Pačinko. Daugiau nei žaidimas.

Knyga nukelia mus į 1932 metų Pietų Korėjos kaimą, kuriame prasideda beveik 100 metų trunkanti trijų kartų šeimos istorija nugulusi šios knygos puslapiuose. Jauna ir naivi luošo tėvo dukra Sundža apverčia savo gyvenimą aukštyn kojomis pastodama nuo pasiturinčio vedusio japono. Sukrėsta, atsisakiusi jo paramos ir kilniaširdiškai vedama kito vyro, atvykėlio pastoriaus, išteka bei išsikelia gyventi į Japoniją. Ši išeivija parodo ne tik itin sudėtingą korėjiečių gyvenimą Japonijoje, bet ir jų didžiulę diskriminaciją. Korėja tarpukariu buvo okupuota Japonijos. Korėjiečiai ne tik sunkiai išsirūpina patogesnes gyvenimo sąlygas, bet turi sunkumų įsidarbinant nacionalistinėje Japonijoje.

Kas tas pačinko?

Pačinko – tai japonų žaidimo automato pavadinimas. Tai labai populiarus žaidimas Japonijoje. Tačiau žmonės dirbantys pačinko versle nėra gerbtini, todėl Sundžos šeimos noras darbuotis šiame versle pradžioje nėra sutinkamas palankiai, nors ilgainiui tampa sėkmingo gyvenimo priežastimi. Norintiems plačiau sužinoti apie pačinko, galite pažiūrėti šį kelių minučių video.

Įspūdžiai

Tiesa pasakius, pirmoji knygos dalis man paliko labai didelį įspūdi. Ne tik todėl, kad knyga apie nepatirtus man kraštus, bet kartu ir todėl, jog yra labai gilus, tačiau neprimetamas jausminis fonas, kuris neklausdamas įtraukia pajusti veikėjus. Kadangi pasakojimas tęsiasi per tris korėjiečių šeimos kartas, didžiausias akcentas ir ryškiausia man visgi buvo pirmoji pusė, istorija apie Sundžą ir jos jauną gyvenimą. Tai geros širdies ir moralės moteris, kuri remdamasi savo tradicijomis ir supratimu stengiasi gyventi teisingą gyvenimą, tačiau kaip žinia, gyvenimas turi savų iššūkių. Knygoje galima rasti visko – kuklumo ir nešvankumo, meilės ir neapykantos, vertybių ir tuštybės. Knyga, kuri persmelkta naivaus gerumo, kartas nuo karto supurtoma realybės.

Itin ryškiai vaizduojamas skirtumas, tarp tėvų ir jų anūkų gyvenimo. Tarp tradicinio rytų gyvenimo ir vakarietiškos kultūros. Su kiekviena karta jaunimas yra vis drąsesnis ir ryžtingesnis. Jis yra dinamiškas, leidžiasi eksperimentuoti su gyvenimu, keliauti, patirti vakarietišką kultūrą.

Knyga vienareikšmiškai verta dėmesio. Įtrauks bet kokio amžiaus žmogų ir ras su juo dialogą. Gali būti puiki dovana, su kuria neprašausite. Vos pasirodžiusi knyga užkariavo knygų topus, apie ją kalba „New York Times“, „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“, rekomenduoja ir B. Obama. Kuomet knygos tiražas perkopia 1 mln. egzempliorių, tai tampa savotišku rodikliu. Goodreads knygą vertina 4,28 (apžvalgos publikavimo dieną), o tai yra itin geras reitingas.  

Min Jin Lee – Pačinko

Jo Nesbo. 1 dublis

Šiuo metu po truputį pradedu tyrinėti detektyvus. Pastebėjau, kad filmai su detektyvo prieskoniu, mane labai domina, panašiai įtraukia ir knygos. Besipažindindama su veikėjais nejučia pradedu spėlioti, kuris gi gali būti žudikas, kol galiausiai knygos pabaigoje, visos spėlionės būna perniek. Nesu susipažinusi su daug detektyvų autorių, nes labiau mėgstu romanus, tačiau iš savo kuklios patirties pasirodė, jog moterų knygos kiek švelnesnės nei vyrų. Ši Jo Nesbo knyga „ramesnė“, nėra trilerio efektų, o nesenai skaityta Chris Carter knyga mane šokiravo savo žiaurumu. Panašu, kad būsiu artimesnė ramesniam detektyvų tipui.

„Tarakonai“ man pasirodė standartinis detektyvas, o autorius sėkmingai kuria veikėju personažus, jie tikrai charakteringi, labai skirtingi ir įdomūs. Manau šis autorius tinkamas ir tiems, kurie niekada neskaitė detektyvų, nes ši knyga lengva, greitai skaitosi, įtraukia. Tik aš pasigedau trupučio veiksmo ir įtampos.

Keistai pasirodė tai, jog knygos pavadinimas, viršelis ir turinys visiškai nesusiję. Galbūt taip, nuo pat pradžių, autorius ima klaidinti skaitytoją, tokiu atveju, apgalvotas triukas suveikė.

Vien tai, jog nusipirkau dar vieną Jo Nesbo knygą pratęsti kelionę drauge, jau reiškia, kad rašytoją užskaitau. Pastebėjau, kad šio autoriaus knygos yra plačiai graibstomos, mėgstamos ir vyrų, ir moterų, todėl noriu labiau jį pažinti. Rekomenduoju ir jums.

PARTIZANĖ

Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.

Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis – jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktiniai, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kur 2 žmonėms tekdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.


Buvo itin prastos higienos sąlygos. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.

Monika Alūzaitė pradžioje pasirodė šiek tiek palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.

PARTIZANĖ: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. Marius Ėmužis

Petro imperatorė I-II

Po pirmosios šios knygos dalies garsiai teigiau, kad Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ man daug labiau patiko. Tačiau Petro imperatorė pasirodė knyga, su kuria reikia pagyventi. Pamažu supratau visą meistrystę. Gebėjimą gana tikslius istorinius faktus supinti į įdomų ir intriguojantį pasakojimą, gebėjimas kalbėti, mąstyti ir atvaizduoti viską to XVII-XVIII a. mentalitetu, rusiška savastimi. Man šis pasakojimas buvo tikras moteriškas atsiminimas, ne tik kaip imperatorės, bet kaip moters, kuri jautė, glaudė ir mylėjo. Buvo ir balto, ir juodo, todėl nestebina, jog pilkam viršeliui pasirinkta būtent šių dviejų spalvų sankirta. Tai dienoraštis kupinas prisiminimų iš gyvenimo kartu su caru Petru I. Niekaip negalėjau patikėti imperatorės Jekaterinos I tvirtumu ir drąsa. Moteriai, kuriai stovint imperatoriaus Petro I dešinėje, uždrausta jausti: neleidžiama priekaištauti dėl nuolatinių besitęsiančių neištikimybių, kurios buvo paženklintos pavainikiais vaikais ir aiškiai demonstruojamais šiltais jausmais kitoms damoms. Neleidžiama liūdėti ir gedėti dėl eilės mirusių vaikų, nes carui liūdnos žmonos nereikia. Patirti didžiulį spaudimą pagimdyti sūnų, sosto paveldėtoją, buvo neleidžiama nustoti to siekti, mano paskaičiavimais Jekaterina gimdė paeiliui kas kelis metus. Neleidžiama jausti pamėlusio kūno nuo tūžmingų vyro atakų, ištinusio veido ir pamėlusių paakių, tai būtina priimti, išmokti ir pamiršti. Neleidžiama jausti baimės ar paniekos daugybei bereikšmių žmonių aukų, kankinimų ir žudymo. Tačiau kartu Petras I ir aukštinamas už savo vakarietiškesnį požiūrį, tvirtą būdą, bebaimiškumą, jis buvo mylimas ir saugomas savo žmonos, atsidavusios bendrakeleivės. Ši knyga puikiai išryškina moters ir vyro skirtumus, kai kur visiškai absoliučius.

„Rusijoje moteris ne visada laikoma žmogumi. Ji – tik daiktas, kuriam labai pasiseka, jei pasinaudojus nesunaikina.“

Mane labiausiai sukrėtė antrosios dalies knygos pabaiga. Kai po beveik 20 metų bendrystės, gniaužtų jausmų ir didžiulio atsidavimo, moteris tiesiog ištuštėja. Ji nebejaučia nieko, kadaise tvirtai įsišaknijusi meilė užgijo, palikusi tik randus it ženklus, kur tiek metų ji plytėjo. Ir tada ji leidžia sau tai, kas dar prieš kurį laiką būtų ją sulyginusi su žeme – neištikimybę. Man ji pasirodė šiek tiek lyg kerštas, lyg skausmas, kurio norėta užlašinti pačiam Petrui, už daugelio metų skriaudas.

Po Petro I mirties turėjo ateiti palengvėjimas. Išsilaisvinimas. Imperatorė, visavaldė Rusijos galva, galinti viską, ko įsigeidusi, visgi tampa pažeidžiama, pasimetusi moteris, kuri bėgo nuo savęs ir ilgisi tvirto vyro užnugario, kuris tiek metų atlaikė stipriausius vėjus.

„Grožis kažkuo primena laiką.

Iš pradžių apie abu negalvoji, priimi kaip savaime suprantamus dalykus.

Abu pradedi vertinti tik tuomet, kai supranti, kad tau jų liko mažai.“

Knygos pabaiga man primena Cher dainos žodžiuose esanti klausimą „Do you believe in life after love?“

„Su Piteriu ramybė būdavo tik prieš audrą“

Kristian Sabaliauskaitė – Petro imperatorė I-II

Šuns archipelagas

Knyga paliekanti keistą jausmą. Šiais metais tokį jaučiau perskaičiusi Kracht “1979“. Jausmas nėra nei geras, nei blogas, labiau palieka išgyventų istorijos vingių netikėtumą.
Tai mistinis trileris, primenantis detektyvą. Knyga pasakoja apie įvykį, kuris iki gyvenimo pabaigos susieja grupę žmonių ir kaip dangstant nutikimą, aukojami nekaltų žmonių gyvenimai. Kokio stiprumo gali būti griaunanti jėga, jei kažkas nori ištaisyti susiklosčiusią neteisybę, grąžinti skolą savo moralei, taip sujudindami pasiryžusius tylėti per amžius.


Knygoje nei vienas personažas neturi vardo. Jie vardijami viena ypatybe, kuri atspindi jų statusą visuomenėje.
Man ši knyga parodo žmonių silpnybes, moralinį bankrotą, pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo statuso visuomenėje.
Labai išgirta šio autoriaus knyga “Brodekas“. Nekantrauju.

Islamiškasis „Kortų namelis“

“Nežinau ar teko matyti puikų serialą „House of cards“, bet ši knyga man šiek tiek pasirodė islamiška jo versija. Po Sadamo Husseino diktatūros nuvertimo, į Iraką atvykusios Tarptautinės pajėgos stengiasi per ribotą laiką įvesti demokratiją, priimti konstituciją ir suformuoti provincijų valdybos aparatą 2003 – 2004 m. bei pasirūpinti naujomis darbo vietomis, švietimu, infrastruktūra. Bent jau ant popieriaus galima sakyti, jog demokratijos perdavimas pavyko, šiuo metu šalis yra besivystanti parlamentinė respublika.

Britas, knygos autorius, pasakoja apie savo pastangas Maisano ir Nasirijos provincijose harmonizuoti vyraujančių grupuočių įtaką, detaliai nupasakoja galios žaidimus. Policija neturi jokios realios jėgos prieš grupuotes, žmonės tiesiog grobiami ir žudomi dėl kruvinų galios pareiškimų, organizuojami ginkluoti išpuoliai prieš okupantus. Pati visuomenė susiskaldžiusi, šiitai nesutaria su sunitais, ką jau kalbėti apie begalę tikėjimo atšakų kiekį kiekvienoje jų. Prasidėjo partizaninis karas prieš atvykusias Tarptautines pajėgas ir vietinius kolaborantus.

2005 m. daugiau nei 63% pilnamečių Irako piliečių balsavo dėl naujos konstitucijos priėmimo, kurią daugiausiai prisidėjo kurdami amerikiečiai. Konstitucija susilaukė milžiniško palaikymo iš šiitų, bei kurdų bendruomenių ir buvo atmesta sunitų. Iki Persijos įlankos karo Irakas buvo turtinga valstybė, šiuo metu siekianti atgauti pirminę didybę, panaudojant savo sieros ir naftos išteklius.Skaitydama šią knygą supratau, kaip menkai suprantu Viduriniuosius Rytus. Dažniausiai tie kraštai asocijuojasi ne tik su labai skaniomis datulėmis (beje iki Persijos įlankos karo Irakas patenkindavo 80 proc. pasaulio datulių paklausos), bet ir su neišsilavinusiais radikalais, dėl to šiais metais esu nusimačiusi dar kelias knygas, kurių pagalba susiformuočiau platesnį šių kraštų vaizdą.Knyga yra diplomatinis, tarptautinių santykių ir kultūros skirtumų atspindys. Vienintelis minusas – galybė politinių jėgų pavadinimo ir jų lyderių neįprastų vardų, kas apsunkina knygos skaitymą.

Aušvicas tik pirma stotelė

5907 – tai ne tik numeris, tai gyvenimas, asmuo, istorija. Šis skaičius glaudžia neįtikėtiną, tikrais faktais paremtą, čekoslovakės, Cecilijos Klein istorija. Smulkutė 16-metė mergaitė 3 metus kalinta, prievartauta ir kasdien mirtį regėjusi Aušvico koncentracijos stovykloje. Dėl to, jog stengėsi išgyventi ir pakluso vokiečių įsakymams lageryje, po karo, sovietai ją apkaltino kolaboracija su priešais. Mergina buvo išvežta į Vorkutos gulagą Sibire ir nuteista 15 m. kalėjimo. Vorkutos gulagas – pati baisiausia stovykla, kurioje per visą laiką buvo kalinama apie 2-3 mln. žmonių. Gulaguose bendrai kalėjo apie 18 mln. žmonių. Juose buvo laikomi ne tik politiniai kaliniai, bet ir recidyvistai, prievartautojai bei kanibalai. Nebūdavo kur skalbtis aprangos, todėl žmonės vaikščiojo supelijusiais drabužiais, maistą sudarydavo pašvinkusios daržovės, kiaulių taukų gumulai, žuvų galvos, o daugiausia skystimas. 10 mėnesių per metus būdavo nenusakomai šalta ir taip snigdavo, jog būdavo neįmanoma išeiti iš barako, o 2 vasaros mėnesiais, kuomet niekuomet nesutemdavo, kęsti teko moskitų antplūdžius, nespėjus net suvalgyti savo maisto, dubenėlis prisipildydavo vabzdžiais. Apie gulagus plačiai aprašė A. Solženicynas ,,Gulago archipelagas“ sagoje.

Įvykiai gulage Cilkos akimis – šiurpinantys, graudinantys ir kartu didingi. Dėl savo drąsos ir didžiulės širdies po beveik 10 metų kalėjimo gulage moteris patyrė tikrą meilę ir galiausiai buvo išlaisvinta, atgavo pilietybę ir drauge su savo mylimuoju nugyveno daugybę metų.

Neįsivaizduoju kaip knygoje minėtomis sąlygomis, alkio, baimės ir daugiau nei 10 metų prievartaujama skirtingų vyrų, moteris sugebėjo išlikti neįtikėtinai drąsi, kovinga ir teisinga.

Ją, 16 -19 metų merginą, Aušvice pažinoję žmonės vadino pačiu drąsiausiu gyvenime sutiktu žmogumi.

Į valdžią atėjus Chruščiovui, jis pasmerkė Stalino gulago sprendimus. Peržiūrėta tūkstančiai žmonių bylų, dalis jų buvo išlaisvinti, kai kurie išteisinti jau po mirties.