Sukurta užkibti

Tokie šūkiai kaip „Start your impossible“ (Toyota) arba „Just do it“ (Nike) mus užkabina. Jie trumpi, tačiau konkretūs ir įsimenantys. Kas daro faktus įtraukiančiais? Kaip užkabinti skaitytoją su pirmaisiais sakiniais? Anot Chip ir Dan Heath yra 5 komponentų formulė: netikėtumas, konkretumas, įtikimumas, emocionalumas ir istorija. Kuo daugiau šių komponentų turi jūsų antraštė ar teksto/reklamos/kampanijos pradžia, tuo labiau tikėtina, jog kaustysite dėmesį ir pasieksite savo tikslą.

Asmeninio archyvo nuotrauka.

Įtikimumas ir konkretumas

Kiek kartų skaitėme statistiką, kuri skamba taip: 2020 m. tyrimų duomenimis Lietuvoje buvo 1 mln. 489,8 tūkst. moterų ir 1 mln. 304,3 tūkst. vyrų. O gal prarasčiau skambėtų faktas, kad Lietuvoje 1000 vyrų tenka 1142 moterys. Tokį santykį paprasčiau įsivaizduoti. Statistika ir skaičiai yra būtini, jog apibrėžtume tokius žodžius kaip daug, mažai, ilgai ir pan. Antrojo Pasaulinio karo metu Lenkijoje gyveno 3,3 mln. žydų, iš kurių 2,8 mln. buvo nužudyti Holokausto metu. Skaičiai siaubingi. Tačiau jei pasakytume, Lenkijoje karo metu nužudyti buvo 9 iš 10 žydų, toks faktas skamba itin įtikinamai, kone absoliučiai.

Netikėtumas, emocionalumas ir istorija

Netikėtumas yra vienas svarbiausių elementų, kuris surakina jūsų auditoriją. 1915 metais Wenseslao Moguel buvo nuteistas mirties bausme. Į jo kūną buvo šauta 9 kartus, o paskutinis kontrolinis šūvis buvo paleistas į jo galvą iš trumpo nuotolio, kad būtų įsitikinta jo mirtimi. Tačiau vyras išgyveno ir po to dar gyveno 60 metų. Ši istorija apeliuoja į mūsų įsitikinimus, jog ir viena kulka gali būti mirtina, tai tarsi akibrokštas mirčiai. Kaip pagerinti savo fizinę formą darbe? Stovėjimas darbe kasdien bent po 3 valandas per metus leidžia sunaudoti tiek pat energijos, kiek ir 10 maratonų nubėgimas. Neįtikėtina, juk skaitėte pastraipą iki pabaigos?

Visiškai pritarčiau autorių nuomonei, jog užkabinančios istorijos labai įtraukia. Šiais laikais „storytelling“ t.y. pasakojimo meistriškumas prilyginamas vienam itin svarbių gebėjimų. Puiki istorija su skaičiais gali būti netikėta, emocionali ir įtraukianti – štai jums 3 iš 5 būtinų užkabinančios istorijos elementų. Pateiksiu vieną pavyzdį:

Ericas Nerhusas – pusiau prarytas baltojo ryklio

2007 m. sausį šis 41 m. australas rinko moliuskus vandenyse prie Hau kyšulio, už 400 km į pietus nuo Sidnėjaus. Staiga jį užpuolė didysis baltasis ryklys.
Per sekundės dalį E. Nerhuso galva, pečiai ir viena ranka atsidūrė ryklio gerklėje ir jis pajuto, kaip aštrūs, didžiuliai ryklio dantys sminga jam į kūną. Laimė, dalis dantų atsitrenkė į kietą diržą. Naras tuo pasinaudojo: „Pirštais užčiuopiau akies įdubą ir bedžiau į ją pirštus. Ryklys pražiojo nasrus, o aš pasistengiau ištrūkti.“ E. Nerhuso sūnus atskubėjo į pagalbą ir vyras, pusiau prarytas ryklio, buvo ištrauktas iš vandens, o vėliau jam teko gydytis daugybę žaizdų ir sulaužytą nosį.

Ši istorija šokiruoja, įtraukia ir sukuria emociją. Pasinaudojus gera gerai parašyta ar ekranizuota istorija galima nuversti kalnus.

Ne įprasčiausia veikla kaip plaukų kirpykla gali sugalvoti netikėtą ir įtraukiantį sprendimą jūsų dėmesio pritraukimui, pavyzdžiui pasirūpinti jūsų karčiais. Tuo tarpu menas gana dažnai siekia šokiruoti, išsiskirti ir pasiglemžti jūsų laiko ir emocijų.

Trumpai tariant Chip ir Dan Heath pavyzdžiais iliustruoja kaip užkabinti savo auditoriją. Kam patiks tokio tipo knyga, siūlau paskaityti ir Carmine Gallo knygas. Nors ne visi pavyzdžiai buvo uždegantis, knygos visuma pasiekia savo tikslą. Knyga rekomenduojama tiek rinkodaros atstovams, tiek startuolių kūrėjams, na, o šiaip nepamaišys ir kiekvienam paskaičiusiam. Nemokama knyga čia.

Charles Dickens „Didieji lūkesčiai“

Charles Dickens romanas „Didieji lūkesčiai“ man pasirodė meistriškai supinta knyga. Atvirkščiai nei pavadinimas, didelių lūkesčių jai neturėjau, nes esu mačiusi filmą, kuris nesužavėjo. Tačiau knyga šiuo atveju buvo daug daugiau nei filmas kada gali būti. Autorius kiekviename personaže įkūnijo tam tikrą žmogaus savybę ir jų lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu. Veikėjai tokie charakteringi ir skirtingi kaip visa vaivorykštės paletė.

„Didieji lūkesčiai“ mano akimis bando aiškiai perbrėžti brūkšnį tarp gėrio ir blogio, tarp tuštybės ir kilniaširdiškumo, tačiau kai kurie personažai negali būti priskiriami nei vienai kategorijai, nes įvykdę daugybę niekšybių savo širdyje vis dar puoselėja švelnumą ir meilę. Knyga tarsi šviesios ir tamsios žmogaus pusių kovos aikštelė. Joje blaškosi ir pagrindinis veikėjas.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Netikėtai paveldėjęs globą ir didelius pinigus Pipas pamiršta savo vaikystės geradarius ir ima gėdytis jų nepritekliaus, taip šalindamas juos iš savo gyvenimo. Tapus prašmatniu ponu aplinkiniai smarkiai pasikeičia Pipo atžvilgiu – paslaugumas, mandagumas, pataikavimas. Prie to lengva priprasti.

„Palengva apsipratęs su savo lūkesčiais, ėmiau nejučia pastebėti, kaip jie veikia mane patį ir aplinkinius žmones. Jų poveikį mano paties charakteriui aš stengiausi nuo savęs kaip galėdamas nuslėpti, bet kuo puikiausiai suvokiau, kad tas poveikis anaiptol ne teigiamas.“

Charles Dickens. Didieji lūkesčiai

Nepaisant patogios buities, Pipo širdyje gražūs meilės žiedai, vaikystės meilei Estelai, pražysta ant erškėčių krūmų, kurie negailestingai žeidžia ir skaudina. Mergina puoselėdama vaikino lūkesčius ilgainiui sudaužo juos į šipulius.

Knygoje atradau viską  – draugystę, meilę, išdidumą, tuštybę, o labiausiai trapų žmogiškumą. XIX a. parašytas romanas atliepia ir dabarties laikus. Pinigai gali nupirkti būstą, bet ne namus. Gali nupirkti šilumą, bet ne meilę. Gali nupirkti komfortą, bet ne vidinę tvarką ir ramybę.

Knygos pavadinimas „Didieji lūkesčiai“ ypatingai gerai atspindi jos turinį kaip atsipindi ir kiekvieno žmogaus vidinę viltį savo ateičiai. Mes turime savo gyvenimui daugybę lūkesčių ir vizijų, kurias tikimės išpildyti, o kaip dažnai gyvenimas mus pakviečia į visai kitokius nuotykius.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie autorių:

Charles Dickens – žymiausias XIX a. anglų romanų rašytojas, dar vadinamas proziškuoju Šekspyru. Autorius mokykloje mokėsi vos kelis metus. Savišvieta ir gyvenimas – jo tikrieji universitetai. Vaikystėje, nors ir neilgai, jam teko padirbėti batų tepalo fabrike, o penkioliktais savo gyvenimo metais pradėjo klerko karjerą teisininko kontoroje. 1830 m. jis tapo parlamento Bendruomenių rūmų reporteriu ir stenografininku, dar vėliau – laikraščio reporteriu. Šis darbas teikė neribotų galimybių pamatyti, kaip „daroma“ politika, matyti mokyklų, darbo namų, prieglaudų, teismų, kalėjimų pasaulį. 

Dikensas turėjo nuostabią įgimtą aktoriaus ir režisieriaus dovaną, ypač jam sekėsi inscenizuoti Šekspyro ir Beno Džonsono komedijas bei jose vaidinti svarbiausius vaidmenis. Teatralo patirtis atsispindi jo romanų scenose, charakteriuose, dialoguose. Jo spektakliai turėjo nepaprastą pasisekimą visoje Anglijoje, ne tik Londone. 1858 m. Dikensas pradėjo scenose skaityti savo paties kūrinius. Šie vieši skaitymai, vieno aktoriaus spektakliai, buvo profesionalūs ir labai populiarūs.

Karūnuoti E. M. Remarque

Ar galima įsivaizduoti kareivio, du metus mirkusio šaltuose fronto apkasuose, rinkusio draugų lavonus ir kone kasdien bijančio mirties, džiaugsmą, kuomet gauna dvi savaites atostogų namų žemėse? Tuo neįmanoma patikėti iki tol, kol traukinys, pilnas kareivių, pajuda atostogų link.

Ernsto svajos apie laukiančią šeimą namie, apie gardų motinos maistą ir jaukų namų miegą pertrinamos realybės, karo bombų gausmais ir namų netekusiais raudančiais žmonėmis. Jis uoliai ieško savo tėvų, kurie prasidėjus rusų bombardavimams pasitraukė iš miesto, pažindinasi su neatpažįstamų namų miesto vaizdais. Praradęs galimybę atostogų metu pamatyti tėvus, jis atranda savo seną pažįstamą Elizabetą, mielą moterį, kuri tampa jo namais, prieglobsčiu ir galiausiai šeima. Knyga žvelgia į skaitytoją ne tik privilegijuoto karininko, kareivio, bet ir paprasto žmogaus akimis. Ernstas supratęs, kad atostogų laikinumas kartu galimai yra ir jo paties geriausios dienos, prieš grįžtant į frontą, todėl tą laiką jis išgyvena sau leisdamas gardžiausią maistą geriausiuose restoranuose ir veda Elizabetą. Jis tarsi nugyvena 10 metų per tas menkas dvi savaites.

Karas supaprastina žmonių svajones, padaro jas žemiškais troškimais, norais, jog viskas galiausiai būtų taip, kaip buvę, tik tiek, nieko daugiau. Tuo momentu tampame patenkinti būtuoju gyvenimu, vienok jis atrodydavo toks nepakankamas, apipiltas norais ir svajomis, kol ateina karas ir būtasis gyvenimas tampa svajonių gyvenimu.

Erich Maria Remarque man yra tikras atradimas, prozinė atgaiva ir unikaliai pavergiantis autorius. „Laikas gyventi ir laikas mirti“ veikiausiai bus viena nuostabiausių šiemet skaitytų knygų. Joje atradau viską – neviltį ir tikėjimą, liūdesį ir meilę, beprasmiškumą ir viltį, praradimą ir džiaugsmą, o labiausiai laikinumą. Kartais kelios nuostabios dienos gali užimti daugiausiai gyvenimo mūsų širdyse.

E. M. Remarque „Laikas gyventi ir laikas mirti“

A. Šlepiko manifestas. „Mano vardas – Marytė“

Antrasis pasaulinis karas paliko ne tik nugalėtojus ir nugalėtuosius, ne tik nugriautus miestus ir sutrupintas viltis, bet ir sunaikintus gyvenimus ir iš skausmo sueižėjusias širdis.

„O aš labai dažnai prisimenu – vis galvoju, kaip aš jį <tėvą> pažinsiu, kai mirsiu. Juk ten bus daugybė lavonų, visas dangus pilnas, dabar tiek daug negyvų, na jie kaip ir nebe lavonai, bet kai sako, kad štai mirsi ir atsidursi danguje, o ten susitiksi tėvą, brolį, susitiksi visus mylimus žmones – aš netikiu. Juk tarp milijonų mirusių žmonių ne aš vienas vaikščiosiu ir šauksiu – tėti, tėti, šauks daugybė kitų vaikų…ir suaugusių…“

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ atveria dar vieną gilią Antrojo pasaulinio karo žaizdą – „vilko vaikų“ išgyvenimus. Taip vadinami mažieji vokietukai, kurie pirmaisiais pokario metais genami skurdo, alkio ir rusų žiaurumo keliaudavo kitapus Nemuno, į Lietuvą, kur elgetaudami ar manais už darbus gaudavo maisto, kurį gabendavo namo, likusiems ir merdėjantiems. „Vilko vaikai“ – skambiai skaudus išsireiškimas apie laikus, kuomet vaikai tapo mažais suaugėliais, kuomet turėjo kovoti dėl maisto, kovoti ne tik už savo, bet dažnu atveju ir šeimos gyvybę, Vokietijoje likusias motinas, seseris ir brolius. Vieniši kaip vilkai keliaudavo svetimose žemėse, pas svetimus žmonės tikėdamiesi žmogiškiausių dalykų – atjautos, paramos ir pagalbos gyvybei. Nors Lietuvoje siautė stribai, o už pagalbą vokiečiams buvo tremiama ir į Sibirą, bet atsirasdavo drąsių ir plačios širdies žmonių, kurie mažuosius „vilkiukus“ paglobodavo ar priglausdavo.

„Mano vardas – Marytė“. Nida.

Vilkų motyvas randamas visoje knygoje. Laikai, kuomet net žmogus žmogui – vilkas. „Namuose laukia vaikai, alkani, jos labiau už gyvybę mylimi vaikai. Ji norėtų kaukti vilke, norėtų atpjauti savo pačios kūno ir pamaitinti tuos išalkusius, niekuo nenusikaltusius, tačiau taip kenčiančius, taip Dievo baudžiamus savo vaikus“.

Su šiuo kūriniu A. Šlepikas pelnė tarptautinį pripažinimą, romanas buvo tiražuotas Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Olandijoje. Už romaną autorius apdovanotas 2012 m. Jono Marcinkevičiaus premija bei Rašytojų sąjungos premija. Nuostabi knyga, puikiai perteikta emocija, lietuviškas kūrinys vertas filmo.

Trapi pusiausvyra

Rohinton Mistry „Trapi pusiausvyra“ – absoliučiai nuostabi knyga apie itin chaotišką Indijos gyvenimą. Ji sukuria tokį jaukų ryšį su pačiu skaitytoju, tiesiog įsiurbia į gyvenimo ir nuotykių sūkurį. Šis kūrinys leidžia pažinti indų kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius, vidutiniosios klasės ir varguomenės gyvenimo verpetus, kastų tradicijas. Itin šmaikščiai ir absurdiškai pateikiami politikos sprendimų padariniai žmonių kasdienai, vaizdingai nupiešiama korupcijos persmelkta valstybė, kurioje viskas yra galima, jei pakankamai apmokama. Šalyje, kurioje net benamystė yra verslas, nėra nieko neįtikimo.

Ypatingai pribloškė istorija apie šeimos planavimo programą, gimstamumo stabdymui šalyje, dėl vyriausybės nurodytos „sterilizacijos“ kvotos priverstinai nehigieniškomis sąlygomis operuojama labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė, kuri negali apsiginti. Kuomet nebelieka laiko net higienai, kai „spaudžia“ skaičiai.

Sūkuryje visos istorijos, dažnai su absurdiškumo prieskoniu, plyti draugystė, atjauta, meilė ir žmogškumas. Net ir sudėtingomis aplinkybėmis, žmonės išlieka žmonėmis, atjaučia artimą ir kovoja už gėrį. Tačiau kartais geriems žmonėms nutinka skaudžiausi dalykai.

Labai nuostabi ir įtraukianti istorija. Puiki knyga.

PARTIZANĖ

Moterys partizaniniame kare paprastai laikomos labiau pagalbininkės, ryšininkės. Jos perduodavo korespondenciją, skalbdavo, siūdavo, gamindavo partizanams. Labai mažai pasakojama apie jas, kaip apie rezistencinio judėjimo dalyves. Tačiau jų buvo, lygių vyrams ir narsiai kovojusių. Ši knyga puiki tuo, kad pirmoje jos pusėje yra supažindinama su bendra partizanų kovos situacija, struktūra, o antroje pusėje atkuriami tam tikro laikotarpio faktai, kurie supinami į aiškiai pasakojamą istoriją. 1944-1945 m., miškuose, didelėse atvirose stovyklose, gyveno ir kovojo apie 30 000 partizanų. Tačiau dėl sovietų veiklos eigoje jų sumažėjo iki 5000, o 1950 m. kovojo tik tūkstantis. 1944-1953 m. žuvo 20 101, suimta 18 819 partizanų, 8493 registravosi ir iš partizanų pasitraukė.

Prisiekusi į partizanus Monika Alūzaitė tapo Aldona, Audra. Pirmas slapyvardis buvo vartojamas prisistatant tarp partizanų, o antrasis – jų dokumentuose, įsakymuose. Monikos slapyvardžiai nebuvo atsitiktiniai, Aldonos vardas buvo pasirinktas draugės Aldonos Jakubauskaitės garbei, kuri savo ruoštu buvo aktyvi ryšininkė.
Partizanai slėpdavosi bunkeriuose, kur 2 žmonėms tekdavo 3 kvadratinių metrų patalpa įkasta į žemę. Dažnai ten būdavo labai drėgna, imdavo sunktis gruntiniai vandenys. Dėl nuolatinės tamsos, drėgmės buvo didelis iššūkis sveikatai, vienu metu Monika galvojo, jog serga tuberkulioze.


Buvo itin prastos higienos sąlygos. Kai kuriais atvejais bunkeriuose gyvendavo ir šeima, kuomet dėl vyro partizanavimo didelė grėsmė gyventi ne pogrindyje tekdavo ir žmonai. Nemažai šeimų dėl partizanaujančių vaikų buvo nuolat apklausiami, tardomi ar tremiami.

Monika Alūzaitė pradžioje pasirodė šiek tiek palaužta naujo gyvenimo miškuose, vėliau atskleidė didvyriškumą, kentėjo siaubingus tardymus ir savo bendražygių neišdavė. Bandė dukart nusižudyti. Buvo nuteista ir ištremta į lagerį.
Tai nuostabūs ir sukrečiantys pasakojimai apie tikrus patriotus, didžius žmones, kurie darė viską, jog kovoti su okupantais ir vesti Lietuvą į laisvę.

PARTIZANĖ: Monika Alūzaitė – moteris laisvės kovose. Marius Ėmužis

Petro imperatorė I-II

Po pirmosios šios knygos dalies garsiai teigiau, kad Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ man daug labiau patiko. Tačiau Petro imperatorė pasirodė knyga, su kuria reikia pagyventi. Pamažu supratau visą meistrystę. Gebėjimą gana tikslius istorinius faktus supinti į įdomų ir intriguojantį pasakojimą, gebėjimas kalbėti, mąstyti ir atvaizduoti viską to XVII-XVIII a. mentalitetu, rusiška savastimi. Man šis pasakojimas buvo tikras moteriškas atsiminimas, ne tik kaip imperatorės, bet kaip moters, kuri jautė, glaudė ir mylėjo. Buvo ir balto, ir juodo, todėl nestebina, jog pilkam viršeliui pasirinkta būtent šių dviejų spalvų sankirta. Tai dienoraštis kupinas prisiminimų iš gyvenimo kartu su caru Petru I. Niekaip negalėjau patikėti imperatorės Jekaterinos I tvirtumu ir drąsa. Moteriai, kuriai stovint imperatoriaus Petro I dešinėje, uždrausta jausti: neleidžiama priekaištauti dėl nuolatinių besitęsiančių neištikimybių, kurios buvo paženklintos pavainikiais vaikais ir aiškiai demonstruojamais šiltais jausmais kitoms damoms. Neleidžiama liūdėti ir gedėti dėl eilės mirusių vaikų, nes carui liūdnos žmonos nereikia. Patirti didžiulį spaudimą pagimdyti sūnų, sosto paveldėtoją, buvo neleidžiama nustoti to siekti, mano paskaičiavimais Jekaterina gimdė paeiliui kas kelis metus. Neleidžiama jausti pamėlusio kūno nuo tūžmingų vyro atakų, ištinusio veido ir pamėlusių paakių, tai būtina priimti, išmokti ir pamiršti. Neleidžiama jausti baimės ar paniekos daugybei bereikšmių žmonių aukų, kankinimų ir žudymo. Tačiau kartu Petras I ir aukštinamas už savo vakarietiškesnį požiūrį, tvirtą būdą, bebaimiškumą, jis buvo mylimas ir saugomas savo žmonos, atsidavusios bendrakeleivės. Ši knyga puikiai išryškina moters ir vyro skirtumus, kai kur visiškai absoliučius.

„Rusijoje moteris ne visada laikoma žmogumi. Ji – tik daiktas, kuriam labai pasiseka, jei pasinaudojus nesunaikina.“

Mane labiausiai sukrėtė antrosios dalies knygos pabaiga. Kai po beveik 20 metų bendrystės, gniaužtų jausmų ir didžiulio atsidavimo, moteris tiesiog ištuštėja. Ji nebejaučia nieko, kadaise tvirtai įsišaknijusi meilė užgijo, palikusi tik randus it ženklus, kur tiek metų ji plytėjo. Ir tada ji leidžia sau tai, kas dar prieš kurį laiką būtų ją sulyginusi su žeme – neištikimybę. Man ji pasirodė šiek tiek lyg kerštas, lyg skausmas, kurio norėta užlašinti pačiam Petrui, už daugelio metų skriaudas.

Po Petro I mirties turėjo ateiti palengvėjimas. Išsilaisvinimas. Imperatorė, visavaldė Rusijos galva, galinti viską, ko įsigeidusi, visgi tampa pažeidžiama, pasimetusi moteris, kuri bėgo nuo savęs ir ilgisi tvirto vyro užnugario, kuris tiek metų atlaikė stipriausius vėjus.

„Grožis kažkuo primena laiką.

Iš pradžių apie abu negalvoji, priimi kaip savaime suprantamus dalykus.

Abu pradedi vertinti tik tuomet, kai supranti, kad tau jų liko mažai.“

Knygos pabaiga man primena Cher dainos žodžiuose esanti klausimą „Do you believe in life after love?“

„Su Piteriu ramybė būdavo tik prieš audrą“

Kristian Sabaliauskaitė – Petro imperatorė I-II

Laisvės dukros

600 klientų per savaitę, tiek tikimasi iš apgaule į viešnamius atvežtų merginų Buenos Airėse. 86 vyrai per dieną, kiekvieną dieną, lankydavo vieną, dar nepilnametę merginą, prievarta sutenerių atgabentą į Argentiną. Sunku įsivaizduoti tėvus, kurie linkėdami gero savo dukroms, pasitikėję svetimšaliais, perleisdavo jas į jų rankas tikėdami, kad jos vyksta į geresnį rytojų, bus sočios ir mylimos savo naujose šeimose, tuo tarpu jos pateko į prekybos žmonėmis gniaužtus, kur dešimtmečiais tapo belaisvės viešnamiuose. 1914 m. 4.3 mln. vyrų Argentinoje teko tik 3.6 mln. moterų, todėl prostitucijos paklausa buvo milžiniška. Izraelitų abipusės pagalbos asociacija „Varšuva“, vėliau persivadinusi į „Zwi Migdale“, vienijo daugiau kaip 500 kompanjonų ir išnaudojo 30 000 moterų daugiau nei 2000 viešnamių. Jie turėjo atstovus Brazilijoje, JAV, Šiaurės Afrikoje ir Kinijoje, nors organizacijos centras buvo Buenos Airėse, Argentinoje. Metinė organizacijos apyvarta siekė 50 mln. dolerių. Dažniausiai buvo gabenamos merginos iš žydų šeimų esančių Centrinėje Europoje.

Taigi, istorija yra paremta tikrų faktų sūkuriu, nors herojai – išgalvoti. Rozeta, Rokas ir Rachelė atsiduria Buenos Airėse skirtingomis aplinkybėmis. Knygos siužete ryški italų mafijos iš Palermo linija. Tai manęs nenustebino, nes pats autorius – italas. Kuomet teko viešėti Sicilijoje, sala mane sužavėjo, nors Palermo italai tikrai atrodė arogantiškesni nei kitų miestų gyventojai. Stovėjo institucijų, kurių informaciniuose stenduose galėjai rasti junginių „anti-mafia“, tačiau saloje jaučiausi saugiai. Kaip pats autorius viename „Žmonių“ portalo interviu pasakojo: „Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką.“

„Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas.“

Luca Di Fulvio

Ši istorija yra apie žmones, netekusius namų pamato, atsidūrusius kitų valioje ir malonėje. Tai lyg testamentas į teisingumą, į moterų teises, laisvę ir meilę. Pasakojimas atskleidė kraupius sekso vergystės užkulisius, tokia tema man dar niekada neteko skaityti. Smurtas, svaiginimas, luošinimas, bauginimas, žiaurumas buvo Buenos Airių viešnamių oras. Tai istorija apie tris žmones, kurie nepakluso taisyklėms, be baimės kovojo dėl savo laimės ir kitų gyvybės taip atrasdami, kas tokie esą ir pakeitę gyvenimus ir atvėrė šimtus širdžių.

Knyga tikrai įtraukianti, istorija nuolat išlaiko įtampą, kartais net įsigyveni į ją. Džiaugiuosi susipažinusi ir su kitokiomis socialinėmis problemomis. Nors turiu pripažinti, kai kurie siužeto vingiai buvo kiek nuspėjami, o pabaiga truputėli pompastiškai laiminga.

Interviu su autoriumi: https://www.zmones.lt/naujiena/pasaulines-sloves-sulaukes-rasytojas-luca-di-fulvio-mes-italai-esame-emigrantu-tauta.a9d529df-412d-11eb-b54d-aa00003c90d0

Daugiau apie „Zwi Migdale“: http://tangobalsas.lt/341/kaip-atsirado-tango-2/6

Luca Di Fulvio – Laisvės Dukros

Įtikinimo menas

C. Gallo parašė puikią knygą „Storytelling: pasakojimo meistrystė“ palikusią įspūdį ne vienam, todėl kai pamačiau šią, naują jo knygą, nusipirkau iš karto. Atkeliavo it ką tik iš leidyklos, dar su tokiu šviežių lapų kvapu, primenančiu saulėgrąžas. Man ši knyga pasirodė visiškai buvusios knygos papildinys, dar kartą pakartojantis, kad tinkamas faktų išsakymas istorijos pagalba yra ne tik įtikinėjimas, bet ir naujas „a must“. Ši savybė ne tik būtina lyderiams, bet šiųdien yra reikalingas ir inžineriams, IT specialistams ir kt., ši savybė reikšmingai mus iškelia iš kitų.

– Bet ką tik sakėte, kad jis nepaprastai protingas. Kodėl jo nepaskiriate vadovu?

– Šiais laikais negali vadovauti, jei nesugebi įkvėpti sekėjų.

Carmine Gallo

Kodėl istorijos yra tokios svarbios? Magnetinio rezonanso tyrimais mokslininkai aptinka, kad emocijos sukelia smegenyse cheminių medžiagų antplūdį, emocija užkariauja mūsų dėmesį faktams, o jausmais grįstų prisiminimų neįmanoma užmiršti. Štai kodėl per populiarias TED kalbas pranešėjai turi ne daugiau 18 minučių savo pranešimams bei vos kelias vizualias skaidres, o laiką užpildo istorijomis, kurias po to ilgai nešiojamės su savimi. Emocijos „užrakina“ mūsų teiginius kitų žmonių galvose, faktai tampa labiau suprantami ir turi didesnį paveikumą norint įtikinti.

Pridėsiu iškalbingą ištrauką iš knygos. Vyrai buvo suskirstyti į komandas irklavimo varžyboms „Visos komandos turėjo priežasčių laimėti. Pirma, vyrai norėjo padaryti įspūdį instruktoriams. Antrą, laimėję galėjo gauti papildomų minučių poilsiui. Antrosios valties komanda turėjo stiprų lyderį, kiekvienas komandos narys atrodė motyvuotas, kiekvieno individo veiksmai ir rezultatai buvo puikūs. Be to, jie veikė išvien, padėjo silpnesniems ir didžiavosi pergalėmis. Antrosios valties komandoje tvyrojo puiki nuotaika, ir švietė plačios šypsenos. Šeštosios valties komanda beveik visas rungtynes beviltiškai pralaimėdavo. Grupės nariai buvo pikti. Rėkė vienas ant kito. Veikė kas sau ir beveik negalvojo apie bendrą tikslą. Tada instruktoriui šovė mintis. Laimėtojos lyderis pradėjo vadovauti pralaimėtojos komandai ir atvirkščiai. Kitais etapais šeštoji valtis – paprastai buvusi paskutinė – finišo liniją kirto pirmoji. Tai nebuvo laimingas atsitiktinumas. Ta komanda laimėjo beveik visas vėlyvesnes rungtynes. Nebūna blogų komandų, tik blogi lyderiai. Lyderystė yra vienintelis svarbiausias veiksnys bet kurios grupės veikloje“. Taigi, geras lyderis gali sustyguoti ir išvesti į priekį įvairias komandas,aiški komunikacija nepalieka neapibrėžtumų, o pasakojimo meistriškumas yra vienas iš itin svarbių įrankių.

Tam, kad jūsų pasakojimas būtų sklandus ir įtaigus, jūsų istorija turi turėti pradžią, eigą su problema ir atomazgą. Ji turi būti intriguojanti ir autentiška, išgalvota istorija gali netgi pakenkti pasakotojo reputacijai. Jūsų istorija turi turėti detalių, kurios išpildytų pasakojimą ir kartu su netikėtumais antroje jos dalyje kurtų emociją ir įtampą. Galų gale atskleidžiama istorijos pabaiga, kuri sugretinama su jūsų verslo situacija ar įvaizduojamomis aplinkybėmis.

Kas skaitėte pirmąją autoriaus knyga, ši atrodys lyg užtvirtinimas, o kas dar neskaitė pirmosios, siūlau pradėti nuo jos.

Carmine Gallo – Penkios žvaigždutės. Įtikinimo meistrystė. Komunikacijos paslaptys.

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“

Ši knyga paliko man puikų įspūdį. Skaitoma ji tiesiog piešia žmonių santykius, XVIII – XIX a. vertybes, tai tarsi penkių seserų nutekėjimo į naujas šeimas istorija, su visais jai būtinais vingiais. Man ši knyga buvo tikra laiko mašina, kuri grąžina atgal ir leidžia pasijusti it vilkint prašmatnias ilgas to meto suknias su korsetais, pirštinaites, ištaigingas šukuosenas, karietas ir pajusti moters padėtį to meto visuomenėje. Nepaisant to, kad knygoje pagrindinės veikėjos, seserys, yra nuostabiai guvaus proto, man užkliuvo autorės piešiami tobuli moters paveikslai to laikmečio supratimui – išorinis kūno grožis, madingi apdarai, kraitis, kilmė. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos kriterijai atrodo skurdoki, kupini puikybės be pamatų.

Perskaičiusi knygą pasidžiaugiau dviem dalykais. Pirmas, tas, kad šiais laikais dauguma porų gali kurti santuokas nepriklausomai nuo esamos turtinės, rasinės padėties, tai nėra santuokos matas. Antra, jog apskritai moterys labiau išsivysčiusiose šalyse turi teisę rinktis partnerį vedama širdies, o ne šeimos norų. Tačiau ir šioje knygoje buvo gaji nuostata, jog moterys tiesiog trokšta ištekėti, o vyrai savo siūlymu lyg daro malonę bei yra šio pasiūlymo teikimo šeimininkais ir mano nuomone, ši nuostata vyrauja ir šių dienų visuomenėje. Knygoje atitinkamai atsispindi kažkokia moteriška desperacija sulaukti tokio pasiūlymo. Kartais pamirštama, jog moterys iš įvairių perspektyvų stebi vyro charakterį, nuostatas ir poelgius bei vertina jo pasiryžimą. Ir tai atspindi kūrinio veikėja Elizabetė, kuri drąsiai sau leidžia rinktis partnerį ne pagal nusistovėjusius to meto kriterijus, tačiau remdamasi teisingumu ir simpatija bei leidžia sau ne kartą atmesti teikiamus pasiūlymus. Kad ir kaip šis rimtas piršlybų žingsnis priklauso nuo vyro, galutinis žodis šiuo atveju atitenka moteriai.

Jane Austen XVII – XIX a. rašytoja, kuri pasižymėjo puikiu pagrindinių veikėjų moterų atvaizdavimu savo romanuose. „Puikybė ir prietarai“ XXI a. buvo ekranizuoti kino filmu, kiti šios autorės romanai kaip „Ema“, „Protas ir jausmai“ buvo ekranizuoti daug daugiau kartų ir labai mane sudomino, manau metų pabaigai pasimėgausiu dar vienu autorės kūriniu.