Vienas megabaitas apie meilę

Amžiuje, kai vartojimas yra vienas pagrindinių veiksmažodžių žmogaus gyvenime, mes pripratome, kad neveikiančius daiktus greitai galime pakeisti, o viskas aplink turi mums teikti malonumą. Kuomet santykiuose malonumas apmažta, mes imame kelti klausimą, galbūt ryšys galutinai suvartotas ir laikas naujoms paieškoms. Pamirštame, kad galime įsiklausyti į vienas kitą ir atrasti bendravimą naujai, žinoma, jei tik labai norime. Geri dalykai gyvenime neretai reikalauja pastangų.

Mes retai susimąstome apie skirtumus tarp vyro ir moters, dažniausiai tada, kai jaučiamės visai nesuprasti. Analizuojame, gromuliuojame situacijas ir bandome suprasti, kas buvo ne taip, jog neklupti ten pat du kartus. Kodėl moterys, pasipasakojusios išgyvenimus, ne visada nori vyrų siūlomų situacijų sprendimų, bet visada nori atjautos ir išklausymo? Ko vyrai tikisi iš moterų? Kaip keičiasi poros gyvenimas atsiradus vaikams?

Kiek teko skaityti psichologinių knygų, labai dažnai yra apeliuojama į mūsų vaikystę, susiformavusias paradigmas, kurias nešiojamės su savimi kaip trafaretus ateities situacijoms. Nesąmoningai imamės tam tikrų vaidmenų arba jų ieškome kitose žmonėse. Vyrai svarsto ko nori moterys, o moterys svarsto, ko nori pastarieji ir tik nedaugelis stengiasi rasti atsakymus.

Viduje turiu prielaidą, kad kiekvienas psichologas ar psichiatras turimą informaciją perleidžia per save ir ją adaptuoja skirtingai, mus suvokia ir narplioja skirtingai, todėl į šią knygą žiūrėjau ne kaip į maldaknygę, o kaip į daug kompetencijos turinčio žmogaus nuomonę.

Olegas Lapinas yra sertifikuotas psichiatras, psichoterapeutas, pediatras, dėstytojas ir publicistas. Praktikuoja jau daugiau nei 30 metų. Manau verta pasiklausyti tokio specialisto patarimų.

Olegas Lapinas – vienas megabaitas apie meilę

Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją

Pastaruoju metu esu numačiusi keletą knygų rašymo kūrybiškumo tema. Natalie Goldberg yra 30 metų praktikuojanti Zen budizmą ir tai šiek tiek atsispindi ir šioje jos rašomoje knygoje. Taip pat autorė yra poetė, išleidusi ne vieną knygą.

Jei atvirai, tikėjausi kažkokių patarimų rinkinio, kaip tai radau knygoje „Kūrėjo kelias“. Žingsnis po žingsnio susidėlioti rašymo ritualą, suprasti kūrybiškumo tėkmės paslaptis. Knyga buvo labiau kaip pasakojimas, patirtis ir autorės istorijos. Drįsčiau sakyti, kad pagrindinė knygos mintis yra rašyti daug, nuolatos, neriboti ir neracionalizuoti savo minčių, kartais keisti rašymo vietą, stebėti ir įsiminti aplinką ir tomis patirtimis naudotis.

Ši autorė labiausiai žinoma ir vertinama dėl knygų, kurių tematika yra kūrybiškumo išlaisvinimas. Deja, man toks knygos pateikimo pobūdis nelabai tiko, o teikiami pavyzdžiai nelabai palietė, kai kurių sąžiningai net nelabai supratau. Autorė dalinosi keletu savo kūrybiškumo kursų dalyvių darbų, kuriuos vertino, kaip stiprius, manęs jie nė iš tolo nepalietė.

Nežinau, galbūt man trūksta brandos arba tai ne mano rašytoja.  

Natalie Goldberg – apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją

Paglostymas prieš plauką

Kai į gyvenimus griausmingai įlapnojo Covido krizė, mane kaip ir daugelį, įtraukė baimių sūkurys. Tada pradėjau galvoti, kaip padėti sau išgyvendinti to neapibrėžtumo baimę ir situacijos hiperbolizavimą. Pradėjau riboti skaitinius apie ligą ir ekonominę krizę. Todėl pradėjau skaityti daugiau turinio, kuris pakelia iš nebūties ir sveikai žiūri į gyvenimą. Darius Pietaris karantino metu savo paskyroje ėmė cikliškai dalintis savo įžvalgomis skirtingais klausimais ir neretai prie kavos paskaitinėdavau. Šis jo projektas nugulė į knygą. Įvairūs klausimai, įvairiais kampais. Tai subjektyvus kūrinys, nuomonei galima pritarti, galima ne, bet kai kurie požiūriai atrakina ir mus pačius.

„Paglostymas prieš plauką“ kelia klausimus mūsų įsitikinimams ir vertybėms. Šioje knygoje kaip niekad jautėsi, kad autorius yra vyras. Faktai, tvirta nuomonė, kartais griežtumo prieskonis . Su Dariumi pavyko susipažinti prieš daug metų vienų kursų metu ir jis man pasirodė tikras profesionalas. Per užduotis sugebėjo „įdiegti“ svarbius mokymų aspektus, kurie išlieka ilgam. Jis provokuoja, laužo įsitikinimus, verčia veikti. Kaip ir šioje knygoje, kviečia kritiškai mąstyti, nepanikuoti ar pasidalina nuomone. Knyga kupina vaizdingų pavyzdžių ir humoro (kartais net garsaus krizenimo). Ji nėra vadovėlis ar mokymosi turinio knyga, tai labiau autoriaus vertybinis manifestas, gyvenimo požiūrio ir patirties kūrinys.

Vaikšto turistas svečioje šalyje po kapines, skaito užrašus. Toks ir toks gimė 1923-iaisiais, mirė 2001-aisiais, gyveno 12 metų. Ant kito iškalta: tokia ir tokia, gimė 1956-aisiais, mirė 2001-aisiaism gyveno 20 metų. Klausia vietinio: „Čia turbūt klaida?“ – „Ne, – atsako, – pas mus yra paprotys antkapyje užrašyti, kiek metų žmogus džiaugėsi gyvenimu.“

Knyga didele dalimi apie gyvenimo kokybę, apie mūsų pasirinkimus ir požiūrį į pokyčius. Užvertusi knygą galiausiai išsinešiau keletą minčių. Pirma, mes esame laisvi rinktis ir esame per žingsnį nuo  kitokio rytojaus, mus stabdo tik baimė dėl ryžtingo sprendimo pasekmių. Laimingiausi tie, kurie ryžtasi neapibrėžtumams ir susikuria komfortą. Antra, gyvenimas keliauja ir cikliškai, ir kartu nenuspėjamai, todėl yra vienintelis kelias – išmokti gyventi nuolatiniuose pokyčiuose, nieko nėra pastoviau už nepastovumą. Pokyčius priimant pozityviai gyventi tampa daug lengviau. Trečia, būkime geresni kitiems, būkime tolerantiški ir širdyje nešiokimės pozityvumą.

Darius Pietaris – paglostymas prieš plauką

Neribota atmintis

Baugu pagalvojus, kad istorijos baigiamąjį egzaminą išlaikiau 86 procentams, o šiuo metu sunkiai ką atsimenu apie tuo metu „iškaltą“ informaciją. Gedimino pilį iš tiesų pastatė Vytautas? Moterys Lietuvoje turėjo teisę balsuoti tik nuo 1918 metų? Kinijos vadas Mao Zedongas pražudė 45 mln. žmonių per Kinijos „Didįjį šuolį“ 1958–1962 metais?

Mūsų smegenys įsimena tik dalį informacijos ir tik labiausiai įstrigusią pasilieka ilgalaikėje atmintyje. K. Horsley parašė labai įdomią knygą, kuri nedaugžodžiaudama papasakoja, kokios technikos padeda mums įsiminti įvairiausius dalykus ilgam laikui. Pats autorius K. Horsley yra gavęs atminties didmeistrio titulą, jis yra atminties lavinimo čempionato medalininkas, pagerinęs Everesto atminties testo pasaulio rekordą. Autorius yra turėjęs reikalų net įsimintant π reikšmę, kuri, beje, yra sudaryta iš 100 000 simbolių po kablelio.

Iš šios knygos išsinešiau tai, jog žmogus turi penkias pagrindines jusles: regą, klausą, uoslę, lytėjimą ir skonį. Su kuo daugiau jų susiejame norimą įsiminti objektą, tuo ilgesniam laikui tai įsirašo į atmintį. Kurdami besirimuojančias asociacijas, vaizdus ar koduotes, mes galime įsiminti beprotiškai daug. Taip pat labai nustebino autoriaus teiginys, jog regimosios atminties nėra, tai mitas. Aš visą gyvenimą maniau, kad tai mano stiprioji pusė!

Trumpa, glausta, aiški knyga, kaip galime palengvinti sau gyvenimą ir pasinaudoti neišnaudotais resursais.

Kevin Horsley – Neribota atmintis

Kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Šiuo metu keičiu savo profesinį kelią. Perkalibruoju savo įsitikinimus, jog galiu pasiekti visko, ko tik trokštu savo naujoje veikloje. Skamba ryžtingai. Nepaisant to, kad suskambus žadintuvui (užsistatau jį nors šiuo metu ir nedirbu) ir prabudus kas antrą rytą galvoju „Velniop, dar pamiegosiu, šiandien nenoriu pildyti savo svajonių“. Leidžiu sau šiek tiek padvejoti, o tada sėdu ir padarau bent kelis žingsnius, kurie priartintų mane tikslo link. Negana to, kitam rytui užsistatau žadintuvą 30 min anksčiau.  

Šią knygą parekomendavo vienas moterų klubas, kuriame atlikus testą paaiškėjo, kad man ši knyga gali būti vertinga. Tai nedidelė, į rankinę telpanti, knyga. Ji nereikalauja daug jūsų laiko, yra gana koncentruota ir motyvuojanti. Iš vienos pusės ji turi daug teisingų komponentų: įtikina, motyvuoja ir pateikia pratimų bei patarimų. Iš kitos pusės, kai kurie pateikiami autorės asmeninio gyvenimo faktai man yra girdėti pas kitus autorius, todėl kilo klausimas ar ji tikrai gyvena tuo, ką rašo, ar tik kopijuoja tai, kas populiaru, išsakyta ir gerai parduoda. Esu skaičiuosi tikrai daug motyvuojančių knygų. Jos griebiasi visko, kad tik tave pažadintų: kalba apie energiją, karmą, įsitikinimus, mantras ir panašiai. Ir viskas grįžta į tą patį, tam, kad pavyktų pasiekti tai, ko nori, žmogus turi būti pozityviai nusiteikęs tikslo atžvilgiu, būti atkaklus, dėti daug pastangų ir tikėti, kad jam pasiseks.

Jei jums reikia spyrio, pozityvios energijos ir nuotaikingos knygos, ši knyga gali būti jums tikrai „į temą“. Tačiau mėgstantiems rimtesnę literatūrą arba tiems, kurie yra šia tikslų tema yra pažengę skaitovai, siūlau negaišti laiko šiam kūriniui.

Jen Sincero – You are a badass, kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Brene Brown. Didi drąsa.

Ilgai gyvenau manydama, kad pažeidžiamumas yra žmogaus silpnybė, jog parodyti savo „Achilo kulną“ reiškia jaustis kaip apsinuoginus – gėdingai ir baugiai. Bėgant metams taip pat supratau, kad būti tikru žmogumi, reiškia išdrįsti apnuoginti savo sielą, nusiimti kaukę ir pamiršti tobulumo sąvoką. Kiek daug energijos paleista vėjais, siekiant maskuoti „įtrūkimus“, kiek laiko ir priežasčių išeikvota, slepiant baimes ir  neužtikrintumą.

Vartotojiškoje, skubančioje ir tobulumo besidairančioje visuomenėje pažeidžiamieji traktuojami kaip liekantys už brūkšnio, juk tokius mes valgome pusryčiams. Mes bėgame savo kasdienybės ratelyje siekdami būti geriausi, sėkmingiausi, patraukliausi ir visokiausi, tačiau pamiršdami, kas esame po daugybe apsauginių sluoksnių. Perfekcionizmas tampa priklausomybe, kartą paragavęs negali sustoti.

„<…> feels a lot like Hotel California: You can check in, but you can never leave. You’re officially a prisoner of “pleasing, performing, and perfecting.”

Pamenu, kuomet būdama dar paaugle mokykloje per pamokas bijodavau pakelti ranką, net kai žinodavau teisingą atsakymą, nes nemylėjau savo išvaizdos ir jaudinausi, ką pamanys klasiokai susmigus jų akims, kuomet būsiu pakviesta atsakyti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai siaubinga. Bijau net pagalvoti, kiek nuostabių progų aš nepasinaudojau, nes bijojau kitų nuomonės. Gėda yra universalus reiškinys, mes visi ją turime, tačiau bijome apie ją kalbėti ir pasirodyti pažeidžiami. Tačiau kuo mažiau apie gėdą kalbame, tuo daugiau įtakos ji mums turi.

Pinterest

Kiek kartų susilaikėte išbandyti naują veiklą bijodami, jog jums nepavyks, jog būsite tokie vidutiniški, kad taip ir nesulauksite sėkmės, pripažinimo? Kiek kartų ieškojote savo vertės patvirtinimo arba nors ir meilės trupinio kaip atsako, jog esate vertas būti mylimas? Man taip buvo, daugybę kartų. Visi nuostabiausi dalykai nutiko pamynus baimę, rizikavus suklysti ar susimauti.

„I see the shame-based fear of being ordinary. I see the fear of never feeling extraordinary enough to be noticed, to be lovable, to belong, or to cultivate a sense of purpose.“

Dabar esu įsitikinusi, kad drąsa būti pažeidžiamu yra vienas nuostabiausiu dalykų, kuris suteikia tikrumo ir autentiškumo pojūtį. Tekant laikui supratau, kad nėra didesnio intymumo kaip atskleisti savo pažeidžiamumą. Meilė yra tikras to įrodymas, todėl norėčiau pasidalinti citata iš knygos, kuri tikrai palietė.

„I define vulnerability as uncertainty, risk, and emotional exposure. With that definition in mind, let’s think about love. Waking up every day and loving someone who may or may not love us back, whose safety we can’t ensure, who may stay in our lives or may leave without a moment’s notice, who may be loyal to the day they die or betray us tomorrow—that’s vulnerability. Love is uncertain. It’s incredibly risky. And loving someone leaves us emotionally exposed. Yes, it’s scary and yes, we’re open to being hurt, but can you imagine your life without loving or being loved?“

Būti pažeidžiamam, tai pasakyti, kad jau trečią savaitę nepradedate sportuoti, nes negalite atsikelti anksčiau, nors nesenai gyrėtės, kad kitąmet planuojate nubėgti maratoną. Tai pripažinti, kad nebeturite jėgų turiningai užimti vaiko ir tiesiog įbrukate jam telefoną, kad turėtumėte laisvą valandėlę. Būti pažeidžiamam, tai pripažinti, kad negalite vaikščioti nuogi šviesoje, nes dar nepamilote savo kūno. Būti pažeidžiamam, tai būti drąsiam. Gebėti atverti save arčiausiai širdies ir išjungti proto baimes yra tvirtybės įrodymas.

Pinterest

Brene Brown. Didi drąsa. Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą. (DARING GREATLY: HOW THE COURAGE TO BE VULNERABLE TRANSFORMS THE WAY WE LIVE)

Sukurta užkibti

Tokie šūkiai kaip „Start your impossible“ (Toyota) arba „Just do it“ (Nike) mus užkabina. Jie trumpi, tačiau konkretūs ir įsimenantys. Kas daro faktus įtraukiančiais? Kaip užkabinti skaitytoją su pirmaisiais sakiniais? Anot Chip ir Dan Heath yra 5 komponentų formulė: netikėtumas, konkretumas, įtikimumas, emocionalumas ir istorija. Kuo daugiau šių komponentų turi jūsų antraštė ar teksto/reklamos/kampanijos pradžia, tuo labiau tikėtina, jog kaustysite dėmesį ir pasieksite savo tikslą.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įtikimumas ir konkretumas

Kiek kartų skaitėme statistiką, kuri skamba taip: 2020 m. tyrimų duomenimis Lietuvoje buvo 1 mln. 489,8 tūkst. moterų ir 1 mln. 304,3 tūkst. vyrų. O gal prarasčiau skambėtų faktas, kad Lietuvoje 1000 vyrų tenka 1142 moterys. Tokį santykį paprasčiau įsivaizduoti. Statistika ir skaičiai yra būtini, jog apibrėžtume tokius žodžius kaip daug, mažai, ilgai ir pan. Antrojo Pasaulinio karo metu Lenkijoje gyveno 3,3 mln. žydų, iš kurių 2,8 mln. buvo nužudyti Holokausto metu. Skaičiai siaubingi. Tačiau jei pasakytume, Lenkijoje karo metu nužudyti buvo 9 iš 10 žydų, toks faktas skamba itin įtikinamai, kone absoliučiai.

Netikėtumas, emocionalumas ir istorija

Netikėtumas yra vienas svarbiausių elementų, kuris surakina jūsų auditoriją. 1915 metais Wenseslao Moguel buvo nuteistas mirties bausme. Į jo kūną buvo šauta 9 kartus, o paskutinis kontrolinis šūvis buvo paleistas į jo galvą iš trumpo nuotolio, kad būtų įsitikinta jo mirtimi. Tačiau vyras išgyveno ir po to dar gyveno 60 metų. Ši istorija apeliuoja į mūsų įsitikinimus, jog ir viena kulka gali būti mirtina, tai tarsi akibrokštas mirčiai. Kaip pagerinti savo fizinę formą darbe? Stovėjimas darbe kasdien bent po 3 valandas per metus leidžia sunaudoti tiek pat energijos, kiek ir 10 maratonų nubėgimas. Neįtikėtina, juk skaitėte pastraipą iki pabaigos?

Visiškai pritarčiau autorių nuomonei, jog užkabinančios istorijos labai įtraukia. Šiais laikais „storytelling“ t.y. pasakojimo meistriškumas prilyginamas vienam itin svarbių gebėjimų. Puiki istorija su skaičiais gali būti netikėta, emocionali ir įtraukianti – štai jums 3 iš 5 būtinų užkabinančios istorijos elementų. Pateiksiu vieną pavyzdį:

Ericas Nerhusas – pusiau prarytas baltojo ryklio

2007 m. sausį šis 41 m. australas rinko moliuskus vandenyse prie Hau kyšulio, už 400 km į pietus nuo Sidnėjaus. Staiga jį užpuolė didysis baltasis ryklys.
Per sekundės dalį E. Nerhuso galva, pečiai ir viena ranka atsidūrė ryklio gerklėje ir jis pajuto, kaip aštrūs, didžiuliai ryklio dantys sminga jam į kūną. Laimė, dalis dantų atsitrenkė į kietą diržą. Naras tuo pasinaudojo: „Pirštais užčiuopiau akies įdubą ir bedžiau į ją pirštus. Ryklys pražiojo nasrus, o aš pasistengiau ištrūkti.“ E. Nerhuso sūnus atskubėjo į pagalbą ir vyras, pusiau prarytas ryklio, buvo ištrauktas iš vandens, o vėliau jam teko gydytis daugybę žaizdų ir sulaužytą nosį.

Ši istorija šokiruoja, įtraukia ir sukuria emociją. Pasinaudojus gera gerai parašyta ar ekranizuota istorija galima nuversti kalnus.

Ne įprasčiausia veikla kaip plaukų kirpykla gali sugalvoti netikėtą ir įtraukiantį sprendimą jūsų dėmesio pritraukimui, pavyzdžiui pasirūpinti jūsų karčiais. Tuo tarpu menas gana dažnai siekia šokiruoti, išsiskirti ir pasiglemžti jūsų laiko ir emocijų.

Trumpai tariant Chip ir Dan Heath pavyzdžiais iliustruoja kaip užkabinti savo auditoriją. Kam patiks tokio tipo knyga, siūlau paskaityti ir Carmine Gallo knygas. Nors ne visi pavyzdžiai buvo uždegantis, knygos visuma pasiekia savo tikslą. Knyga rekomenduojama tiek rinkodaros atstovams, tiek startuolių kūrėjams, na, o šiaip nepamaišys ir kiekvienam paskaičiusiam. Nemokama knyga čia.

Paslaptingas medžių gyvenimas

Kai buvau vaikas ir pamatydavau nuo medžių tekančius skysčių takelius, it sakus ir klausdavau savęs ar medžiai taip verkia? Šiai dienai yra paprastai parašytų knygų, kurios padeda suvokti augaliją ir atsakyti į tokio pobūdžio klausimus. Knyga kalba faktais ir pavyzdžiais. Neapkrauna terminais ar sudėtingais procesais, todėl suprasti gali kiekvienas.

P. Wohlleben knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“

Ar medžiai kalbasi? Pasirodo medžiai kalbasi kvapais. Norėdami perduoti tam tikrą informaciją, jie išskleidžia kvapiąsias medžiagas taip bendraudami su kitais bičiuliais. Šaknimis jie sudaro tinklą ir jeigu kuriam nors bendruomenė nariui reikia pagalbos, jie gali jos parūpinti.

Ar medžiams skauda? Jei kuris nors medis virsdamas pažeidžia kito žievę arba kitomis aplinkybėmis medis mechaniškai sutrikdomas, sakoma, kad jie jaučia skausmą. Galbūt ne tokį kaip mes, tačiau patiria stresą ir refleksiškai puola gydytis. Rekonstrukcinės medžiagos, skirtingai nei akimirksniu pas žmones, atkeliauja valandos eigoje, o tada jau imasi gydymosi darbų. Žaizdomis labai domisi grybai, kurie tik ir taikosi apsigyventi pažeistuose medžiuose ir išsikeroti juos pūdant viduje.

Ko bijo medžiai? Paradoksalu, tačiau dramblys, toks didelis gyvūnas, bijo pelės. Mat ji gali įsigraužti į dramblio pėdą ir taip sukelti nuolatinį skausmą. Medžiai taip pat turi savo baimių. Juos ne tik puola amarai, kenkėjai, kartais skriaudžia žmonės ar audros, bet vieni intensyviausių įsibrovėlių yra grybai. Scenarijus paprastas – genys su daina atklydęs prie medžio jame iškala skylę. Joje mitriai įsiveisę grybai pūdo medį taip padidinami drevės dydį, kol ilgainiui joje gali apsigyventi net paukštelis.

Ar medžiai jaučia konkurenciją? Miške yra aiški ir netrikdoma hierarchija. Senieji medžiai turi savo „vietą po saule“. Tai reiškia, gali vykdyti fotosintezę, augti ir vešėti. O mažųjų bamblių ūgliai laukia savo laiko arčiau žemės. Tankiame miške, kuriame kiekvienas turi savo vietą, saulė sunkiai prasismelkia iki žemės, todėl jauni medeliai negali intensyviai vykdyti fotosintezės ir augti. Jie laukia, kol senbuviai numirs, nuvirs ir atvers jiems erdvę šildytis ir stiebtis.

Ar medžiai migruoja? Buvau labai nustebusi, kai sužinojau, kad medžiai keliauja. Dėl pastoviai šylančio klimato tam tikros rūšis stengiasi augti labiau jiems tinkama kryptimi, taip migruodami link labiau priimtinų sąlygų. Žinoma, tai trunka šimtmečiais, tačiau tai vyksta.

Kas medžiuose gyvena? Seni medžiai būna labai aukšti ir mokslininkams juos stebėti reiktų įrangos ir lėšų, todėl ekosistema link viršūnės yra menkai ištirta. Vienas mokslininkas cheminių priemonių pagalba „nužudė“ medį ir ištyrė, jog jame knibždėjo daugiau nei 2000 gyventojų. Tai lyg daugiabučiai vabzdžiams ir kitiems organizmams.

Neįtikėtino medžių gyvenimo paslaptys atsiskleidžia P. Wohlleben knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“. Goodreads platformoje publikavimo dieną įvertinta 4.04 reitingu – stipru.

Įtikinimo menas

C. Gallo parašė puikią knygą „Storytelling: pasakojimo meistrystė“ palikusią įspūdį ne vienam, todėl kai pamačiau šią, naują jo knygą, nusipirkau iš karto. Atkeliavo it ką tik iš leidyklos, dar su tokiu šviežių lapų kvapu, primenančiu saulėgrąžas. Man ši knyga pasirodė visiškai buvusios knygos papildinys, dar kartą pakartojantis, kad tinkamas faktų išsakymas istorijos pagalba yra ne tik įtikinėjimas, bet ir naujas „a must“. Ši savybė ne tik būtina lyderiams, bet šiųdien yra reikalingas ir inžineriams, IT specialistams ir kt., ši savybė reikšmingai mus iškelia iš kitų.

– Bet ką tik sakėte, kad jis nepaprastai protingas. Kodėl jo nepaskiriate vadovu?

– Šiais laikais negali vadovauti, jei nesugebi įkvėpti sekėjų.

Carmine Gallo

Kodėl istorijos yra tokios svarbios? Magnetinio rezonanso tyrimais mokslininkai aptinka, kad emocijos sukelia smegenyse cheminių medžiagų antplūdį, emocija užkariauja mūsų dėmesį faktams, o jausmais grįstų prisiminimų neįmanoma užmiršti. Štai kodėl per populiarias TED kalbas pranešėjai turi ne daugiau 18 minučių savo pranešimams bei vos kelias vizualias skaidres, o laiką užpildo istorijomis, kurias po to ilgai nešiojamės su savimi. Emocijos „užrakina“ mūsų teiginius kitų žmonių galvose, faktai tampa labiau suprantami ir turi didesnį paveikumą norint įtikinti.

Pridėsiu iškalbingą ištrauką iš knygos. Vyrai buvo suskirstyti į komandas irklavimo varžyboms „Visos komandos turėjo priežasčių laimėti. Pirma, vyrai norėjo padaryti įspūdį instruktoriams. Antrą, laimėję galėjo gauti papildomų minučių poilsiui. Antrosios valties komanda turėjo stiprų lyderį, kiekvienas komandos narys atrodė motyvuotas, kiekvieno individo veiksmai ir rezultatai buvo puikūs. Be to, jie veikė išvien, padėjo silpnesniems ir didžiavosi pergalėmis. Antrosios valties komandoje tvyrojo puiki nuotaika, ir švietė plačios šypsenos. Šeštosios valties komanda beveik visas rungtynes beviltiškai pralaimėdavo. Grupės nariai buvo pikti. Rėkė vienas ant kito. Veikė kas sau ir beveik negalvojo apie bendrą tikslą. Tada instruktoriui šovė mintis. Laimėtojos lyderis pradėjo vadovauti pralaimėtojos komandai ir atvirkščiai. Kitais etapais šeštoji valtis – paprastai buvusi paskutinė – finišo liniją kirto pirmoji. Tai nebuvo laimingas atsitiktinumas. Ta komanda laimėjo beveik visas vėlyvesnes rungtynes. Nebūna blogų komandų, tik blogi lyderiai. Lyderystė yra vienintelis svarbiausias veiksnys bet kurios grupės veikloje“. Taigi, geras lyderis gali sustyguoti ir išvesti į priekį įvairias komandas,aiški komunikacija nepalieka neapibrėžtumų, o pasakojimo meistriškumas yra vienas iš itin svarbių įrankių.

Tam, kad jūsų pasakojimas būtų sklandus ir įtaigus, jūsų istorija turi turėti pradžią, eigą su problema ir atomazgą. Ji turi būti intriguojanti ir autentiška, išgalvota istorija gali netgi pakenkti pasakotojo reputacijai. Jūsų istorija turi turėti detalių, kurios išpildytų pasakojimą ir kartu su netikėtumais antroje jos dalyje kurtų emociją ir įtampą. Galų gale atskleidžiama istorijos pabaiga, kuri sugretinama su jūsų verslo situacija ar įvaizduojamomis aplinkybėmis.

Kas skaitėte pirmąją autoriaus knyga, ši atrodys lyg užtvirtinimas, o kas dar neskaitė pirmosios, siūlau pradėti nuo jos.

Carmine Gallo – Penkios žvaigždutės. Įtikinimo meistrystė. Komunikacijos paslaptys.

Kūrybiškumo šviesa

Kartais taip jau būna, kad kasdienybės dienoje visai nebematyti jokios kūrybinės šviesos. Bet kaip ir sportininkai nepradeda kilnoti didžiulių svorių be apšilimo ir praktikos, taip ir kūrybininkai, turi pamažu mankštinti kūrybiškumo „raumenis“. Kūrėjui būtina žingsniuoti palengva, bet užtikrintai ir kryptingai. Knygoje pateikiama sistema, kuri padeda įžiebti kūrybiškumo kibirkštis, labiau savimi pasitikėti bei imtis konkrečių užduočių sau. Pratimai po truputį leidžia drąsiau svajoti ir patikėti, jog laikas atlikti tai, apie ką jau ilgokai svajota.

Tokią knygą sunku aprašyti, ją reikia patirti.

Knygoje pateikiama 12 savaičių kūrybinio išsivadavimo sistema. Vienas iš pagrindinių pratimų, kuris šioje J. Cameron sistemoje keliavo per visą knygą – ryto puslapiai. Pastaruosius du mėnesius skiriu laiko kiekvieną rytą rašydama į dailią užrašų knygutę, kuri vienaip ar kitaip paskatina kūrybiškai žvelgti ir į kitas gyvenimo sritis.

„Bet kuris sąžiningas žmogus jums pasakys, kad galimybė gąsdina kur kas labiau nei tai, kas neįmanoma, kad laisvė daug baisesnė nei kalejimas.“

Autorė labai ryškiai skatina skaitytoją išbandyti naujus dalykus, tokius, apie kuriuos širdies užkaboriuose ilgai svajojame: fotografuoti, dainuoti, o gal pradėti lankyti baseiną ar išmokti siūti.

„ – Ar žinote, kiek metų man bus, kai išmoksių groti pianinu? – Tiek pat kaip ir tada, jei nesimokysite.“

Tikrai patariu perskaityti kiekvienam, kuris jaučiasi įsispraudęs į kampą, nori atrasti save ar tiesiog, paskatinti daugiau kurti, rašyti ar kitaip išlaisvinti savo vidinį kūrėją. Knygoje pristatoma sistema gali pagelbėti ne tik kūrybininkui, bet ir kiekvienam, kuris nori atrasti naujų spalvų savyje.

Julia Cameron. Kūrėjo kelias.