„Broliai Karamazovai“ brandžiausias ir paskutinis F. Dostojevskio kūrinys

Šis F. Dostojevskio romanas „Broliai Karamazovai“ pelnytai tapo literatūros klasika, tai itin išraiškingas kūrinys. Tarp pirmos ir antros skaitytos dalies praėjo metai, tačiau net ir per tą laiką gyvenau su prisiminimais, kaip pirmoji dalis mane paliko sužavėtą. Aptikau panašumo į autoriaus romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ ta prasme, jog įvykdomas nusikaltimas, kuris retrospektyviai pasakojamas teisme, skirtingų veikėjų akimis.

Veikėjai su prieskoniu

Romano veiksmas įsisuka į Karamazovų šeimos gyvenimą. Tėvas Fiodoras Pavlovičius Karamazovas itin ryški persona, didelis baliauninkas, girtuoklysčių ir moterų mėgėjas. „Užgyveno“ keturis sūnus, kurių neaugino ir niekada jais nesidomėjo. Dmitrijus turi panašumo į tėvą, mėgsta lėbauti, įsimyli vis kitą moterį ir ieško iš kur gauti ar pasiskolinti pinigų tam, kad užtektų linksmybėms ir damoms. Brolis Ivanas – intelektualas ir išdidus žmogus. Ateistas, todėl gyvenime leidžia sau daug, nes netiki į Dievą ir Pomirtinį Teismą. Trečias brolis Aleksėjus, kuris tarsi visos šeimos jungtis. Atlapaširdis, naivus idealistas ir iš pašaukimo planuojantis tapti vienuoliu. Na, lieka ir paskutinis brolis, Smerdiakovas. Jis yra tėvo Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo tarnas ir pavainikis sūnus. F. Dostojevskis taip meistriškai pavaizduoja personažus, suteikia gyvą charakterį ir visus paverčia asmenybėmis. Kai kurie skaitę sako, kad leidžiasi į per dideles veikėjų portretų smulkmenas, na, man tai neužkliuvo, tik suteikė daugiau šarmo.

Veiksmo epicentras

Karamazovų šeimą gaubia nesutarimai dėl kelių dalykų. Pirma, tėvas niekada nesirūpino sūnumis, neturėjo su jais ryšio ir užsiimdavo savo malonumų reikalais, matyt čia vaikai jautė nuoskaudą. Antra, buvo gautas giminaičio paveldėjimas ir vienas brolių, Dmitrijus, laiko tėvą neteisingai su juo atsiskaičiusį. Kilo konfliktas, kuris besitęsdamas prasiveržia kulminacija – tėvo nužudymu. Tai tampa šeimos tragedijos pradžia. Dmitrijus teisiamas dėl žmogžudystės, Ivanas galiausiai išprotėja, Smerdiakovas pasikaria, o gerasis Aleksėjus bando balansuoti įvykių sūkuryje. Autorius galiausiai palieka neatsakytą klausimą, tai kuris gi iš sūnų iš tiesų nužudė tėvą?

Asmeninė nuotrauka

O kaip gi romanas be meilės?

F. Dostojevskis sukuria meilės daugiakampį. Tėvas ir sūnus Dmitrijus įsimyli tą pačią moterį – Agrafena Aleksandrovna Svetlova. Tarp jų užverda inirtinga kova. Dmitrijus nori paveržti moterį iš tėvo ir bet kokia kaina, nors tuo pat metu yra susižadėjęs su Katerina Ivanova Verchovceva. Nekantrauju paminėti, kad pastarąją įsimyli brolis Ivanas. Beskaitant jaučiamą ir moterų konkurencija, pavydas, užverda intrigos.

Įsimylėti nereiškia mylėti… Įsimylėti galima ir nekenčiant“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Kiti visuomenės klausimai

Dažnai sutikau veikėjus aptarinėjant Dievo klausimą, taip per personažus F. Dostojevskis leidžia sau šiek tiek pafilosofuoti ir dalintis įvairiais šio klausimo kampais. Balansuojama tarp krikščionybės ir ateizmo. Kūrinio pabaigoje paliečiamas ir tėvystės klausimas. Ar tėvas yra tik tas, kuris prisidėjo susilaukiant vaiko, ar tas, kuris visa esybe prisidėjo vaiko gyvenime ir raidoje, kitaip tariant ar tėvo vardą reikia užsitarnauti.

„Tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Įdomūs faktai apie autorių

F. Dostojevskis gimė Maskvoje, šešių vaikų šeimoje. Tėvas buvo vargšų gydytojas, o mama paprasto pirklio duktė. Šeimos šaknys siekia ir LDK, protėviai kilę iš Punsko (dabar Baltarusijos teritorija). Pirmąjį romaną „Vargo žmonės“ išleido 24-erių metų.

F. Dostojevskis buvo maištingas ir prisidėjo prie jaunimo organizuojančio sukilimą prieš carą. Buvo sučiuptas, ilgai kankintas ir nuteistas sušaudyti. Jį nuvežė į Peterbugo aikštę, aprengė mirtininko drabužiais ir jau buvo nutaikyti ginklai iššauti, kai atvyko caro pasiuntinys ir pranešė, kad bausmė sušvelninta. Jis buvo vienintelis XIX amžiaus rusų rašytojas, nuteistas ir ketveriems metams ištremtas į Sibirą.

Fiodoras Dostojevskis

Išėjęs į laisvę jis pamilo rašytoją Mariją Isajevą, kuri buvo vedusi, todėl jie turėjo laukti, kol jos vyras mirs ir tik po to susituokti. Nors galiausiai jie susituokė, santuoka nebuvo darni ir laiminga. Viename iš savo romanų „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ jis Mariją Isajevą įkūnijo Natašos portrete.

Vėliau F. Dostojevskis sutiko Apolinariją Suslovą, dvidešimt metų jaunesnę moterį, tačiau vis dar buvo vedęs, todėl jie užmezgė romaną. A. Suslovą jis vaizdavo visuose savo romanuose – pasiaukojanti Dunia (1866 m. romanas „Nusikaltimas ir bausmė“), nusivylusi ir aistringa Nastasja Filipovnoja (1869 m. romanas „Idiotas“), išdidi ir jausminga Liza (1872 m. romanas „Demonai“). Galiausiai jis sutiko dvidešimt penkiais metais jaunesnę, trečią mylimąją, Ana Snitkina su kuria ir susituokė antrą kartą. Drauge pragyveno 14 metų iki F. Dostojevskio mirties. A. Snitkina neslėpė, kad santuoka kartais buvo labai sudėtinga dėl F. Dostojevskio pavydo ir polinkio į azartinius lošimus. A. Snitkina nebandė F. Dostojevskio pakeisti. Ji priėmė jo trūkumus. Dėl to jų santykiai buvo laimingiausi ir harmoningiausi per visą neramų rašytojo gyvenimą. Tuo tarpu F. Dostojevskis buvo labai patenkintas santuoka ir teigė, kad tai buvo geriausi jo gyvenimo metai.

Vilniuje 2006 m. gruodžio 12 d. prie Didžiosios gatvės 20-o namo atidengta R. Kvinto sukurta atminimo lenta F. Dostojevskiui, kuris su žmona Ana buvo apsistojęs čia buvusiame „Hana” viešbutyje 1867 m. balandžio 15-16 d. Sukėlė šypsnį tai, kad viešnagės metu jie su žmona manė, kad bus apiplėšti, todėl viešbučio duris iš vidaus užstūmė baldais. Vilnius jam nebuvo jaukiausias miestas, nes įkūnijo katalikybės ir anticarinio pasipriešinimo dvasią, kurią jis antroje gyvenimo pusėje neigė.

Brandžiausiu ir daugiausia jėgų pareikalavusiu kūriniu laikomas romanas „Broliai Karamazovai“. Tai buvo paskutinis jo kūrinys.

Ekranizacija

Romanas buvo ekranizuotas. 1958 metais Amerikoje buvo pastatytas filmas „Broliai Karamazovai“.  2015 metais Lietuvos ir muzikos teatro akademijos (LMTA) vaidybos studentų trupės „Theaomai“ pastatė spektaklį „Broliai Karamazovai“ (rež. Silva Krivickienė), kuris sulaukė nemažai pasisekimo. Taip pat aptikau, kad 2009 metais buvo pastatytas dar vienas filmas, apie kurį neblogai vertino vienas tinklaraštininkas. Daugiau nei 265 tūkstančiai žmonių Goodreads platformoje kūrinį vidutiniškai įvertino 4,32/5, o tai yra itin geras reitingas.

Mano nuomonė

Tai romanas, vertas jūsų laiko. Vienas iš tų klasikos kurinių, kuriuos su malonumu perskaityčiau dar kartą. Nemanau, kad būtų kada nors įmanoma šią istoriją tinkamai ir pilnavertiškai perkelti į kino juostą. Įtraukiantis, spalvingas, charakteringas ir dinamiškas. Galima pamėgti personažus, galima juos suprasti, galima ir visus teisti, o galbūt kiekviename jų rasti šiek tiek savęs.

Britų žvalgybininkas – knygų rašytojas?

Taip ir būtent taip. Pilnas autoriaus vardas David John Moore Cornwell. Savo slapyvardį John le Carre autorius pasirinko todėl, jog dirbant valstybės saugumo struktūrose buvo draudžiama rašyti  savo tikruoju vardu. Autorius studijavo Oksforde, vėliau tarnavo karinėje žvalgyboje tiek MI5, tiek MI6. Būdamas žvalgybiniais ėmė rašyti romanus apie šnipus, kai kurie jų buvo paremti tikrais įvykiais.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Šnipų palikimas“ gimė 2017 metais, tai buvo bene labiausiai liaupsinamas ir vienas paskutinių autoriaus romanų. Šis romanas yra veikėjo, buvusio agento, Piterio Gijomo pasakojimai, nukeliantys skaitytoją į Šaltojo karo metus. Veiksmas vyksta abiejose padalyto Berlyno sienos pusėse. Jau išėjęs į pensiją agentas kaltinamas tarnybos metu viršijęs įgaliojimus ir atsakingas už kelių žmonių pražūtį. Tai žvalgybos veterano tardymo istorija, nukelianti skaitytoją į praeitį ir tik tarp judviejų leidžianti sužinoti, kaip buvo iš tiesų. Ši įstorija įpina draugus, grėsmę ir mylimą moterį. Knyga leidžia patikėti, jog ir jūs esate drauge istorijos sūkuryje ir jums patikėta visa tiesa.

John le Carre sąskaitoje yra apie dvidešimt romanų, penki jų yra virtę filmais. Jis garsiai kritikavo prezidentą Džordžą Bušą už inicijuotą karą Irake. Taip pat pasisakė prieš D. Trumpo ir V. Putino vykdomą politiką. Autorius mirė mažiau nei prieš metus, 2020 m. pabaigoje. Yra išleista autoriaus biografija.

John le Carre – Šnipų pailikimas

Exupéry, Citadelė

Antuanas de Sent Egziuperi man visada asocijuojasi su kūriniu „Mažasis princas“. Dar dabar turiu šią knygelę, apsilaupėjusiais kraštais, pageltusiais lapais, kurią, kaip savo močiutės atminimą, pasilikau sau. Egziuperi kaip rašytojas dažnai kalba netiesiogiai, slepia savo žodžių ir minčių branduolius tarp eilučių, todėl kūriniai dažniausiai skirti gyvenimo palytėtiems.

„Citadelė“ tai filosofiškai sudėtas minčių rinkinys, kalbantis tvirtovės vado lūpomis. Jis žvelgia į savo valdas ir samprotauja. Kalba sau apie valdymą, apie žmones, apie gyvenimo tiesas. Ši knyga laikoma brandžiausiu Antuano de Sent Egziuperi kūriniu, kuris ir buvo paskutinis jo gyvenime, juo autorius save apvainikavo. Nemeluosiu, knyga sudėtinga. Tenka atidžiai sekti samprotavimų tėkmę, nes Egziuperi nėra pasirinkęs kalbėti per įtraukiančią istoriją. „Citadelė“ tai balansas tarp pažeidžiamo žmogaus, trokštančio mylėti ir mėgautis ir valdovo, kuris galvodamas apie save, galvoja ir apie visus citadelės gyventojus. Kuomet perskaičiau knygą, dairiausi nuomonių kitų žmonių, kurie knygą skaitė. Aptikau dvi stovyklas, vieniems tai viena geriausių skaitytų knygų, kitiems įspūdžio nepalikusi ir neįtraukusi knyga. Akivaizdu, kad tai viena tų knygų, apie kurią savo nuomonei susidaryti būtina pačiam ją perskaityti.

„Man reikia žmogaus, kuris būtų langas į jūrą, o ne veidrodis, į kurį aš nuobodžiauju“

Antoine de Saint-Exupéry – Citadelė
Exupery su „Mažasis princas“ iliustracija ant 50 frankų banknoto

Pasidalinsiu keliomis man patikusiomis mintimis:

  • „Pergalė yra vieno ryto pusryčiai“
  • „Tikroji meilė prasideda ten, kur tu nieko nesitiki gauti mainais“
  • „Yra viena pasmerktojo dalis, kurią atiduodi budeliui ir dalis, kurią gali pasisodinti vakarienei. Nes tau įsakyta teisti žmogų, bet kartu įsakyta ir gerbti“
  • „Tau visai nereikia numatyti ateities, tau reikia leisti jai išsipildyti“
  • „Man reikia žmogaus, kuris būtų langas į jūrą, o ne veidrodis, į kurį aš nuobodžiauju“
Autorius

Antuanas de Sent Egziuperi buvo prancūzų pilotas, dalyvavęs Antrajame Pasauliniame kare. Mirė 1944 metais patruliavimo metu, kuomet stebėjo vokiečių judėjimą Ronos upės slėnyje. Labai keistas sutapimas, tačiau knygą kaip tik baigiau skaityti liepos 31 dieną, kas būtų lygiai 77 Egziuperi mirties metinės, taip simboliška.

Antoine de Saint-Exupéry – Citadelė.

Raupsai – atskirtųjų liga. Ar ji dar egzistuoja? Knyga „Molokajo sala“

Ar galite įsivaizduoti sutrikusią septynmetę mergaitę, ant kurios kūno pasirodo pirmieji raupsų požymiai – nejautrios žaizdos? Ar galite įsivaizduoti mylinčius tėvus, kurie paskutinį kartą liečia savo vaiką, prieš medikams ištremiant jį į raupsuotųjų koloniją?

Tai neįtikėtina, tikrais faktais praturtinta knyga, kuri į skaitytoją žvelgia atstumto sergančiojo akimis. Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, kuri pasižymi odos, gleivinių ir nervų sistemos pažeidimais. Negalėjau patikėti, jog pirmieji šios ligos simptomai pasirodo tik po 3-10 inkubacinio periodo metų. Tai lyg tiksinti bomba. 1974 m. šia liga sirgo apie 10 mln. pasaulio gyventojų. Ji nėra išnykusi, tačiau Lietuvoje raupsų neaptinkama jau 30 metų.

Raupsuotieji buvo uždaromi kolonijose visame pasaulyje, viena jų plytėjo Havajų salyne, Molokajo saloje, Kalaupapos regione. Manoma, kad raupsus kaip ir cholerą, sifilį ir kitas ligas atvežė užjūrio prekeiviai, imigrantai ir jūrininkai. Labai daug havajiečių mirė nuo minėtų ligų, nes paprasčiausiai neturėjo imuniteto.

Knyga pasakoja daugiau nei 60 metų trunkančią raupsuotosios Reičelės gyvenimo kelionę. Jos liūdesį ir vienišumą, jos meilę, laimę ir laisvę, jos gyvenimą Kalaupapoje, tokį tikrą, jog buvau beveik įtikinta, kad toks žmogus egzistavo iš tikrųjų. Pasidomėjau, jog per visą ligos laikotarpį iš tiesų beveik 10 000 žmonių buvo deportuoti į Molokajo salos koloniją. Ar žmonės, nusėti opų ir vizualiai subjaurota oda vis dar svajojo apie meilę, šeimą? Ar sutrauktomis nuo ligos rankomis jie galėjo vairuoti, naudotis valgymo įrankiais? Taip ir taip. 1900 – 1930 metais beveik 1000 porų susituokė, kai kurie jų susilaukė ir vaikų. Tačiau liūdna tai, jog vaikai buvo tučtuojau atskiriami ir perduodami už kolonijos ribų likusioms giminėms ar vaikų namams tam, kad neužsikrėstų, mat raupsai nėra įgimta liga, tik įgyjama. Gyventojai buvo pasidarę ir specialių įrankių, kurie padėjo jiems buityje, kuomet rankos jau klausė sunkiai.

Molokajo sala

Vienas žymiausių Kalaupapos misionierių buvo Tėvas Damionas, kuris visiškai pasišventė raupsuotųjų gyvenimo palengvinimui. Jis padėjo pastatyti 300 iš 365 esamų pastatų kolonijoje, įskaitant namus ir bažnyčias. Jis už savo begalinį atsidavimą ir meilę Molokajo žmonėms buvo apdovanotas ordinu bei laikomas šventuoju. Mirė 1889 metais užsikrėtęs raupsais. Šiais laikais raupsai laikomi mažai užkrečiama liga, kuri kaip ir kitos infekcijos perduodamos gleiviniu ar kraujo keliu.

Tėvas Damionas

Tik 1969 metais galutinai pažabojus raupsus vaistais, žmonės buvo paleidžiami namo. Radau net tokių faktų, jog pasveikusiems pacientams buvo siūloma 46 tūkstančių dolerių kasmetinė premija bei paliekamas visas įgytas turtas, jei jie liks gyventi kolonijoje. Mano nuostabai dauguma ir liko. Žmonės, kurie grįžo iš salos ir buvo vizualiai paveikti ligos, buvo atstumiami visuomenės. Jiems neduodami būstai, darbai, jų šalinamasi. Nors raupsai galiausiai pervadinti Hanseno liga, stigma išliko.

Knyga mane pakerėjo. Negaliu suskaičiuoti kiek kartų buvau nuo ašarų pritvinkusiomis akimis. Autorius Alan Brennert palietė širdį įvairiose situacijose, padėjo pajusti, ką jautė raupsais sergantis žmogus. Kaip visuomenė elgėsi tokių žmonių atžvilgiu. Ši knyga turi tęsinį pavadinimu „Molokajo salos dukra“, taigi siūlau būtinai pradėti skaityti nuo pirmosios dalies.

Alan Brennert. Molokajo sala.

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“

Charles Dickens romanas „Didieji lūkesčiai“ man pasirodė meistriškai supinta knyga. Atvirkščiai nei pavadinimas, didelių lūkesčių jai neturėjau, nes esu mačiusi filmą, kuris nesužavėjo. Tačiau knyga šiuo atveju buvo daug daugiau nei filmas kada gali būti. Autorius kiekviename personaže įkūnijo tam tikrą žmogaus savybę ir jų lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Veikėjai tokie charakteringi ir skirtingi kaip visa vaivorykštės paletė.

„Didieji lūkesčiai“ mano akimis bando aiškiai perbrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio, tarp tuštybės ir kilniaširdiškumo, tačiau kai kurie personažai negali būti priskiriami nei vienai kategorijai, nes įvykdę daugybę niekšybių savo širdyje vis dar puoselėja švelnumą ir meilę. Knyga tarsi šviesios ir tamsios žmogaus pusių kovos aikštelė. Joje blaškosi ir pagrindinis veikėjas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Netikėtai paveldėjęs globą ir didelius pinigus Pipas pamiršta savo vaikystės geradarius ir ima gėdytis jų nepritekliaus, taip šalindamas juos iš savo gyvenimo. Tapus prašmatniu ponu aplinkiniai smarkiai pasikeičia Pipo atžvilgiu – paslaugumas, mandagumas, pataikavimas. Prie to lengva priprasti.

„Palengva apsipratęs su savo lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, kaip jie veikia mane patį ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis anaiptol ne teigiamas.“

Charles Dickens. Didieji lūkesčiai

Nepaisant patogios buities, Pipo širdyje gražūs meilės žiedai, vaikystės meilei Estelai, pražysta ant erškėčių krūmų, kurie negailestingai žeidžia ir skaudina. Mergina puoselėdama vaikino lūkesčius ilgainiui sudaužo juos į šipulius.

Knygoje atradau viską  – draugystę, meilę, išdidumą, tuštybę, o labiausiai trapų žmogiškumą. XIX a. parašytas romanas atliepia ir dabarties laikus. Pinigai gali nupirkti būstą, bet ne namus. Gali nupirkti šilumą, bet ne meilę. Gali nupirkti komfortą, bet ne vidinę tvarką ir ramybę.

Knygos pavadinimas „Didieji lūkesčiai“ ypatingai gerai atspindi jos turinį kaip atsipindi ir kiekvieno žmogaus vidinę viltį savo ateičiai. Mes turime savo gyvenimui daugybę lūkesčių ir vizijų, kurias tikimės išpildyti, o kaip dažnai gyvenimas mus pakviečia į visai kitokius nuotykius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie autorių:

Charles Dickens – žymiausias XIX a. anglų romanų rašytojas, dar vadinamas proziškuoju Šekspyru. Autorius mokykloje mokėsi vos kelis metus. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį. 

Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs.

Pačinko. Daugiau nei žaidimas.

Knyga nukelia mus į 1932 metų Pietų Korėjos kaimą, kuriame prasideda beveik 100 metų trunkanti trijų kartų šeimos istorija nugulusi šios knygos puslapiuose. Jauna ir naivi luošo tėvo dukra Sundža apverčia savo gyvenimą aukštyn kojomis pastodama nuo pasiturinčio vedusio japono. Sukrėsta, atsisakiusi jo paramos ir kilniaširdiškai vedama kito vyro, atvykėlio pastoriaus, išteka bei išsikelia gyventi į Japoniją. Ši išeivija parodo ne tik itin sudėtingą korėjiečių gyvenimą Japonijoje, bet ir jų didžiulę diskriminaciją. Korėja tarpukariu buvo okupuota Japonijos. Korėjiečiai ne tik sunkiai išsirūpina patogesnes gyvenimo sąlygas, bet turi sunkumų įsidarbinant nacionalistinėje Japonijoje.

Kas tas pačinko?

Pačinko – tai japonų žaidimo automato pavadinimas. Tai labai populiarus žaidimas Japonijoje. Tačiau žmonės dirbantys pačinko versle nėra gerbtini, todėl Sundžos šeimos noras darbuotis šiame versle pradžioje nėra sutinkamas palankiai, nors ilgainiui tampa sėkmingo gyvenimo priežastimi. Norintiems plačiau sužinoti apie pačinko, galite pažiūrėti šį kelių minučių video.

Įspūdžiai

Tiesa pasakius, pirmoji knygos dalis man paliko labai didelį įspūdi. Ne tik todėl, kad knyga apie nepatirtus man kraštus, bet kartu ir todėl, jog yra labai gilus, tačiau neprimetamas jausminis fonas, kuris neklausdamas įtraukia pajusti veikėjus. Kadangi pasakojimas tęsiasi per tris korėjiečių šeimos kartas, didžiausias akcentas ir ryškiausia man visgi buvo pirmoji pusė, istorija apie Sundžą ir jos jauną gyvenimą. Tai geros širdies ir moralės moteris, kuri remdamasi savo tradicijomis ir supratimu stengiasi gyventi teisingą gyvenimą, tačiau kaip žinia, gyvenimas turi savų iššūkių. Knygoje galima rasti visko – kuklumo ir nešvankumo, meilės ir neapykantos, vertybių ir tuštybės. Knyga, kuri persmelkta naivaus gerumo, kartas nuo karto supurtoma realybės.

Itin ryškiai vaizduojamas skirtumas, tarp tėvų ir jų anūkų gyvenimo. Tarp tradicinio rytų gyvenimo ir vakarietiškos kultūros. Su kiekviena karta jaunimas yra vis drąsesnis ir ryžtingesnis. Jis yra dinamiškas, leidžiasi eksperimentuoti su gyvenimu, keliauti, patirti vakarietišką kultūrą.

Knyga vienareikšmiškai verta dėmesio. Įtrauks bet kokio amžiaus žmogų ir ras su juo dialogą. Gali būti puiki dovana, su kuria neprašausite. Vos pasirodžiusi knyga užkariavo knygų topus, apie ją kalba „New York Times“, „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“, rekomenduoja ir B. Obama. Kuomet knygos tiražas perkopia 1 mln. egzempliorių, tai tampa savotišku rodikliu. Goodreads knygą vertina 4,28 (apžvalgos publikavimo dieną), o tai yra itin geras reitingas.  

Min Jin Lee – Pačinko

Tai buvome mes

Ko gailėtumėtės sužinoję, kad jums liko gyventi kelios savaitės? Jaunystės, neteisingų pasirinkimų ar laiko? Visų šių dalykų ilgisi Nahida. Irano revoliucijos metu idėjiškai kovojusi už komunizmą kartu su savo mylimuoju Musadu turėjo pasitraukti į pogrindį. Nužudyti bendražygiai žadėjo mirtį ir jiems, todėl pora emigravo į Švediją. Nelaimingas santuokinis gyvenimas, ankstyva motinystė ir namų ilgesys Nahida pavertė piktu ir nuoskaudas besinešiojančiu žmogumi.

Knyga kalba pirmuoju asmeniu it pačios Nahidos mintys pasakoja jos kelionę, kuomet sužinojusi apie mirtiną ligą ji visiškai nesivaržė savo jausmų. Savo tūžmingomis replikomis reikalavo dėmesio, meilės ir visatos centro. Vienintelė žinia, kuri išlaikė ją taip ilgai gyvą buvo anūkės laukimas, kuris buvo kartu ir varginantis, ir jaudinantis. Netausodama savo vienturtės dukros, ji kreipia savo pyktį ir nuoskaudas jos adresu. Atvirai sau pripažįstą, jog beprotiškai myli dukrą, tačiau nekenčia būti motina. Atrodo, jog mama, žinodama apie ribotą laiką, turėtų jį skirti meilės minutėms, dabarčiai, o ne praeities žaizdų draskymui ir pykčio pliūpsniams.

Knyga tarsi įkrauta neigiamo poliaus kartu parodo žmogaus egoistiškumą beviltiškais momentais. Atskleidžia tamsiausias žmogaus kerteles, jo santykį su liga ir praeitimi, kompromisus su savimi ir artimaisiais. Skausminga knyga iki paskutinių puslapių.

Golnaz Hashemzadeh Bonde – Tai buvome mes

Sugriūva viskas

Ar kada teko susimąstyti, kaip Afrikos genčių gyventojai interpretuodavo Dievus ir kuo vadovaudamiesi gyveno? Ir kaip jų pasaulis pasikeitė, kuomet atkeliavę baltieji primetinėjo savo gyvenimo nuostatas. Chinua Achebe, afrikietis knygos autorius, atskleidžia ritualinį genčių gyvenimą. C. Achebe gimė Nigerijoje, igbu gentyje, puikiai mokėsi ir savo karjerą pradėjo žiniasklaidoje bei vėliau dirbo profesoriumi Brown‘o universitete. Ši knyga pripažinta pasaulio literatūros klasika.

Kūrinyje autorius pirmiausia skaitytoją įveda į Afrikos genčių gyvenimą, kuriame itin griežta hierarchija, didžiulis pamaldumas, rituališkumas ir fanatiškas tikėjimas Dievais. Gyvendami gamtos cikliškumu, žemdirbiai puoselėja ūkius bei poligamiškas savo šeimas, kurios itin patriarchališkos. Šioje knygos dalyje supažindinama su vestuvių preliudijomis, aukojimu Dievams ir žinių mistiškumu, šeimos narių svarba ir bendravimo ypatybėmis. Pasakojimas vyksta per genties karžygį, vieną iš stipriausių kovotoju – Okonkvą.

Antroji knygos dalis skirta didžiulėms permainoms, kurias atnešė baltaodžiai, kurie siuntė savo misionierius, statė bažnyčias ir įvedinėjo įstatymus bei teisėsaugos institucijas. Kuomet dalis čionykščių patiki misionieriais ir persikrikštija, įsivyrauja nesantaika ir priešiškumas net ir tarp savo genties ar šeimos narių. Itin skausmingai vaizduojamas priverstinis baltųjų gyvenimo supratimo primetimas vietiniams gyventojams, o bet koks maištas slopinamas smurtu ir areštu.

Knyga baigiasi tragiškai, Okonkvo mirtimi. Jis, tarsi simbolis, parodo praloštą kovą prieš įsibrovėlius. Jo gyvenimo pabaiga žymi pokyčių pradžią, kuomet niekas nebebus kaip buvę.

Nuostabi kitokia knyga!

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Austrijos-Vengrijos imperatorienė Sisi

Šiais metais nemažai knygų patekusių į mano lentynas buvo apie imperatorienes: Romanovų imperatorienė, Petro imperatorienė, dabar imperatorienė Sisi. Apie pastarąją buvo labai daug gerų atsiliepimų, todėl susigundžiau. Kažkaip taip nutiko, kad apie Sisi pradėjau skaityti nuo antros knygos, tad įpuoliau į jau vykstantį pokylį. Turiu pasakyti, kad neįpusėjus knygos, man buvo šiek tiek nuobodoka, kol galiausiai aptariami įvykiai tapo reikšmingesnį, labiau buvo jaučiamas istorinių faktų autentiškumas. Labai ryškiai atvaizduojamas aukštuomenės intrigų apraizgytas gyvenimas, įtakos žaidimai Europoje, tėvų ir vaikų ryšio svarba. Net ir suaugę vaikai, negavę pakankamai pripažinimo, jo siekia visais įmanomais būdais, kaip antai aprašoma Sisi ir Pranciškaus sūnaus Rudolfo tragedija. Intrigų dusulys ir griežtas protokolas smaugdavo Sisi, todėl ji nuolat ieškodavo ramaus prieglobsčio. Tačiau tenka pripažinti, kad autorės pasakojimas yra labiau ryškiai išreikštas jausminis moters išgyvenimas nei politinio atspalvio Europos gyvenimo pasakojimas.

XIX a. ši imperatorienė buvo laikoma gražiausia moterimi Europoje. Remiantis istoriniais faktais, ji karštligiškai stengėsi išlaikyti jaunystę ir nuolatos taikydavo tam įvairias įmantriausias priemones. Jai praktiškai nereikėjo pastangų palenkti bet kurio vyro širdį. Pasakojime pasitaikę vyrai buvo vaizduojami kaip tikri džentelmenai, kas yra puikus tonas aistrai tvinksit smilkiniuose. Sako, kad vieni vyrai gėlėmis moka pasigerėti tiesiog akimis, stebėdami ir jausdami jų aromatą, kitiems būtina jas nuskinti ir turėti tik sau. Ir tai nuostabi metafora santūrumui, džentemeniškumui ir vedusios moters pagarbai. Iš tiesų įspūdį padarė tai, kad net emociškai ir fiziškai skyrium nuo savo stoiško vyro Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus gyvenanti Sisi liko jam ištikima, nors gerbėjų jai niekada netrūko.

Tai jausmingas pasakojimas apie dailią moterį, įtakinga imperatorienę, tačiau vienišą ir nelaimingą moterį, kurios meilės žiedas vyto vienišas.

Allinson Pataki – Sisi, vienišoji imperatorienė

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“