Šuns archipelagas

Knyga paliekanti keistą jausmą. Šiais metais tokį jaučiau perskaičiusi Kracht “1979“. Jausmas nėra nei geras, nei blogas, labiau palieka išgyventų istorijos vingių netikėtumą.
Tai mistinis trileris, primenantis detektyvą. Knyga pasakoja apie įvykį, kuris iki gyvenimo pabaigos susieja grupę žmonių ir kaip dangstant nutikimą, aukojami nekaltų žmonių gyvenimai. Kokio stiprumo gali būti griaunanti jėga, jei kažkas nori ištaisyti susiklosčiusią neteisybę, grąžinti skolą savo moralei, taip sujudindami pasiryžusius tylėti per amžius.


Knygoje nei vienas personažas neturi vardo. Jie vardijami viena ypatybe, kuri atspindi jų statusą visuomenėje.
Man ši knyga parodo žmonių silpnybes, moralinį bankrotą, pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo statuso visuomenėje.
Labai išgirta šio autoriaus knyga “Brodekas“. Nekantrauju.

C. McCullough. Erškėčių paukščiai

Esti paukščiai, kurie nutūpę ant erškėčių yra perveriami jų spygliais, bet net lyg to nepajutę, jie toliau gieda pervertomis širdelėmis.Bendrai tariant – nuostabi knyga. Puikus, platus, bet nevarginantis rašymo stilius. Gaila, kad jos mano rankose nebuvo prieš 10 – 15 m. Norėjau pasakyti verta serialo, nes į filmą netilptų, bet radau, kad serialas jau yra! Tik sakyčiau, kad man labiau moteriškai pateikta istorija, labai daug jausmų, galbūt todėl atrodo klampi ir gili. Istorija siekia 3 kartų gyvenimą ir ji apima viską – meilę, mirtį, sielvartą, euforiją.

Ryški dvasinio ir pasaulietiško gyvenimo krizės linija. Kas man tikrai patiko ir skleidėsi per visą knygą – labai aiškus, šabloniškas tarpukario meto moters portretas, kuris knygos eigoje, per kartas išauga į nuostabią laisvę ir pasirinkimo būti savimi galimybę.Kas būdinga pasakojimams, neapsieita ir be tikros meilės istorijos, kuri supančiota išdidumo išliko dramatiška ir tragiška.Kūrinys atrodo ima ir baigiasi kulminacija – mirtimi. Staigia ir netikėta, nes kaip jau ir būna žmonėms, tikėjausi laimingos pabaigos. Tačiau ji rado savo vietą, na laiminga pabaiga, tik ne pagrindinių veikėjų gyvenime.Knyga mane palietė labai jautriai, galbūt todėl, kad niekada sau neleidau pagalvoti, kas nutiktų, netekus sau brangaus žmogaus. Ir kai kelioms minutėms apie tai susimąsčiau, pajutau gumulą gerklėje ir skaudų dieglį krūtinės srityje, lyg plikomis rankomis būtų plešiama širdis.Pasakojime labai gražiai kone kiekvienam personaže pavaizduojama puikybės žala ir su ja keliaujanti širdgėla, liūdėsys, paslėptas po kaukėmis.Nemanau, kad knyga paliktų bent vieną abejingą romanų entuziastą. Vertinčiau viena geriausių kol kas mano sutiktų romantinių istorijų.

Mano atostogų romanas!

Taip taip, tik prasidėjus Kalėdoms kibau į šią brolio dovaną. Knyga mane privertė grįžti daugybę metų atgal ir pasijusti vaiku, kaip anuomet, kai parsitempusi krūvą įdomių knygų negalėdavau atsitraukti.Paskutinioji Romanovų imperatorienė apgaubia labai įdomų moters pasakojimą, apie jos kelionę, nuo aukštakilmės skurstančios Danijos kunigaikštytės Dagmaros iki Rusijos imperatorės Marijos Fiodorovos.

fbt

Romanas kupinas nuotykių, plaukia taip natūraliai, kad kartais taip įsijausdavau, jog būdavo sunku sugrįžti į save. Knyga taip įtraukia ir užgniaužia, kad pažadu, negirdėsite nieko aplink ją atvėrę.Romane puikiai įvaizduota kaip to meto moterys palikdavo namus, pakeisdavo tikėjimą ir net savo vardą, jog iš svetimšalės taptų būsimo vyro tautiete. Nuostabiai atpasakojama carinės meilės istorija Rusijos carui Aleksandrui, po kurio mirties jų vyresnėlis sūnus Nikolajus II veda vokiečių kilmės kunigaikštytę Aleksandrą.

Dėl jos nepritapimo ir viena po kitos gimstančių dukrų, ji desperatiškai trokšdama susilaukti sosto įpėdinio artimai susidraugauja su Rasputinu. Jo įtaka tampa milžiniška ne tik caro rūmuose, bet ir politinėse rikiuotėse. Tai nuostabus pasakojimas apie dinastijos pabaigą, kurią sugriovė Rusijos revoliucionieriai, Lenino šalininkai ir kaip Pirmasis Pasaulinis karas tapo monarchijos pabaigos pradžia.Marija Fiodorova buvo tvirta imperatorė, kuri laikė visus rūmų kampus, net ir po vyro mirties nesėdėdama soste darė milžinišką įtaką savo sūnui carui.Dar prieš pusmetį skaičiau Sabaliauskaitės „Petro imperatorienę“, kuri paliko mane su keistu jausmu, net ir perskaičius knygą, ji turiniu mane tik per laiką prisijaukino. O šis romanas užgniaužė kvapą nuo pat pradžios, visiškai galiu jį įsivaizduoti ekranizuojant kaip kokią Jekateriną.Labai labai verta paskaityti.

Remarkas. Naktis Lisabonoje

Skubėti reikia tik mylėti – Benas Lyris

Nuostabus pasakojimas, kuris neabejotinai paliečia. Remarkas tampa mano didžiuliu atradimu ir džiaugsmu. Gestapo pareigūno sesers Helenos ir Vokietijos žydo Švarco kelionė į laisvą meilę ir pilnavertį gyvenimą. Jie daugybę kartų išskirti, visuomet rado kelią atgal. Knyga prasideda gaiviu Lisabonos šilumos gūsiu, kuomet Atlanto vandenyno vėjas žadina mintis apie kitapus plytintį prieglobstį – Ameriką. Apskritai visa knyga persmelkta žmogaus išsilaisvinimo – nuo valdžios, karo, nuo ligos ir nuo mirties.

Kaip Švarcas samprotavo: „Karą dar būtų galima uždrausti, bet mirties uždrausti negalime“. Istorija, kuomet vieno žmogaus netektis tampa kito žmogaus nauja viltimi. Knyga parodanti kiek žmogus vienu metu yra ir didingas, ir menkas. Kas vieno pasididžiavimas, kito šleikštulys. Nenoriu nieko daug pasakoti, šią knygą reikia patirti patiems. Rašytojas gimė Osnabriuke, aštuoniolikos metų savanoriu išėjo į karą, kelis kartus buvo sunkiai sužeistas. Po Pirmojo pasaulinio karo dirbo bibliotekininku, mokytoju, žurnalistu, redaktoriumi. E. M. Remarque‘ą persekiojo naciai. 1933 m. jie uždraudė ir viešai degino jo knygas. Bėgdamas nuo persekiojimų, rašytojas 1932 m. emigravo iš Vokietijos, gyveno JAV ir Šveicarijoje.

Aušvicas tik pirma stotelė

5907 – tai ne tik numeris, tai gyvenimas, asmuo, istorija. Šis skaičius glaudžia neįtikėtiną, tikrais faktais paremtą, čekoslovakės, Cecilijos Klein istorija. Smulkutė 16-metė mergaitė 3 metus kalinta, prievartauta ir kasdien mirtį regėjusi Aušvico koncentracijos stovykloje. Dėl to, jog stengėsi išgyventi ir pakluso vokiečių įsakymams lageryje, po karo, sovietai ją apkaltino kolaboracija su priešais. Mergina buvo išvežta į Vorkutos gulagą Sibire ir nuteista 15 m. kalėjimo. Vorkutos gulagas – pati baisiausia stovykla, kurioje per visą laiką buvo kalinama apie 2-3 mln. žmonių. Gulaguose bendrai kalėjo apie 18 mln. žmonių. Juose buvo laikomi ne tik politiniai kaliniai, bet ir recidyvistai, prievartautojai bei kanibalai. Nebūdavo kur skalbtis aprangos, todėl žmonės vaikščiojo supelijusiais drabužiais, maistą sudarydavo pašvinkusios daržovės, kiaulių taukų gumulai, žuvų galvos, o daugiausia skystimas. 10 mėnesių per metus būdavo nenusakomai šalta ir taip snigdavo, jog būdavo neįmanoma išeiti iš barako, o 2 vasaros mėnesiais, kuomet niekuomet nesutemdavo, kęsti teko moskitų antplūdžius, nespėjus net suvalgyti savo maisto, dubenėlis prisipildydavo vabzdžiais. Apie gulagus plačiai aprašė A. Solženicynas ,,Gulago archipelagas“ sagoje.

Įvykiai gulage Cilkos akimis – šiurpinantys, graudinantys ir kartu didingi. Dėl savo drąsos ir didžiulės širdies po beveik 10 metų kalėjimo gulage moteris patyrė tikrą meilę ir galiausiai buvo išlaisvinta, atgavo pilietybę ir drauge su savo mylimuoju nugyveno daugybę metų.

Neįsivaizduoju kaip knygoje minėtomis sąlygomis, alkio, baimės ir daugiau nei 10 metų prievartaujama skirtingų vyrų, moteris sugebėjo išlikti neįtikėtinai drąsi, kovinga ir teisinga.

Ją, 16 -19 metų merginą, Aušvice pažinoję žmonės vadino pačiu drąsiausiu gyvenime sutiktu žmogumi.

Į valdžią atėjus Chruščiovui, jis pasmerkė Stalino gulago sprendimus. Peržiūrėta tūkstančiai žmonių bylų, dalis jų buvo išlaisvinti, kai kurie išteisinti jau po mirties.

Ką velniai dirba visą dieną?

Kūrinys leidžia kartu patirti pomirtinio pragaro gyvenimo subtilybes ir taisykles bei drauge leistis į nelabūjų užduotis mirtingųjų pasaulyje. Į knygos nuotykius mus vedasi jaunas kipišiukas Akselis, kuris kartu su skaitytoju patiria pragaro įstatymus, atranda save ir uoliai vykdo jam pavestas užduotis. Šis romanas man labai priminė ilgą pasaką, kurioje daug mitologijos ir fantastikos, juolab, jog aptinkama kai kurių pasakų motyvų. Pragaro sluoksniavimas primena Dantės „Dieviškąją komediją“, aptikau ir Guliverio kėlionių, Eglės Žalčių karalienės bei Brolių Grimų pasakų motyvų. Ši knyga puikiai tinka ir paaugliams, kurie žavisi mistinėmis būtybėmis, mėgsta nuotykius ir norisi išskirtinio siužeto. Knygos literatūrinė kalba man aptiko, pasakojimas natūralus ir sklandus.

Meilės epopėja

Knyga mane privertė dar kartą susimąstyti, jog galbūt tekant laikui, kinta prioritetai, branda, kuri dažnai atkeliauja su amžiumi, atveria akis. Žiūrėdami į veidrodį pradedame matyti ne tik savo atvaizdą, bet ir tai, kas esame ir tapome. Galiausiai gyvenimo gale galime gailėtis metų, iššvaistytų puikybei maitinti, pripažinimo siekimui, neįgyvendintomis svajonėmis, o galbūt kaip tik – baimei pažvelgti į save ir neigimui. Galbūt slapta savo sumanytų tikslų siekiame, jog norime būti geresni, tiesiog mylimi ir priimti, nes manome, kad būdami tokie, kokie esame dabar, to esame neverti. ⠀

Knyga it tokių visų laikų įkonų kaip Merilyn Monroe ar Audrey Hepburn gyvenimo istorija. Viena vertus, knygą kupina apsimetinėjimo, netikrų santykių ar priverstinio gyvenimo, sumeluotų ir plastikinių sensacingų dienraščių eilučių, slapstymosi. Kita vertus, knygoje pilna tikrumo, tyrų ir tikrų jausmų, beprotiškos meilės ir laimės. Romane atsiskleidžia ir netikėta biseksualumo bei homoseksualumo linija, kuri iš tiesų yra esminga kūrinyje, kas XX a. pabaigoje vis dar buvo tabu. ⠀ Knyga tarsi kviečia gana plačiai žinomam psichologiniam pratimui atlikti: įsivaizduokite save 80-ties, ko būdami tokiame amžiuje sau palinkėtumėte ir kas jūsų nuomone žvelgiant iš garbios perspektyvos iš tiesų turi prasmę? Nuoširdūs atsakymai kartais gali visiškai pakeisti jūsų burių kryptį, skordžiant neramias gyvenimo sroves. ⠀

Man patiko, jog pagrindinė knygos žvaigždė Evelina Hugo niekada nesigailėjo to, ką padarė, nes tai ją atvedė ten, kur ji yra ir kuo tapo, tačiau kartu pripažino, jog dėl išdidumo ir baimės iššvaistė daugybę laimės metų. ⠀ Taip pat pastebėčiau, kad knygos literatūrinė kalba įspūdžio nepadarė, labiau buvo kaip įprasto lengvai skaitomo romano. Trūko humoro, šmaikštumo. Taip pat nepatiko įterpinėjame ale laikraščių straipsniai, kurie išpildė koncepciją, bet nebuvo įdomūs skaityti, tiesiog praleisdavau.

Vienatvės enciklopedija

Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Buvo sunku patikėti, kad šį romaną Márquezas rašė tokiame nepritekliuje, jog jo žmona Mercedes turėjo parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Šis kūrinys sulaukė tokio pasisiekimo, jog buvo parduota 30 mln. egzempliorių.

„Šimtas metų vienatvės“ – mitinio Makondo kaimelio įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija.

Kūrinys yra it sūkurys, kuris nevaldomai įtraukia į įvykių ir jausmų verpetą, negaili nuotykių ir humoro. Patiriant šį kūrinį tikrai ne kartą šyptelėjau ir prunkštelėjau. Virtuoziška Márquezo pasakotojo prakalba nutvieksdavo su tokiu absurdiškumu, jog rimties išlaikyti nebuvo įmanoma. Knyga persmelkta mitiškumo, žmogiškųjų silpnybių ir pietietiškų aistrų gyvenimo prieskonio kasdienoje. Autorius šia knyga tarsi sukūrė naują magiškojo realizmo žanrą.

Knyga puikiai atspindėjo, jog ateiname ir išeiname iš šio pasaulio vieni. Pasirenkame savo kompanionus, tačiau galiausiai mes patys esame žmonės, su kuriais paleidžiame daugiausiai laiko. Knyga apima 100 metų laikotarpį Buendijų šeimos literatūrinėje sagoje. Taigi, iš čia ir pavadinimas „Šimtas metų vienatvės“.

Knyga tikrai nepaliks abejingų, įtrauks ir suvalgys. Vienintelis minusas, kuris man užkliuvo – atsikartojantys vardai ir pavardės, kurie eigoje truputį apsuka galvą.

GYVENI, KAD NUMIRTUM

O ar jūs kada jautėte baimę, tą šaltį, gerklėje juntamą tuksinčią širdį ir akimirkai apmirštantį kūną, lyg širdis būtų stabtelėjusi prieš pasivydama? Baimę, jog netrukus, kažką prarasite – artimąjį, tikėjimą ar patį save. Istorija apie juodaodį berniuką nuteistą miriop ir aplink jį besisukančio pasaulio paskutines valandas iki egzekucijos Luizianos kalėjimo elektros kėdėje. Knyga pasakoja istoriją iš skirtinų asmenų perspektyvų ir supina jų kelionę į praradimus.

Kūrinys labai ryškiai pabrėžia segregaciją 1943 metų Amerikoje, kuomet juodaodžiai it nepriskiriami žmonių rasei, o tėra įrankiai baltųjų rankose. Ar gali žmogaus kūnas būti tiesiog padargu atlikti darbams, bejausmiu, bedvasiu ir nuolankiu vykdytoju? Ir visgi, atsiranda žmonių, kurie atveria širdis ir nepaisant visuomenės normos, leidžia savo sąžinei jausti.

Man ši knyga labai patiko. Tiek savo pasakojimo stiliumi, tiek siužetu, tiek kelione link kulminacijos, kuria atrodo knyga ir baigiasi.

Pabaigiau ją ir tiesiog sėdėjau. Sėdėjau ir galvojau, kad kai kurių žmonių širdis gali būti tokia šykščiai maža, jog joje netelpa nieko daugiau, tik pats sau. Tačiau metai iš metų pasaulyje įvyko daug skaudžių pokyčių ir tikiu, kad plačiaširdžių persvara didėja.

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

„Tik namo gali grįžti padaręs klaidų. Visur kitur tavęs laukia tobulo“ B. Lyris

Man ši knyga yra gabalėlis genialumo. Ji ne tik parašyta puikiai, bet ir su sveika humoro doze, kalbant apie itin sudėtingus dalykus. Ar galite įsivaizduoti dvi paaugles seseris, viena jų, Keitė, serganti onkologine liga, kita, Ana, savo tėvų valia patapusi nuolatine pirmosios donore. Aštrioji knygos ašis – Anos pateiktas ieškinys savo šeimai, siekiant medicininės emancipacijos. Šis kūrinys ne tik meta iššūkį knygos veikėjams, bet prasigręžia iki žmogaus vertybinio stuburo ir nebyliai jos paklausia – o ką darytum tu? Ar besąlygiškos meilės vedami po gabalėlį atiduotume visą save, jog išlaikytume seserį gyvą, ar galiausiai stotume ginti savęs nuo kitų valia apspręsto jūsų kūno dalijimo.

Istorija pasakojama 8 skirtingų asmenų akimis, todėl pateikia 360 laipsnių pasakojimą, kuriame dar atsiranda vietos ir kelioms gražioms meilės istorijoms.

Man buvo neįtikėtina, kaip autorė sugeba itin delikatų konfliktą įpinti į didžiulę tėvų meilę vaikams ir aplinkinių neabejingumą iškilusiai situacijai. Paskutiniai puslapiai buvo tikras nokautas. Ne tik labai netikėta pabaiga, bet kartu ir tokia jausminga, jog gumulu gerklėje neįmanoma apsiriboti. Nežinau ar visi J. Picoult kūriniai tokie puikūs, bet šis man labai patiko.