Didysis Getsbis. F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas ne kartą spaudoje įvardijamas, kaip vienas geriausių XX a. rašytojų. Ypatingai jį išgarsino keli romanai „Šioje rojaus pusėje“ ir „Didysis Getsbis“.

Įdomybės apie autorių ir kūrinių kontekstą

F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas gimė turtingoje šeimoje ir įsimylėjo garsaus teisėjo dukrą Zeldą Sayre. Dėl nepakankamų finansų jis buvo atstumtas ir iškeliavo į karą. Vėliau, būdamas vos 24 metų, išgarsėjo kone per naktį. Romanas „Šioje rojaus pusėje“ atnešė jam turtus ir leido susigrąžinti bei vesti mylimąją Zeldą. Jiedu susilaukė dukros.

Nuo 1920-tųjų F. Scotto Fitzgeraldo žmonai pasireiškė stiprūs psichologiniai sutrikimai, vėliau buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 1930-tųjų iki gyvenimo pabaigos ji buvo gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Nepaisant to, jis vaizduodavo savo žmoną visuose romanuose.

F. Scottas Fitzgeraldas ir Zelda Sayre

Pats F. Scottas Fitzgeraldas buvo alkoholikas ir depresuotas žmogus. Patirdavo didžiulius rašymo blokus, tuo metu negalėdavo nieko sukurti. Tai didžiausias rašytojo košmaras. Kartais lyginamas su Heminvėjumi, kai aplinkui visi draugai turtėjo ir kūrė gerbuvį, o jo paties finansinė situacija vis labiau prastėjo.

Iki pat savo mirties rašytojas save laikė kone nevykėliu, visiškai nepasitikėjo savo kūryba ir jautėsi nieko nepasiekęs, smarkiai išgarsėjo tik po mirties. Po mirties buvo atrasta galybė puikių, nepabaigtų juodraščių.

Ką pasakoja knyga?

Tiems, kas matė kultinį filmą „Didysis Getsbis“ su L. DiCaprio, pasakoti daug nereikia. Istorija apie praturtėjusį investuotoją, rengusį pačius didžiausius ir prašmatniausius vakarėlius visoje apylinkėje. Getsbis dirbdavo visą parą, būdavo pasiruošęs daryti sprendimus reaguojant į akcijų biržas bet kuriuo metu.

Personažas vaizduojamas ganėtinai atsiskyręs, nors rengdavo nepakartojamus pobūvius, pats juose beveik nedalyvaudavo. Nevartojo alkoholio, buvo stebėtojas.

Getsbis dar jaunystėje sutiko merginą, kuri tuo metu nesutiko už jo ištekėti, o susikrovęs turtus, jis siekė užkariauti jos širdį dar kartą. Tai itin primena paties autoriaus gyvenimo istoriją. Knyga persmelkta jausmo, jog viskas, ką jis darė vardan pinigų, buvo tam, jog prisiviliotų savo simpatiją ir apsigyventų jos širdyje.

Labai keistas jausmas, kai pirmąkart galiu paskyti, kad filmas man patiko dau labiau nei knyga. Tiesa, pasatarosios klausiausi, tačiau manęs ji niekaip negalėjo įtraukti. Istorija, rašymo stilius man buvo priimtinas, tačiau kažko vis trūko.

Viena iš knygos minčių, kuri lieka drauge ta, kad aplinkui gali būti daugybė žmonių, trankiausi vakarėliai ir gražiausi žmonės ir kartu, būdamas tokioje sumaištyje, gali jaustis visiškai vienas.

Ch. Kracht. „Imperium“

Christianas Krachtas – šveicaras rašytojas, estetas. Jo kūryba įvardijama kaip aukštos kokybės ir įtraukiama į literatūros istoriją, kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. Rašydamas šią knygą pats lankėsi Kabakono saloje, kurioje ir vyksta pagrindinis knygos „Imperium“ siužetas.

Paremta tikra istorija

Knyga parašyta apie tikro asmens, Augusto Engelhardto (1875 – 1919), gyvenimo istoriją. Vokietis laikomas saulės garbintojų sektos pradininkas. Jis parašė knygą „ A Carefree Future“, kurioje aprašė vegetarų, nudistų ir kokovorų gyvenimą kokosų plantacijos saloje, Bismarko Archipelage, dabartinėje Papua Naujoje Gvinėjoje.XX a. pradžioje jis įsigijo 75 hektarų Kabakono salą už 41 tūkst. markių.Tarp 40 salos gyventojų malaizijiečių jis buvo vienintelis baltasis. A. Engelhardt laikėsi radikalių pažiūrų, kad saulė yra vienintelis svarbiausias šaltinis ir mito tik salos vaisiais ir kokosais. Vėlesniu laiku propagavo kokovorizmą – mitybą tik kokoso riešutu. Į Kabakono salą jis kartu atsigabeno 1200 savo knygų.

Augustas Engelhardtas Kabakono saloje

Ką kalba knyga?

Iš esmės knyga tai tarsi biografinis Augusto Engelhardto pasakojimas. Idealistas ir savatikis vokietis nusprendžia gyventi saloje, kurioje augins ir pardavinės pasauliui kokosus ir iš jų gamins įvairų maistą bei priemones. Nebrangiai įsigija Kabakono salą, kurioje vadovaudamas keliems vietiniams, susirenčia namus. Iš paskos atsigabena didžiulę biblioteką (mano atmintyje įstrigo meilė knygoms, kaip buvo svarbu, kad jos nebūtų paliestos drėgmės kelionėje nuo Vokietijos). Augustas Engelhardtas parašo knygą apie saulės garbinimą, vegetarizmą ir kokosų naudą, nuo to laiko vis sulaukia pasekėjų ir salos svečių, kurie, deja, ne visi palieka malonų įspūdį.

Įtikėjęs į savo pažiūras pradeda maitintis tik kokosų riešutais. Visiškai suliesėja ir apserga. Manoma, kad jis buvo apsikrėtęs raupsais. Skaitydama jutau atspindėta to meto Pirmo Pasaulinio karo grėsmę ir vyraujančias nuotaikas.

Lietuva šveicaro knygoje?

Christianas Krachtas skiria ne sakinį, o net keletą puslapių Lietuvai, tiksliau Klaipėdos kraštui, kuris tuo metu buvo okupuotas vokiečių. Augustas Engelhardtas keliauja Neringoje ir nakvoja Nidos paplūdimyje, kur dėl savo polinkio į nudizmą buvo suimtas pareigūnų. Beje, mūsų kraštas ten apibūdinamas kaip ypatingo grožio. Knygos puslapiuose jutau jūros ošimą ir pušų kvapą, apėmė nostalgija.

Ar verta skaityti?

Su autoriumi jau buvau susipažinusi skaitydama jo kitą kūrinį – „1979“, kuris man paliko puikų įspūdį. „Imperium“ pavadinčiau tikrai kitokia knyga, kadangi pats siužetas nėra dažnai sutinkamas, iš kitos pusės trumpai, bet kartu plačiai pavaizduojamas sektantų, ideologinių fanatikų požiūris ir gyvenimas. Galbūt tai nebūtų ta knyga, kurią dovanočiau ar skaityčiau dar kartą, tačiau mažos apimties ir neįpareigojantis kūrinys gali praplėsti mūsų suvokimo klodus.

Britų žvalgybininkas – knygų rašytojas?

Taip ir būtent taip. Pilnas autoriaus vardas David John Moore Cornwell. Savo slapyvardį John le Carre autorius pasirinko todėl, jog dirbant valstybės saugumo struktūrose buvo draudžiama rašyti  savo tikruoju vardu. Autorius studijavo Oksforde, vėliau tarnavo karinėje žvalgyboje tiek MI5, tiek MI6. Būdamas žvalgybiniais ėmė rašyti romanus apie šnipus, kai kurie jų buvo paremti tikrais įvykiais.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Šnipų palikimas“ gimė 2017 metais, tai buvo bene labiausiai liaupsinamas ir vienas paskutinių autoriaus romanų. Šis romanas yra veikėjo, buvusio agento, Piterio Gijomo pasakojimai, nukeliantys skaitytoją į Šaltojo karo metus. Veiksmas vyksta abiejose padalyto Berlyno sienos pusėse. Jau išėjęs į pensiją agentas kaltinamas tarnybos metu viršijęs įgaliojimus ir atsakingas už kelių žmonių pražūtį. Tai žvalgybos veterano tardymo istorija, nukelianti skaitytoją į praeitį ir tik tarp judviejų leidžianti sužinoti, kaip buvo iš tiesų. Ši įstorija įpina draugus, grėsmę ir mylimą moterį. Knyga leidžia patikėti, jog ir jūs esate drauge istorijos sūkuryje ir jums patikėta visa tiesa.

John le Carre sąskaitoje yra apie dvidešimt romanų, penki jų yra virtę filmais. Jis garsiai kritikavo prezidentą Džordžą Bušą už inicijuotą karą Irake. Taip pat pasisakė prieš D. Trumpo ir V. Putino vykdomą politiką. Autorius mirė mažiau nei prieš metus, 2020 m. pabaigoje. Yra išleista autoriaus biografija.

John le Carre – Šnipų pailikimas

Scenarijai, kuriais gyvena žmonės

Kuomet būdama paaugle namuose iškeldavau sceną, kartais išgirsdavau tėtį sakant: „Sudegusio teatro artistė“. Ir netgi pasąmoningai kartais suprantame, jog savo kelyje atliekame tam tikrus vaidmenis.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ įvardijami du dažniausi scenarijai, kuriais gyvena žmonės, tai banalusis ir tragiškasis. Kūrinyje plėtojama banaliųjų scenarijų tematika. Nors visa knyga daugiausiai aptariama iš vyro perspektyvos, tačiau visa teorija gali būti taikoma ir moteriai.  

Nepaisant to, kalbama apie daugybę scenarijų, kurie atsiranda dėl lyčių stereotipų, auklėjimo tiesų, žalingų įpročių ir kita. Išmokę tam tikras „tiesas“, mes jomis vadovaujamės, atliekame sprendimus ir veiksmus tam, kad iš aplinkinių gautume pageidaujamą atsaką. Patiko knygoje pateikiami, kai kurie pavyzdžiai kaip sergančiojo žmogaus ar alkoholiko vaidmenys. Kartais žmonės net nenori pasveikti, jie nori žaisti.

Kaip ir galima tikėtis, vaidmenų žaidimai mums susiformuoja dar vaikystėje. Taigi suaugę žmonės į įvairias situacijas reaguoja arba iš suaugusiojo ego arba iš vaiko ego. Kuomet žmogus pasirenka vaikiškąją pavarą, jis pradeda žaistis senus „žaidimėlius“ žinomų scenarijų pagrindu.

Claude M. Steiner (1935-2017) – klinikinis psichologas, transakcinės analizės specialistas ir knygų autorius. Jis pirmasis pradėjo tuo metu dar nemėgintą psichoterapijos praktiką remiantis socialine teorija. Ji buvo pripažinta tarptautiniu mąstu.

Claud M. Steiner –Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“

Sukurta užkibti

Tokie šūkiai kaip „Start your impossible“ (Toyota) arba „Just do it“ (Nike) mus užkabina. Jie trumpi, tačiau konkretūs ir įsimenantys. Kas daro faktus įtraukiančiais? Kaip užkabinti skaitytoją su pirmaisiais sakiniais? Anot Chip ir Dan Heath yra 5 komponentų formulė: netikėtumas, konkretumas, įtikimumas, emocionalumas ir istorija. Kuo daugiau šių komponentų turi jūsų antraštė ar teksto/reklamos/kampanijos pradžia, tuo labiau tikėtina, jog kaustysite dėmesį ir pasieksite savo tikslą.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įtikimumas ir konkretumas

Kiek kartų skaitėme statistiką, kuri skamba taip: 2020 m. tyrimų duomenimis Lietuvoje buvo 1 mln. 489,8 tūkst. moterų ir 1 mln. 304,3 tūkst. vyrų. O gal prarasčiau skambėtų faktas, kad Lietuvoje 1000 vyrų tenka 1142 moterys. Tokį santykį paprasčiau įsivaizduoti. Statistika ir skaičiai yra būtini, jog apibrėžtume tokius žodžius kaip daug, mažai, ilgai ir pan. Antrojo Pasaulinio karo metu Lenkijoje gyveno 3,3 mln. žydų, iš kurių 2,8 mln. buvo nužudyti Holokausto metu. Skaičiai siaubingi. Tačiau jei pasakytume, Lenkijoje karo metu nužudyti buvo 9 iš 10 žydų, toks faktas skamba itin įtikinamai, kone absoliučiai.

Netikėtumas, emocionalumas ir istorija

Netikėtumas yra vienas svarbiausių elementų, kuris surakina jūsų auditoriją. 1915 metais Wenseslao Moguel buvo nuteistas mirties bausme. Į jo kūną buvo šauta 9 kartus, o paskutinis kontrolinis šūvis buvo paleistas į jo galvą iš trumpo nuotolio, kad būtų įsitikinta jo mirtimi. Tačiau vyras išgyveno ir po to dar gyveno 60 metų. Ši istorija apeliuoja į mūsų įsitikinimus, jog ir viena kulka gali būti mirtina, tai tarsi akibrokštas mirčiai. Kaip pagerinti savo fizinę formą darbe? Stovėjimas darbe kasdien bent po 3 valandas per metus leidžia sunaudoti tiek pat energijos, kiek ir 10 maratonų nubėgimas. Neįtikėtina, juk skaitėte pastraipą iki pabaigos?

Visiškai pritarčiau autorių nuomonei, jog užkabinančios istorijos labai įtraukia. Šiais laikais „storytelling“ t.y. pasakojimo meistriškumas prilyginamas vienam itin svarbių gebėjimų. Puiki istorija su skaičiais gali būti netikėta, emocionali ir įtraukianti – štai jums 3 iš 5 būtinų užkabinančios istorijos elementų. Pateiksiu vieną pavyzdį:

Ericas Nerhusas – pusiau prarytas baltojo ryklio

2007 m. sausį šis 41 m. australas rinko moliuskus vandenyse prie Hau kyšulio, už 400 km į pietus nuo Sidnėjaus. Staiga jį užpuolė didysis baltasis ryklys.
Per sekundės dalį E. Nerhuso galva, pečiai ir viena ranka atsidūrė ryklio gerklėje ir jis pajuto, kaip aštrūs, didžiuliai ryklio dantys sminga jam į kūną. Laimė, dalis dantų atsitrenkė į kietą diržą. Naras tuo pasinaudojo: „Pirštais užčiuopiau akies įdubą ir bedžiau į ją pirštus. Ryklys pražiojo nasrus, o aš pasistengiau ištrūkti.“ E. Nerhuso sūnus atskubėjo į pagalbą ir vyras, pusiau prarytas ryklio, buvo ištrauktas iš vandens, o vėliau jam teko gydytis daugybę žaizdų ir sulaužytą nosį.

Ši istorija šokiruoja, įtraukia ir sukuria emociją. Pasinaudojus gera gerai parašyta ar ekranizuota istorija galima nuversti kalnus.

Ne įprasčiausia veikla kaip plaukų kirpykla gali sugalvoti netikėtą ir įtraukiantį sprendimą jūsų dėmesio pritraukimui, pavyzdžiui pasirūpinti jūsų karčiais. Tuo tarpu menas gana dažnai siekia šokiruoti, išsiskirti ir pasiglemžti jūsų laiko ir emocijų.

Trumpai tariant Chip ir Dan Heath pavyzdžiais iliustruoja kaip užkabinti savo auditoriją. Kam patiks tokio tipo knyga, siūlau paskaityti ir Carmine Gallo knygas. Nors ne visi pavyzdžiai buvo uždegantis, knygos visuma pasiekia savo tikslą. Knyga rekomenduojama tiek rinkodaros atstovams, tiek startuolių kūrėjams, na, o šiaip nepamaišys ir kiekvienam paskaičiusiam. Nemokama knyga čia.

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“

Jo Nesbo. 1 dublis

Šiuo metu po truputį pradedu tyrinėti detektyvus. Pastebėjau, kad filmai su detektyvo prieskoniu, mane labai domina, panašiai įtraukia ir knygos. Besipažindindama su veikėjais nejučia pradedu spėlioti, kuris gi gali būti žudikas, kol galiausiai knygos pabaigoje, visos spėlionės būna perniek. Nesu susipažinusi su daug detektyvų autorių, nes labiau mėgstu romanus, tačiau iš savo kuklios patirties pasirodė, jog moterų knygos kiek švelnesnės nei vyrų. Ši Jo Nesbo knyga „ramesnė“, nėra trilerio efektų, o nesenai skaityta Chris Carter knyga mane šokiravo savo žiaurumu. Panašu, kad būsiu artimesnė ramesniam detektyvų tipui.

„Tarakonai“ man pasirodė standartinis detektyvas, o autorius sėkmingai kuria veikėju personažus, jie tikrai charakteringi, labai skirtingi ir įdomūs. Manau šis autorius tinkamas ir tiems, kurie niekada neskaitė detektyvų, nes ši knyga lengva, greitai skaitosi, įtraukia. Tik aš pasigedau trupučio veiksmo ir įtampos.

Keistai pasirodė tai, jog knygos pavadinimas, viršelis ir turinys visiškai nesusiję. Galbūt taip, nuo pat pradžių, autorius ima klaidinti skaitytoją, tokiu atveju, apgalvotas triukas suveikė.

Vien tai, jog nusipirkau dar vieną Jo Nesbo knygą pratęsti kelionę drauge, jau reiškia, kad rašytoją užskaitau. Pastebėjau, kad šio autoriaus knygos yra plačiai graibstomos, mėgstamos ir vyrų, ir moterų, todėl noriu labiau jį pažinti. Rekomenduoju ir jums.

Patricia McCormick „Niekada nesuklupk“

Itin jautri knyga pasakojanti berniuko Arno istoriją, kuomet 1975 m. Kambodžoje prasidėjo radikaliųjų komunistų perversmas ir raudonieji khmerai atėjimo į valdžią. Žmonės buvo priversti palikti savo namus, suvaryti į darbo stovyklas turėdavo be atvangos dirbti. Visi turtingieji buvo išžudyti, siekiant turtinės lygybės. Mažai maitinami, nuolat žudomi ir prievartaujami, dauguma prarasdavo absoliutų tikėjimą į gyvenimą. Arnas, būdamas vos vienuolikos per tuos pragariškus keturis metus sugebėjo išgyventi, tačiau turėjo atlikti daugybę darbų, kurie gali visiškai nužmoginti. Per keturis metus šalyje buvo atliktas siaubingo masto genocidas, išžudytas kas ketvirtas Kambodžos gyventojas. Žmonės savo akimis matė žudomus šeimos narius.

Kuomet Taivanas įsiveržė į šalį nuversti komunistinės valdžios, Arnas dėl propagandos ir iš baimės išlikti prisidėjo prie savo kankintojų khmerų ir kovojo su jais, kol galiausiai išgirdęs apie prieglobstį Tailande dezertyravo ir iškeliavo jo kryptimi. Ten buvo pastebėtas pastoriaus amerikiečio. Su juo ir keliais stovyklos draugas iškeliavo į Ameriką, kur buvo įvaikintas. Iš ten skleidė savo žinutę apie Kambodžą, dalyvavo derybose Kambodžoje išlaisvinant įkaitus iš khmerų nelaisvės.

„Kitas raudonasis khmeras ateina patikrinti. Jis neklausia: „Kodėl mušovei vaiką?“ Jis klausia „Kodėl naudoji kulką?“

Ši knyga paremta tikrais faktais, Arno ir jo aplinkos pasakojimais. Autorė meistriškai atkūrė tų dienų pragaro virtuvę ir išlikimo kainą.

Jodi Picoult „Mano sesers globėjas“

„Tik namo gali grįžti padaręs klaidų. Visur kitur tavęs laukia tobulo“ B. Lyris

Man ši knyga yra gabalėlis genialumo. Ji ne tik parašyta puikiai, bet ir su sveika humoro doze, kalbant apie itin sudėtingus dalykus. Ar galite įsivaizduoti dvi paaugles seseris, viena jų, Keitė, serganti onkologine liga, kita, Ana, savo tėvų valia patapusi nuolatine pirmosios donore. Aštrioji knygos ašis – Anos pateiktas ieškinys savo šeimai, siekiant medicininės emancipacijos. Šis kūrinys ne tik meta iššūkį knygos veikėjams, bet prasigręžia iki žmogaus vertybinio stuburo ir nebyliai jos paklausia – o ką darytum tu? Ar besąlygiškos meilės vedami po gabalėlį atiduotume visą save, jog išlaikytume seserį gyvą, ar galiausiai stotume ginti savęs nuo kitų valia apspręsto jūsų kūno dalijimo.

Istorija pasakojama 8 skirtingų asmenų akimis, todėl pateikia 360 laipsnių pasakojimą, kuriame dar atsiranda vietos ir kelioms gražioms meilės istorijoms.

Man buvo neįtikėtina, kaip autorė sugeba itin delikatų konfliktą įpinti į didžiulę tėvų meilę vaikams ir aplinkinių neabejingumą iškilusiai situacijai. Paskutiniai puslapiai buvo tikras nokautas. Ne tik labai netikėta pabaiga, bet kartu ir tokia jausminga, jog gumulu gerklėje neįmanoma apsiriboti. Nežinau ar visi J. Picoult kūriniai tokie puikūs, bet šis man labai patiko.