Sukurta užkibti

Tokie šūkiai kaip „Start your impossible“ (Toyota) arba „Just do it“ (Nike) mus užkabina. Jie trumpi, tačiau konkretūs ir įsimenantys. Kas daro faktus įtraukiančiais? Kaip užkabinti skaitytoją su pirmaisiais sakiniais? Anot Chip ir Dan Heath yra 5 komponentų formulė: netikėtumas, konkretumas, įtikimumas, emocionalumas ir istorija. Kuo daugiau šių komponentų turi jūsų antraštė ar teksto/reklamos/kampanijos pradžia, tuo labiau tikėtina, jog kaustysite dėmesį ir pasieksite savo tikslą.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įtikimumas ir konkretumas

Kiek kartų skaitėme statistiką, kuri skamba taip: 2020 m. tyrimų duomenimis Lietuvoje buvo 1 mln. 489,8 tūkst. moterų ir 1 mln. 304,3 tūkst. vyrų. O gal prarasčiau skambėtų faktas, kad Lietuvoje 1000 vyrų tenka 1142 moterys. Tokį santykį paprasčiau įsivaizduoti. Statistika ir skaičiai yra būtini, jog apibrėžtume tokius žodžius kaip daug, mažai, ilgai ir pan. Antrojo Pasaulinio karo metu Lenkijoje gyveno 3,3 mln. žydų, iš kurių 2,8 mln. buvo nužudyti Holokausto metu. Skaičiai siaubingi. Tačiau jei pasakytume, Lenkijoje karo metu nužudyti buvo 9 iš 10 žydų, toks faktas skamba itin įtikinamai, kone absoliučiai.

Netikėtumas, emocionalumas ir istorija

Netikėtumas yra vienas svarbiausių elementų, kuris surakina jūsų auditoriją. 1915 metais Wenseslao Moguel buvo nuteistas mirties bausme. Į jo kūną buvo šauta 9 kartus, o paskutinis kontrolinis šūvis buvo paleistas į jo galvą iš trumpo nuotolio, kad būtų įsitikinta jo mirtimi. Tačiau vyras išgyveno ir po to dar gyveno 60 metų. Ši istorija apeliuoja į mūsų įsitikinimus, jog ir viena kulka gali būti mirtina, tai tarsi akibrokštas mirčiai. Kaip pagerinti savo fizinę formą darbe? Stovėjimas darbe kasdien bent po 3 valandas per metus leidžia sunaudoti tiek pat energijos, kiek ir 10 maratonų nubėgimas. Neįtikėtina, juk skaitėte pastraipą iki pabaigos?

Visiškai pritarčiau autorių nuomonei, jog užkabinančios istorijos labai įtraukia. Šiais laikais „storytelling“ t.y. pasakojimo meistriškumas prilyginamas vienam itin svarbių gebėjimų. Puiki istorija su skaičiais gali būti netikėta, emocionali ir įtraukianti – štai jums 3 iš 5 būtinų užkabinančios istorijos elementų. Pateiksiu vieną pavyzdį:

Ericas Nerhusas – pusiau prarytas baltojo ryklio

2007 m. sausį šis 41 m. australas rinko moliuskus vandenyse prie Hau kyšulio, už 400 km į pietus nuo Sidnėjaus. Staiga jį užpuolė didysis baltasis ryklys.
Per sekundės dalį E. Nerhuso galva, pečiai ir viena ranka atsidūrė ryklio gerklėje ir jis pajuto, kaip aštrūs, didžiuliai ryklio dantys sminga jam į kūną. Laimė, dalis dantų atsitrenkė į kietą diržą. Naras tuo pasinaudojo: „Pirštais užčiuopiau akies įdubą ir bedžiau į ją pirštus. Ryklys pražiojo nasrus, o aš pasistengiau ištrūkti.“ E. Nerhuso sūnus atskubėjo į pagalbą ir vyras, pusiau prarytas ryklio, buvo ištrauktas iš vandens, o vėliau jam teko gydytis daugybę žaizdų ir sulaužytą nosį.

Ši istorija šokiruoja, įtraukia ir sukuria emociją. Pasinaudojus gera gerai parašyta ar ekranizuota istorija galima nuversti kalnus.

Ne įprasčiausia veikla kaip plaukų kirpykla gali sugalvoti netikėtą ir įtraukiantį sprendimą jūsų dėmesio pritraukimui, pavyzdžiui pasirūpinti jūsų karčiais. Tuo tarpu menas gana dažnai siekia šokiruoti, išsiskirti ir pasiglemžti jūsų laiko ir emocijų.

Trumpai tariant Chip ir Dan Heath pavyzdžiais iliustruoja kaip užkabinti savo auditoriją. Kam patiks tokio tipo knyga, siūlau paskaityti ir Carmine Gallo knygas. Nors ne visi pavyzdžiai buvo uždegantis, knygos visuma pasiekia savo tikslą. Knyga rekomenduojama tiek rinkodaros atstovams, tiek startuolių kūrėjams, na, o šiaip nepamaišys ir kiekvienam paskaičiusiam. Nemokama knyga čia.

Raupsai – atskirtųjų liga. Ar ji dar egzistuoja? Knyga „Molokajo sala“

Ar galite įsivaizduoti sutrikusią septynmetę mergaitę, ant kurios kūno pasirodo pirmieji raupsų požymiai – nejautrios žaizdos? Ar galite įsivaizduoti mylinčius tėvus, kurie paskutinį kartą liečia savo vaiką, prieš medikams ištremiant jį į raupsuotųjų koloniją?

Tai neįtikėtina, tikrais faktais praturtinta knyga, kuri į skaitytoją žvelgia atstumto sergančiojo akimis. Raupsai yra lėtinė infekcinė liga, kuri pasižymi odos, gleivinių ir nervų sistemos pažeidimais. Negalėjau patikėti, jog pirmieji šios ligos simptomai pasirodo tik po 3-10 inkubacinio periodo metų. Tai lyg tiksinti bomba. 1974 m. šia liga sirgo apie 10 mln. pasaulio gyventojų. Ji nėra išnykusi, tačiau Lietuvoje raupsų neaptinkama jau 30 metų.

Raupsuotieji buvo uždaromi kolonijose visame pasaulyje, viena jų plytėjo Havajų salyne, Molokajo saloje, Kalaupapos regione. Manoma, kad raupsus kaip ir cholerą, sifilį ir kitas ligas atvežė užjūrio prekeiviai, imigrantai ir jūrininkai. Labai daug havajiečių mirė nuo minėtų ligų, nes paprasčiausiai neturėjo imuniteto.

Knyga pasakoja daugiau nei 60 metų trunkančią raupsuotosios Reičelės gyvenimo kelionę. Jos liūdesį ir vienišumą, jos meilę, laimę ir laisvę, jos gyvenimą Kalaupapoje, tokį tikrą, jog buvau beveik įtikinta, kad toks žmogus egzistavo iš tikrųjų. Pasidomėjau, jog per visą ligos laikotarpį iš tiesų beveik 10 000 žmonių buvo deportuoti į Molokajo salos koloniją. Ar žmonės, nusėti opų ir vizualiai subjaurota oda vis dar svajojo apie meilę, šeimą? Ar sutrauktomis nuo ligos rankomis jie galėjo vairuoti, naudotis valgymo įrankiais? Taip ir taip. 1900 – 1930 metais beveik 1000 porų susituokė, kai kurie jų susilaukė ir vaikų. Tačiau liūdna tai, jog vaikai buvo tučtuojau atskiriami ir perduodami už kolonijos ribų likusioms giminėms ar vaikų namams tam, kad neužsikrėstų, mat raupsai nėra įgimta liga, tik įgyjama. Gyventojai buvo pasidarę ir specialių įrankių, kurie padėjo jiems buityje, kuomet rankos jau klausė sunkiai.

Molokajo sala

Vienas žymiausių Kalaupapos misionierių buvo Tėvas Damionas, kuris visiškai pasišventė raupsuotųjų gyvenimo palengvinimui. Jis padėjo pastatyti 300 iš 365 esamų pastatų kolonijoje, įskaitant namus ir bažnyčias. Jis už savo begalinį atsidavimą ir meilę Molokajo žmonėms buvo apdovanotas ordinu bei laikomas šventuoju. Mirė 1889 metais užsikrėtęs raupsais. Šiais laikais raupsai laikomi mažai užkrečiama liga, kuri kaip ir kitos infekcijos perduodamos gleiviniu ar kraujo keliu.

Tėvas Damionas

Tik 1969 metais galutinai pažabojus raupsus vaistais, žmonės buvo paleidžiami namo. Radau net tokių faktų, jog pasveikusiems pacientams buvo siūloma 46 tūkstančių dolerių kasmetinė premija bei paliekamas visas įgytas turtas, jei jie liks gyventi kolonijoje. Mano nuostabai dauguma ir liko. Žmonės, kurie grįžo iš salos ir buvo vizualiai paveikti ligos, buvo atstumiami visuomenės. Jiems neduodami būstai, darbai, jų šalinamasi. Nors raupsai galiausiai pervadinti Hanseno liga, stigma išliko.

Knyga mane pakerėjo. Negaliu suskaičiuoti kiek kartų buvau nuo ašarų pritvinkusiomis akimis. Autorius Alan Brennert palietė širdį įvairiose situacijose, padėjo pajusti, ką jautė raupsais sergantis žmogus. Kaip visuomenė elgėsi tokių žmonių atžvilgiu. Ši knyga turi tęsinį pavadinimu „Molokajo salos dukra“, taigi siūlau būtinai pradėti skaityti nuo pirmosios dalies.

Alan Brennert. Molokajo sala.

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“

Charles Dickens romanas „Didieji lūkesčiai“ man pasirodė meistriškai supinta knyga. Atvirkščiai nei pavadinimas, didelių lūkesčių jai neturėjau, nes esu mačiusi filmą, kuris nesužavėjo. Tačiau knyga šiuo atveju buvo daug daugiau nei filmas kada gali būti. Autorius kiekviename personaže įkūnijo tam tikrą žmogaus savybę ir jų lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Veikėjai tokie charakteringi ir skirtingi kaip visa vaivorykštės paletė.

„Didieji lūkesčiai“ mano akimis bando aiškiai perbrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio, tarp tuštybės ir kilniaširdiškumo, tačiau kai kurie personažai negali būti priskiriami nei vienai kategorijai, nes įvykdę daugybę niekšybių savo širdyje vis dar puoselėja švelnumą ir meilę. Knyga tarsi šviesios ir tamsios žmogaus pusių kovos aikštelė. Joje blaškosi ir pagrindinis veikėjas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Netikėtai paveldėjęs globą ir didelius pinigus Pipas pamiršta savo vaikystės geradarius ir ima gėdytis jų nepritekliaus, taip šalindamas juos iš savo gyvenimo. Tapus prašmatniu ponu aplinkiniai smarkiai pasikeičia Pipo atžvilgiu – paslaugumas, mandagumas, pataikavimas. Prie to lengva priprasti.

„Palengva apsipratęs su savo lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, kaip jie veikia mane patį ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis anaiptol ne teigiamas.“

Charles Dickens. Didieji lūkesčiai

Nepaisant patogios buities, Pipo širdyje gražūs meilės žiedai, vaikystės meilei Estelai, pražysta ant erškėčių krūmų, kurie negailestingai žeidžia ir skaudina. Mergina puoselėdama vaikino lūkesčius ilgainiui sudaužo juos į šipulius.

Knygoje atradau viską  – draugystę, meilę, išdidumą, tuštybę, o labiausiai trapų žmogiškumą. XIX a. parašytas romanas atliepia ir dabarties laikus. Pinigai gali nupirkti būstą, bet ne namus. Gali nupirkti šilumą, bet ne meilę. Gali nupirkti komfortą, bet ne vidinę tvarką ir ramybę.

Knygos pavadinimas „Didieji lūkesčiai“ ypatingai gerai atspindi jos turinį kaip atsipindi ir kiekvieno žmogaus vidinę viltį savo ateičiai. Mes turime savo gyvenimui daugybę lūkesčių ir vizijų, kurias tikimės išpildyti, o kaip dažnai gyvenimas mus pakviečia į visai kitokius nuotykius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie autorių:

Charles Dickens – žymiausias XIX a. anglų romanų rašytojas, dar vadinamas proziškuoju Šekspyru. Autorius mokykloje mokėsi vos kelis metus. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį. 

Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs.

Atspėki, kas žudikas! A. Christie

Šykštus, didelį kapitalą valdantis tėvas, nemylintis savo sūnų, apiberiamas jų mirtimis. Paeiliui vaikai yra nuodijami jo paties namuose. Sūnūs konkuruoja, vaikaičiai – galimi turto paveldėjimo įpėdiniai, netikėtai atsiradę giminaičiai, galintys pretenduoti į turtą. Ir ką įtarti?

Agatos Christie knygos tokio patogaus leidimo, telpa net į mažiausias rankines, todėl yra puikus pasirinkimas atostogų metu. Detektyvų pažintis mano knygų kelionėje prasidėjo būtent su Agata.

Aš sakau sau, kad detektyvo knyga gera galima pasakyti iš to, jog nenuspėji, kas yra žudikas. Žinoma, dalis trūkstamų dėlionės faktų būna atskleidžiama tik knygos pabaigoje, bet buvau sukūrusi bent kelis motyvus nekaltiems knygos personažams.

Agata sugeba savo istorijas pateikti rafinuotai, tačiau neužkibti ant jos intrigos kabliuko neįmanoma. Rašytojas vedžioja skaitytoją už nosies leisdamas prisikurti savų žmogžudystės versijų.

Turiu pripažinti, kad istorija mane prikaustė jei ne nuo pirmųjų puslapių, tai vos įsibėgėjusi. Detektyvas, kaip gėlės žiedas, kai pradeda skleistis, vis labiau intriguoja ir glosto akį ir paliečia jusles. Nors labai mėgstu gerus romanus ir biografijas, vis prasiskaidrinu savo knygų asorti su viena kita intriguojančia žmogžudystės istorija.

Ko galite tikėtis iš A. Christie? Intrigos – vienareikšmiškai, įtampos – visada, nuoseklumo ir budrumo – kone kiekviename puslapyje, o  labiausiai – netikėtos atomazgos.

Knygą dovanoju. Yra norinčių?

Agatha Christie – 4.50 iš Padingtono

Tai buvome mes

Ko gailėtumėtės sužinoję, kad jums liko gyventi kelios savaitės? Jaunystės, neteisingų pasirinkimų ar laiko? Visų šių dalykų ilgisi Nahida. Irano revoliucijos metu idėjiškai kovojusi už komunizmą kartu su savo mylimuoju Musadu turėjo pasitraukti į pogrindį. Nužudyti bendražygiai žadėjo mirtį ir jiems, todėl pora emigravo į Švediją. Nelaimingas santuokinis gyvenimas, ankstyva motinystė ir namų ilgesys Nahida pavertė piktu ir nuoskaudas besinešiojančiu žmogumi.

Knyga kalba pirmuoju asmeniu it pačios Nahidos mintys pasakoja jos kelionę, kuomet sužinojusi apie mirtiną ligą ji visiškai nesivaržė savo jausmų. Savo tūžmingomis replikomis reikalavo dėmesio, meilės ir visatos centro. Vienintelė žinia, kuri išlaikė ją taip ilgai gyvą buvo anūkės laukimas, kuris buvo kartu ir varginantis, ir jaudinantis. Netausodama savo vienturtės dukros, ji kreipia savo pyktį ir nuoskaudas jos adresu. Atvirai sau pripažįstą, jog beprotiškai myli dukrą, tačiau nekenčia būti motina. Atrodo, jog mama, žinodama apie ribotą laiką, turėtų jį skirti meilės minutėms, dabarčiai, o ne praeities žaizdų draskymui ir pykčio pliūpsniams.

Knyga tarsi įkrauta neigiamo poliaus kartu parodo žmogaus egoistiškumą beviltiškais momentais. Atskleidžia tamsiausias žmogaus kerteles, jo santykį su liga ir praeitimi, kompromisus su savimi ir artimaisiais. Skausminga knyga iki paskutinių puslapių.

Golnaz Hashemzadeh Bonde – Tai buvome mes

Klausimai gamtai

Ar gyvūnai turi vardus? Kaip jie bendrauja? Ar jaučia gėdą? Mano galva tiesiog knibžda nuo panašių klausimų, kai gamta atgyja, todėl ši knyga bent į dalį jų tikrai atsako. Pavyzdžiui krankliai laikomi labai protingais gyvūnais, jie netgi priskiria vieni kitiems tam tikrus garsus, it vardus. Jie kaip ir gulbės partnerius renkasi visam gyvenimui, todėl vienam jų numirus, kitas iki gyvenimo pabaigos lieka vienas. Nustebau, jog bebrai kaip tikri italai, gyvena šeimomis. Atsivedę vaikų, jie bazuojasi drauge su tėvais, taip plėsdami savo bendruomenės ratą.

Kuomet pagalvojame apie mylimus keturkojus šunis, kurie itin plačiai įsilieję į mūsų gyvenimus, nustebau sužinojusi, jog jie jaučia gėdą, pavyzdžiui viešai atlikdami gamtinius reikalus. O elniai pagimdę savo vaikus palieka ir išeina medžioti maisto, ne tam, jog atsiskiria, bet tam, jog lėtai sliūkinantis naujagimis padidina riziką būti pagautiems, jei užpultų plėšrūnai. Todėl radus mažylį negalima jo priglausti, nes motina ieškos jo ten, kur palikusi, o atskirs tik pagal kvapą.

Autorius plačiai aptaria ir vabzdžių gyvenimo ypatybes, pavyzdžiui bitės. Jos šaltuoju metų laiku gudriai šildosi kamuoliuke, kuomet kraštinėse linijose miegančios rotuojasi su arčiau vidurio miegančiomis, taip palaikydamos bendrą vienodą šilumą visai šeimynėlei. Ką jau kalbėti apie labai linksmą ir nerūpestingą, bet trumpą patinėlių gyvenimą.

Ši knyga skirta suaugusiems, tačiau jie labai domiai gali įgytas žinias perduoti ir mažiesiems. Taip gali būti atrastas glaudesnis ryšys su gamta.

Peter Wohlleben – kaip gyvunai jaucia ir supranta pasaulį.

Sugriūva viskas

Ar kada teko susimąstyti, kaip Afrikos genčių gyventojai interpretuodavo Dievus ir kuo vadovaudamiesi gyveno? Ir kaip jų pasaulis pasikeitė, kuomet atkeliavę baltieji primetinėjo savo gyvenimo nuostatas. Chinua Achebe, afrikietis knygos autorius, atskleidžia ritualinį genčių gyvenimą. C. Achebe gimė Nigerijoje, igbu gentyje, puikiai mokėsi ir savo karjerą pradėjo žiniasklaidoje bei vėliau dirbo profesoriumi Brown‘o universitete. Ši knyga pripažinta pasaulio literatūros klasika.

Kūrinyje autorius pirmiausia skaitytoją įveda į Afrikos genčių gyvenimą, kuriame itin griežta hierarchija, didžiulis pamaldumas, rituališkumas ir fanatiškas tikėjimas Dievais. Gyvendami gamtos cikliškumu, žemdirbiai puoselėja ūkius bei poligamiškas savo šeimas, kurios itin patriarchališkos. Šioje knygos dalyje supažindinama su vestuvių preliudijomis, aukojimu Dievams ir žinių mistiškumu, šeimos narių svarba ir bendravimo ypatybėmis. Pasakojimas vyksta per genties karžygį, vieną iš stipriausių kovotoju – Okonkvą.

Antroji knygos dalis skirta didžiulėms permainoms, kurias atnešė baltaodžiai, kurie siuntė savo misionierius, statė bažnyčias ir įvedinėjo įstatymus bei teisėsaugos institucijas. Kuomet dalis čionykščių patiki misionieriais ir persikrikštija, įsivyrauja nesantaika ir priešiškumas net ir tarp savo genties ar šeimos narių. Itin skausmingai vaizduojamas priverstinis baltųjų gyvenimo supratimo primetimas vietiniams gyventojams, o bet koks maištas slopinamas smurtu ir areštu.

Knyga baigiasi tragiškai, Okonkvo mirtimi. Jis, tarsi simbolis, parodo praloštą kovą prieš įsibrovėlius. Jo gyvenimo pabaiga žymi pokyčių pradžią, kuomet niekas nebebus kaip buvę.

Nuostabi kitokia knyga!

Chinua Achebe. Sugriūva viskas.

Stephen King. Kerė.

Mano pažintis su Stephen King prasidėjo būtent nuo knygos „Kerė“. Išliaupsinta Lietuvos knygų skaitytojų ji mane labai sudomino. Siaubo klasikos meistras yra parašęs daugiau nei 200 knygų, iš kurių nemažai buvo ekranizuota. Filmas „Kerė“ pagal šią S. King knygą buvo pastatytas net 3 kartus. Iš tiesų buvau nustebusi, kiek nuostabių filmų buvo pastatyta pagal jo knygas – „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Švytėjimas“, „Žalioji mylia“. Šie filmai tapo amžina klasika.

Knyga „Kerė“ man pasirodė metaforiška. King‘as priglaudžia net ir šiais laikais opią problemą – patyčias. Vaikai, kurie augo sakykime „kitokiose“ šeimose, dažnai sunkiau pritampa prie savo bendraamžių. Taip nutiko ir Kerei, kuri augdama su fanatiškai tikinčia ir atgailaujančia tironiška motina tampa bendraklasių atstumtoji, pašaipos objektas. Čia autorius suteikia pasakojimui mistiškumo ir apdovanoja Kerę neįprastomis įgimtomis galiomis – telekineze, kurią aiškina kaip gebėjimą mintimis judinti daiktus. Jei negalite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei tokių galių turintis žmogus būtų itin stipriai pažemintas ir užgautas, siūlau čiupti šią knygą ir perskaityti. Knygos žanras atskleistas subtiliai, personažai charakteringi ir išraiškingai aprašyti.

Na, manau taip pat turėčiau pridurti, jog knyga man atrodo truputį paaugliška ir didelio mano įsitraukimo nesulaukė. Labiau vertinau rašytojo darbą, kūrinio išpildymą, veikėjus ir tematiką.

Stephen King – Kerė.

Austrijos-Vengrijos imperatorienė Sisi

Šiais metais nemažai knygų patekusių į mano lentynas buvo apie imperatorienes: Romanovų imperatorienė, Petro imperatorienė, dabar imperatorienė Sisi. Apie pastarąją buvo labai daug gerų atsiliepimų, todėl susigundžiau. Kažkaip taip nutiko, kad apie Sisi pradėjau skaityti nuo antros knygos, tad įpuoliau į jau vykstantį pokylį. Turiu pasakyti, kad neįpusėjus knygos, man buvo šiek tiek nuobodoka, kol galiausiai aptariami įvykiai tapo reikšmingesnį, labiau buvo jaučiamas istorinių faktų autentiškumas. Labai ryškiai atvaizduojamas aukštuomenės intrigų apraizgytas gyvenimas, įtakos žaidimai Europoje, tėvų ir vaikų ryšio svarba. Net ir suaugę vaikai, negavę pakankamai pripažinimo, jo siekia visais įmanomais būdais, kaip antai aprašoma Sisi ir Pranciškaus sūnaus Rudolfo tragedija. Intrigų dusulys ir griežtas protokolas smaugdavo Sisi, todėl ji nuolat ieškodavo ramaus prieglobsčio. Tačiau tenka pripažinti, kad autorės pasakojimas yra labiau ryškiai išreikštas jausminis moters išgyvenimas nei politinio atspalvio Europos gyvenimo pasakojimas.

XIX a. ši imperatorienė buvo laikoma gražiausia moterimi Europoje. Remiantis istoriniais faktais, ji karštligiškai stengėsi išlaikyti jaunystę ir nuolatos taikydavo tam įvairias įmantriausias priemones. Jai praktiškai nereikėjo pastangų palenkti bet kurio vyro širdį. Pasakojime pasitaikę vyrai buvo vaizduojami kaip tikri džentelmenai, kas yra puikus tonas aistrai tvinksit smilkiniuose. Sako, kad vieni vyrai gėlėmis moka pasigerėti tiesiog akimis, stebėdami ir jausdami jų aromatą, kitiems būtina jas nuskinti ir turėti tik sau. Ir tai nuostabi metafora santūrumui, džentemeniškumui ir vedusios moters pagarbai. Iš tiesų įspūdį padarė tai, kad net emociškai ir fiziškai skyrium nuo savo stoiško vyro Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus gyvenanti Sisi liko jam ištikima, nors gerbėjų jai niekada netrūko.

Tai jausmingas pasakojimas apie dailią moterį, įtakinga imperatorienę, tačiau vienišą ir nelaimingą moterį, kurios meilės žiedas vyto vienišas.

Allinson Pataki – Sisi, vienišoji imperatorienė

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“