Žmogus ieško prasmės

GYVENTI NEGALIMA NUMIRTI. Girdėtas sakinys, kviečiantis kablelį padėti savo nuožiūra.

Kaip žmogus randa prasmę beprasmiškose etapuose? Didžioji knygos dalis analizuoja autoriaus patirtį koncentracijos stovyklose. Ten patekęs žmogus kaip rytinė saulė dairosi ankstyvos rasos, ieško prasmės, prasmės laukti rytojaus. Knygoje analizuojamos gyvenimo tikslo paieškos, priežastys ir žmonių elgsena.

Man ypač įsiminė keli knygos momentai, pirmasis, kuomet autorius pasakė, jog senyvi žmonės pranašesni už jaunus. Jaunesni žmonės turi daugiau rytojaus, neapčiuoptos ir neapibrėžtos ateities, tačiau vyresni žmonės turi daugiau atsiminimų, kurie visada gyvi ir kurių niekas niekada iš jų neatims. Antroji mintis, tai pasakojimas, kai autorius buvo išvaduotas iš stovyklos, vaikščiojo su buvusiais kaliniais draugais nieko nejausdamas, o juk laisvė buvo tai, apie ką kasdien svajojo, ką nuolat sapnavo. Išaušus tai dienai, jų širdys buvo tuščios ir pradžioje dar kas vakarą grįždavo ten, iš kur dar tik ką negalėdavo gyvi išeiti.

Viktoras Franklis – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas, psichoterapinio metodo – logoterapija autorius. Viktoras kartu su žmona ir tėvais į koncentracijos stovyklą pateko 1942 m., ten pradėjo dirbti gydytoju ir paaiškėjus apie jo profesinę patirtį jam buvo pasiūlyta įkurti atskirą skyrių, kuriame jis dirbo su kaliniais naujokais, padėdamas jiems adaptuotis prie šokiruojančių gyvenimo sąlygų. 1945 m. jis buvo išlaisvintas iš stovyklos, tuomet grįžo į Vieną. Tuo metu ir buvo parašyta ši garsioji jo knyga. Jis aplankė 209 universitetus, profesoriavo Harvardo, Dalaso, Pitsburgo universitetuose, ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį.

Logoterapijos pradininkas siekė pagelbėti pacientams, kurie ieškojo gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. „Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“

Jis teigė, kad prasmės gyvenimui suteikia patyrimas/kūrimas, skausmas ir meilė. Apie pastarąją kalbėjo:  „Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ 

Viktor Frankl – Žmogus ieško prasmės

PARTIZANĖ

Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.

Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis – jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktiniai, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kur 2 žmonėms tekdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.


Buvo itin prastos higienos sąlygos. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.

Monika Alūzaitė pradžioje pasirodė šiek tiek palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.

PARTIZANĖ: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. Marius Ėmužis

Apšviestoji

Istorija apie radikaliųjų mormonų šeimoje gyvenančią jauną merginą ir šeimos ideologija iškreipto pasaulio supratimo vaisius, pasėtus vaiko pasaulėžiūroje ir psichikoje. Tai biografinė knyga, joje Tara atskleidžia apie savo gyvenimą Idaho valstijoje, viename iš kalnuose įsikūrusių atokių kaimelių, kartu su šeima, kuri stengėsi atsiriboti nuo kapitalistinio gyvenimo. Tara niekada nelankė mokyklos, nesinaudojo gydytojų paslaugomis, dalis šeimos net neturėjo gimimo liudijimų, nes vaikai gimė tiesiog namuose. Baisius sužalojimus, supjaustytas galūnes, baisius nudegimus, galvos traumas, atsiradusius dirbant tėvo metalo laužyne, mama gydė žolelių nuovirais ir uoliu tikėjimu, jog viskas pagal Dievo valią.

Ne mažiau įstabesnė buvo ir šeimos narių santykių tema. Visiškas despotas ir bipoliniu psichikos sutrikimu sergantis tėvas, smurtaujantis brolis Šonas ir tėvo ideologijai pasidavusi mama sukonstruoja kiek pamišėliškos šeimos vaizdą. Užuot gavę pradinį išsilavinimą, vaikai dirbo metalo laužyne ir konservuodami persikus juodai dienai ruošėsi 2000-ųjų pasaulio pabaigai.

Vis dėlto vienam broliui ištrūkus į koledžą atsiranda šviesos trupinys, kuris sušildo Taros viltis, jog esti ir geresnis gyvenimas. Mergina pradeda kovoti dėl savo teisės į mokslą ir palaipsniui ima mokytis Harvardo ir Kembridžo universitetuose. Per 10 metų Kembridže įgijo intelektinės istorijos ir politinės minties daktaro laipsnį.

Nepaisant įstabaus išsilavinimo, viduje vis dar jaučiama maža mergaitė, kuri tikisi galiausiai būti priimta šeimos. Tarai prireikė daug metų paneigti tėvų namuose suformuotoms nuostatoms, suprasti save ir priimti savo pasirinkimus kaip teisingus.

Nors ši knyga yra apie išsilavinimo galią, mokslo šviesą ir nuostabų virsmą, man ji buvo slogi ir liūdna.

Tara Westover – Apšviestoji.

Parklupdyti imperijai

Nėra abejonių, jog valstybės vykdydamos imperialistinę politiką imasi įvairių priemonių sustiprinti savo įtaką kitoms šalims, veikti ekonomiškai, verbuoti užsienio šalyse ar tiesiog šnipinėti. Tačiau šioje knygoje atskleidžiama informacija apie dar kitokios formos agresyvią JAV ekspansinę politiką.

Tai biografinė amerikiečio J. Perkinso išpažintis apie jo karjerą ir darbo įtaką globaliai ekonomikai. Tiesa, pirmą kartą ekonomikos smogiko terminą išgirdau šioje knygoje. J. Perkinsas buvo ekonomikos smogikas, kurio darbas svetur (Indonezijoje, Irane, Panamoje, Kolumbijoje, Saudo Arabijoje, Venesueloje, Ekvadore) buvo rasti tinkamus infrastruktūrinius projektus, kurti planus, hiperbolizuotai naudingus užsienio šalims, kurie įkalintų jas skolintis pinigus šių projektų realizavimui iš JAV ir samdyti JAV kompanijas šiems planams įvykdyti. Galiausiai skolų našta užsienio šalims tapdavo nepakeliama ir taip jos tapdavo JAV interesų įkaitėmis.

Aprašomi labai įdomūs įvykiai – krizė Panamoje, naftos karteliai ir karai, Venesuelos prezidento nuvertimas, primestų projektų svarba Amazonės gamtai ir žmonėms, prezidentų žmogžudystės ir juodosios naftos karštinės lemti įsivežimai į Iraką. Netikėti J. Busho ir R. Reigano paveikslai.

Labai iškalbingas ir knygos viršelis, autorius tarsi atskleidžia slaptą savo gyvenimo pusę vedamas gėdos ir sąžinės graužaties, jog daugybę metų pelnėsi iš kraupias pasekmes turinčio darbo. Kartu galiu galėčiau pasakyti, kad nors ir atskleisdamas nemažai informacijos, jis liko gana diskretiškas, daug nepasakojo apie darbo principus, asmenis ir labiau fokusavosi į didesnį paveikslą. Knyga priminė besisiejantį filmą – The tailor of Panama.

John Perkins – Ekonomikos smogiko išpažintis

Ar medikas irgi žmogus?

Ši knyga lyg šaltas dušas tik prabudus. Mes iš daktarų tikimės tiek daug: profesionalios nuomonės, išsamių paaiškinimų su logišku nuomonės pagrindimu, puikios ir malonios komunikacijos, paslaugų laiku ir visada kuo skubiau, o labiausiai tikimės, kuo sklandžiau ir greičiau pasveikti. Ši knyga yra mediko dienoraštis, tai testamentas atsidavimui, nematomai sunkiai ir atsakingai darbo pusei.

Adam Kay – Dabar tau skaudės

Knyga nuostabi yra net dėl kelių priežasčių. Visų pirma ji parašyta su sveika humoro doze, todėl tikrai malonu skaityti ir nors tekstas yra sudarytas iš skirtingų istorijų, geba įtraukti. Antra, pasakojimas toks nuoširdus ir tiesus, jog skaitydamas visiškai pamėgsti autorių. Trečia, knyga atskleidžia visišką medicinos sistemos skylę, kurią matome ne tik Lietuvoje, bet panašu tai gaju ir kitur – beprotiškos darbo valandos, milžiniška atsakomybė už labai menką atlygį. Medikai daro kompromisus su savimi, savo asmeniniu gyvenimu kone nuolatos, o 97 valandų darbo savaitė ne riba.

Darbo dienos pabaigoje dažnai pagalvoju, kad mano darbe nuolat besirandančios problemos neilgai trukus mane išvarys iš proto, bet po šios knygos suprantu, kad yra žmonių, kurie tiesioginio to žodžio prasme gelbėjo gyvybes pastarąsias 10 valandų, kol tu barškinai klaviatūros mygtukais stengdamasis kuo aiškiau nupasakoti klientui, kaip neįtikėtai prastai jautiesi, dėl sukeltų nepatogumų.

Ši knyga yra lyg spragtelėjimas, kuris atveria supratimą, kad medikai irgi žmonės, kad jie patiria didžiulę įtampą, nuovargį ir stresą, todėl ne visada gali maloniai apšokinėti kiekvieną įnoringą klientą. Visas šis knygos potyris man tik sustiprino pagarbą medicinos darbuotojams.