterinos I tvirtumu ir drąsa. Moteriai, kuriai stovint imperatoriaus Petro I dešinėje, uždrausta jausti: neleidžiama priekaištauti dėl nuolatinių besitęsiančių neištikimybių, kurios buvo paženklintos pavainikiais vaikais ir aiškiai demonstruojamais šiltais jausmais kitoms damoms. Neleidžiama liūdėti ir gedėti dėl eilės mirusių vaikų, nes carui liūdnos žmonos nereikia. Patirti didžiulį spaudimą pagimdyti sūnų, sosto paveldėtoją, buvo neleidžiama nustoti to siekti, mano paskaičiavimais Jekaterina gimdė paeiliui kas kelis metus. Neleidžiama jausti pamėlusio kūno nuo tūžmingų vyro atakų, ištinusio veido ir pamėlusių paakių, tai būtina priimti, išmokti ir pamiršti. Neleidžiama jausti baimės ar paniekos daugybei bereikšmių žmonių aukų, kankinimų ir žudymo. Tačiau kartu Petras I ir aukštinamas už savo vakarietiškesnį požiūrį, tvirtą būdą, bebaimiškumą, jis buvo mylimas ir saugomas savo žmonos, atsidavusios bendrakeleivės. Ši knyga puikiai išryškina moters ir vyro skirtumus, kai kur visiškai absoliučius.

„Rusijoje moteris ne visada laikoma žmogumi. Ji – tik daiktas, kuriam labai pasiseka, jei pasinaudojus nesunaikina.“

Mane labiausiai sukrėtė antrosios dalies knygos pabaiga. Kai po beveik 20 metų bendrystės, gniaužtų jausmų ir didžiulio atsidavimo, moteris tiesiog ištuštėja. Ji nebejaučia nieko, kadaise tvirtai įsišaknijusi meilė užgijo, palikusi tik randus it ženklus, kur tiek metų ji plytėjo. Ir tada ji leidžia sau tai, kas dar prieš kurį laiką būtų ją sulyginusi su žeme – neištikimybę. Man ji pasirodė šiek tiek lyg kerštas, lyg skausmas, kurio norėta užlašinti pačiam Petrui, už daugelio metų skriaudas.

Po Petro I mirties turėjo ateiti palengvėjimas. Išsilaisvinimas. Imperatorė, visavaldė Rusijos galva, galinti viską, ko įsigeidusi, visgi tampa pažeidžiama, pasimetusi moteris, kuri bėgo nuo savęs ir ilgisi tvirto vyro užnugario, kuris tiek metų atlaikė stipriausius vėjus.

„Grožis kažkuo primena laiką.

Iš pradžių apie abu negalvoji, priimi kaip savaime suprantamus dalykus.

Abu pradedi vertinti tik tuomet, kai supranti, kad tau jų liko mažai.“

Knygos pabaiga man primena Cher dainos žodžiuose esanti klausimą „Do you believe in life after love?“

„Su Piteriu ramybė būdavo tik prieš audrą“

Kristian Sabaliauskaitė – Petro imperatorė I-II

Laisvės dukros

600 klientų per savaitę, tiek tikimasi iš apgaule į viešnamius atvežtų merginų Buenos Airėse. 86 vyrai per dieną, kiekvieną dieną, lankydavo vieną, dar nepilnametę merginą, prievarta sutenerių atgabentą į Argentiną. Sunku įsivaizduoti tėvus, kurie linkėdami gero savo dukroms, pasitikėję svetimšaliais, perleisdavo jas į jų rankas tikėdami, kad jos vyksta į geresnį rytojų, bus sočios ir mylimos savo naujose šeimose, tuo tarpu jos pateko į prekybos žmonėmis gniaužtus, kur dešimtmečiais tapo belaisvės viešnamiuose. 1914 m. 4.3 mln. vyrų Argentinoje teko tik 3.6 mln. moterų, todėl prostitucijos paklausa buvo milžiniška. Izraelitų abipusės pagalbos asociacija „Varšuva“, vėliau persivadinusi į „Zwi Migdale“, vienijo daugiau kaip 500 kompanjonų ir išnaudojo 30 000 moterų daugiau nei 2000 viešnamių. Jie turėjo atstovus Brazilijoje, JAV, Šiaurės Afrikoje ir Kinijoje, nors organizacijos centras buvo Buenos Airėse, Argentinoje. Metinė organizacijos apyvarta siekė 50 mln. dolerių. Dažniausiai buvo gabenamos merginos iš žydų šeimų esančių Centrinėje Europoje.

Taigi, istorija yra paremta tikrų faktų sūkuriu, nors herojai – išgalvoti. Rozeta, Rokas ir Rachelė atsiduria Buenos Airėse skirtingomis aplinkybėmis. Knygos siužete ryški italų mafijos iš Palermo linija. Tai manęs nenustebino, nes pats autorius – italas. Kuomet teko viešėti Sicilijoje, sala mane sužavėjo, nors Palermo italai tikrai atrodė arogantiškesni nei kitų miestų gyventojai. Stovėjo institucijų, kurių informaciniuose stenduose galėjai rasti junginių „anti-mafia“, tačiau saloje jaučiausi saugiai. Kaip pats autorius viename „Žmonių“ portalo interviu pasakojo: „Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką.“

„Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas.“

Luca Di Fulvio

Ši istorija yra apie žmones, netekusius namų pamato, atsidūrusius kitų valioje ir malonėje. Tai lyg testamentas į teisingumą, į moterų teises, laisvę ir meilę. Pasakojimas atskleidė kraupius sekso vergystės užkulisius, tokia tema man dar niekada neteko skaityti. Smurtas, svaiginimas, luošinimas, bauginimas, žiaurumas buvo Buenos Airių viešnamių oras. Tai istorija apie tris žmones, kurie nepakluso taisyklėms, be baimės kovojo dėl savo laimės ir kitų gyvybės taip atrasdami, kas tokie esą ir pakeitę gyvenimus ir atvėrė šimtus širdžių.

Knyga tikrai įtraukianti, istorija nuolat išlaiko įtampą, kartais net įsigyveni į ją. Džiaugiuosi susipažinusi ir su kitokiomis socialinėmis problemomis. Nors turiu pripažinti, kai kurie siužeto vingiai buvo kiek nuspėjami, o pabaiga truputėli pompastiškai laiminga.

Interviu su autoriumi: https://www.zmones.lt/naujiena/pasaulines-sloves-sulaukes-rasytojas-luca-di-fulvio-mes-italai-esame-emigrantu-tauta.a9d529df-412d-11eb-b54d-aa00003c90d0

Daugiau apie „Zwi Migdale“: http://tangobalsas.lt/341/kaip-atsirado-tango-2/6

Luca Di Fulvio – Laisvės Dukros

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“

Ši knyga paliko man puikų įspūdį. Skaitoma ji tiesiog piešia žmonių santykius, XVIII – XIX a. vertybes, tai tarsi penkių seserų nutekėjimo į naujas šeimas istorija, su visais jai būtinais vingiais. Man ši knyga buvo tikra laiko mašina, kuri grąžina atgal ir leidžia pasijusti it vilkint prašmatnias ilgas to meto suknias su korsetais, pirštinaites, ištaigingas šukuosenas, karietas ir pajusti moters padėtį to meto visuomenėje. Nepaisant to, kad knygoje pagrindinės veikėjos, seserys, yra nuostabiai guvaus proto, man užkliuvo autorės piešiami tobuli moters paveikslai to laikmečio supratimui – išorinis kūno grožis, madingi apdarai, kraitis, kilmė. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos kriterijai atrodo skurdoki, kupini puikybės be pamatų.

Perskaičiusi knygą pasidžiaugiau dviem dalykais. Pirmas, tas, kad šiais laikais dauguma porų gali kurti santuokas nepriklausomai nuo esamos turtinės, rasinės padėties, tai nėra santuokos matas. Antra, jog apskritai moterys labiau išsivysčiusiose šalyse turi teisę rinktis partnerį vedama širdies, o ne šeimos norų. Tačiau ir šioje knygoje buvo gaji nuostata, jog moterys tiesiog trokšta ištekėti, o vyrai savo siūlymu lyg daro malonę bei yra šio pasiūlymo teikimo šeimininkais ir mano nuomone, ši nuostata vyrauja ir šių dienų visuomenėje. Knygoje atitinkamai atsispindi kažkokia moteriška desperacija sulaukti tokio pasiūlymo. Kartais pamirštama, jog moterys iš įvairių perspektyvų stebi vyro charakterį, nuostatas ir poelgius bei vertina jo pasiryžimą. Ir tai atspindi kūrinio veikėja Elizabetė, kuri drąsiai sau leidžia rinktis partnerį ne pagal nusistovėjusius to meto kriterijus, tačiau remdamasi teisingumu ir simpatija bei leidžia sau ne kartą atmesti teikiamus pasiūlymus. Kad ir kaip šis rimtas piršlybų žingsnis priklauso nuo vyro, galutinis žodis šiuo atveju atitenka moteriai.

Jane Austen XVII – XIX a. rašytoja, kuri pasižymėjo puikiu pagrindinių veikėjų moterų atvaizdavimu savo romanuose. „Puikybė ir prietarai“ XXI a. buvo ekranizuoti kino filmu, kiti šios autorės romanai kaip „Ema“, „Protas ir jausmai“ buvo ekranizuoti daug daugiau kartų ir labai mane sudomino, manau metų pabaigai pasimėgausiu dar vienu autorės kūriniu.

Šeimos reikalai

Indija – šalis, kurią reikia patirti, tik prisilietus, jos nepažinsi. Pamenu, kai prieš daugiau nei 10 metų trumpam atvykau į šią šalį, mane ištiko kultūrinis šokas. Delyje (sostinėje) ant šaligatvio plytelių patiesę plonus pledukus ir susėdę pietaujantys žmonės, nuogi vyrai išsišiepę ir tiesiog gulintys ant betono netoli viešojo transporto stotelių, čia audinių ar kitų prekių parduotuvė, čia už kampo iš stogo dangos suformuotas namelis, kuriame gyvena 4 asmenų šeima, o jų duris atstoja ilgas skudurėlis. Man atrodo, aš Indijos visiškai nesupratau. Įvairios knygos man ją padeda pažinti per naują.

Rohinton Mistry – indų kilmės rašytojas, gyvenantis Kanadoje, atstovaujantis parsų religinei bendruomenei. Gerai žinomas dėl savo kūrinio „Trapi pusiausvyra“, kuri taip pat yra mano 2021 metų knygų sąraše.

R. Mistry

– Tik vienas puslapis, – liūdnai ištarė Surešas.
– Nenusimink, – ramino jį Vilasas. – Laiškas – kaip kvepalai. Juk neišpili ant savęs viso buteliuko. Nuo vieno lašelio pasklinda malonus kvapas. Taip ir žodžiai – pakanka kelių.

Knygoje aprašoma vienos šeimos gyvenimo kelionė karšinant senolį Narimaną. Nedideliame kelių kambarių bute Narimanas kartu su keturių asmenų dukros šeima patiria paskutines savo gyvenimo dienas. Knyga nepaprastai atskleidžia Parkinsonu sergančio senolio rūpinimosi sudėtingumus ir ko toks dukters atsidavimas pareikalauja iš kitų šeimos narių. Nuostabiai vaizduojamas anūkų ir senelio ryšys, pagarba senam žmogui, meilė ir atjauta. Skaitant kūrinį Indijos prieskonių jautėsi tikrai ne taip ir daug, kartais atrodė, kad apart religinių niuansų skaitau apie paprastą Europiečių šeimą. Knygoje labai aiški dorovės linija. Kalbama apie dorą sudėtingose gyvenimo situacijose, apie žmogaus apsisprendimą elgtis teisingai arba ne ir kaip likimas atlygina už šiuos pasirinkimus.

Šeimos reikalaiRohinton Mistry

Nusikaltimas ir bausmė

F. Dostojevskio šedevras „Nusikaltimas ir bausmė“ kartu su Levo Tolsojaus „Karas ir taika“ yra laikomos didžiausiu rusų literatūros pasididžiavimu ir klasika. Kai prieš daugiau nei 150 metų Dostojevskis išleido šį romaną, carinėje Rusijoje knibždėjo reformos, neapykanta. Tuo metu caras Aleksandras II panaikino baudžiavą, sušvelnino spaudos cenzūrą, daugiau teisų suteikta universitetams, tai buvo didelių pokyčių metas.

Romano ašis – alkstančio ir nepriteklių kenčiančio studento, Rodijono Romanovyčiaus Raskolnikovo įvykdyta žmogžudystė. Jis kaip pagrindinis pasakojimo veikėjas piešiamas labai kontrastingai, vienok jis kurį laiką kurpia planus, kaip nužudys senolę ir ją apiplėš, nors kartu eilėje situacijų atiduoda savo paskutinius pinigus nepažystamiems žmonėms juos gelbėdamas.  Kartais savo pasisakymais ir veiksmais jis atrodė arogantiškas, šaltakraujis ir negailestingas, tačiau kitose – kilniaširdis, atjaučiantis ir bejėgis. Vidiniai Raskolnikovo monologai tikina, kad jo atliktas nusikaltimas neturi kaltės („žmogus negali būti niekšas, nes tai moralinė kategorija, o moralumas yra paprasčiausia „išpūsta baimė“, primesta religijos ir prietarų“), tačiau drauge jo košmariški sapnai, permainingos nuotaikos ir noras įduoti save policijai atskleidžia slegiančią kaltės nuotaiką.

Kas atkreipė mano dėmesį, knyga buvo kupina moteriškos meilės ir atjautos. Raskolnikovo motina, sesuo ir mylimoji visuose puslapiuose spinduliavo besąlygišką meilę. Moters portretai kūrinyje buvo įvairūs, tačiau labai globėjiški.

Romane atskleidžiamos įvairios ydos – puikybė, svetimoteriavimas, pinigų ir galios troškimas, azartiniai lošimai ir girtuokliavimas, paleistuvystė. Ši puokštė atspindėjo sumišusias ir revoliucionieriškas nuotaikas to meto Rusijoje. Pasirodo autorius planavo kūrinį pavadinti „Girtuoklėliai“, kadangi kūrinyje nemažai dėmesio skiriama neblaivių žmonių elgesiui ir psichologijai. 

Knygoje daug moralinių dilemų, filosofinių minčių ir spalvingų charakterių. Romane radau ne tik šiurpaus nusikaltimo šleifo, bet ir meilės, užuojautos, tvirtos draugystės. Tokiai literatūros klasikai puoselėjau labai daug vilčių, nors kvapo ši knyga man neužgniaužė.

Dalinuosi dar viena įdomia recenzija: https://www.bernardinai.lt/2016-06-14-liguista-teorija/

Berniukas nuryja visatą

Autorius Trentas Daltonas 2011-aisiais tapo Kvinslendo „Metų žurnalistu“, du kartus buvo apdovanotas „Walkey“ premija, tris – „Kennedy“. Australijoje knyga tapo tikras hitas, buvo parduota daugiau nei 160 tūkstančių knygos egzempliorių. Pati knyga pelnė ne vieną apdovanojimą ir yra pristatomas kaip būsima australų romanų klasika, pasaulyje ji buvo išversta į daugiau nei 30 kalbų.

Australiją įsivaizduojame kaip kengūrų ir nenusakomai gražių paplūdimių kraštą. Tačiau ji, ne tik tai. Knyga atskleidžia Brisbeno priemiesčio vaikų, brolių Ilajaus ir Ogasto, gyvenimą narkotikų prekeivių šeimoje. Smurtas, alkoholis, narkotikai – tai kita svaiginančiai gražaus krašto pilkai juoda pusė. Vaikai, bręsdami ir augdami, ieško darnos pasaulyje, ieško vietos sau ir savo artimiesiems. Iširus narkotikų tiekimo sandoriui į kalėjimą pasodinama Ilajaus ir Ogasto mama, vaikai atsiduria pas tėvą, kurio namai skendi alkoholyje ir cigarečių dūmuose. Ir nepaisant to, jie kimbasi į gyvenimą, į šeimą ir suteikia abiem tėvams savotišką antrą šansą. Skaudžios vaikystės fone žydi meilė. Meilė artimui, gyvenimui, karštoms svajonėms, geriems darbams ir vienintelei, ne tobulai šeimai.

Man ši knyga iš pirmo žvilgsnio atrodė keista, tačiau susigulėjusios mintys atnešė gražių atrdimų. Mačiau nemažai lietuvių šią knygą vertinančių prastokai, tačiau man ši knyga paliko gerą įspūdį.

Trent Dalton – Berniukas nuryja visatą.

Remarkas. Ne nieko naujo.

Šis Remarko kūrinys atspindi jaunuolių pojūčius Pirmo pasaulinio karo fronte. Jis kompromituoja tuometinį Vokietijos poziciją, jog karas buvo pralaimėtas dėl vidinės vokiečių revoliucijos, o ne dėl stipresnio priešo. Kūrinyje atskleidžiama, kaip jaunuoliai užuot kovoję už galimybes, turi primityvėti, jog išliktų frontų apkasuose. Širdį veria herojų pojūčiai žudanti, netenkant kūno ar gyvenant laukime, kada bus sužeisti ir keliaus namo. Kūrinys atskleidžia, kaip stipriai karas slėgė neturtingųjų sluoksnį, koks baisus gyvenimas buvo vidutiniosios klasės gyventojų.

Remarkas pavaizdavo kaip moraliai ir fiziškai žuvo karta, kuriai jis priklausė. Kurį laiką Remarko kūriniai Vokietijoje buvo uždrausti, pats autorius emigravęs. Rašymo stilius, kai kur atsainumas ir gebėjimas apie siaubingus dalykus paprastai trumpį priminė Balį Sruogą. Ir tolimesnėje tarpukario bei Antro pasaulinio karo pradžioje buvo aiškiai pasisakęs prieš nacius.Kritikai pastebi, kad Remarko personažai – labiau aukos nei vizionieriai, revoliucionieriai ar kitokio rytojaus siekiantys asmenys. Tai parodo autoriaus gana pasyvų požiūrį į esamą situaciją.

B. Evaristo. Mergaitė, moteris, kita

Knyga neturinti nei vieno taško, tarsi ji būtų nesustabdoma.Knyga apjungia daugybę tamsiaodžių moterų istorijų, kurios eigoje pasirodo esančio susijusios drauge. Istorijose atsispindi įvairūs opūs socialiniai klausimai: atskirtis dėl rasės ir lyties, homoseksualumas, dominavimas, translytiškumas, santykis su baltaisiais. Nors galiausiai tiesiog išreiškiamas noras būti priimtiems ir mylimiems.Iš šios knygos sužinojau, kad yra toks terminas „Obamos sindromas“ t.y. kai moterys lygina ar projektuoja savo išrinktuosius su pirmuoju juodaodžiu ovaliajame kabinete pavyzdžiu.Autorė yra laimėjusi ne vieną britų apdovanojimą, taip pat ši knyga yra įtraukta į B. Obamos 2019 geriausių knygų sąrašą.Man asmeniškai reikdavo užsinorinti, kad ją skaityti. Istorijos pasirodė pritemptos, kai kurios aktualios nepriklausomai odos spalvai nors pabrėžiama tamsi oda. Praplėsti akiratį gal ir neblogai, bet tai nebūtų knyga, kurią rekomenduočiau.