Septynios nuodėmės

Ar kada matėte puikiai įvertintą filmą Se7en? Kriminalinė drama, kurios epicentras – bausmės už mirtinas žmonijos nuodėmes. Popiežius Grigalius VI a. sudarė ydų sąrašą, kurias pavadino „Septynios mirtinos nuodėmės“ manyta, jog jos buvo visų piktadarysčių ištakos. Jų apraiškos ekranizuojamos ir seriale „The New Pope“. Ėmiau ir atsidūriau pamąstymų sūkuryje. Kokios tos nuodėmės ir kaip jas vizualizuoja menas?

  • Hieronymus Bosch, „The Seven Deadly Sins“, XV – XVI a.
  • ♠️Puikybė

    Jei mums būtų pasakyta, kad tai paskutinė diena ir mums teks visam laikui iškeliauti toli ir niekada negrįžti, ką pasakytumėte savo artimiems žmonėms? Ir ar tai nėra tai, ką pasakyti reiktų tiesiog šiandien? Ar ne tą, kurį norėtumėte prieš kelionę ilgesingai, tvirtai apkabinti paskutinį reikėtų apkabinti kasdien patį pirmą?

    Jei ant galvos tviskėtų aukso karūna, ar ji nesusivyruotų nusilenkus pagelbėti silpnesniems ar visgi pirmiau kūno karūna žengtų į menę?

    Nenorime juk būti kaip Narcizas, kuris įsimylėjęs savo atvaizdą ežere tiek stebeilijosi ir gerėjosi savo grožiu, kad įkritęs nuskendo.

    Ar mūsų išdidumas ir puikybė leidžia mums mylėti kitą, kaip yra to verti? Netaupykime meilės.
    Ar puikybė leidžia prisiminti, kad į gyvenimą atėjome nuogi, tokie pat ir išeisime?
    Ar elgiatės su kitais kaip su lygiais, ar visgi egzistuoja lygesni tarp lygių?

    ♠️Gobšumas

    Mums visuomet norisi turėti daugiau. Tuo pyragėliu daugiau nei būtų pakankamai prie švediško stalo viešbutyje. Galbūt gobšuoliai visko nori daug todėl, kad jaučiasi nesaugūs, o perteklius juos ramina… Siekiame daugiau nei galime panešti, bet kas yra turtas? Jei tektų iškeliauti kaip stovi, ar jautiesi pakankamai turtingas viduje?

    ♠️Rajumas

    Kadaise maistas buvo priemonė išgyventi. Tačiau bėgant amžiams, plečiantis prekybai, atradome kitus „pasaulius“ ir skonius, maistas tapo malonumas. Galbūt gardžiai valgome tam, jog smegenyse išsiskirtų endorfinai ir priartintų nors minutėlei mus prie laimės, o galbūt gausus maistas yra turto įrodymas? Juk pūpsantį nuo maisto pilvą „palaikyti“ gali leisti sau tie, kurių kišenės ne skylėtos. Galbūt klausiama teisingai: valgome, kad gyventume ar gyvename, kad valgytume?

    ♠️Pavydas

    Argi mes nesilyginame su kitais, slapta trokšdami turėti tiek pat ir dar geriau? Ir kaip retai pagalvojame, kokia buvo kitų sėkmės kaina ir kiek pakeliui buvo už tai sumokėta.
    Jei mums pasakytų, kad vieną parą galime daryti tai, ko ilgai trokšdami nesiryžome pradėti ir mums būtinai pasiseks, ką darytumėme? Ir ar ne tai turėtumėme daryti dabar?

    ♠️Rūstumas

    Mūsų mintys tik eilė klausimų ir atsakymų mūsų sąmonėje, o klausiantysis esame mes patys, taigi kokie klausimai, tokie ir atsakymai. Jei vieną dieną mūsų širdyje gyventų tik pozityvumas ir laimė, o dienos pabaigoje skaudėtų tik lūpų kampučius nuo šypsenos, ne galvą nuo nerimo ar pykčio, ar tai būtų naujo gyvenimo pradžia? Jei visa tai, ką galvojame ar sakome nugultų ant mūsų odos, ar ji vis dar būtų graži?

    ♠️Tingumas

    Mes tingime būti laimingi. Tingime būti sveiki. Tingumas atsiranda, jei neturime tikslo, vizijos ar motyvacijos. O jei kiekvienas naujas rytas būtų dar vienas žingsnis savirealizacijos link? „Vangumas yra maloni, tačiau kankinanti būsena. Turime kažką veikti, kad jaustumėmės laimingi. Įgimtiems žmogiškumo polinkiams veiksmas yra toks pat svarbus kaip ir mintis. M. Gandhi“

    ♠️Geismas/gašlumas

    Meilė be meilės. Žmogaus nuasmeninimas, nuo subjekto į gaivalingą objektą. Įdomi mintis pamąstymui: „Kultūrinis kontekstas, kuriame šiandien gyvename, – tai erotizuotas pasaulis. Jis yra daugelio masinės komunikacijos priemonių sąmoningai sukonstruotas ir išnaudojamas reklamai.“
    O jei širdis tampa it Pario, kuris ne tyriausių jausmų vedamas pasigviešė Menelajo žmoną Helenę ir įžiebė daugiau nei dešimtmetį vykusį Trojos karą aprašytą Homero „Iliadoje“?

    Žmogus greitai pasiduoda, kai nuodėmė jam pasirodo po vertybės skraiste. M. Gandhi

    Meilės laiškas

    Manau, kad neįmanoma turėti vienos mėgstamiausios knygos. Tik jau vieną visam gyvenimui. Kuo daugiau jų prakalbinu, tuo tvirčiau įsitikinu. Knygos auga su mumis, atranda mus skirtinguose laikotarpiuose. Tai kas jaunystėje buvo žadą atimantis kūrinys, dabar gali visai „nesuskambėti“. Ta pati, žodis į žodį, knyga, vienose rankose gali virsti gyvenimo auksu, kitose palėpės dulkėmis. Vieni svarbiausių faktorių yra kada skaitome knygą, kokio amžiaus, kokiomis aplinkybėmis, kokiu savo gyvenimo laikotarpiu. Šie elementai nulems jūsų ir knygos patirtį drauge. Vidutinę knygą perskaityti užtrunka apie 12 ir daugiau valandų, tad svarbu atsakingai rinktis skaitinius, tai investicija pačia brangiausia valiuta – jūsų laiku. Baigtiniu ir senkančiu.

    Gyvenimas be knygų – aklas ir beskonis. Ar galite įsivaizduoti tokį rytą? Be šviesos, spalvų ir kavos pojūčio ankstyvą valandą? Gyvenimas be knygų yra tamsa. Kažkada mano pažįstami kaip medalius segdavosi sakydami, kad per gyvenimą skaitė vos kelias knygas. Galbūt knygos jiems vis dar asocijavosi su prievartiniais skaitiniais mokyklose? Nežinau. Be dabar jie man asocijuojasi su tamsa. Neturite laiko? Skubėkite su audio knyga. Nepatinka skaityti? Dar neatradote savo žanro ar kokybiškos literatūros. Neretai sulaukiu klausimų, kaip man pavyksta perskaityti tiek daug knygų. Tai meilė. O meilės puoselėjimas reikalauja laiko ir dėmesio. Dėmesingo žvilgsnio į objekto šerdį.

    O koks jūsų santykis su knygomis?

    Nokautuoti žodžiais. Patarimas, kaip rašyti geriau

    Sunku reikšti mintis? Teksto eigoje pagrindinė tema pasiklysta? Norisi turtingesnių žodžių? Esu gavusi keletą reikšmingų patarimų, kurie mane nukreipė gera linkme. Vieną dieną įsidrąsinau ir žinomai žurnalistei parašiau klausdama, kas padaro jos tekstus tokiais „sultingais“? Sutrumpinant atsakymą, ji pasakė:

    1. Praktika. Rašyti, rašyti, rašyti.

    2. Skaitymas, ypač grožinės literatūros. Taip lavinama rašytinė kalba ir stilius.

    Tam pritaria ir jo didenybė Stephenas Kingas, kuris daugybę metų nepaleidžia nei vienos dienos be rašiklio ar knygos rankoje. Rimtai, nei dienos. Kalėdos, gimimo diena – ne pasiteisinimas. Juk bėgikai nuolatos mankštinasi, kad įveiktu maratonus, taip ir rašyme, turime auginti raiškos bicepsus.

    Pinterest

    Būna dienų, kai galvoje vakuumas ir rašyti norisi mažiausiai. Tokiomis dienomis vadovaujuosi vienu patarimu. Darius Pietaris savo knygoje dalinosi, kaip jam pavyko įveikti ultra maratonus. Kuomet imdavo darytis nebepakeliama, jis sakydavo sau: „iki to namo“, „tik iki tos pievos“, „iki to medžio“, taip ilgus kilometrus suskaldęs į mažytes atkarpas, priartėdavo prie tikslo.  Analogiškai ir su rašymu, didelius tikslus suskaldome į mažus žingsnelius, o nutipenę, apdovanojame save gabalėliu šokolado.

    Apie skaitymą. Esu išklausiusi daug vietinių ir tarptautinių lektorių paskaitų apie tobulėjimą ir jie primena, kad skaityti būtina. Geriausia kasdien. Taip ne tik sužinome ką nors naujo, bet ir laviname savo kalbą ir rašymo stilių. Šiuo metu mano tikslas – 50 puslapių per dieną. Tiek perskaityti užtrunku apie 1,5 valandos, priklausomai kaip smarkiai įsitraukiu ir kaip toli padėtas telefonas J. Pradedančiajam skaitytojui rekomenduočiau startuoti nuo 10-15 puslapių per dieną, taip perskaitysite knygą per mėnesį ir bent 12 per metus. Tiek puslapių perskaityti truksite nuo 10 iki 25 min.

    Asmeninė nuotrauka

    Keletas „tipsų“: turėkite nedidelio formato knygų, kurias patogu nešiotis ir galėsite skaityti, pavyzdžiui, laukdami eilėje, kelyje ar gamtoje. Klausykite audio knygas, taip naudingai išnaudosite laiką kelyje, kamščiuose, eilėse arba tobulėti atliekant buities darbus. Jei nėra galimybės turėti knygos su savimi, siūlau įsikelti į telefoną pdf formatu (skaitantiems angliškai galiu rekomenduoti kelis nemokamus puslapius). Tiems, kurie mėgsta matuoti progresą, siūlau „Goodreads“ programą. Tai ne tik jūsų virtuali lentyna, bet ir tikras knygų IMDB.

    O dabar atvirai pasakykite sau, ar tikrai neturite laiko skaityti? Ar tiesiog ieškote priežasčių neturėti?

    Follow me. Koks tavo socialinis reitingas?

    Galbūt esate girdėję apie serialą „Black mirror“? Jis turi ne vieną sezoną, kuriame serijos nėra susijusios viena su kita, tačiau kiekviena jų pateikia beprotiškiausias, kartais distopines, gyvenimo situacijas. Viena tokių serijų pasakoja apie gyvenimą, kuriame viskas yra nulemta socialinio reitingo. Žmonės pabendravę vieni su kitais duoda įvertinimą, kuris turi įtakos galutiniam asmens reitingui. Šis reitingas tarsi apibrėžia jus kaip asmenybę. Žemėjantis reitingas lemia, kad jūsų aplinka keičiasi, o aukšto reitingo žmonės nori būti tik su tokį pat įvertinimą turinčiais. Pagrindinė herojė Lacie mano, kad jos asmenybės vertė yra lygi aplinkinių įvertinimui. Ji virtuoziškai stengiasi visiems įtikti, būti maloni ir tobula tam, kad reitingas būtų kuo aukštesnis.

    Ar galite įsivaizduoti tokį gyvenimą? Manau tektų rašyti vadovėlį pavadinimu „The art of pleasing“. Ne taip sušukuoti, vėjo padraikyti plaukai – 3 iš 5. Per garsiai juokiatės? Še jums 2 iš 5. Pasakėte nemalonią tiesą žmogui į akis „nevyniodami į vatą“? 1 net nemirktelėjus. O kas, jei turint žemą įvertinimą jus priimtų tik tokį pat profesinį įvertinimą turintys žmonės, pavyzdžiui pusėtini medikai? Galėtumėte valgyti tik specialiai skirtose vidutiniokų kavinės? Visiška socialinė segregacija.

    Šiais laikais socialinė medija mums siūlo tam tikrą reitingavimo sistemą. Kas turi daugiausiai sekėjų, tas yra labiau vertingas nei likusieji. O likusieji verčiasi per galvą, fotografuojasi išradingai, filmuoja kontraversiškus filmukus arba … numoja ranka ir gyvena kitapus telefono ekrano. Bet mes ne apie pastaruosius. Socialiniai tinklai tikrąja to žodžio prasme sukūrė naują specialybę – nuomonės formuotojus. Jie tampa it rinkodaros kanalas įvairiems prekiniams ženklams. Vienoje monetos pusėje žmonės uždirba pinigus ir kraunasi savo socialinį kapitalą, pažindinasi ir populiarėja, kitoje monetos pusėje dažnai atsiduria išviešintas asmeninis gyvenimas arba destruktyvių „heiterių“ lavina.

    Kas atneša populiarumą? Recepto komponentų yra daug ir įvairių. Tačiau vienas pagrindinių yra autentiškumas. Buvimas savimi, buvimas kitokiu, įdomus turinys arba išskirtinis jo pateikimas auditorijai. Tačiau ne tik „iščiustytos“ nuotraukos ar gražiai sumontuoti filmukai jus padaro autentiškais. Visa tai negali išlikti atmintyje ilgam, nebent kartu su vizualu ateina ir žodžiai. Žinoti ką ir kaip pasakyti ir žinoti, ką ir kaip parašyti yra labai svarbu.

    Jei pasirinkote lenktynes socialinėse džiunglėse, pasistenkite, kad jūsų žodžiai būtų gerai išgaląsti. Ginklai ne būtinai turi būti jūsų, tačiau savo turinį patikėkite tam, kuris gerai išmano savo darbą, jaučia jus ir jūsų auditoriją. Asmeninis tekstų ir turinio kūrėjas padės jūsų sekėjų skaitliukams nenustojamai suktis pirmyn.

    P.S. serialą tai rekomenduoju pažiūrėti. Tiem, kam norisi kito kampo.

    Ką čia aplankius Lietuvoje? Trakai.

    Angelų kalva Lietuvoje randasi nuo 2009 metų, tačiau aš apie ją sužinojau tik prieš kelis metus. Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus proga sumanė Angelų kalvoje įkurdinti 10 angelų. Tačiau susidomėjusiu šia idėja buvo ir daugiau, todėl iš pat pradžių kalvą papuošė net 18 angelų. Ši vieta dar kitaip vadinama Tūkstantmečio ženklų tako vardu.

    Šiai dienai kalvoje galima rasti tiek medinių angelų skulptūrų, tiek geležies kaltinių ir kitų meninių išraiškų. Kiekvienas angelas įkūnija skirtingas vertybes, tokias kaip: Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis. Dabar 4,3 ha plote yra daugiau kaip 40 įvairiausių angelų ir koplytstulpių.

    Ant kalvos yra tik vienas žmogaus dydžio angelas, tai Gerumo angelas. Lankytojai kviečiami jį apkabinti ir taip duoti bei gauti gerumo. Randama ir nemažai paliekamų žmonių atneštų angelų, pinigėlių ir prašymų. Ant vieno angelo radau labai gražius žodžius:

    „Kai patenki į didelę bėdą, kai prieš tave sukyla visas pasaulis, ir kai ima atrodyti, kad nebveištversi nė minutės, nepasiduok, nes būtent tada yra ta vieta ir laikas, kai įvykių kryptis pasikeičia“

    Harriet Beecher Stowe

    Tiems, kurie ne dažnai užsuka į Trakus, galima paminėti, kad verta aplankyti ne tik Trakų pilį ar Angelų kalvą, bet ir įspūdingą Užutrakio dvarą.

    Šiek tiek daugiau vizualo čia:

    Būti savimi ar būti normaliam?

    Mokykloje turėjau klasioką, iš kurio, jei tik nebūdavo geresnio objekto, visada tyčiodavosi. Rausvaplaukis, strazdanotas, neaukštas ir kuklus, būtent ta kombinacija, kuri papuola į taikiklį klasės neklaužadoms. Kažkada bandžiau jį užstoti, nes nebegalėjau viso to klausytis, įsivaizduodama, kad galimai namie, saugioje aplinkoje, vaikui kaip pupos byra ašaros. Klasiokai sakė, kad aš jį įsimylėjau. Jis bandė susidraugauti, būti kaip kiti „normalus“, ir tiesa pasakius buvo, bet vis tiek akivaizdžiai kliūdavo. Bet šios mano mintys ne apie patyčias, o apie prisitaikymą ir priklausimą. Ir tai labai skirtingi dalykai.

    Belonging is being somewhere where you want to be, and they want you. Fitting in is being somewhere where you really want to be, but they don’t care one way or the other. Belonging is being accepted for you. Fitting in is being accepted for being like everyone else.

    Bene Brown. Dare Grately.

    Atėję į naują darbovietę, kompaniją mes stengiamės suprasti „iš kur vėjai pučia“ ir dažnu atveju prie kolektyvo prisiderinti, taip įsijungdami prisitaikymo rėžimą. Kalbant apie prisitaikymą ir asmeninę patirtį, man atmintyje iškyla situacijos, kurių metu labiausiai stengdavausi prisitaikyti kompanijose. Kalbėti kaip kalba kiti, įterpiant keiksmų arba priešingai, bendrauti intelektualiomis frazėmis, rengtis panašiais drabužiais ar prisitaikyti pasipildant naujais įpročiais. Kiekvienoje naujoje bendruomenėje ir aplinkoje prabyla instinktai – pritapk, kad išgyventum.

    Pinterest.com
    Pinterest.com

    Kartais pritapti bandome ir patinkančio žmogaus akyse. Vieno pasimatymo metu vaikinas man pasakė: „Su manim labai sunku, aš sunkaus charakterio“. Supratau, kad vienintelis jo santykių scenarijus yra, kai moteris pritampa, o ne priklauso, nes sunkaus charakterio žmonės leidžia sau daug ir visada turi pasiteisinimą – aš juk sakiau, kad su manimi sudėtinga. Ir iš tiesų belieka pritapti arba daugiau nebekelti tokiam ragelio.

    Būti savimi, tai leisti sau daugiau, nei kiti galbūt iš mūsų tikisi. Būti normaliu, tai atliepti kitų lūkesčius ir ne daugiau.

    Visai kitaip yra su priklausymo jausmu. Jei augate įprastoje šeimoje žinote, kad jus priims bet kokiu atveju, su dailia suknele ar su auskaru nosyje, jūs būsite geriausias, net jei nelaimėjote medalio plaukimo varžybose. Kad ir su tikrais draugais, mes žinome, kad jie it šeima, priims tave visokį.

    Vieną vasarą mano geriausios draugės išvyko į Ameriką užsidirbti. Mes daug bendravome internetu, tačiau vieno pokalbio metu labai aršiai gyniau savo nuomonę ir mes susipykome. Nepaisant to, po 3 mėnesio darbo, draugėms grįžus į Lietuvą, aš atvykau į oro uostą jų pasitikti (tuo metu karo kirvis dar nebuvo užkastas ir mes nebendravome). Apsikabinus viena jų pasakė, kad mes galime pasipykti, bet net ir tada man nebus leista užmiršti draugystės, nes nei vienas konfliktas to nevertas. Esant tokiam ryšiui, mes jaučiamės, kad jam priklausome, jaučiamės kaip namie – jaukiai, patogiai ir saugiai, jaučiamės priimti, kokie esame. Tam tikra prasme priklausymas sužadina mūsų pažeidžiamumą, mes atveriame savo emocinį kiautą ir ne tik įsileidžiame į erdvę kitus, bet ir pasidaliname savo esme.

    Asmeninio archyvo nuotrauka. Karklė, Lietuva.

    Veikiausiai vertinga ir mokėti pritapti ir priklausyti. Prisitaikymas yra išlikimo funkcija, todėl tai natūraliai yra mumyse ir to nereikia gėdintis. Tačiau daug maloniau yra priklausyti. Tokie ryšiai yra tikra dovana, apie tokį jausmą dainuoja Sinatra ir rašo Šekspyras.

    Kur gyveno gražiausia Lietuvos moteris? Arba ką dar naujo pamatyti Lietuvoje?

    Vienas saulėtas savaitgalis pratekėjo atradimų keliais Lietuvoje. Dubingiuose yra keletas objektų, kurie žada istorijos ir pramogų.

    Asmeninio arcgyvo nuotrauka

    Dubingių pilis XIV – XVIII a. plytėjo saloje ir buvo svarbus gynybos ir kultūros centras, ši pilis stūksojo ir Kryžiuočių ordino viešpatavimo laikais. XV a. Dubingių piliakalnyje kunigaikštis Vytautas Didysis pastatė pilį, o vėliau ir medinę katalikų bažnyčią.

    XV a. šioje pilyje gyveno Radvilos. Saloje esančioje pilyje gyveno ir Barbora Radvilaitė, kuri tuo metu rašė meilės laiškus savo mylimajam Žygimantui Augustui. Barbora buvo laikoma to meto grožio etalonu, dailiausia Lietuvos moterimi.

    Tuo metu Dubingių piliakalnis buvo sala, atverianti nuostabius Asvejos ežero vaizdus ir romantiškas mėnesienas. Šiame piliakalnyje yra ir Radvilų rezidencijos liekanos, galima susipažinti su Astikų ir Radvilų relikvijomis, genealogija. Apie šią vietą sužinojau iš Ramūno Šukausko knygos „Nesedėk namuose“.

    Vos 5 kilometrų atstumu nuo Dubingių piliavietės galima rasti Dubingių žirgyną. Nemažą kompleksą su paplūdimiu, restoranu, žirgynu, vaikų laisvalaikio zona ir mini zoo teritorija. Atvykus buvau nustebinta žmonių kiekiu. Iš karto nusiteikiau ilgam maisto laukimui, chaotiškam aptarnavimui. Tačiau tądien paragavome gardaus ant ugnies verdamo plovo, aptarnauti buvo greitai ir maloniai. Nors zoologijos sode nesilankėme, tačiau pavyko pasidžiaugti kengūros ir ožkų vaizdais. Kai kurios buvo labai išdykusios.

    Gerai praleisti laiką galima ir Lietuvoje, tereikia šiek tiek pasidomėti ir pasiruošti maršrutą.

    Love is a “no matter what“

    Love is not a BECAUSE it is a NO MATTER WHAT – man šie J.Picoult žodžiai davė daugiau nei metus minčių.

    Kaip dažnai mes mintyse dėliojame priežastis kažką jausti? Tėvus mylime, nes aplieja išskirtiniu visatos centro dėmesiu? Leidžia jaustis laukiamais? Draugus vertiname, nes leidžia mums pasijusti svarbiais? Mylimieji suteikia saugumą, artumą ir šilumą? Man skamba šiek tiek kaip greiti pietūs bistro – meilės porcija išsinešimui, kada apsimokame mintyje privaizduotomis priežastimis mylėti.

    Nejaugi meilė kitiems tokia savanaudiška?

    Tai gal tiesiog myliu, nes esi.

    Viename Laimės dietos straipsnyje pasidalinus faktu, kad vidutinės gyvenimo trukmės metu širdis suplaka apie 3 milijardus kartų. Jei ji taip ilgai nepaliauja mumis tikėti, mylėti verta. Ir tam nereikia priežasties. Man paliko įspūdį Rimantės Kulvinskytės žodžiai „Mes galime susikalbėti be žodžių ir kartais net per šimtus kilometrų pajusti kits kito skausmą. Mes sugebame kartą apkabinti ir pamilti visam gyvenimui. Mes net galime save išsidalinti į savo mylimus!”

    Mintis ir požiūrį dar labiau atliepė filosofinės Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus perskaitytos mintys: „<..> yra žmonių, kurie, padarę kam nors paslaugą, tuoj pat laukia dėkingumo. Kiti, nors ir nereikalauja dėkingumo, tačiau širdies gilumoje tą, kuriam padarė paslaugą, laiko savo skolininku ir suvokia savo poelgio svarbą. Pagaliau dar kiti visai negalvoja apie tai, ką padarė; jie panašūs į vynmedį, kuris augina vynuoges ir, subrandinęs savo vaisių, niekuo daugiau nesirūpina“. O ar ne taip pat su dalomais jausmais? Prieš duodant randame priežastį. Davę – laukiame atgalios. Nustokime duoti su priežastimi, nepaverskime kitų skolininkais. Kai nėra skolos, nėra ir laukiančio grąžos skolintojo.

    Daugybė dalykų suteikia gyvenimui spalvas, bet pačios ryškiausios būna nuspalvintos meilės. Kartais meilė yra žodžiai, kartais stiprus apkabinimas ar raštelis kelnių kišenėje, kai kuriais atvejais, tai pagalbos ranka, kartais tai griežtas žodis, siekiantis mus apsaugoti, o kartais nereikia nieko daugiau, tik žvilgsnio.

    O pabaigsiu su nuostabios U2 grupės dainos žodžiais:

    We can’t fall any further

    If we can’t feel ordinary love

    And we cannot reach any higher

    If we can’t deal with ordinary love

    Are we tough enough

    For ordinary love

    Kodėl vaikai kartais protingesni už suaugusius?

    Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano draugai augina nuostabius vaikus, iš kurių galima dar ir pasimokyti. Neseniai mano draugė atsiuntė nuotrauką, kurioje jos dukrytė guli viduryje kambario, netoli židinio, ant patiesto pledo, apsirengusi kone maudymosi kostiumėlį, rankoje tvirtai prie žemės spausdama pliušinį draugą. Ji teigia, kad šiuo metu guli prie baseino. Primenu, veiksmas vasario mėnesį, kuomet dieną dviženkliai šalta, o pusnys suragėjusios ir iki kelių.

    Iš pradžių nusijuokiau, pamaniau, kad namie vaikai jau eina stogais ir veikia, ko netingi. Bet jūs pagalvokite, kokia protinga yra ši mergaitė, aš padariau kelias išvadas. Pirma išvada, 5-kerių mergaitė puikiai vadovaujasi psichologija – 4 mėnesiai karantino, visi namų kampai žinomi atmintinai, gali kad ir naktį lakstyti užsimerkęs, tai kokiu būdu taip ilgai jaustis pilnavertiškai laimingu? Tai prisiminimai ir kuriama nuotaika. Viena yra pažiūrėti kelionių nuotraukas, prisiminti draugų vestuves ar vėjelį, kuris kilnodamas plaukus kuteno ausis gulint prie jūros, kita yra užsidėti sombrero ir prie meksikietiškos muzikos valgyti buritos ar tiesiog rytą pradėti su senais gerai „šlageriais“ iš studentiškų laikų. Antra mano išvada, jog mergaitės poelgis it nuoroda į didesnį paveikslą. Jei tavo dabartis nėra tokia, kokios tu trokšti, laikas „eiti pagulėti prie baseino“. Ši nuotrauka man lyg žadintuvas prikėlė mintis, jog žmogus yra taip daug. Tada, kai leidžiame sau būti ten, kur gera kaip atostogose, mus užplūsta laisvės pojūtis.

    Peržiūrėjau kelionės Romoje nuotraukas ir prisiminimai sužadino malonias emocijas. Tikrai jaučiuosi lyg pagulėjusi prie baseino karštą vasaros dieną.

    Roma, 2018

    Loterijos saldainiai

    Vakar turėjau tokį nutikimą. Draugės gimimo dienos proga padaryta video pasveikinimo transliacija virto maloniu susitikimu ir buvo apžvelgtos svarbiausios gyvenimų aktualijos.

    Netikėtai prasidėjo kalbos apie milijonus. Iš pradžių bandžiau pagauti kampą, bet galiausiai pasiklausiau, kieno milijonus čia dalijame. Pasirodo Lietuvoje buvo nupirktas Vikingo loto bilietas, kuris laimėjo 13 milijonų ir dėl laimėjimo dar nesikreipė. Kažkur sau ramiai vaikščiojo žmogus, kurio stalčiuje tiksėjo tikra laimės bomba.


    Įdomumo dėlei paklausiau, kuriame mieste šis laimingas bilietas parduotas, kur vaikšto tas laimės kūdikis? Vilniuje. Mhm. O tai kuuur pirktas tas bilietas? Draugės pasako, kad nepamena parduotuvės, bet pirktas trečiadienį. Ir kur tai tau, mano vyzdžiai susiaurėja, juk aš pati trečiadienį nusipirkau kelis bilietus (už priduotą tarą kartais nusiperku loterijos bilietą, nes juk už depozito pinigėlius jau nesiskaito, kad perku, tik išsikeičiu). Paskelbus šį faktą mūsų suokalbiui buvo pradėta fantazuoti, o aš ėmiau svarstyti… 13 milijonų, ar aš dar kada nors turėsiu darbingų pirmadienių? Sveiki Maldyvai, sveiki Bahamai.

    Buvau paraginta skubiai bilietus patikrinti. Nebuvau tikra, bet smalsumas nugalėjo.
    Žinot kai sako, kad prieš mirtį žmonėms prieš akis prabėga visas gyvenimas? Tai patikėkite, koks neblogas gyvenimas prieš mano akis ėmė laksktyti. Matyt taip pat adrenalino ratus suka lošėjai prie kazino rulečių. Sekundė, kol rutuliukai sukasi, eeeh prieš akis skrieja vaizdai apie naują gyvenimą, o tada dažniausiai ateina nusivylimas.

    “Bandykite dar kartą“, toks atsakymas išsirito mano ruletėje patikrinus bilietus. “Dar ne šį penktadienį“ pagalvojau ir ramiai atsivertusi kompiuterį toliau tarškinau klavišais į geresnį rytojų. Bent kelias sekundes pagyvenau savo svajonių gyvenimą.