S. King. Naminių gyvūnėlių kapinės

S. Kingas ne veltui apdovanotas tokia pavarde. Jis tikras siaubo romanų karalius. „Naminių gyvūnėlių kapinės“ laikoma kultine jo knyga ir labai liaupsinama lietuvių knygų skaitytojų. Būtent šią knygą S. Kingas parašė remdamasis savo patirtimi, tad apie viską nuo pradžių.

Kaip gimė kūrinys?

1978 metais S. King grįžo dirbti į Meino universitetą ir tuo metu nuomavosi namą šalia judraus greitkelio Oringtone. Dėl judraus eismo po ratais pakliūdavo nemažai naminių gyvūnėlių, todėl vaikai netoli gyvenvietės buvo įkūrę kapines. Vieną dieną į gatvę išbėgo ir mirė S. Kingo katė Smucky, kurią palaidojo su dukra Naomi, iš karto po to jo sūnus Ovenas vos pats nepapuolė po ratais. Būtent šie įvykiai pastūmėjo parašyti šią knygą. Kas ją skaitė, supranta, jog tai visiškai atspindi knygos siužetą.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Kapinių magija

Knyga nuo pat pradžios apgaubiama keista atmosfera. Ji taip paruošia skaitytoją, laiko jį įtampoje, nuolatiniame laukime, tarsi čia pat, už kampo įvyks kažkas kraupaus. Siužetas visiškai atspindi tikrus įvykius, vykusios S. Kingo gyvenime, tik autorius jiems suteikė mistiškumo. Luisas Kridas – medikas, su šeima persikėlęs gyventi arčiau universiteto, kuriame turėjo darbuotis. Netikėtai po mašinos ratais mirusį katiną, kaimyno pagalba, palaidoja mistiškose naminių gyvūnėlių kapinėse ir katinas prisikelia. Sakoma, kad katinai turi devynis gyvenimus, tačiau šiuo atveju buvo kitaip. Gyvūno prikėlimas vis tiek pareikalauja gyvybės tam, kad būtų atstatyta pasaulio pusiausvyra. Luiso Krido sūnaus mirties. Tuomet daktaro galvoje ima suktis nesuvaldoma mintis, galbūt sūnų palaidoti naminių gyvūnėlių kapinėse tam, jog jį prikeltų kaip ir katiną?

Ekranizacija

Šis filmas pirmąkart už 11,5 mln. buvo pastatytas 1989 metais ir sulaukęs sėkmės surinko 57 mln. dolerių pajamų. Tai vienas iš daugiausiai uždirbusių S. Kingo ekranizuotų romanų. Tiesa, ši jo knyga ilgai dūlėjo stalčiuje, kol galiausiai autorius nusprendė ją išspausdinti.

Nuomonė

Autorius yra plačiai liaupsinamas ir vertinamas, tad turėčiau pritarti, jog ne veltui. Jis geba kurti atmosferą, įtraukti ir šiurpinti. Bet turiu ir kitą nuomonę. Įvairiose knygos vietose vis pagalvodavau, ką aš čia veikiu. Šis žanras visiškai ne mano. Girdėjau, kad jo kūriniai „Kerė“ ir „Naminių gyvūnėlių kapinės“ yra kultiniai, todėl būtinai norėjau susipažinti, tačiau nei vienas man nepasiteisino.

Stephen King. Kerė.

Mano pažintis su Stephen King prasidėjo būtent nuo knygos „Kerė“. Išliaupsinta Lietuvos knygų skaitytojų ji mane labai sudomino. Siaubo klasikos meistras yra parašęs daugiau nei 200 knygų, iš kurių nemažai buvo ekranizuota. Filmas „Kerė“ pagal šią S. King knygą buvo pastatytas net 3 kartus. Iš tiesų buvau nustebusi, kiek nuostabių filmų buvo pastatyta pagal jo knygas – „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“. Šie filmai tapo amžina klasika.

Knyga „Kerė“ man pasirodė metaforiška. King‘as priglaudžia net ir šiais laikais opią problemą – patyčias. Vaikai, kurie augo sakykime „kitokiose“ šeimose, dažnai sunkiau pritampa prie savo bendraamžių. Taip nutiko ir Kerei, kuri augdama su fanatiškai tikinčia ir atgailaujančia tironiška motina tampa bendraklasių atstumtoji, pašaipos objektas. Čia autorius suteikia pasakojimui mistiškumo ir apdovanoja Kerę neįprastomis įgimtomis galiomis – telekineze, kurią aiškina kaip gebėjimą mintimis judinti daiktus. Jei negalite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei tokių galių turintis žmogus būtų itin stipriai pažemintas ir užgautas, siūlau čiupti šią knygą ir perskaityti. Knygos žanras atskleistas subtiliai, personažai charakteringi ir išraiškingai aprašyti.

Na, manau taip pat turėčiau pridurti, jog knyga man atrodo truputį paaugliška ir didelio mano įsitraukimo nesulaukė. Labiau vertinau rašytojo darbą, kūrinio išpildymą, veikėjus ir tematiką.

Stephen King – Kerė.