Knyga apie Prancūzijos elito intrigas. A. Diuma „Karalienė Margo“

600 knygų, tiek iš viso A. Diuma parašė individualiai ir su bendraautoriais. Jis laikomas vienu produktyviausių autorių literatūroje. Dauguma romanų parašyti remiantis tikrais istoriniais faktais ir apie tikras asmenybes bei įvykius. „Karalienė Margo“ sukėlė manyje daugybę jausmų ir didžiulį smalsumą. Kodėl? Apie viską po truputį… O pirmiausia, šiek tiek apie autorių.

A. Diuma romanas „Karalienė Margo“

A. Diuma turtai ir romanų rašymo suktybės

Meilė kūrybai A. Diuma širdyje užgimė dar šešiolikos, kai jis pirmąkart išvydo Šekspyro „Hamletas“ spektaklį. Kurdamas romanus jis labai praturtėjo. Švaistė pinigus prabangai, pomėgiams, rūbams ir moterims.

Kažkur girdėjau įdomų faktą, kad A. Diuma dirbdamas su vienu laikraščiu, spausdinančiu romaną „Trys muškietininkai“ honorarą gaudavo už kiekvieną kūrinio eilutę. Jis sugalvojo kaip pasipelnyti. Taip romane „Trys muškietininkai“ gimė papildomas veikėjas, Ato tarnas Grimas, kuris dažniausiai kalbėdavo trumpai, po žodį, kitą. Kuomet vėliau A. Diuma imta mokėti už parašytą žodį, Grimas prakalbo ilgais sakiniais.

Taigi, tai vienas tų autorių, kuris paneigia mitą, kad iš rašymo sunku išgyventi. Žinoma, ir dirbti reikia daug. 600 romanų patys nepasirašo.

Knyga apie Prancūzijos diduomenės užkulisius

Buvau gavusi daugybę A. Diuma knygų dovanų, tačiau pažindinuosi su įvairia literatūra, todėl pasilikau tik „Karalienė Margo“. Visiškai iš intuicijos. Juk autorius, parašęs „Trys muškietininkai“, „Žmogus su geležine kauke“, „Grafas Montekristas“ negali būti prastas autorius ir kituose kūriniuose.

Asociatyvi romano nuotrauka

„Karalienė Margo“ griebė mano smalsumą nuo pat pradžios. Knyga prasideda XVI amžiaus Prancūzijoje įvykusiomis hugenoto Henriko Navariečio ir katalikės Margaritos Valua vestuvėmis. Šios iškilmės po kelių dienų perskrodžiamios baisaus, tikro istorijos fakto, Baltramiejaus nakties, hugenotų skerdynėmis. Jų metu Margo susipažįsta su savo gyvenimo meile – bajoru de La Moliu, kuris didžiulės meilės Navaros karalienės įpinamas į dvaro intrigas.

Tuomet Prancūzija buvo valdoma Karolio IX, kuris aršiai gynė katalikus ir iš šalies „valė“ hugenotus. Tad Margo vyras, Navaros karalius Henrikas, iš hugenotų prievarta atsivertęs į katalikus, nuolatos buvo įtariamas neištikimybe. Karaliaus Karolio IX motina, Katerina, spendė visus galimus spąstus, jog patraukti savo dukters Margo vyrą iš kelio.

Pagrindinė knygos ašis – tikra, tyra ir karšta Margaritos Valua ir de La Molio meilė, kurios kaina buvo per didelė.

Ką palieka ši prakalbinta knyga?

Supratau, kad man labai patinka tokio tipo knygos. Karalystės gyvenimai, intrigos ir sostų karai. Žodis tais laikais nereiškė nieko, kai pasikeisdavo gyvenimo vėjas. Nebuvo saugumo, stabilumo. Visiškas tuometinis „Kortų namelis“ (serialas apie politines peripetijas, jėgos ir įtakos žaidimus valdžioje).

Knyga parašyta meistriškai, išlaikanti susidomėjimą, įtampą ir pakankamą veiksmą. Dialogai buvo įstabūs. Nuostabūs posakiai ir išlaikytas XVI a. stilius.

A. Diuma – dramos virtuozas. Tiems, kas tikisi gražios pabaigos, neverta jos ieškoti autoriaus knygos puslapiuose. Viskas ne tik realistiška, bet kartais itin skaudžiai dramatiška. Svarstyklės, kurių vienoje pusėje meilė, kitoje valdžia, dažniausiai svyra į pastarosios pusę.

Viena diena senovės Romoje su knyga

Viena diena senovės Romoje prasideda 115 Pr. Kr., tuo metu imperiją valdo Trajanas. Jam valdant Roma buvo didžiausia per jos egzistavimo istoriją, tai buvo galybės laikai. Kaip atrodė pasaulis daugiau nei prieš 2000 tūkst. metų?

Vienos dienos Romoje niekada negana

Roma – vienas gražiausių mano matytų miestų. Atrodo, kad jame galima gerėtis absoliučiai kiekvienu kampeliu. Skulptūros, bažnyčios, statiniai priverčia aikčioti kone už kiekvieno peržengto kampo. Keliauti su šia knyga yra itin įdomu, kuomet miestas jau aplankytas. Galima palyginti bei įsivaizduoti kaip viskas pasikeitę. Vienos dienos Romoje negana, tiesa pasakius, pasimėgaujant negana nė savaitės.

Tipenant knygos puslapiais

Knygos viršelis

Knygos autorius italas Alberto Angela – paleontologas, rašytojas ir žurnalistas. Jis garsus istorijos ir mokslo pasakotojas Italijoje, veda laidas televizijoje. A. Angela itin išmoningai pasirinko knygos rašymo principą. Pamenu istorijos vadovėlius, jie buvo įdomūs ir tiesa pasakius sultingi faktais, tačiau A. Angelą kopia į naują lygį. Nors tai nėra naujausia knyga, tačiau dalinamasi nemirtingais faktais. Skaityti istorinę knygą, kuri pateikiama kaip pasivaikščiojimas po antikinę Romą, visiškai vizualizuoja istoriją. Tai tampa pramoga.

Įsivaizduojant Senovės Romą

Istorija prasideda itin ankstyvą rytą, vos aplink 6 valandą ryto ir kas kelias valandas keliauja vis tolyn ir gilyn į imperijos kasdienybę. 115 metais prieš Kristų buvo aiški gyventojų hierarchija. Įdomu, jog tai atsispindėjo net gyvenamuosiuose namuose. Pasiturintieji gyveno pirmuose aukštuose, o tuo tarpu vargingesni – viršutiniuose. Būsto kainos dėliojasi kiek kitaip nei šių dienų pasaulyje. Ir viskas dėl kanalizacijos/santechnikos, viršutiniai aukštai buvo neaptarnaujami. Su autoriumi keliaudami per visą vargingųjų ir turtingųjų buitį, sužinome apie gyvenimo ypatumus ir luomų skirtumus.

Vienas įspūdingiausių aprašymų man pasirodė apie Koliziejų. Yra tekę ten lankytis, kone kilometrai infrastruktūros, požemių griuvėsių, atkuriami pasakojime ir sujungiami į vientisą erdvę. Ar galite įsivaizduoti, kad buvo profesionalių gladiatorių, kurie vien dėl pinigų eidavo į areną žudyti? Pramogos, kuomet žmonės kaunasi prieš laukinius žvėris ir ne retai yra sudraskomi. Laikai, kai žiaurumas buvo pramoga.

Romos viešosios pirtys – vieta, kur kiekvienas ateidavo ir mėgaudavosi šiluma ir švara. Kas mane nustebino – vergams pirtys buvo nemokamos. Viena iš keistybių – viešieji tualetai, kurie kaip kokie barai, buvo susibūrimo vietos. Jose susirinkę bendroje erdvėje diskutuodavo, bendraudavo atliekant gamtinius reikalus. Tualetus namuose turėjo tik turtingieji.

Dar viena šokiruojanti detalė apie šeimą. Kuomet romėnų šeimoje buvo susilaukiama vaiko, pirmiausia jį turėjo pripažinti vyras. Jei gimsta iš eilės daug mergaičių, tėvas gali atsisakyti ją priimti ir taip vaikas išgabenamas iš namų. Mergaitės ilgą laiką istorijoje buvo laikomos kone antrarūšėmis.

Vergų turgus. Žmonės pardavinėjami kaip daiktai ir jau tuo metu pasitelkiamos marketingo gudrybės. Paklusnus, ištvermingas arba mažai valgantis buvo privalumai ir derybiniai argumentai.

Kai istorija tampa malonumu

Tokia puslapių kelionė po Romą man pasirodė itin priimtinas istorijos įsisavinimas. Tai dar vienas modernus būdas mokytis su entuziazmu. Ypatingai jei su tekstu pateikiamas ir vizualinis turinys. Labai norėčiau tokiu principu praleisti dieną senovės Mesopotamijoje, pažinti Egipto paslaptis ar iškeliauti vikingų keliais. Dar viena įdomi apžvalga čia.

Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanibalizmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Kur gyveno gražiausia Lietuvos moteris? Arba ką dar naujo pamatyti Lietuvoje?

Vienas saulėtas savaitgalis pratekėjo atradimų keliais Lietuvoje. Dubingiuose yra keletas objektų, kurie žada istorijos ir pramogų.

Asmeninio arcgyvo nuotrauka

Dubingių pilis XIV – XVIII a. plytėjo saloje ir buvo svarbus gynybos ir kultūros centras, ši pilis stūksojo ir Kryžiuočių ordino viešpatavimo laikais. XV a. Dubingių piliakalnyje kunigaikštis Vytautas Didysis pastatė pilį, o vėliau ir medinę katalikų bažnyčią.

XV a. šioje pilyje gyveno Radvilos. Saloje esančioje pilyje gyveno ir Barbora Radvilaitė, kuri tuo metu rašė meilės laiškus savo mylimajam Žygimantui Augustui. Barbora buvo laikoma to meto grožio etalonu, dailiausia Lietuvos moterimi.

Tuo metu Dubingių piliakalnis buvo sala, atverianti nuostabius Asvejos ežero vaizdus ir romantiškas mėnesienas. Šiame piliakalnyje yra ir Radvilų rezidencijos liekanos, galima susipažinti su Astikų ir Radvilų relikvijomis, genealogija. Apie šią vietą sužinojau iš Ramūno Šukausko knygos „Nesedėk namuose“.

Vos 5 kilometrų atstumu nuo Dubingių piliavietės galima rasti Dubingių žirgyną. Nemažą kompleksą su paplūdimiu, restoranu, žirgynu, vaikų laisvalaikio zona ir mini zoo teritorija. Atvykus buvau nustebinta žmonių kiekiu. Iš karto nusiteikiau ilgam maisto laukimui, chaotiškam aptarnavimui. Tačiau tądien paragavome gardaus ant ugnies verdamo plovo, aptarnauti buvo greitai ir maloniai. Nors zoologijos sode nesilankėme, tačiau pavyko pasidžiaugti kengūros ir ožkų vaizdais. Kai kurios buvo labai išdykusios.

Gerai praleisti laiką galima ir Lietuvoje, tereikia šiek tiek pasidomėti ir pasiruošti maršrutą.