Love is a “no matter what“

Love is not a BECAUSE it is a NO MATTER WHAT – man šie J.Picoult žodžiai davė daugiau nei metus minčių.

Kaip dažnai mes mintyse dėliojame priežastis kažką jausti? Tėvus mylime, nes aplieja išskirtiniu visatos centro dėmesiu? Leidžia jaustis laukiamais? Draugus vertiname, nes leidžia mums pasijusti svarbiais? Mylimieji suteikia saugumą, artumą ir šilumą? Man skamba šiek tiek kaip greiti pietūs bistro – meilės porcija išsinešimui, kada apsimokame mintyje privaizduotomis priežastimis mylėti.

Nejaugi meilė kitiems tokia savanaudiška?

Tai gal tiesiog myliu, nes esi.

Viename Laimės dietos straipsnyje pasidalinus faktu, kad vidutinės gyvenimo trukmės metu širdis suplaka apie 3 milijardus kartų. Jei ji taip ilgai nepaliauja mumis tikėti, mylėti verta. Ir tam nereikia priežasties. Man paliko įspūdį Rimantės Kulvinskytės žodžiai „Mes galime susikalbėti be žodžių ir kartais net per šimtus kilometrų pajusti kits kito skausmą. Mes sugebame kartą apkabinti ir pamilti visam gyvenimui. Mes net galime save išsidalinti į savo mylimus!”

Mintis ir požiūrį dar labiau atliepė filosofinės Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus perskaitytos mintys: „<..> yra žmonių, kurie, padarę kam nors paslaugą, tuoj pat laukia dėkingumo. Kiti, nors ir nereikalauja dėkingumo, tačiau širdies gilumoje tą, kuriam padarė paslaugą, laiko savo skolininku ir suvokia savo poelgio svarbą. Pagaliau dar kiti visai negalvoja apie tai, ką padarė; jie panašūs į vynmedį, kuris augina vynuoges ir, subrandinęs savo vaisių, niekuo daugiau nesirūpina“. O ar ne taip pat su dalomais jausmais? Prieš duodant randame priežastį. Davę – laukiame atgalios. Nustokime duoti su priežastimi, nepaverskime kitų skolininkais. Kai nėra skolos, nėra ir laukiančio grąžos skolintojo.

Daugybė dalykų suteikia gyvenimui spalvas, bet pačios ryškiausios būna nuspalvintos meilės. Kartais meilė yra žodžiai, kartais stiprus apkabinimas ar raštelis kelnių kišenėje, kai kuriais atvejais, tai pagalbos ranka, kartais tai griežtas žodis, siekiantis mus apsaugoti, o kartais nereikia nieko daugiau, tik žvilgsnio.

O pabaigsiu su nuostabios U2 grupės dainos žodžiais:

We can’t fall any further

If we can’t feel ordinary love

And we cannot reach any higher

If we can’t deal with ordinary love

Are we tough enough

For ordinary love

Kodėl vaikai kartais protingesni už suaugusius?

Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano draugai augina nuostabius vaikus, iš kurių galima dar ir pasimokyti. Neseniai mano draugė atsiuntė nuotrauką, kurioje jos dukrytė guli viduryje kambario, netoli židinio, ant patiesto pledo, apsirengusi kone maudymosi kostiumėlį, rankoje tvirtai prie žemės spausdama pliušinį draugą. Ji teigia, kad šiuo metu guli prie baseino. Primenu, veiksmas vasario mėnesį, kuomet dieną dviženkliai šalta, o pusnys suragėjusios ir iki kelių.

Iš pradžių nusijuokiau, pamaniau, kad namie vaikai jau eina stogais ir veikia, ko netingi. Bet jūs pagalvokite, kokia protinga yra ši mergaitė, aš padariau kelias išvadas. Pirma išvada, 5-kerių mergaitė puikiai vadovaujasi psichologija – 4 mėnesiai karantino, visi namų kampai žinomi atmintinai, gali kad ir naktį lakstyti užsimerkęs, tai kokiu būdu taip ilgai jaustis pilnavertiškai laimingu? Tai prisiminimai ir kuriama nuotaika. Viena yra pažiūrėti kelionių nuotraukas, prisiminti draugų vestuves ar vėjelį, kuris kilnodamas plaukus kuteno ausis gulint prie jūros, kita yra užsidėti sombrero ir prie meksikietiškos muzikos valgyti buritos ar tiesiog rytą pradėti su senais gerai „šlageriais“ iš studentiškų laikų. Antra mano išvada, jog mergaitės poelgis it nuoroda į didesnį paveikslą. Jei tavo dabartis nėra tokia, kokios tu trokšti, laikas „eiti pagulėti prie baseino“. Ši nuotrauka man lyg žadintuvas prikėlė mintis, jog žmogus yra taip daug. Tada, kai leidžiame sau būti ten, kur gera kaip atostogose, mus užplūsta laisvės pojūtis.

Peržiūrėjau kelionės Romoje nuotraukas ir prisiminimai sužadino malonias emocijas. Tikrai jaučiuosi lyg pagulėjusi prie baseino karštą vasaros dieną.

Roma, 2018

Loterijos saldainiai

Vakar turėjau tokį nutikimą. Draugės gimimo dienos proga padaryta video pasveikinimo transliacija virto maloniu susitikimu ir buvo apžvelgtos svarbiausios gyvenimų aktualijos.

Netikėtai prasidėjo kalbos apie milijonus. Iš pradžių bandžiau pagauti kampą, bet galiausiai pasiklausiau, kieno milijonus čia dalijame. Pasirodo Lietuvoje buvo nupirktas Vikingo loto bilietas, kuris laimėjo 13 milijonų ir dėl laimėjimo dar nesikreipė. Kažkur sau ramiai vaikščiojo žmogus, kurio stalčiuje tiksėjo tikra laimės bomba.


Įdomumo dėlei paklausiau, kuriame mieste šis laimingas bilietas parduotas, kur vaikšto tas laimės kūdikis? Vilniuje. Mhm. O tai kuuur pirktas tas bilietas? Draugės pasako, kad nepamena parduotuvės, bet pirktas trečiadienį. Ir kur tai tau, mano vyzdžiai susiaurėja, juk aš pati trečiadienį nusipirkau kelis bilietus (už priduotą tarą kartais nusiperku loterijos bilietą, nes juk už depozito pinigėlius jau nesiskaito, kad perku, tik išsikeičiu). Paskelbus šį faktą mūsų suokalbiui buvo pradėta fantazuoti, o aš ėmiau svarstyti… 13 milijonų, ar aš dar kada nors turėsiu darbingų pirmadienių? Sveiki Maldyvai, sveiki Bahamai.

Buvau paraginta skubiai bilietus patikrinti. Nebuvau tikra, bet smalsumas nugalėjo.
Žinot kai sako, kad prieš mirtį žmonėms prieš akis prabėga visas gyvenimas? Tai patikėkite, koks neblogas gyvenimas prieš mano akis ėmė laksktyti. Matyt taip pat adrenalino ratus suka lošėjai prie kazino rulečių. Sekundė, kol rutuliukai sukasi, eeeh prieš akis skrieja vaizdai apie naują gyvenimą, o tada dažniausiai ateina nusivylimas.

“Bandykite dar kartą“, toks atsakymas išsirito mano ruletėje patikrinus bilietus. “Dar ne šį penktadienį“ pagalvojau ir ramiai atsivertusi kompiuterį toliau tarškinau klavišais į geresnį rytojų. Bent kelias sekundes pagyvenau savo svajonių gyvenimą.

No one is you & that is your power

Kai į namus atvyko internetu užsakyta eglutė, turėjau jai lūkesčių. Išpakavus pasirodė, jog kamienas kreivokas, viršūnė nedaili, o apsukdama ne taip tankiai išsidėsčiusių šakų pusę į sieną, paruošiau fasadą demonstracijai. Jau nepasakosiu kiek kartų įsispyrusi į vazoną bandžiau ją subadytomis nuo spyglių rankomis ištiesinti, kol pamačiau, jog kamienas natūraliai toks. Mintyse trumpai pagalvojau, kad pakabinus žaisliukais ir girliandomis nebesimatys tų defektų. O ne taip mes žmonės kartais ir apie save ir gyvenimą galvojame?

Čia per daug, čia per mažai, bet čia paryškinsim, čia užmaskuosim, čia prabangiau pasidabinsime, sujungiame lemputes apšviesdami gyvenimą ten, kur reikia. Nuostabiausia ne kamieno tiesumas ar tobulas šakų tankis ir simetrija, o skleidžiamas miško kvapas prasilenkus, gyvi pumpurėliai užbaigiantys kiekvieną eglės šaką, pati puošimo ceremonija ir emocija, kurią visą tai atneša – šilumą, jaukumą ir tokį namūdinį jausmą. Gamtoje rečiau būna simetrijos ar tobulumo, bet taip atsiranda unikalumas, savitumas ir visi jausmai, kuriuos su tuo paliekame sau ir kitiems. Manau, kad tobulumas yra nuobodus, būtent nuokrypiai nuo jo mus daro išskirtiniais ir neužmirštamais. No one is you & that is your power.