Raupsai – atskirtųjų liga. Ar ji dar egzistuoja? Knyga „Molokajo sala“

Ar galite įsivaizduoti sutrikusią septynmetę mergaitę, ant kurios kūno pasirodo pirmieji raupsų požymiai – nejautrios žaizdos? Ar galite įsivaizduoti mylinčius tėvus, kurie paskutinį kartą liečia savo vaiką, prieš medikams ištremiant jį į raupsuotųjų koloniją?

Tai neįtikėtina, tikrais faktais praturtinta knyga, kuri į skaitytoją žvelgia atstumto sergančiojo akimis. Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, kuri pasižymi odos, gleivinių ir nervų sistemos pažeidimais. Negalėjau patikėti, jog pirmieji šios ligos simptomai pasirodo tik po 3-10 inkubacinio periodo metų. Tai lyg tiksinti bomba. 1974 m. šia liga sirgo apie 10 mln. pasaulio gyventojų. Ji nėra išnykusi, tačiau Lietuvoje raupsų neaptinkama jau 30 metų.

Raupsuotieji buvo uždaromi kolonijose visame pasaulyje, viena jų plytėjo Havajų salyne, Molokajo saloje, Kalaupapos regione. Manoma, kad raupsus kaip ir cholerą, sifilį ir kitas ligas atvežė užjūrio prekeiviai, imigrantai ir jūrininkai. Labai daug havajiečių mirė nuo minėtų ligų, nes paprasčiausiai neturėjo imuniteto.

Knyga pasakoja daugiau nei 60 metų trunkančią raupsuotosios Reičelės gyvenimo kelionę. Jos liūdesį ir vienišumą, jos meilę, laimę ir laisvę, jos gyvenimą Kalaupapoje, tokį tikrą, jog buvau beveik įtikinta, kad toks žmogus egzistavo iš tikrųjų. Pasidomėjau, jog per visą ligos laikotarpį iš tiesų beveik 10 000 žmonių buvo deportuoti į Molokajo salos koloniją. Ar žmonės, nusėti opų ir vizualiai subjaurota oda vis dar svajojo apie meilę, šeimą? Ar sutrauktomis nuo ligos rankomis jie galėjo vairuoti, naudotis valgymo įrankiais? Taip ir taip. 1900 – 1930 metais beveik 1000 porų susituokė, kai kurie jų susilaukė ir vaikų. Tačiau liūdna tai, jog vaikai buvo tučtuojau atskiriami ir perduodami už kolonijos ribų likusioms giminėms ar vaikų namams tam, kad neužsikrėstų, mat raupsai nėra įgimta liga, tik įgyjama. Gyventojai buvo pasidarę ir specialių įrankių, kurie padėjo jiems buityje, kuomet rankos jau klausė sunkiai.

Molokajo sala

Vienas žymiausių Kalaupapos misionierių buvo Tėvas Damionas, kuris visiškai pasišventė raupsuotųjų gyvenimo palengvinimui. Jis padėjo pastatyti 300 iš 365 esamų pastatų kolonijoje, įskaitant namus ir bažnyčias. Jis už savo begalinį atsidavimą ir meilę Molokajo žmonėms buvo apdovanotas ordinu bei laikomas šventuoju. Mirė 1889 metais užsikrėtęs raupsais. Šiais laikais raupsai laikomi mažai užkrečiama liga, kuri kaip ir kitos infekcijos perduodamos gleiviniu ar kraujo keliu.

Tėvas Damionas

Tik 1969 metais galutinai pažabojus raupsus vaistais, žmonės buvo paleidžiami namo. Radau net tokių faktų, jog pasveikusiems pacientams buvo siūloma 46 tūkstančių dolerių kasmetinė premija bei paliekamas visas įgytas turtas, jei jie liks gyventi kolonijoje. Mano nuostabai dauguma ir liko. Žmonės, kurie grįžo iš salos ir buvo vizualiai paveikti ligos, buvo atstumiami visuomenės. Jiems neduodami būstai, darbai, jų šalinamasi. Nors raupsai galiausiai pervadinti Hanseno liga, stigma išliko.

Knyga mane pakerėjo. Negaliu suskaičiuoti kiek kartų buvau nuo ašarų pritvinkusiomis akimis. Autorius Alan Brennert palietė širdį įvairiose situacijose, padėjo pajusti, ką jautė raupsais sergantis žmogus. Kaip visuomenė elgėsi tokių žmonių atžvilgiu. Ši knyga turi tęsinį pavadinimu „Molokajo salos dukra“, taigi siūlau būtinai pradėti skaityti nuo pirmosios dalies.

Alan Brennert. Molokajo sala.

Laisvės dukros

600 klientų per savaitę, tiek tikimasi iš apgaule į viešnamius atvežtų merginų Buenos Airėse. 86 vyrai per dieną, kiekvieną dieną, lankydavo vieną, dar nepilnametę merginą, prievarta sutenerių atgabentą į Argentiną. Sunku įsivaizduoti tėvus, kurie linkėdami gero savo dukroms, pasitikėję svetimšaliais, perleisdavo jas į jų rankas tikėdami, kad jos vyksta į geresnį rytojų, bus sočios ir mylimos savo naujose šeimose, tuo tarpu jos pateko į prekybos žmonėmis gniaužtus, kur dešimtmečiais tapo belaisvės viešnamiuose. 1914 m. 4.3 mln. vyrų Argentinoje teko tik 3.6 mln. moterų, todėl prostitucijos paklausa buvo milžiniška. Izraelitų abipusės pagalbos asociacija „Varšuva“, vėliau persivadinusi į „Zwi Migdale“, vienijo daugiau kaip 500 kompanjonų ir išnaudojo 30 000 moterų daugiau nei 2000 viešnamių. Jie turėjo atstovus Brazilijoje, JAV, Šiaurės Afrikoje ir Kinijoje, nors organizacijos centras buvo Buenos Airėse, Argentinoje. Metinė organizacijos apyvarta siekė 50 mln. dolerių. Dažniausiai buvo gabenamos merginos iš žydų šeimų esančių Centrinėje Europoje.

Taigi, istorija yra paremta tikrų faktų sūkuriu, nors herojai – išgalvoti. Rozeta, Rokas ir Rachelė atsiduria Buenos Airėse skirtingomis aplinkybėmis. Knygos siužete ryški italų mafijos iš Palermo linija. Tai manęs nenustebino, nes pats autorius – italas. Kuomet teko viešėti Sicilijoje, sala mane sužavėjo, nors Palermo italai tikrai atrodė arogantiškesni nei kitų miestų gyventojai. Stovėjo institucijų, kurių informaciniuose stenduose galėjai rasti junginių „anti-mafia“, tačiau saloje jaučiausi saugiai. Kaip pats autorius viename „Žmonių“ portalo interviu pasakojo: „Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką.“

„Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas.“

Luca Di Fulvio

Ši istorija yra apie žmones, netekusius namų pamato, atsidūrusius kitų valioje ir malonėje. Tai lyg testamentas į teisingumą, į moterų teises, laisvę ir meilę. Pasakojimas atskleidė kraupius sekso vergystės užkulisius, tokia tema man dar niekada neteko skaityti. Smurtas, svaiginimas, luošinimas, bauginimas, žiaurumas buvo Buenos Airių viešnamių oras. Tai istorija apie tris žmones, kurie nepakluso taisyklėms, be baimės kovojo dėl savo laimės ir kitų gyvybės taip atrasdami, kas tokie esą ir pakeitę gyvenimus ir atvėrė šimtus širdžių.

Knyga tikrai įtraukianti, istorija nuolat išlaiko įtampą, kartais net įsigyveni į ją. Džiaugiuosi susipažinusi ir su kitokiomis socialinėmis problemomis. Nors turiu pripažinti, kai kurie siužeto vingiai buvo kiek nuspėjami, o pabaiga truputėli pompastiškai laiminga.

Interviu su autoriumi: https://www.zmones.lt/naujiena/pasaulines-sloves-sulaukes-rasytojas-luca-di-fulvio-mes-italai-esame-emigrantu-tauta.a9d529df-412d-11eb-b54d-aa00003c90d0

Daugiau apie „Zwi Migdale“: http://tangobalsas.lt/341/kaip-atsirado-tango-2/6

Luca Di Fulvio – Laisvės Dukros

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“

Ši knyga paliko man puikų įspūdį. Skaitoma ji tiesiog piešia žmonių santykius, XVIII – XIX a. vertybes, tai tarsi penkių seserų nutekėjimo į naujas šeimas istorija, su visais jai būtinais vingiais. Man ši knyga buvo tikra laiko mašina, kuri grąžina atgal ir leidžia pasijusti it vilkint prašmatnias ilgas to meto suknias su korsetais, pirštinaites, ištaigingas šukuosenas, karietas ir pajusti moters padėtį to meto visuomenėje. Nepaisant to, kad knygoje pagrindinės veikėjos, seserys, yra nuostabiai guvaus proto, man užkliuvo autorės piešiami tobuli moters paveikslai to laikmečio supratimui – išorinis kūno grožis, madingi apdarai, kraitis, kilmė. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos kriterijai atrodo skurdoki, kupini puikybės be pamatų.

Perskaičiusi knygą pasidžiaugiau dviem dalykais. Pirmas, tas, kad šiais laikais dauguma porų gali kurti santuokas nepriklausomai nuo esamos turtinės, rasinės padėties, tai nėra santuokos matas. Antra, jog apskritai moterys labiau išsivysčiusiose šalyse turi teisę rinktis partnerį vedama širdies, o ne šeimos norų. Tačiau ir šioje knygoje buvo gaji nuostata, jog moterys tiesiog trokšta ištekėti, o vyrai savo siūlymu lyg daro malonę bei yra šio pasiūlymo teikimo šeimininkais ir mano nuomone, ši nuostata vyrauja ir šių dienų visuomenėje. Knygoje atitinkamai atsispindi kažkokia moteriška desperacija sulaukti tokio pasiūlymo. Kartais pamirštama, jog moterys iš įvairių perspektyvų stebi vyro charakterį, nuostatas ir poelgius bei vertina jo pasiryžimą. Ir tai atspindi kūrinio veikėja Elizabetė, kuri drąsiai sau leidžia rinktis partnerį ne pagal nusistovėjusius to meto kriterijus, tačiau remdamasi teisingumu ir simpatija bei leidžia sau ne kartą atmesti teikiamus pasiūlymus. Kad ir kaip šis rimtas piršlybų žingsnis priklauso nuo vyro, galutinis žodis šiuo atveju atitenka moteriai.

Jane Austen XVII – XIX a. rašytoja, kuri pasižymėjo puikiu pagrindinių veikėjų moterų atvaizdavimu savo romanuose. „Puikybė ir prietarai“ XXI a. buvo ekranizuoti kino filmu, kiti šios autorės romanai kaip „Ema“, „Protas ir jausmai“ buvo ekranizuoti daug daugiau kartų ir labai mane sudomino, manau metų pabaigai pasimėgausiu dar vienu autorės kūriniu.

Kūrybiškumo šviesa

Kartais taip jau būna, kad kasdienybės dienoje visai nebematyti jokios kūrybinės šviesos. Bet kaip ir sportininkai nepradeda kilnoti didžiulių svorių be apšilimo ir praktikos, taip ir kūrybininkai, turi pamažu mankštinti kūrybiškumo „raumenis“. Kūrėjui būtina žingsniuoti palengva, bet užtikrintai ir kryptingai. Knygoje pateikiama sistema, kuri padeda įžiebti kūrybiškumo kibirkštis, labiau savimi pasitikėti bei imtis konkrečių užduočių sau. Pratimai po truputį leidžia drąsiau svajoti ir patikėti, jog laikas atlikti tai, apie ką jau ilgokai svajota.

Tokią knygą sunku aprašyti, ją reikia patirti.

Knygoje pateikiama 12 savaičių kūrybinio išsivadavimo sistema. Vienas iš pagrindinių pratimų, kuris šioje J. Cameron sistemoje keliavo per visą knygą – ryto puslapiai. Pastaruosius du mėnesius skiriu laiko kiekvieną rytą rašydama į dailią užrašų knygutę, kuri vienaip ar kitaip paskatina kūrybiškai žvelgti ir į kitas gyvenimo sritis.

„Bet kuris sąžiningas žmogus jums pasakys, kad galimybė gąsdina kur kas labiau nei tai, kas neįmanoma, kad laisvė daug baisesnė nei kalejimas.“

Autorė labai ryškiai skatina skaitytoją išbandyti naujus dalykus, tokius, apie kuriuos širdies užkaboriuose ilgai svajojame: fotografuoti, dainuoti, o gal pradėti lankyti baseiną ar išmokti siūti.

„ – Ar žinote, kiek metų man bus, kai išmoksių groti pianinu? – Tiek pat kaip ir tada, jei nesimokysite.“

Tikrai patariu perskaityti kiekvienam, kuris jaučiasi įsispraudęs į kampą, nori atrasti save ar tiesiog, paskatinti daugiau kurti, rašyti ar kitaip išlaisvinti savo vidinį kūrėją. Knygoje pristatoma sistema gali pagelbėti ne tik kūrybininkui, bet ir kiekvienam, kuris nori atrasti naujų spalvų savyje.

Julia Cameron. Kūrėjo kelias.

Mano atostogų romanas!

Taip taip, tik prasidėjus Kalėdoms kibau į šią brolio dovaną. Knyga mane privertė grįžti daugybę metų atgal ir pasijusti vaiku, kaip anuomet, kai parsitempusi krūvą įdomių knygų negalėdavau atsitraukti.Paskutinioji Romanovų imperatorienė apgaubia labai įdomų moters pasakojimą, apie jos kelionę, nuo aukštakilmės skurstančios Danijos kunigaikštytės Dagmaros iki Rusijos imperatorės Marijos Fiodorovos.

fbt

Romanas kupinas nuotykių, plaukia taip natūraliai, kad kartais taip įsijausdavau, jog būdavo sunku sugrįžti į save. Knyga taip įtraukia ir užgniaužia, kad pažadu, negirdėsite nieko aplink ją atvėrę.Romane puikiai įvaizduota kaip to meto moterys palikdavo namus, pakeisdavo tikėjimą ir net savo vardą, jog iš svetimšalės taptų būsimo vyro tautiete. Nuostabiai atpasakojama carinės meilės istorija Rusijos carui Aleksandrui, po kurio mirties jų vyresnėlis sūnus Nikolajus II veda vokiečių kilmės kunigaikštytę Aleksandrą.

Dėl jos nepritapimo ir viena po kitos gimstančių dukrų, ji desperatiškai trokšdama susilaukti sosto įpėdinio artimai susidraugauja su Rasputinu. Jo įtaka tampa milžiniška ne tik caro rūmuose, bet ir politinėse rikiuotėse. Tai nuostabus pasakojimas apie dinastijos pabaigą, kurią sugriovė Rusijos revoliucionieriai, Lenino šalininkai ir kaip Pirmasis Pasaulinis karas tapo monarchijos pabaigos pradžia.Marija Fiodorova buvo tvirta imperatorė, kuri laikė visus rūmų kampus, net ir po vyro mirties nesėdėdama soste darė milžinišką įtaką savo sūnui carui.Dar prieš pusmetį skaičiau Sabaliauskaitės „Petro imperatorienę“, kuri paliko mane su keistu jausmu, net ir perskaičius knygą, ji turiniu mane tik per laiką prisijaukino. O šis romanas užgniaužė kvapą nuo pat pradžios, visiškai galiu jį įsivaizduoti ekranizuojant kaip kokią Jekateriną.Labai labai verta paskaityti.