Knyga apie Prancūzijos elito intrigas. A. Diuma „Karalienė Margo“

600 knygų, tiek iš viso A. Diuma parašė individualiai ir su bendraautoriais. Jis laikomas vienu produktyviausių autorių literatūroje. Dauguma romanų parašyti remiantis tikrais istoriniais faktais ir apie tikras asmenybes bei įvykius. „Karalienė Margo“ sukėlė manyje daugybę jausmų ir didžiulį smalsumą. Kodėl? Apie viską po truputį… O pirmiausia, šiek tiek apie autorių.

A. Diuma romanas „Karalienė Margo“

A. Diuma turtai ir romanų rašymo suktybės

Meilė kūrybai A. Diuma širdyje užgimė dar šešiolikos, kai jis pirmąkart išvydo Šekspyro „Hamletas“ spektaklį. Kurdamas romanus jis labai praturtėjo. Švaistė pinigus prabangai, pomėgiams, rūbams ir moterims.

Kažkur girdėjau įdomų faktą, kad A. Diuma dirbdamas su vienu laikraščiu, spausdinančiu romaną „Trys muškietininkai“ honorarą gaudavo už kiekvieną kūrinio eilutę. Jis sugalvojo kaip pasipelnyti. Taip romane „Trys muškietininkai“ gimė papildomas veikėjas, Ato tarnas Grimas, kuris dažniausiai kalbėdavo trumpai, po žodį, kitą. Kuomet vėliau A. Diuma imta mokėti už parašytą žodį, Grimas prakalbo ilgais sakiniais.

Taigi, tai vienas tų autorių, kuris paneigia mitą, kad iš rašymo sunku išgyventi. Žinoma, ir dirbti reikia daug. 600 romanų patys nepasirašo.

Knyga apie Prancūzijos diduomenės užkulisius

Buvau gavusi daugybę A. Diuma knygų dovanų, tačiau pažindinuosi su įvairia literatūra, todėl pasilikau tik „Karalienė Margo“. Visiškai iš intuicijos. Juk autorius, parašęs „Trys muškietininkai“, „Žmogus su geležine kauke“, „Grafas Montekristas“ negali būti prastas autorius ir kituose kūriniuose.

Asociatyvi romano nuotrauka

„Karalienė Margo“ griebė mano smalsumą nuo pat pradžios. Knyga prasideda XVI amžiaus Prancūzijoje įvykusiomis hugenoto Henriko Navariečio ir katalikės Margaritos Valua vestuvėmis. Šios iškilmės po kelių dienų perskrodžiamios baisaus, tikro istorijos fakto, Baltramiejaus nakties, hugenotų skerdynėmis. Jų metu Margo susipažįsta su savo gyvenimo meile – bajoru de La Moliu, kuris didžiulės meilės Navaros karalienės įpinamas į dvaro intrigas.

Tuomet Prancūzija buvo valdoma Karolio IX, kuris aršiai gynė katalikus ir iš šalies „valė“ hugenotus. Tad Margo vyras, Navaros karalius Henrikas, iš hugenotų prievarta atsivertęs į katalikus, nuolatos buvo įtariamas neištikimybe. Karaliaus Karolio IX motina, Katerina, spendė visus galimus spąstus, jog patraukti savo dukters Margo vyrą iš kelio.

Pagrindinė knygos ašis – tikra, tyra ir karšta Margaritos Valua ir de La Molio meilė, kurios kaina buvo per didelė.

Ką palieka ši prakalbinta knyga?

Supratau, kad man labai patinka tokio tipo knygos. Karalystės gyvenimai, intrigos ir sostų karai. Žodis tais laikais nereiškė nieko, kai pasikeisdavo gyvenimo vėjas. Nebuvo saugumo, stabilumo. Visiškas tuometinis „Kortų namelis“ (serialas apie politines peripetijas, jėgos ir įtakos žaidimus valdžioje).

Knyga parašyta meistriškai, išlaikanti susidomėjimą, įtampą ir pakankamą veiksmą. Dialogai buvo įstabūs. Nuostabūs posakiai ir išlaikytas XVI a. stilius.

A. Diuma – dramos virtuozas. Tiems, kas tikisi gražios pabaigos, neverta jos ieškoti autoriaus knygos puslapiuose. Viskas ne tik realistiška, bet kartais itin skaudžiai dramatiška. Svarstyklės, kurių vienoje pusėje meilė, kitoje valdžia, dažniausiai svyra į pastarosios pusę.

Triumfo arka

E. M. Remarque yra karo romanų virtuozas. Tikrasis autoriaus vardas –  Erich Paul Remark. 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu buvo sužeistas granatos skeveldrų. Į frontą negrįžo, darbavosi mokytoju, redaktoriumi, rašytoju. 1921 metais ėmė rašyti slapyvardžiu. 1929 metais autorius išleido romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kuris įsiutino nacių propagandos ministrą Gebelcą. 1932 metais emigravo ir gyveno Šveicarijoje. 1938 naciai atėmė Remarko pilietybę ir jis emigravo į JAV. Naciai demonstratyviai degindavo Remarko kūrinius kaip nepaklusnumo reichui ženklą. „Triumfo arka„ pirmasis autoriaus romanas išleistas iš karto po Antro Pasaulinio karo.

Knygos siužetas

Daktaras Ravikas bėgdamas nuo nacių apsigyveno Paryžiuje. Neturėdamas dokumentų nelegaliai darbuojasi chirurgu vienoje klinikoje. Gyvena prastame, tačiau anoniminiame viešbutyje. Vokietijoje patyręs kankinimus tapo kiek ciniškas ir nepatiklus. Raviką persekioja prisiminimai apie savo kankintoją nacį Hakę, kunkuliuoja pagieža, noras atkeršyti už padarytas skriaudas. Netikėtai Ravikas sutinka Žoana Madu, dailią aktorę, kurią pamilsta. Meilė man pasirodė per atstumą, jis neprisileidžia moters į save, neatveria išgyvenimų ir atrodo, moteris tai jausdama, ieško meilės ir kitur. Juos perpina didelis prieraišumas, kuris vyrauja iki paskutinių knygos puslapių.

Ravikas netikėtai sutinka Hakę, savo kankintoją, įgauna jo pasitikėjimą ir realizuodamas savo keršto planus, jį nužudo. Taip jaučia išlyginęs teisingumo svarstykles. Bet net ir atkeršijęs, jis nesijaučia laisvas, išgyvenimai surakino jo jausmus atmintyje.

Puslapių skonis skaitytojui

Knyga paliečia karo žiaurumo temą ir jo paliekamas traumas žmogaus psichikoje. Tokiomis aplinkybėmis sužydi neapykanta ir keršto troškimas, kuris toks didelis, jog privalo būti įgyvendintas. Net ir tokiame fone, meilė randa vietą savo sėklai. Noras būti priimtam, mylimam ir pastebėtam užvaldo ir gyvenimo skaudintus žmones.

Net ir tamsiausiais laikais, kankintas karo pabėgėlis, savo širdyje puoselėja gerumą, laikosi Hipokrato priesaikos ir gelbsti gyvybes. Jis jaučia, atjaučia. Ravikas vaizduojamas kaip asmenybė tarp In ir Jan, šviesa balansuoja ties tamsos riba, išgelbėja daugybę gyvybių kaip medikas, bet kartu jų ir atėmęs karo metu.

Šią knygą pamenu iš vaikystės laikų, dar kitu viršeliu tėvų bibliotekoje. Mama sakė, kad knyga labai gera, bet nemaniau, kad autoriaus kūriniai man taip patiks. Pagal šią knygą yra pastatyti keli filmai, vienas jų su A. Hopkins, senokas, bet sudominęs.

Įsitikinimai iki gyvos galvos. T. Moras. Utopija

Tomas Moras – šviesuolis, Katalikų bažnyčios šventasis, Anglijos Lordas Kancleris, advokatas, rašytojas, humanistas, politikas. Išskirtinė asmenybė, kuri dėl ištikimybės savo įsitikinimams, bažnyčiai ir teisingumui, nepakluso Anglijos karaliaus Henriko VIII įnoriams, todėl buvo paguldytas ant ešafoto.

Reikšmingos biografijos detalės

Ne tik pati knyga, bet ir jos autoriaus biografija verta mūsų dėmesio. „Utopija“ mano akiratyje buvo papuolusi jau seniai, tačiau skaitinius paspartino pradėtas žiūrėti serialas „The Tudors“. Tai tikrais faktais paremtas serialas apie karalių Henriką VIII ir jo valdymo laikotarpį, kur ilgą laiką reikšmingą vietą užėmė pats T. Moras.

Tiesa, T. More dar valdant Henrikui VII pasisakė prieš aukštuomenes privilegijas, už tai buvo pašalintas iš parlamento, kur grįžo tik Henrikui VIII atėjus į valdžią.

„Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“

T. Moras. Utopija

Henrikui VIII buvo vos vienuolika, kuomet jo brolis Artūras netikėtai mirė ir jis buvo paskelbtas Anglijos karaliumi. Karalius Henrikas sulaukęs pilnametystės vedė šešeriais metais vyresnę, broliui numatytą nuotaką, ispanę Kotryna Aragonietę. Jiems gimė keli vaikai iš kurių pilnametystės sulaukė tik viena dukra.

Tomas Moras

T. Moras dalyvavo rūmų gyvenime, jo nuomonė visuomet buvo vertinama karaliaus. T. Moras skyrė itin daug laiko savo švietimui, buvo labai pamaldus katalikas ir ištikimas šeimos žmogus. 1529 – 1532 metais ėjo Anglijos Lordo Kanclerio pareigas, nuo kurių galiausiai pats nusišalino. Nusišalinimo priežastimi tapo didžiulis skandalas. Karalius Henrikas įsimylėjo aukštuomenės damą Ana Bolein, todėl siekė santuokos, su karaliene Kotryna Aragoniete, anuliavimo. Po ilgo spaudimo popiežiui ir neigiamo atsakymo, karalius galiausiai pasiskelbė aukščiausiu šalies bažnyčios vadovu, paskelbė santuoką su karaliene negaliojančia ir slaptoje ceremonijoje vedė Aną Bolein. Popiežius atskyrė Angliją nuo bažnyčios. Henrikas VIII ir Ana Bolein susilaukė dukters Elžbietos, kuri vėliau tapo Anglijos karaliene. Šalyje ėmė sklisti protestantizmo judėjimas.

Būdamas itin katalikiškų pažiūrų T. More nepalaikė karaliaus ir slapta lankydavo karalienę Kotryną, išreikšdamas savo palaikymą. Smerkė protestantizmo judėjimą ir karaliaus palankumą jiems. Henrikui VIII tai nepatiko ir galiausiai T. Moras buvo suimtas, daugiau nei metus kalintas Tauerio kalėjime ir galiausiai nukirsdintas. Toks pat likimas vėliau laukė ir pačios Anos Bolein.

<…> nė vieno negalima laikyti priešu, jeigu jis mums nepadaręs nieko blogo.

T. Moras

2000 m., popiežius Jonas Paulius II paskelbė Tomą Morą šventuoju ir politikų globėju. Jis buvo laikomas eruditu, šviesuoliu, mylinčiu vyru ir tėvu.

Utopijos sala

T. Moras „Utopiją“ parašė kone kaip monologą, kalbėdamas per savo įsivaizduojamą pažįstamą Rafaelį Hitlodejų. Knyga tarsi pokalbis, kur Rafaelis pačiam T.Morui pasakoja savo patirtį kelionėje į tobulą Utopijos salą. Knygoje jis rašė apie idealią valstybės santvarką, kuomet visi turi po lygiai, nėra kilmingųjų ir privilegijuotų. Sakoma, kad utopiečių gyvenimas yra panašus į komunizmo ideologiją. Įžvelgiama kolūkių sistemos sąsaja. Užkliuvo tai, kad T. Moras pasisako apie gerovės valstybę, kuri smarkiai figūravo ir mūsų prezidento rinkiminėje kampanijoje.

Tuo metu autorius turėjo itin pažangią nuomonę, tad smerkė vergovę ir kalbėjo apie lygias teises moterims. Utopiečių moterys dirba kartu su vyrais, kas to meto visuomenėje dar nebuvo priimtina.

Utopijos saloje pinigai buvo naudojami tik samdytai kariuomenei, ginti salą nuo išorinių valstybių. Salos gyventojai galėjo atsiskaityti tik natūriniais mainais.

Visa „Utopijos“ idėja buvo šalis, kurioje vyrauja darna, principas „kiekvienam po lygiai“ ir tik tiek, kiek būtinai reikia. T. Moras manė, kad tuomet nebus pavydo, gviešimosi, grobstymo, vyraus bendruomeniškumas ir gera valia.

Knyga įdomi bendram išprusimui. Ji apima istorinį kontekstą ir patį pasakojimą apie „Utopijos“ salą. Sunku įsivaizduoti, kad atsirado tokių šviesuolių, kurie drįso kalbėti apie Anglijos netobulumą ir siekė visuotinės gerovės. Kalėdamas Taueryje T. Moras parašė dar kelis veikalus. Iki pat paskutinės gyvenimo minutės neišsižadėjo savo įsitikinimų, bet deklaravo pagarbą karaliui. Padarė įspūdį autoriaus išsilavinimas, požiūris ir įsitikinimų tvirtumas, jo kova už teisybę ir pagarba žmonėms.

Susidomėjusiems istorijos kontekstu, palieku platesnio straipsnio nuorodą ČIA.

T.Moro parašas. Šaltinis: Vikipedija

„Broliai Karamazovai“ brandžiausias ir paskutinis F. Dostojevskio kūrinys

Šis F. Dostojevskio romanas „Broliai Karamazovai“ pelnytai tapo literatūros klasika, tai itin išraiškingas kūrinys. Tarp pirmos ir antros skaitytos dalies praėjo metai, tačiau net ir per tą laiką gyvenau su prisiminimais, kaip pirmoji dalis mane paliko sužavėtą. Aptikau panašumo į autoriaus romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ ta prasme, jog įvykdomas nusikaltimas, kuris retrospektyviai pasakojamas teisme, skirtingų veikėjų akimis.

Veikėjai su prieskoniu

Romano veiksmas įsisuka į Karamazovų šeimos gyvenimą. Tėvas Fiodoras Pavlovičius Karamazovas itin ryški persona, didelis baliauninkas, girtuoklysčių ir moterų mėgėjas. „Užgyveno“ keturis sūnus, kurių neaugino ir niekada jais nesidomėjo. Dmitrijus turi panašumo į tėvą, mėgsta lėbauti, įsimyli vis kitą moterį ir ieško iš kur gauti ar pasiskolinti pinigų tam, kad užtektų linksmybėms ir damoms. Brolis Ivanas – intelektualas ir išdidus žmogus. Ateistas, todėl gyvenime leidžia sau daug, nes netiki į Dievą ir Pomirtinį Teismą. Trečias brolis Aleksėjus, kuris tarsi visos šeimos jungtis. Atlapaširdis, naivus idealistas ir iš pašaukimo planuojantis tapti vienuoliu. Na, lieka ir paskutinis brolis, Smerdiakovas. Jis yra tėvo Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo tarnas ir pavainikis sūnus. F. Dostojevskis taip meistriškai pavaizduoja personažus, suteikia gyvą charakterį ir visus paverčia asmenybėmis. Kai kurie skaitę sako, kad leidžiasi į per dideles veikėjų portretų smulkmenas, na, man tai neužkliuvo, tik suteikė daugiau šarmo.

Veiksmo epicentras

Karamazovų šeimą gaubia nesutarimai dėl kelių dalykų. Pirma, tėvas niekada nesirūpino sūnumis, neturėjo su jais ryšio ir užsiimdavo savo malonumų reikalais, matyt čia vaikai jautė nuoskaudą. Antra, buvo gautas giminaičio paveldėjimas ir vienas brolių, Dmitrijus, laiko tėvą neteisingai su juo atsiskaičiusį. Kilo konfliktas, kuris besitęsdamas prasiveržia kulminacija – tėvo nužudymu. Tai tampa šeimos tragedijos pradžia. Dmitrijus teisiamas dėl žmogžudystės, Ivanas galiausiai išprotėja, Smerdiakovas pasikaria, o gerasis Aleksėjus bando balansuoti įvykių sūkuryje. Autorius galiausiai palieka neatsakytą klausimą, tai kuris gi iš sūnų iš tiesų nužudė tėvą?

Asmeninė nuotrauka

O kaip gi romanas be meilės?

F. Dostojevskis sukuria meilės daugiakampį. Tėvas ir sūnus Dmitrijus įsimyli tą pačią moterį – Agrafena Aleksandrovna Svetlova. Tarp jų užverda inirtinga kova. Dmitrijus nori paveržti moterį iš tėvo ir bet kokia kaina, nors tuo pat metu yra susižadėjęs su Katerina Ivanova Verchovceva. Nekantrauju paminėti, kad pastarąją įsimyli brolis Ivanas. Beskaitant jaučiamą ir moterų konkurencija, pavydas, užverda intrigos.

Įsimylėti nereiškia mylėti… Įsimylėti galima ir nekenčiant“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Kiti visuomenės klausimai

Dažnai sutikau veikėjus aptarinėjant Dievo klausimą, taip per personažus F. Dostojevskis leidžia sau šiek tiek pafilosofuoti ir dalintis įvairiais šio klausimo kampais. Balansuojama tarp krikščionybės ir ateizmo. Kūrinio pabaigoje paliečiamas ir tėvystės klausimas. Ar tėvas yra tik tas, kuris prisidėjo susilaukiant vaiko, ar tas, kuris visa esybe prisidėjo vaiko gyvenime ir raidoje, kitaip tariant ar tėvo vardą reikia užsitarnauti.

„Tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Įdomūs faktai apie autorių

F. Dostojevskis gimė Maskvoje, šešių vaikų šeimoje. Tėvas buvo vargšų gydytojas, o mama paprasto pirklio duktė. Šeimos šaknys siekia ir LDK, protėviai kilę iš Punsko (dabar Baltarusijos teritorija). Pirmąjį romaną „Vargo žmonės“ išleido 24-erių metų.

F. Dostojevskis buvo maištingas ir prisidėjo prie jaunimo organizuojančio sukilimą prieš carą. Buvo sučiuptas, ilgai kankintas ir nuteistas sušaudyti. Jį nuvežė į Peterbugo aikštę, aprengė mirtininko drabužiais ir jau buvo nutaikyti ginklai iššauti, kai atvyko caro pasiuntinys ir pranešė, kad bausmė sušvelninta. Jis buvo vienintelis XIX amžiaus rusų rašytojas, nuteistas ir ketveriems metams ištremtas į Sibirą.

Fiodoras Dostojevskis

Išėjęs į laisvę jis pamilo rašytoją Mariją Isajevą, kuri buvo vedusi, todėl jie turėjo laukti, kol jos vyras mirs ir tik po to susituokti. Nors galiausiai jie susituokė, santuoka nebuvo darni ir laiminga. Viename iš savo romanų „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ jis Mariją Isajevą įkūnijo Natašos portrete.

Vėliau F. Dostojevskis sutiko Apolinariją Suslovą, dvidešimt metų jaunesnę moterį, tačiau vis dar buvo vedęs, todėl jie užmezgė romaną. A. Suslovą jis vaizdavo visuose savo romanuose – pasiaukojanti Dunia (1866 m. romanas „Nusikaltimas ir bausmė“), nusivylusi ir aistringa Nastasja Filipovnoja (1869 m. romanas „Idiotas“), išdidi ir jausminga Liza (1872 m. romanas „Demonai“). Galiausiai jis sutiko dvidešimt penkiais metais jaunesnę, trečią mylimąją, Ana Snitkina su kuria ir susituokė antrą kartą. Drauge pragyveno 14 metų iki F. Dostojevskio mirties. A. Snitkina neslėpė, kad santuoka kartais buvo labai sudėtinga dėl F. Dostojevskio pavydo ir polinkio į azartinius lošimus. A. Snitkina nebandė F. Dostojevskio pakeisti. Ji priėmė jo trūkumus. Dėl to jų santykiai buvo laimingiausi ir harmoningiausi per visą neramų rašytojo gyvenimą. Tuo tarpu F. Dostojevskis buvo labai patenkintas santuoka ir teigė, kad tai buvo geriausi jo gyvenimo metai.

Vilniuje 2006 m. gruodžio 12 d. prie Didžiosios gatvės 20-o namo atidengta R. Kvinto sukurta atminimo lenta F. Dostojevskiui, kuris su žmona Ana buvo apsistojęs čia buvusiame „Hana” viešbutyje 1867 m. balandžio 15-16 d. Sukėlė šypsnį tai, kad viešnagės metu jie su žmona manė, kad bus apiplėšti, todėl viešbučio duris iš vidaus užstūmė baldais. Vilnius jam nebuvo jaukiausias miestas, nes įkūnijo katalikybės ir anticarinio pasipriešinimo dvasią, kurią jis antroje gyvenimo pusėje neigė.

Brandžiausiu ir daugiausia jėgų pareikalavusiu kūriniu laikomas romanas „Broliai Karamazovai“. Tai buvo paskutinis jo kūrinys.

Ekranizacija

Romanas buvo ekranizuotas. 1958 metais Amerikoje buvo pastatytas filmas „Broliai Karamazovai“.  2015 metais Lietuvos ir muzikos teatro akademijos (LMTA) vaidybos studentų trupės „Theaomai“ pastatė spektaklį „Broliai Karamazovai“ (rež. Silva Krivickienė), kuris sulaukė nemažai pasisekimo. Taip pat aptikau, kad 2009 metais buvo pastatytas dar vienas filmas, apie kurį neblogai vertino vienas tinklaraštininkas. Daugiau nei 265 tūkstančiai žmonių Goodreads platformoje kūrinį vidutiniškai įvertino 4,32/5, o tai yra itin geras reitingas.

Mano nuomonė

Tai romanas, vertas jūsų laiko. Vienas iš tų klasikos kurinių, kuriuos su malonumu perskaityčiau dar kartą. Nemanau, kad būtų kada nors įmanoma šią istoriją tinkamai ir pilnavertiškai perkelti į kino juostą. Įtraukiantis, spalvingas, charakteringas ir dinamiškas. Galima pamėgti personažus, galima juos suprasti, galima ir visus teisti, o galbūt kiekviename jų rasti šiek tiek savęs.

Exupéry, Citadelė

Antuanas de Sent Egziuperi man visada asocijuojasi su kūriniu „Mažasis princas“. Dar dabar turiu šią knygelę, apsilaupėjusiais kraštais, pageltusiais lapais, kurią, kaip savo močiutės atminimą, pasilikau sau. Egziuperi kaip rašytojas dažnai kalba netiesiogiai, slepia savo žodžių ir minčių branduolius tarp eilučių, todėl kūriniai dažniausiai skirti gyvenimo palytėtiems.

„Citadelė“ tai filosofiškai sudėtas minčių rinkinys, kalbantis tvirtovės vado lūpomis. Jis žvelgia į savo valdas ir samprotauja. Kalba sau apie valdymą, apie žmones, apie gyvenimo tiesas. Ši knyga laikoma brandžiausiu Antuano de Sent Egziuperi kūriniu, kuris ir buvo paskutinis jo gyvenime, juo autorius save apvainikavo. Nemeluosiu, knyga sudėtinga. Tenka atidžiai sekti samprotavimų tėkmę, nes Egziuperi nėra pasirinkęs kalbėti per įtraukiančią istoriją. „Citadelė“ tai balansas tarp pažeidžiamo žmogaus, trokštančio mylėti ir mėgautis ir valdovo, kuris galvodamas apie save, galvoja ir apie visus citadelės gyventojus. Kuomet perskaičiau knygą, dairiausi nuomonių kitų žmonių, kurie knygą skaitė. Aptikau dvi stovyklas, vieniems tai viena geriausių skaitytų knygų, kitiems įspūdžio nepalikusi ir neįtraukusi knyga. Akivaizdu, kad tai viena tų knygų, apie kurią savo nuomonei susidaryti būtina pačiam ją perskaityti.

„Man reikia žmogaus, kuris būtų langas į jūrą, o ne veidrodis, į kurį aš nuobodžiauju“

Antoine de Saint-Exupéry – Citadelė
Exupery su „Mažasis princas“ iliustracija ant 50 frankų banknoto

Pasidalinsiu keliomis man patikusiomis mintimis:

  • „Pergalė yra vieno ryto pusryčiai“
  • „Tikroji meilė prasideda ten, kur tu nieko nesitiki gauti mainais“
  • „Yra viena pasmerktojo dalis, kurią atiduodi budeliui ir dalis, kurią gali pasisodinti vakarienei. Nes tau įsakyta teisti žmogų, bet kartu įsakyta ir gerbti“
  • „Tau visai nereikia numatyti ateities, tau reikia leisti jai išsipildyti“
  • „Man reikia žmogaus, kuris būtų langas į jūrą, o ne veidrodis, į kurį aš nuobodžiauju“
Autorius

Antuanas de Sent Egziuperi buvo prancūzų pilotas, dalyvavęs Antrajame Pasauliniame kare. Mirė 1944 metais patruliavimo metu, kuomet stebėjo vokiečių judėjimą Ronos upės slėnyje. Labai keistas sutapimas, tačiau knygą kaip tik baigiau skaityti liepos 31 dieną, kas būtų lygiai 77 Egziuperi mirties metinės, taip simboliška.

Antoine de Saint-Exupéry – Citadelė.