Malūkas. Šiukšlyno žmonės – prakalbinti knygų gyvenimai

Rašytojas E. Malūkas dešimtmetį buvo Trakų meras. Iš karto prisiminiau kitus garsius rašytojus, kurie turėjo atsakingas pareigas šalia sėkmingos rašytojo veiklos – A. de Saint-Exupéry (lėktuvo pilotas), John le Carre (britų žvalgybininkas). Tad niekada nežinosi, kieno širdyje slypi rašytojas.

E. Malūkas laikomas vienu populiariausių lietuvių rašytojų. Jo išleistų knygų tiražas viršija 500 000 egzempliorių. Ne viena knyga buvo išleista pakartotiniu tiražu, viso apie 150 kartų. Tai byloja apie E. Malūko išskirtinį gebėjimą skaitytojus vėl ir vėl įtraukti į savo pasakojamas istorijas.

Knyga apie neišgalvotus likimus

Kūrinys išleistas 1995 metais, tačiau plačiai skaitomas dar iki šių dienų. Kartą autorius pasakojo, jog tam, kad parengtų knygos siužetą, jis pats lankėsi šiukšlynuose, stebėjo žmones, jų įpročius, būtį ir kasdienybę.

Šiukšlyno gyvenimas  – atskira valstybė. Šioje bendruomenėje galioja savo įstatymai. Yra išrinkti viršininkai, kiekvienas turi savo „darbo“ teritoriją.

Ką pasakoja prakalbinta knyga?

Siužetas itin neįprastas. Kariotiškių šiukšlynas. Jame atsiduria du nepilnamečiai vaikai, ėmę vienas kita laikyti broliu ir sese. Matas – apsukrus berniukas, kuris būdamas paauglys sugalvoja schemą, kaip užsidirbti. Šiukšlyne supirkinėja batus, juos suremontuoja ir pardavinėja. Gustė – protinga mokinė, tačiau išdraskyta patyčių širdimi, pirmūnė. Jiedu stengiasi laikytis išvien, nors gyvenimas pakrypsta skirtinais keliais. Matas išbando save nusikalstamoje ir kontrabandinėje veikloje, nors išlaiko tyrą širdį. Sesuo vėliau apsigyvena šeimose ir gniaužia savo netikram broliui puoselėjamą meilę.

Kiek paliečia knyga?

Tai ne tik apie šiukšlyno gyvenimą, bet ir apie mažamečių vaikų spurdančias širdis. Jie priversti greitai užaugti, rūpintis savimi ir vienas kitu. Niekino neapsaugoti jie patenka į sudėtingas situacijas, jais naudojamasi. Autorius labai gražiai pabrėžia mokslo naudą ir kaip jis šviesina žmones. Vaikai ir vaikšto slidžia atbraila tarp gėrio ir blogio.

Ką knyga palieka skaitytojui?

Gailestį. Dėl tų, kurie negali apsiginti, jais manipuliuojama.

Sumišimą. Jog mūsų visuomenė tokia įvairialypė. Mes šalinamės benamių, nepagalvodami, kokia tamsa jų širdyse ir koks sudėtingas jų išlikimas.

Moralą. Nevalia tyčiotis iš nepriteklių patiriančių. Būtina pasakoti ir protinti vieni kitus, ypač vaikus, kad tokie vaikai ir taip yra žalojami gyvenimo.

Supratingumą. Gyvename tokioje visuomenėje, kokią kuriame.

Manau, tai vienas puikus kūrinys. Mes tiek daug domimės užsienio literatūra, tačiau tikrai verta atsisukti į savus rašytojus, juos palaikyti ir patirti.

Bernardas Brazdžionis, „Šaukiu aš tautą“

Kai ruduo žemę, kai gedulo dangų,

Kai raudantį vėją aplinkui regiu,

Man šalta ir širdžiai, man šalta ir rankoms,

Man liūdna be tėviškės lauko rugių,

Be sodo žalių kadagių…

Ar miegat po gruodu, žali želmenėliai,

Ar ošiate vėtroj, aukšti ąžuolai?

Kaip ankšta, kaip siaura pasaulyje sielai,

Kaip grįžtų ji dūminėn pirkion mielai,

Nors rudenį naktį vėlai.

B. Brazdžionis. Šaukiu aš tautą. 1941 m.

Kūryba

Bernardas Brazdžionis

„Šaukiu aš tautą“ poezijos knyga išleista 1941 m., vokiečių okupacijos metu. Po šios knygos sekė dar keli tokios tematikos kūriniai: „Iš sudužusio laivo“, „Viešpaties žingsniai“, išleisti 1943 metais. Šios knygos parašytos tautos likimo, tautiškumo išsaugojimo tema.

Bernardas Brazdžionis gyveno Biržų apskrityje, ten ir prasidėjo jo kūryba. Didžiausią įtaką kūrybai padarė Vincas Mykolaitis-Putinas. B. Brazdžionis buvo šviesuolis, intelektualas, prozininkas, poetas, dramaturgas, literatūros kritikas, dirbo ir spaudos srityje. Dirbo mokytoju, o 1940 metais buvo Maironio literatūros muziejaus direktorius. Antro Pasaulinio karo metu emigravo į JAV. Daug rašė išeivijoje. Buvo palaidotas Pasvalyje, pagerbtas įspūdingu antkapiu, kuriame žodžiai atspindi būtent šią aptariamą „Šaukiu aš tautą“ knygą.

B. Brazdžionio paminklas

Kūriniai su skirtingais slapyvardžiais

Asmeninio archyvo nuotrauka

Bernardas Brazdžionis pasirinko skirtingų žanrų kūrinius spausdinti prisidengdamas slapyvardžiais. Jono Brazaičio slapyvardžiu spausdino kritikos straipsnius, o Vytės Nemunėlio slapyvardžiu leido knygas vaikams. Kaip pats teigia režisieriaus Algirdo Tarvydo filmo „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ medžiagoje, norėjo, kad viena pavarde nebūtų leidžiama tokia galybė skirtingų rašinių.

Sakoma, kad B. Brazdžionio kūryboje atsispindėjo trys motyvai:  visuomeninį (lietuvišką ir bendražmogiškąjį), asmeninį, gamtos. Jis elegiškas ir giedras visur.

Pripažinimas

Rašytojas buvo pagerbtas daugybe apdovanojimų, kai kurie iš jų: Lietuvos valstybinė literatūros premija (1939), Poezijos pavasario laureatas (1989). Gedimino ordino Komandoro kryžius (1993) ir Didysis kryžius (1998), Šventojo Grigaliaus Didžiojo ordino Riterio kryžius (1997).

Man nepaprastai patiko autoriaus poezija. Labai gražus rimas, turtingas tekstas, didingas ir didžiulis patriotiškumas. Pažiūrėjusi filmo „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ ištraukas susidariau įspūdį, kad B. Brazdžionis buvo pokario Lietuvos elito dalis, šviesuolis ir išlaikytas žmogus. Apima didelis pagarbos jausmas. Knygą būtina perskaityti poezijos mėgėjams ar šalininkams, patriotiškiems žmonėms ir tiesiog bendram, lietuviškos literatūros paveldo, išprusimui.

Ką čia aplankius Lietuvoje? Trakai.

Angelų kalva Lietuvoje randasi nuo 2009 metų, tačiau aš apie ją sužinojau tik prieš kelis metus. Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejaus proga sumanė Angelų kalvoje įkurdinti 10 angelų. Tačiau susidomėjusiu šia idėja buvo ir daugiau, todėl iš pat pradžių kalvą papuošė net 18 angelų. Ši vieta dar kitaip vadinama Tūkstantmečio ženklų tako vardu.

Šiai dienai kalvoje galima rasti tiek medinių angelų skulptūrų, tiek geležies kaltinių ir kitų meninių išraiškų. Kiekvienas angelas įkūnija skirtingas vertybes, tokias kaip: Gyvybė, Tiesa, Taika, Dvasios ramybė, Atjauta, Pasiaukojimas, Meilė, Sveikata, Džiaugsmas, Dėkingumas, Viltis. Dabar 4,3 ha plote yra daugiau kaip 40 įvairiausių angelų ir koplytstulpių.

Ant kalvos yra tik vienas žmogaus dydžio angelas, tai Gerumo angelas. Lankytojai kviečiami jį apkabinti ir taip duoti bei gauti gerumo. Randama ir nemažai paliekamų žmonių atneštų angelų, pinigėlių ir prašymų. Ant vieno angelo radau labai gražius žodžius:

„Kai patenki į didelę bėdą, kai prieš tave sukyla visas pasaulis, ir kai ima atrodyti, kad nebveištversi nė minutės, nepasiduok, nes būtent tada yra ta vieta ir laikas, kai įvykių kryptis pasikeičia“

Harriet Beecher Stowe

Tiems, kurie ne dažnai užsuka į Trakus, galima paminėti, kad verta aplankyti ne tik Trakų pilį ar Angelų kalvą, bet ir įspūdingą Užutrakio dvarą.

Šiek tiek daugiau vizualo čia:

Kur gyveno gražiausia Lietuvos moteris? Arba ką dar naujo pamatyti Lietuvoje?

Vienas saulėtas savaitgalis pratekėjo atradimų keliais Lietuvoje. Dubingiuose yra keletas objektų, kurie žada istorijos ir pramogų.

Asmeninio arcgyvo nuotrauka

Dubingių pilis XIV – XVIII a. plytėjo saloje ir buvo svarbus gynybos ir kultūros centras, ši pilis stūksojo ir Kryžiuočių ordino viešpatavimo laikais. XV a. Dubingių piliakalnyje kunigaikštis Vytautas Didysis pastatė pilį, o vėliau ir medinę katalikų bažnyčią.

XV a. šioje pilyje gyveno Radvilos. Saloje esančioje pilyje gyveno ir Barbora Radvilaitė, kuri tuo metu rašė meilės laiškus savo mylimajam Žygimantui Augustui. Barbora buvo laikoma to meto grožio etalonu, dailiausia Lietuvos moterimi.

Tuo metu Dubingių piliakalnis buvo sala, atverianti nuostabius Asvejos ežero vaizdus ir romantiškas mėnesienas. Šiame piliakalnyje yra ir Radvilų rezidencijos liekanos, galima susipažinti su Astikų ir Radvilų relikvijomis, genealogija. Apie šią vietą sužinojau iš Ramūno Šukausko knygos „Nesedėk namuose“.

Vos 5 kilometrų atstumu nuo Dubingių piliavietės galima rasti Dubingių žirgyną. Nemažą kompleksą su paplūdimiu, restoranu, žirgynu, vaikų laisvalaikio zona ir mini zoo teritorija. Atvykus buvau nustebinta žmonių kiekiu. Iš karto nusiteikiau ilgam maisto laukimui, chaotiškam aptarnavimui. Tačiau tądien paragavome gardaus ant ugnies verdamo plovo, aptarnauti buvo greitai ir maloniai. Nors zoologijos sode nesilankėme, tačiau pavyko pasidžiaugti kengūros ir ožkų vaizdais. Kai kurios buvo labai išdykusios.

Gerai praleisti laiką galima ir Lietuvoje, tereikia šiek tiek pasidomėti ir pasiruošti maršrutą.