Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanializmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Penkios meilės kalbos

Yra suskaičiuojama daugiau nei 7 tūkstančiai kalbų visame pasaulyje. Reikia žinoti tiek daug, jog galėtume vieni kitus suprasti. Žmonės ne tik gali bendrauti skirtingomis kalbomis, bet ir skirtingomis kalbomis mylėti. Kuomet partneriai myli vienas kitą skirtingomis kalbomis, kiekvienas jų gali jaustis labai vienišas, neišgirstas. Ar pažįstamas jausmas, kai atrodo visaip parodote, kad mylite, bet liekate nesuprastas?

Šią knygą rekomenduoja nemažai žinomų žmonių, na, net ir „rimti dėdės“ verslininkai. Populiarioji psichologija ne visada būna kažkas naujo ir naudingo, todėl ilgai nesiryžau skirti laiko. Galiausiai perskaičiusi supratau, kad meilės kalbos mokėjimas gali padėti sutvirtinti santykius ne tik su mylimaisiais, bet ir su šeimos nariais, draugais bei brangiais žmonėmis.

„Po įsimylėjimo kerų ir euforijos arba skiriamas, arba mokomasi mylėti vienas kitą.“

Jei kalbėti būtent porų tema, dažnai girdime posakius, kad „meilė trunka tris metus“. O paskui, vat, laukia tikri veidai ir gyvenimas. Knyga tik paantrina šiam požiūriui. Teigiama, kad meilė trunka du metus, o paskui prasideda menas mokytis vienas kitą mylėti. Nustebau, jog įsimylėjimas ir meilė taip ryškiai atskiriami, kol nesibaigia vienas, neprasideda kitas. Įsimylėjimas – tik laikinas, o meilė gali būti amžina. Ar esate pasirengę mokytis mylėti?

Kokios yra meilės kalbos?

Yra 5 meilės kalbos, kuriomis žmonės reiškia savo jausmus. Kartais mes bendraujame ne vienintele kalba, tačiau visuomet yra viena pagrindinė, kuri užpildo mūsų meilės poreikį.

Palaikantys žodžiai – šia meilės kalba kalbantys žmonės savo meilę išreiškia palaikydami ir girdami kitus, tikėdamiesi to paties sulaukti atgal.

Laikas kartu – mylintiems šia kalba labai svarbu, kad partneris ar asmuo skirtų savo laiko pabūti drauge, kartu veikti, bendrauti.

Paslaugos – žmonėms, kurių meilės kalba yra paslaugos, nėra geresnio būdo pasakyti „myliu tave“ nei padaryti ką nors dėl jų. Kad ir nedidelę smulkmeną.

Dovanos – negalvokite, kad šia kalba kalbantys yra naudos ieškotojai. Visiškai ne. Net skanėsto parnešimas namo ar padovanotas gėlės žiedas gali būti puiki ir pakankama meilės išraiška.

Prisilietimai – mylintiems šia kalba yra labai svarbu kito žmogaus lytėjimas, apsikabinimas, intymumas.

Idealiausia, jei dviejų žmonių meilės kalba sutampa, tai gali tapti didelės darnos priežastimi.

Kodėl žmonės mylėdami nesusikalba?

Autorius aiškiai ir koncentruotai papasakoja, kad jei du žmonės myli skirtingomis kalbomis, gali pasijusti itin vieniši. Jei moteris myli paslaugų meilės kalba, o vyras palaikymo žodžių, tokiu atveju moteris padarydama valgyti išreiškia meilę, bet vyras to nevertina arba nevertina taip, kaip vertintų pagyrimą, jog priėmė puikų sprendimą ir palypėjo karjeros laiptais. Na, o vyrui, kuris kalba palaikymo žodžių meilės kalba, pagyrus moters gražiai susuktas garbanas niekada nebus tokio efekto, kaip tiesiog išplovus už ją indus, jei moteris kalba paslaugų meilės kalba. Žinojimas ir mylėjimas vienas kito kalba užgesintų daugybę karo laužų ir nusivylimo raudų.

“And, in the end

The love you take

is equal to the love you make.”

Paul McCartney, The Beatles dainos žodžiai

Kaip sužinoti, kokia meilės kalba bendrauja žmogus?

Dažniausiai tai galima pastebėti pagal tai, kokia forma meilę žmogus atiduoda jums. Jei jis nori visuomet laikyti jūsų ranką, tikriausiai jam svarbu prisilietimai. Jei jums nešamos gėlės, dovanos, tikėtina, kad tai svarbu ir dovanojančiam. Ilgiau drauge būnantys gali išklausyti ir priekaištų, jose slypi ir daug naudingos informacijos.

O kaip sužinoti savo meilės kalbą? Paprasti klausimai kalbos nustatymui:

1. Kas kitų elgesyje, kai daro ar nedaro, jus skaudina labiausiai? Priešingybė tam tikriausiai yra meilės kalba.
2. Ko dažniausiai prašote ar tikitės savo poros?
3. Kokiu būdu paprastai rodote meilę? Tai gali būti užuomina, kas svarbu jums. 

Tai viena tų knygų, kuri praplės jūsų supratimą, o investuotas laikas jos skaitymui atsipirks, jei pasistengsite suprasti ir įvertinti ar žinote savo aplinkinių meilės kalbą. Aš tik atvertusi knygos turinį supratau, kurios kalbos yra mano. Nors apgalvoti savo artimųjų meilės kalbas man prireikė pasigilinti ir į kitus knygos skyrius.

Įsivaizduokite, jog jūsų diena prasideda nuo mylimojo šypsenos. Įsivaizduokite, kaip nusišypso jūsų mama gavusi gėlių ar nušvinta draugo akys, kuomet juo nuoširdžiai žavimasi. O daba čiupkite knygą ir įgyvendinkite tai!

S. King apie save ir rašymą

Stephen King parašė daugiau nei 200 knygų, didžiąja dalimi tai buvo siaubo romanai. Knyga „On writing“ yra kitoks kūrinys, tai metodiniai patarimai apgaubti autoriaus biografijos kontekstu. Šis kontekstas kreipiasi į skaitytoją tarsi sakydamas: „Taip, aš parašiau daugybę populiarių knygų, tačiau ne visos jos gimė euforijoje ar palankioje aplinkoje. Jei galiu aš, gali ir tu“.

„Writing is a lonely job. Having someone who believes in you makes a lot of difference. They don’t have to make speeches. Just believing is usually enough.“

S. King

Įdomūs S. King biografiniai faktai

Stephen King karjeros pradžioje ne vienus metus dirbo sunkų fizinį darbą skalbykloje tam, kad išmaitintų savo šeimą. Laisvu nuo darbo metu jis parašė kultinę knygą „Kerė“, kuri leidėjo buvo įvertinta 400 tūkst. dolerių ir ekranizuota net 3 kartus. Autorius mums leidžia sužinoti jo kūrybos ir darbo užkulisius.

Devintajame dešimtmetyje S. King turėjo didelių sunkumų dėl alkoholizmo ir narkotikų. Daugiau nei dešimtmetį trukusi priklausomybė alkoholiui pasiekė piką, tuomet S. King pradėjo svaigintis ir narkotikais. Knygoje autorius papasakojo, kad kūrinį „Kudžas“ jis parašė praktiškai visą laiką būdamas apsvaigęs ir netgi nepamena pačio proceso. Galiausiai žmona kartu su draugais padėjo įveikti priklausomybes ir grąžinti kultinį autorių į gyvenimą.

Asmeninis archyvas

Išpopuliarėjęs, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, ėmė spausdinti knygas Ričardo Bachmano slapyvardžiu, taip norėdamas patikrinti ar kūriniai, parašyti ne su jo pavarde, sulauks tokio pat pasisekimo.

Pagal jo romanus buvo pastatyta daugiau nei 60 filmų. Tarp jų beprotiško pasisekimo sulaukę „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Kerė“, „Švytėjimas“ ir kiti. 1986 metais „Maximum Overdrive“ režisavo pats S. King.

Prieš pat išleidžiant knygą „On writing“ S. King pateko į smarkią avariją, buvo partrenktas automobilio. Kaip teigia rašytojas, buvo netoli nuo mirties. Tuo metu buvo parašęs pusę šios knygos. Įdomus sutapimas, jog skriaudėjas, kuris padarė minėtą avariją, mirė po metų per pačio S. King gimimo dieną.

Praktiniai patarimai rašantiems

Praktiniai patarimai sudarė apie 40 procentų visos knygos. Nors kalbama buvo daugiau apie romanų rašymą, tačiau kai kurie principai puikiai pritaikomi ir įprastoje rašančiųjų rutinoje. Vienas iš pagrindinių patarimų yra rašyti nuolatos. Pats S. King rašo absoliučiai kiekvieną dieną. Pirmoje dienos pusėje rašo 2000 žodžiu ir nebaigia tol, kol nepasiekia būtent šio skaičiaus. Tai svarbu disciplinai. Tad ir skaitytojui siūlo užsibrėžti žodžių kiekį ir rašymo per savaitę dažnumą. Antrą dienos dalį autorius pasilieka jau parašytų kūrinių redagavimui, tuo metu nereikalingas toks proto aštrumas, kuris būna rytinėje dienos dalyje.

Tam, kad praturtintų savo kalbą ir žodyną S. King per metus perskaito apie 70-80 tiek įprastų, tiek audio knygų. Tai ne tik išsilavinusio žmogaus bruožas, bet ir kiekvieno rašytojo būtinybė.

„If you want to be a writer you have to do two things: read a lot and write a lot. There is no around these two things.“

S. King

Nepaprastai nustebino, jog knygoje S. King mini, kad jo rašytojo gyvenimą pakeitė lietuvio, Algio Budrio patarimas: parašius juodraštį ir redaguojant pirmąjį kartą, būtina išbraukti bent 10 proc. teksto. Taip sumažinama daugžodžiavimo, tekstas įgauna konkretumo ir aiškumo.

Knygos fragmentas

Didelis dėmesys skiriamas veiksmažodžiams. Siūloma veiksmą suteikti būtent tariniui, bet nepadaryti veiksmažodžio pasyviu teksto veikėju. Pavyzdžiui: „pelė buvo pagauta katės“ reikėtų keisti „katė pagavo pelę“. Veiksmažodis sakinyje turi būti aktyvus. Dar vienas patarimas yra kuo mažiau naudoti prieveiksmių, jie nepraturtina teksto.  Apskritai siūloma tekstą laikyti konkretų, nevartoti nereikalingų žodžių.

„Verbs: active and passive. With an active verb, the subject is doing something. With passive verb, something is being done to the subject of the sentence. You should avoid the passive tense.“

S. King

Svarbiausi istorijos elementai yra pasakojimas, aprašymas ir dialogai. Pasakojimas turi būti sklandus, aiškus naratyvas, tiksli ir ne paini įvykių chronologija. Aprašymai suteikia pasakojimui tūrio, padeda pajusti situaciją. Vieni svarbiausių yra dialogai, kurie kuria atmosferą ir veikėjų charakterį.

Knyga naudinga, palaikanti ir konkreti. Nors rašymo patarimai labai abstraktūs ir jų nėra daug, tačiau bendras kūrinys, kartu su biografijos elementais, buvo įtraukiantis. Kiekvienas daugiau rašantis žmogus turėtų perskaityti šią knygą, ji ne tik edukuoja, bet ir palaiko. 

Scenarijai, kuriais gyvena žmonės

Kuomet būdama paaugle namuose iškeldavau sceną, kartais išgirsdavau tėtį sakant: „Sudegusio teatro artistė“. Ir netgi pasąmoningai kartais suprantame, jog savo kelyje atliekame tam tikrus vaidmenis.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ įvardijami du dažniausi scenarijai, kuriais gyvena žmonės, tai banalusis ir tragiškasis. Kūrinyje plėtojama banaliųjų scenarijų tematika. Nors visa knyga daugiausiai aptariama iš vyro perspektyvos, tačiau visa teorija gali būti taikoma ir moteriai.  

Nepaisant to, kalbama apie daugybę scenarijų, kurie atsiranda dėl lyčių stereotipų, auklėjimo tiesų, žalingų įpročių ir kita. Išmokę tam tikras „tiesas“, mes jomis vadovaujamės, atliekame sprendimus ir veiksmus tam, kad iš aplinkinių gautume pageidaujamą atsaką. Patiko knygoje pateikiami, kai kurie pavyzdžiai kaip sergančiojo žmogaus ar alkoholiko vaidmenys. Kartais žmonės net nenori pasveikti, jie nori žaisti.

Kaip ir galima tikėtis, vaidmenų žaidimai mums susiformuoja dar vaikystėje. Taigi suaugę žmonės į įvairias situacijas reaguoja arba iš suaugusiojo ego arba iš vaiko ego. Kuomet žmogus pasirenka vaikiškąją pavarą, jis pradeda žaistis senus „žaidimėlius“ žinomų scenarijų pagrindu.

Claude M. Steiner (1935-2017) – klinikinis psichologas, transakcinės analizės specialistas ir knygų autorius. Jis pirmasis pradėjo tuo metu dar nemėgintą psichoterapijos praktiką remiantis socialine teorija. Ji buvo pripažinta tarptautiniu mąstu.

Claud M. Steiner –Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“

Vienas megabaitas apie meilę

Amžiuje, kai vartojimas yra vienas pagrindinių veiksmažodžių žmogaus gyvenime, mes pripratome, kad neveikiančius daiktus greitai galime pakeisti, o viskas aplink turi mums teikti malonumą. Kuomet santykiuose malonumas apmažta, mes imame kelti klausimą, galbūt ryšys galutinai suvartotas ir laikas naujoms paieškoms. Pamirštame, kad galime įsiklausyti į vienas kitą ir atrasti bendravimą naujai, žinoma, jei tik labai norime. Geri dalykai gyvenime neretai reikalauja pastangų.

Mes retai susimąstome apie skirtumus tarp vyro ir moters, dažniausiai tada, kai jaučiamės visai nesuprasti. Analizuojame, gromuliuojame situacijas ir bandome suprasti, kas buvo ne taip, jog neklupti ten pat du kartus. Kodėl moterys, pasipasakojusios išgyvenimus, ne visada nori vyrų siūlomų situacijų sprendimų, bet visada nori atjautos ir išklausymo? Ko vyrai tikisi iš moterų? Kaip keičiasi poros gyvenimas atsiradus vaikams?

Kiek teko skaityti psichologinių knygų, labai dažnai yra apeliuojama į mūsų vaikystę, susiformavusias paradigmas, kurias nešiojamės su savimi kaip trafaretus ateities situacijoms. Nesąmoningai imamės tam tikrų vaidmenų arba jų ieškome kitose žmonėse. Vyrai svarsto ko nori moterys, o moterys svarsto, ko nori pastarieji ir tik nedaugelis stengiasi rasti atsakymus.

Viduje turiu prielaidą, kad kiekvienas psichologas ar psichiatras turimą informaciją perleidžia per save ir ją adaptuoja skirtingai, mus suvokia ir narplioja skirtingai, todėl į šią knygą žiūrėjau ne kaip į maldaknygę, o kaip į daug kompetencijos turinčio žmogaus nuomonę.

Olegas Lapinas yra sertifikuotas psichiatras, psichoterapeutas, pediatras, dėstytojas ir publicistas. Praktikuoja jau daugiau nei 30 metų. Manau verta pasiklausyti tokio specialisto patarimų.

Olegas Lapinas – vienas megabaitas apie meilę

Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją

Pastaruoju metu esu numačiusi keletą knygų rašymo kūrybiškumo tema. Natalie Goldberg yra 30 metų praktikuojanti Zen budizmą ir tai šiek tiek atsispindi ir šioje jos rašomoje knygoje. Taip pat autorė yra poetė, išleidusi ne vieną knygą.

Jei atvirai, tikėjausi kažkokių patarimų rinkinio, kaip tai radau knygoje „Kūrėjo kelias“. Žingsnis po žingsnio susidėlioti rašymo ritualą, suprasti kūrybiškumo tėkmės paslaptis. Knyga buvo labiau kaip pasakojimas, patirtis ir autorės istorijos. Drįsčiau sakyti, kad pagrindinė knygos mintis yra rašyti daug, nuolatos, neriboti ir neracionalizuoti savo minčių, kartais keisti rašymo vietą, stebėti ir įsiminti aplinką ir tomis patirtimis naudotis.

Ši autorė labiausiai žinoma ir vertinama dėl knygų, kurių tematika yra kūrybiškumo išlaisvinimas. Deja, man toks knygos pateikimo pobūdis nelabai tiko, o teikiami pavyzdžiai nelabai palietė, kai kurių sąžiningai net nelabai supratau. Autorė dalinosi keletu savo kūrybiškumo kursų dalyvių darbų, kuriuos vertino, kaip stiprius, manęs jie nė iš tolo nepalietė.

Nežinau, galbūt man trūksta brandos arba tai ne mano rašytoja.  

Natalie Goldberg – apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją

Paglostymas prieš plauką

Kai į gyvenimus griausmingai įlapnojo Covido krizė, mane kaip ir daugelį, įtraukė baimių sūkurys. Tada pradėjau galvoti, kaip padėti sau išgyvendinti to neapibrėžtumo baimę ir situacijos hiperbolizavimą. Pradėjau riboti skaitinius apie ligą ir ekonominę krizę. Todėl pradėjau skaityti daugiau turinio, kuris pakelia iš nebūties ir sveikai žiūri į gyvenimą. Darius Pietaris karantino metu savo paskyroje ėmė cikliškai dalintis savo įžvalgomis skirtingais klausimais ir neretai prie kavos paskaitinėdavau. Šis jo projektas nugulė į knygą. Įvairūs klausimai, įvairiais kampais. Tai subjektyvus kūrinys, nuomonei galima pritarti, galima ne, bet kai kurie požiūriai atrakina ir mus pačius.

„Paglostymas prieš plauką“ kelia klausimus mūsų įsitikinimams ir vertybėms. Šioje knygoje kaip niekad jautėsi, kad autorius yra vyras. Faktai, tvirta nuomonė, kartais griežtumo prieskonis . Su Dariumi pavyko susipažinti prieš daug metų vienų kursų metu ir jis man pasirodė tikras profesionalas. Per užduotis sugebėjo „įdiegti“ svarbius mokymų aspektus, kurie išlieka ilgam. Jis provokuoja, laužo įsitikinimus, verčia veikti. Kaip ir šioje knygoje, kviečia kritiškai mąstyti, nepanikuoti ar pasidalina nuomone. Knyga kupina vaizdingų pavyzdžių ir humoro (kartais net garsaus krizenimo). Ji nėra vadovėlis ar mokymosi turinio knyga, tai labiau autoriaus vertybinis manifestas, gyvenimo požiūrio ir patirties kūrinys.

Vaikšto turistas svečioje šalyje po kapines, skaito užrašus. Toks ir toks gimė 1923-iaisiais, mirė 2001-aisiais, gyveno 12 metų. Ant kito iškalta: tokia ir tokia, gimė 1956-aisiais, mirė 2001-aisiaism gyveno 20 metų. Klausia vietinio: „Čia turbūt klaida?“ – „Ne, – atsako, – pas mus yra paprotys antkapyje užrašyti, kiek metų žmogus džiaugėsi gyvenimu.“

Knyga didele dalimi apie gyvenimo kokybę, apie mūsų pasirinkimus ir požiūrį į pokyčius. Užvertusi knygą galiausiai išsinešiau keletą minčių. Pirma, mes esame laisvi rinktis ir esame per žingsnį nuo  kitokio rytojaus, mus stabdo tik baimė dėl ryžtingo sprendimo pasekmių. Laimingiausi tie, kurie ryžtasi neapibrėžtumams ir susikuria komfortą. Antra, gyvenimas keliauja ir cikliškai, ir kartu nenuspėjamai, todėl yra vienintelis kelias – išmokti gyventi nuolatiniuose pokyčiuose, nieko nėra pastoviau už nepastovumą. Pokyčius priimant pozityviai gyventi tampa daug lengviau. Trečia, būkime geresni kitiems, būkime tolerantiški ir širdyje nešiokimės pozityvumą.

Darius Pietaris – paglostymas prieš plauką

Neribota atmintis

Baugu pagalvojus, kad istorijos baigiamąjį egzaminą išlaikiau 86 procentams, o šiuo metu sunkiai ką atsimenu apie tuo metu „iškaltą“ informaciją. Gedimino pilį iš tiesų pastatė Vytautas? Moterys Lietuvoje turėjo teisę balsuoti tik nuo 1918 metų? Kinijos vadas Mao Zedongas pražudė 45 mln. žmonių per Kinijos „Didįjį šuolį“ 1958–1962 metais?

Mūsų smegenys įsimena tik dalį informacijos ir tik labiausiai įstrigusią pasilieka ilgalaikėje atmintyje. K. Horsley parašė labai įdomią knygą, kuri nedaugžodžiaudama papasakoja, kokios technikos padeda mums įsiminti įvairiausius dalykus ilgam laikui. Pats autorius K. Horsley yra gavęs atminties didmeistrio titulą, jis yra atminties lavinimo čempionato medalininkas, pagerinęs Everesto atminties testo pasaulio rekordą. Autorius yra turėjęs reikalų net įsimintant π reikšmę, kuri, beje, yra sudaryta iš 100 000 simbolių po kablelio.

Iš šios knygos išsinešiau tai, jog žmogus turi penkias pagrindines jusles: regą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Su kuo daugiau jų susiejame norimą įsiminti objektą, tuo ilgesniam laikui tai įsirašo į atmintį. Kurdami besirimuojančias asociacijas, vaizdus ar koduotes, mes galime įsiminti beprotiškai daug. Taip pat labai nustebino autoriaus teiginys, jog regimosios atminties nėra, tai mitas. Aš visą gyvenimą maniau, kad tai mano stiprioji pusė!

Trumpa, glausta, aiški knyga, kaip galime palengvinti sau gyvenimą ir pasinaudoti neišnaudotais resursais.

Kevin Horsley – Neribota atmintis

Kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Šiuo metu keičiu savo profesinį kelią. Perkalibruoju savo įsitikinimus, jog galiu pasiekti visko, ko tik trokštu savo naujoje veikloje. Skamba ryžtingai. Nepaisant to, kad suskambus žadintuvui (užsistatau jį nors šiuo metu ir nedirbu) ir prabudus kas antrą rytą galvoju „Velniop, dar pamiegosiu, šiandien nenoriu pildyti savo svajonių“. Leidžiu sau šiek tiek padvejoti, o tada sėdu ir padarau bent kelis žingsnius, kurie priartintų mane tikslo link. Negana to, kitam rytui užsistatau žadintuvą 30 min anksčiau.  

Šią knygą parekomendavo vienas moterų klubas, kuriame atlikus testą paaiškėjo, kad man ši knyga gali būti vertinga. Tai nedidelė, į rankinę telpanti, knyga. Ji nereikalauja daug jūsų laiko, yra gana koncentruota ir motyvuojanti. Iš vienos pusės ji turi daug teisingų komponentų: įtikina, motyvuoja ir pateikia pratimų bei patarimų. Iš kitos pusės, kai kurie pateikiami autorės asmeninio gyvenimo faktai man yra girdėti pas kitus autorius, todėl kilo klausimas ar ji tikrai gyvena tuo, ką rašo, ar tik kopijuoja tai, kas populiaru, išsakyta ir gerai parduoda. Esu skaičiuosi tikrai daug motyvuojančių knygų. Jos griebiasi visko, kad tik tave pažadintų: kalba apie energiją, karmą, įsitikinimus, mantras ir panašiai. Ir viskas grįžta į tą patį, tam, kad pavyktų pasiekti tai, ko nori, žmogus turi būti pozityviai nusiteikęs tikslo atžvilgiu, būti atkaklus, dėti daug pastangų ir tikėti, kad jam pasiseks.

Jei jums reikia spyrio, pozityvios energijos ir nuotaikingos knygos, ši knyga gali būti jums tikrai „į temą“. Tačiau mėgstantiems rimtesnę literatūrą arba tiems, kurie yra šia tikslų tema yra pažengę skaitovai, siūlau negaišti laiko šiam kūriniui.

Jen Sincero – You are a badass, kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Brene Brown. Didi drąsa.

Ilgai gyvenau manydama, kad pažeidžiamumas yra žmogaus silpnybė, jog parodyti savo „Achilo kulną“ reiškia jaustis kaip apsinuoginus – gėdingai ir baugiai. Bėgant metams taip pat supratau, kad būti tikru žmogumi, reiškia išdrįsti apnuoginti savo sielą, nusiimti kaukę ir pamiršti tobulumo sąvoką. Kiek daug energijos paleista vėjais, siekiant maskuoti „įtrūkimus“, kiek laiko ir priežasčių išeikvota, slepiant baimes ir  neužtikrintumą.

Vartotojiškoje, skubančioje ir tobulumo besidairančioje visuomenėje pažeidžiamieji traktuojami kaip liekantys už brūkšnio, juk tokius mes valgome pusryčiams. Mes bėgame savo kasdienybės ratelyje siekdami būti geriausi, sėkmingiausi, patraukliausi ir visokiausi, tačiau pamiršdami, kas esame po daugybe apsauginių sluoksnių. Perfekcionizmas tampa priklausomybe, kartą paragavęs negali sustoti.

„<…> feels a lot like Hotel California: You can check in, but you can never leave. You’re officially a prisoner of “pleasing, performing, and perfecting.”

Pamenu, kuomet būdama dar paaugle mokykloje per pamokas bijodavau pakelti ranką, net kai žinodavau teisingą atsakymą, nes nemylėjau savo išvaizdos ir jaudinausi, ką pamanys klasiokai susmigus jų akims, kuomet būsiu pakviesta atsakyti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai siaubinga. Bijau net pagalvoti, kiek nuostabių progų aš nepasinaudojau, nes bijojau kitų nuomonės. Gėda yra universalus reiškinys, mes visi ją turime, tačiau bijome apie ją kalbėti ir pasirodyti pažeidžiami. Tačiau kuo mažiau apie gėdą kalbame, tuo daugiau įtakos ji mums turi.

Pinterest

Kiek kartų susilaikėte išbandyti naują veiklą bijodami, jog jums nepavyks, jog būsite tokie vidutiniški, kad taip ir nesulauksite sėkmės, pripažinimo? Kiek kartų ieškojote savo vertės patvirtinimo arba nors ir meilės trupinio kaip atsako, jog esate vertas būti mylimas? Man taip buvo, daugybę kartų. Visi nuostabiausi dalykai nutiko pamynus baimę, rizikavus suklysti ar susimauti.

„I see the shame-based fear of being ordinary. I see the fear of never feeling extraordinary enough to be noticed, to be lovable, to belong, or to cultivate a sense of purpose.“

Dabar esu įsitikinusi, kad drąsa būti pažeidžiamu yra vienas nuostabiausiu dalykų, kuris suteikia tikrumo ir autentiškumo pojūtį. Tekant laikui supratau, kad nėra didesnio intymumo kaip atskleisti savo pažeidžiamumą. Meilė yra tikras to įrodymas, todėl norėčiau pasidalinti citata iš knygos, kuri tikrai palietė.

„I define vulnerability as uncertainty, risk, and emotional exposure. With that definition in mind, let’s think about love. Waking up every day and loving someone who may or may not love us back, whose safety we can’t ensure, who may stay in our lives or may leave without a moment’s notice, who may be loyal to the day they die or betray us tomorrow—that’s vulnerability. Love is uncertain. It’s incredibly risky. And loving someone leaves us emotionally exposed. Yes, it’s scary and yes, we’re open to being hurt, but can you imagine your life without loving or being loved?“

Būti pažeidžiamam, tai pasakyti, kad jau trečią savaitę nepradedate sportuoti, nes negalite atsikelti anksčiau, nors nesenai gyrėtės, kad kitąmet planuojate nubėgti maratoną. Tai pripažinti, kad nebeturite jėgų turiningai užimti vaiko ir tiesiog įbrukate jam telefoną, kad turėtumėte laisvą valandėlę. Būti pažeidžiamam, tai pripažinti, kad negalite vaikščioti nuogi šviesoje, nes dar nepamilote savo kūno. Būti pažeidžiamam, tai būti drąsiam. Gebėti atverti save arčiausiai širdies ir išjungti proto baimes yra tvirtybės įrodymas.

Pinterest

Brene Brown. Didi drąsa. Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą. (DARING GREATLY: HOW THE COURAGE TO BE VULNERABLE TRANSFORMS THE WAY WE LIVE)