Vienatvės enciklopedija

Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Buvo sunku patikėti, kad šį romaną Márquezas rašė tokiame nepritekliuje, jog jo žmona Mercedes turėjo parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Šis kūrinys sulaukė tokio pasisiekimo, jog buvo parduota 30 mln. egzempliorių.

„Šimtas metų vienatvės“ – mitinio Makondo kaimelio įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija.

Kūrinys yra it sūkurys, kuris nevaldomai įtraukia į įvykių ir jausmų verpetą, negaili nuotykių ir humoro. Patiriant šį kūrinį tikrai ne kartą šyptelėjau ir prunkštelėjau. Virtuoziška Márquezo pasakotojo prakalba nutvieksdavo su tokiu absurdiškumu, jog rimties išlaikyti nebuvo įmanoma. Knyga persmelkta mitiškumo, žmogiškųjų silpnybių ir pietietiškų aistrų gyvenimo prieskonio kasdienoje. Autorius šia knyga tarsi sukūrė naują magiškojo realizmo žanrą.

Knyga puikiai atspindėjo, jog ateiname ir išeiname iš šio pasaulio vieni. Pasirenkame savo kompanionus, tačiau galiausiai mes patys esame žmonės, su kuriais paleidžiame daugiausiai laiko. Knyga apima 100 metų laikotarpį Buendijų šeimos literatūrinėje sagoje. Taigi, iš čia ir pavadinimas „Šimtas metų vienatvės“.

Knyga tikrai nepaliks abejingų, įtrauks ir suvalgys. Vienintelis minusas, kuris man užkliuvo – atsikartojantys vardai ir pavardės, kurie eigoje truputį apsuka galvą.

GYVENI, KAD NUMIRTUM

O ar jūs kada jautėte baimę, tą šaltį, gerklėje juntamą tuksinčią širdį ir akimirkai apmirštantį kūną, lyg širdis būtų stabtelėjusi prieš pasivydama? Baimę, jog netrukus, kažką prarasite – artimąjį, tikėjimą ar patį save. Istorija apie juodaodį berniuką nuteistą miriop ir aplink jį besisukančio pasaulio paskutines valandas iki egzekucijos Luizianos kalėjimo elektros kėdėje. Knyga pasakoja istoriją iš skirtinų asmenų perspektyvų ir supina jų kelionę į praradimus.

Kūrinys labai ryškiai pabrėžia segregaciją 1943 metų Amerikoje, kuomet juodaodžiai it nepriskiriami žmonių rasei, o tėra įrankiai baltųjų rankose. Ar gali žmogaus kūnas būti tiesiog padargu atlikti darbams, bejausmiu, bedvasiu ir nuolankiu vykdytoju? Ir visgi, atsiranda žmonių, kurie atveria širdis ir nepaisant visuomenės normos, leidžia savo sąžinei jausti.

Man ši knyga labai patiko. Tiek savo pasakojimo stiliumi, tiek siužetu, tiek kelione link kulminacijos, kuria atrodo knyga ir baigiasi.

Pabaigiau ją ir tiesiog sėdėjau. Sėdėjau ir galvojau, kad kai kurių žmonių širdis gali būti tokia šykščiai maža, jog joje netelpa nieko daugiau, tik pats sau. Tačiau metai iš metų pasaulyje įvyko daug skaudžių pokyčių ir tikiu, kad plačiaširdžių persvara didėja.

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

„Tik namo gali grįžti padaręs klaidų. Visur kitur tavęs laukia tobulo“ B. Lyris

Man ši knyga yra gabalėlis genialumo. Ji ne tik parašyta puikiai, bet ir su sveika humoro doze, kalbant apie itin sudėtingus dalykus. Ar galite įsivaizduoti dvi paaugles seseris, viena jų, Keitė, serganti onkologine liga, kita, Ana, savo tėvų valia patapusi nuolatine pirmosios donore. Aštrioji knygos ašis – Anos pateiktas ieškinys savo šeimai, siekiant medicininės emancipacijos. Šis kūrinys ne tik meta iššūkį knygos veikėjams, bet prasigręžia iki žmogaus vertybinio stuburo ir nebyliai jos paklausia – o ką darytum tu? Ar besąlygiškos meilės vedami po gabalėlį atiduotume visą save, jog išlaikytume seserį gyvą, ar galiausiai stotume ginti savęs nuo kitų valia apspręsto jūsų kūno dalijimo.

Istorija pasakojama 8 skirtingų asmenų akimis, todėl pateikia 360 laipsnių pasakojimą, kuriame dar atsiranda vietos ir kelioms gražioms meilės istorijoms.

Man buvo neįtikėtina, kaip autorė sugeba itin delikatų konfliktą įpinti į didžiulę tėvų meilę vaikams ir aplinkinių neabejingumą iškilusiai situacijai. Paskutiniai puslapiai buvo tikras nokautas. Ne tik labai netikėta pabaiga, bet kartu ir tokia jausminga, jog gumulu gerklėje neįmanoma apsiriboti. Nežinau ar visi J. Picoult kūriniai tokie puikūs, bet šis man labai patiko.