Malūkas. Šiukšlyno žmonės – prakalbinti knygų gyvenimai

Rašytojas E. Malūkas dešimtmetį buvo Trakų meras. Iš karto prisiminiau kitus garsius rašytojus, kurie turėjo atsakingas pareigas šalia sėkmingos rašytojo veiklos – A. de Saint-Exupéry (lėktuvo pilotas), John le Carre (britų žvalgybininkas). Tad niekada nežinosi, kieno širdyje slypi rašytojas.

E. Malūkas laikomas vienu populiariausių lietuvių rašytojų. Jo išleistų knygų tiražas viršija 500 000 egzempliorių. Ne viena knyga buvo išleista pakartotiniu tiražu, viso apie 150 kartų. Tai byloja apie E. Malūko išskirtinį gebėjimą skaitytojus vėl ir vėl įtraukti į savo pasakojamas istorijas.

Knyga apie neišgalvotus likimus

Kūrinys išleistas 1995 metais, tačiau plačiai skaitomas dar iki šių dienų. Kartą autorius pasakojo, jog tam, kad parengtų knygos siužetą, jis pats lankėsi šiukšlynuose, stebėjo žmones, jų įpročius, būtį ir kasdienybę.

Šiukšlyno gyvenimas  – atskira valstybė. Šioje bendruomenėje galioja savo įstatymai. Yra išrinkti viršininkai, kiekvienas turi savo „darbo“ teritoriją.

Ką pasakoja prakalbinta knyga?

Siužetas itin neįprastas. Kariotiškių šiukšlynas. Jame atsiduria du nepilnamečiai vaikai, ėmę vienas kita laikyti broliu ir sese. Matas – apsukrus berniukas, kuris būdamas paauglys sugalvoja schemą, kaip užsidirbti. Šiukšlyne supirkinėja batus, juos suremontuoja ir pardavinėja. Gustė – protinga mokinė, tačiau išdraskyta patyčių širdimi, pirmūnė. Jiedu stengiasi laikytis išvien, nors gyvenimas pakrypsta skirtinais keliais. Matas išbando save nusikalstamoje ir kontrabandinėje veikloje, nors išlaiko tyrą širdį. Sesuo vėliau apsigyvena šeimose ir gniaužia savo netikram broliui puoselėjamą meilę.

Kiek paliečia knyga?

Tai ne tik apie šiukšlyno gyvenimą, bet ir apie mažamečių vaikų spurdančias širdis. Jie priversti greitai užaugti, rūpintis savimi ir vienas kitu. Niekino neapsaugoti jie patenka į sudėtingas situacijas, jais naudojamasi. Autorius labai gražiai pabrėžia mokslo naudą ir kaip jis šviesina žmones. Vaikai ir vaikšto slidžia atbraila tarp gėrio ir blogio.

Ką knyga palieka skaitytojui?

Gailestį. Dėl tų, kurie negali apsiginti, jais manipuliuojama.

Sumišimą. Jog mūsų visuomenė tokia įvairialypė. Mes šalinamės benamių, nepagalvodami, kokia tamsa jų širdyse ir koks sudėtingas jų išlikimas.

Moralą. Nevalia tyčiotis iš nepriteklių patiriančių. Būtina pasakoti ir protinti vieni kitus, ypač vaikus, kad tokie vaikai ir taip yra žalojami gyvenimo.

Supratingumą. Gyvename tokioje visuomenėje, kokią kuriame.

Manau, tai vienas puikus kūrinys. Mes tiek daug domimės užsienio literatūra, tačiau tikrai verta atsisukti į savus rašytojus, juos palaikyti ir patirti.

Viena diena senovės Romoje su knyga

Viena diena senovės Romoje prasideda 115 Pr. Kr., tuo metu imperiją valdo Trajanas. Jam valdant Roma buvo didžiausia per jos egzistavimo istoriją, tai buvo galybės laikai. Kaip atrodė pasaulis daugiau nei prieš 2000 tūkst. metų?

Vienos dienos Romoje niekada negana

Roma – vienas gražiausių mano matytų miestų. Atrodo, kad jame galima gerėtis absoliučiai kiekvienu kampeliu. Skulptūros, bažnyčios, statiniai priverčia aikčioti kone už kiekvieno peržengto kampo. Keliauti su šia knyga yra itin įdomu, kuomet miestas jau aplankytas. Galima palyginti bei įsivaizduoti kaip viskas pasikeitę. Vienos dienos Romoje negana, tiesa pasakius, pasimėgaujant negana nė savaitės.

Tipenant knygos puslapiais

Knygos viršelis

Knygos autorius italas Alberto Angela – paleontologas, rašytojas ir žurnalistas. Jis garsus istorijos ir mokslo pasakotojas Italijoje, veda laidas televizijoje. A. Angela itin išmoningai pasirinko knygos rašymo principą. Pamenu istorijos vadovėlius, jie buvo įdomūs ir tiesa pasakius sultingi faktais, tačiau A. Angelą kopia į naują lygį. Nors tai nėra naujausia knyga, tačiau dalinamasi nemirtingais faktais. Skaityti istorinę knygą, kuri pateikiama kaip pasivaikščiojimas po antikinę Romą, visiškai vizualizuoja istoriją. Tai tampa pramoga.

Įsivaizduojant Senovės Romą

Istorija prasideda itin ankstyvą rytą, vos aplink 6 valandą ryto ir kas kelias valandas keliauja vis tolyn ir gilyn į imperijos kasdienybę. 115 metais prieš Kristų buvo aiški gyventojų hierarchija. Įdomu, jog tai atsispindėjo net gyvenamuosiuose namuose. Pasiturintieji gyveno pirmuose aukštuose, o tuo tarpu vargingesni – viršutiniuose. Būsto kainos dėliojasi kiek kitaip nei šių dienų pasaulyje. Ir viskas dėl kanalizacijos/santechnikos, viršutiniai aukštai buvo neaptarnaujami. Su autoriumi keliaudami per visą vargingųjų ir turtingųjų buitį, sužinome apie gyvenimo ypatumus ir luomų skirtumus.

Vienas įspūdingiausių aprašymų man pasirodė apie Koliziejų. Yra tekę ten lankytis, kone kilometrai infrastruktūros, požemių griuvėsių, atkuriami pasakojime ir sujungiami į vientisą erdvę. Ar galite įsivaizduoti, kad buvo profesionalių gladiatorių, kurie vien dėl pinigų eidavo į areną žudyti? Pramogos, kuomet žmonės kaunasi prieš laukinius žvėris ir ne retai yra sudraskomi. Laikai, kai žiaurumas buvo pramoga.

Romos viešosios pirtys – vieta, kur kiekvienas ateidavo ir mėgaudavosi šiluma ir švara. Kas mane nustebino – vergams pirtys buvo nemokamos. Viena iš keistybių – viešieji tualetai, kurie kaip kokie barai, buvo susibūrimo vietos. Jose susirinkę bendroje erdvėje diskutuodavo, bendraudavo atliekant gamtinius reikalus. Tualetus namuose turėjo tik turtingieji.

Dar viena šokiruojanti detalė apie šeimą. Kuomet romėnų šeimoje buvo susilaukiama vaiko, pirmiausia jį turėjo pripažinti vyras. Jei gimsta iš eilės daug mergaičių, tėvas gali atsisakyti ją priimti ir taip vaikas išgabenamas iš namų. Mergaitės ilgą laiką istorijoje buvo laikomos kone antrarūšėmis.

Vergų turgus. Žmonės pardavinėjami kaip daiktai ir jau tuo metu pasitelkiamos marketingo gudrybės. Paklusnus, ištvermingas arba mažai valgantis buvo privalumai ir derybiniai argumentai.

Kai istorija tampa malonumu

Tokia puslapių kelionė po Romą man pasirodė itin priimtinas istorijos įsisavinimas. Tai dar vienas modernus būdas mokytis su entuziazmu. Ypatingai jei su tekstu pateikiamas ir vizualinis turinys. Labai norėčiau tokiu principu praleisti dieną senovės Mesopotamijoje, pažinti Egipto paslaptis ar iškeliauti vikingų keliais. Dar viena įdomi apžvalga čia.

Didysis Getsbis. F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas ne kartą spaudoje įvardijamas, kaip vienas geriausių XX a. rašytojų. Ypatingai jį išgarsino keli romanai „Šioje rojaus pusėje“ ir „Didysis Getsbis“.

Įdomybės apie autorių ir kūrinių kontekstą

F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas gimė turtingoje šeimoje ir įsimylėjo garsaus teisėjo dukrą Zeldą Sayre. Dėl nepakankamų finansų jis buvo atstumtas ir iškeliavo į karą. Vėliau, būdamas vos 24 metų, išgarsėjo kone per naktį. Romanas „Šioje rojaus pusėje“ atnešė jam turtus ir leido susigrąžinti bei vesti mylimąją Zeldą. Jiedu susilaukė dukros.

Nuo 1920-tųjų F. Scotto Fitzgeraldo žmonai pasireiškė stiprūs psichologiniai sutrikimai, vėliau buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 1930-tųjų iki gyvenimo pabaigos ji buvo gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Nepaisant to, jis vaizduodavo savo žmoną visuose romanuose.

F. Scottas Fitzgeraldas ir Zelda Sayre

Pats F. Scottas Fitzgeraldas buvo alkoholikas ir depresuotas žmogus. Patirdavo didžiulius rašymo blokus, tuo metu negalėdavo nieko sukurti. Tai didžiausias rašytojo košmaras. Kartais lyginamas su Heminvėjumi, kai aplinkui visi draugai turtėjo ir kūrė gerbuvį, o jo paties finansinė situacija vis labiau prastėjo.

Iki pat savo mirties rašytojas save laikė kone nevykėliu, visiškai nepasitikėjo savo kūryba ir jautėsi nieko nepasiekęs, smarkiai išgarsėjo tik po mirties. Po mirties buvo atrasta galybė puikių, nepabaigtų juodraščių.

Ką pasakoja knyga?

Tiems, kas matė kultinį filmą „Didysis Getsbis“ su L. DiCaprio, pasakoti daug nereikia. Istorija apie praturtėjusį investuotoją, rengusį pačius didžiausius ir prašmatniausius vakarėlius visoje apylinkėje. Getsbis dirbdavo visą parą, būdavo pasiruošęs daryti sprendimus reaguojant į akcijų biržas bet kuriuo metu.

Personažas vaizduojamas ganėtinai atsiskyręs, nors rengdavo nepakartojamus pobūvius, pats juose beveik nedalyvaudavo. Nevartojo alkoholio, buvo stebėtojas.

Getsbis dar jaunystėje sutiko merginą, kuri tuo metu nesutiko už jo ištekėti, o susikrovęs turtus, jis siekė užkariauti jos širdį dar kartą. Tai itin primena paties autoriaus gyvenimo istoriją. Knyga persmelkta jausmo, jog viskas, ką jis darė vardan pinigų, buvo tam, jog prisiviliotų savo simpatiją ir apsigyventų jos širdyje.

Labai keistas jausmas, kai pirmąkart galiu paskyti, kad filmas man patiko dau labiau nei knyga. Tiesa, pasatarosios klausiausi, tačiau manęs ji niekaip negalėjo įtraukti. Istorija, rašymo stilius man buvo priimtinas, tačiau kažko vis trūko.

Viena iš knygos minčių, kuri lieka drauge ta, kad aplinkui gali būti daugybė žmonių, trankiausi vakarėliai ir gražiausi žmonės ir kartu, būdamas tokioje sumaištyje, gali jaustis visiškai vienas.

Seratoninas. M. Houellebecqas

M. Houellebecqas, šiuo metu garsus prancūzų rašytojas, pasidalino nauju savo kūriniu „Seratoninas“. Šiek tiek mergišiaus tipažo pagrindinis veikėjas Floranas Klodas Labrustas yra 46-erių metų, Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos klerkas, agronomas, meta savo darbą, gyvenimą Paryžiuje ir iškeliauja į Normandiją. Floranas, verčiant knygos puslapius, po truputį supažindina su savo gyvenimu. Pasidalina tikrosios meilės prisiminimais, santykiais su tėvais ir depresyviomis, bepradedančios kopti į antrą gyvenimo pusę, vyro akimis.

Slogios nuotaikos, vangumas ir prasta psichologinė situacija atveda jį į psichologo kabinetą, kuriame jam diagnozuojama depresija ir paskiriamas gydymas. Čia reikšmę įgauna knygos pavadinimas. Seratoninas, tai mūsų kūno medžiaga, dar vadinama geros nuotaikos ir laimės hormonu. Kuomet mūsų organizmas gamina per mažai seratonino, apima slogi nuotaika, mažėja savivertė, didėja apatija. Tuomet paskiriami antidepresantai, skatinantys įio hormono gamybą.

Floranas Klodas Labrustas dalinasi savo metų klajone po Europą, savęs paieškomis ir naujojo aš suvokimo. Prisiminimų kelionė mus nuveda į pirmosios tikros meilės dienas, į nelaiminus santykius, į jaunystę. Floranas ima gręžiotis į buvusias moteris, su jomis susitikti, jų ieškoti, kartais net paslapčia stebėti. Gyvenimas kupinas prisiminimų ir gailesčio, jog nepavyko išsaugoti to, kas buvo tikra. Taip išryškinamas ir kontrastas, tarp gyvybingų jaunų dienų ir slogaus depresyvumo dabarties realybėje.

Rašymo stilius kiek grubokas, nemažai erotinių detalių ir vulgarumo. Dar ir dabar nesu tikra ar tai man paliko teigiamą įspūdį, tačiau personažo charakteristiką vienareikšmiškai pagyvino.

Ši knyga man pasirodė labia atspindinti leidyklos „Kitos knygos“ braižą. Ekscentriška, neįprasta, kitoniška.

Triumfo arka

E. M. Remarque yra karo romanų virtuozas. Tikrasis autoriaus vardas –  Erich Paul Remark. 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu buvo sužeistas granatos skeveldrų. Į frontą negrįžo, darbavosi mokytoju, redaktoriumi, rašytoju. 1921 metais ėmė rašyti slapyvardžiu. 1929 metais autorius išleido romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kuris įsiutino nacių propagandos ministrą Gebelcą. 1932 metais emigravo ir gyveno Šveicarijoje. 1938 naciai atėmė Remarko pilietybę ir jis emigravo į JAV. Naciai demonstratyviai degindavo Remarko kūrinius kaip nepaklusnumo reichui ženklą. „Triumfo arka„ pirmasis autoriaus romanas išleistas iš karto po Antro Pasaulinio karo.

Knygos siužetas

Daktaras Ravikas bėgdamas nuo nacių apsigyveno Paryžiuje. Neturėdamas dokumentų nelegaliai darbuojasi chirurgu vienoje klinikoje. Gyvena prastame, tačiau anoniminiame viešbutyje. Vokietijoje patyręs kankinimus tapo kiek ciniškas ir nepatiklus. Raviką persekioja prisiminimai apie savo kankintoją nacį Hakę, kunkuliuoja pagieža, noras atkeršyti už padarytas skriaudas. Netikėtai Ravikas sutinka Žoana Madu, dailią aktorę, kurią pamilsta. Meilė man pasirodė per atstumą, jis neprisileidžia moters į save, neatveria išgyvenimų ir atrodo, moteris tai jausdama, ieško meilės ir kitur. Juos perpina didelis prieraišumas, kuris vyrauja iki paskutinių knygos puslapių.

Ravikas netikėtai sutinka Hakę, savo kankintoją, įgauna jo pasitikėjimą ir realizuodamas savo keršto planus, jį nužudo. Taip jaučia išlyginęs teisingumo svarstykles. Bet net ir atkeršijęs, jis nesijaučia laisvas, išgyvenimai surakino jo jausmus atmintyje.

Puslapių skonis skaitytojui

Knyga paliečia karo žiaurumo temą ir jo paliekamas traumas žmogaus psichikoje. Tokiomis aplinkybėmis sužydi neapykanta ir keršto troškimas, kuris toks didelis, jog privalo būti įgyvendintas. Net ir tokiame fone, meilė randa vietą savo sėklai. Noras būti priimtam, mylimam ir pastebėtam užvaldo ir gyvenimo skaudintus žmones.

Net ir tamsiausiais laikais, kankintas karo pabėgėlis, savo širdyje puoselėja gerumą, laikosi Hipokrato priesaikos ir gelbsti gyvybes. Jis jaučia, atjaučia. Ravikas vaizduojamas kaip asmenybė tarp In ir Jan, šviesa balansuoja ties tamsos riba, išgelbėja daugybę gyvybių kaip medikas, bet kartu jų ir atėmęs karo metu.

Šią knygą pamenu iš vaikystės laikų, dar kitu viršeliu tėvų bibliotekoje. Mama sakė, kad knyga labai gera, bet nemaniau, kad autoriaus kūriniai man taip patiks. Pagal šią knygą yra pastatyti keli filmai, vienas jų su A. Hopkins, senokas, bet sudominęs.

Lietuvos poezijos elitas. Kazys Bradūnas

Mano protėviai šį kampą rinkosi

Ir užmigo pilkapiuos ramiai –

Mano kraštas – didelis milžinkapis:

Panemunės, pajūriai, pašešupiuos.

*

Dubo kalvos, ežerai užslinko,

O tu, dulke protėvių, likai –

Ant milžinkapio negriūvantis paminklas –

Žiūri saulėn jų vaikų vaikai.

K. Bradūnas

Poetinės biografijos kontekstas

Lietuvių poetas ir publicistas Kazys Bradūnas kilęs iš Suvalkijos, Vilkaviškio apskrities. Studijuodamas Vilniaus universitete labai gerai sutarė su kitais rašytojais: V. Mačerniu, B. Krivicku. Karo pradžioje skubiai emigravo į Vokietiją, vėliau į JAV. Gyvenimo Baltimorėje, Čikagoje iki Lietuvos nepriklausomybės, tuomet grįžo atgal. Dvyliką metų Amerikoje dirbo nekvalifikuotus darbus: plovė mašinas, dirbo duobkasiu, tašydavo akmenis apdirbimo fabrike. Išeivijoje taip pat redagavo lietuviškus leidinius, kūrė. Amerikoje bažnyčiose pardavinėdavo knygas, leido savo eilėraščių rinkinius ir platino Amerikos lietuvių bendruomenėms.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Turėjo labai glaudžią šeimą, nemažai giminių buvo emigravę į Ameriką, kai kurie dar Pirmo Pasaulinio karo metais. K. Bradūno žmona itin rūpinosi buitimi, jog poetui liktų daugiau laiko kurti. Buvo didžiausia jo gerbėja, vaikams mintinai deklamuodavo vyro eilėraščius. Mane palietė dokumentinis filmas, kur apie K. Bradūna pasakoja jo dukros, dainuoja jo kūrybą. Poetas Amerikoje gyveno lietuviška dvasia. Skleidė lietuvišką žodį, ugdė vaikus, puoselėjo lietuviškas bendruomenes. Nemažai K. Bradūno draugų žuvo karo metu, kai kurie partizanaudami.

Besidomint poeto gyvenimu susiformuoja pagarba. Kaip žmogui, kaip literatui, kaip lietuvybės puoselėtojui. Didžiulę meilę Lietuvai nešiojosi visą gyvenimą, tai įkvėpia.

Ratai siūbuodami girgžda

Tolyn begaliniais keliais…

Per molį, per smėlį, per žvirgždą

Veidais granitiniais tyliais,

*

Palikę išniekintą duoną,

Be ramybės, be vilties atgalios

Vargo brolių bebalsė kolona

Saulėleidžio spinduliuos.

K. Bradūnas

Kūryba ir vertinimas

K. Bradūnas laikomas vienu žymiausiu XX a. antros pusės poetų. Sakoma, kad jis pratęsė Baranausko, Mainorinio ir kitų tautinių poetų tradicijų tęsėjas. Eilėraščiuose daug pakartojimų, palyginimų, tautosakos motyvų, krikščionybės simbolikos. Eilėraščių rinkinys „Įaugom Nemuno upyne“ išleistas 1990 m, jau nepriklausomybės metais.

K. Bradūnas buvo apdovanotas ne kartą. Jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4 laipsnio ordinas, „Poezijos pavasario“ apdovanojimas.

2017 metais minint 100-ąsias gimimo metines LR Seimas paskelbė Kazio Bradūno metais ir šia proga Lietuvos paštas išleido jam skirtą pašto ženklą.

K. Bradūno eilėraščiai gyvavo okupuotoje Lietuvoje, buvo skaitomi Sibiro tremtyje, skleidėsi Amerikoje. Tikras patriotas, intelektualas.

Tiesa, iš mokyklos laikų apie poetus pamenu nedaug, juos atrandu tik dabar. „Įaugom Nemuno upyne“ yra K. Bradūno darbų rinkinys įvairiais laikotarpiais. Labai jaučiamos to meto aktualijos, ypatingai karo metu kurtuose eilėraščiuose. Atsispindi tautiškumas, tikėjimas, kartais liūdesys ir tėvynės ilgesys. Klasika, kuri turėtų keliauti gyvenimu kiekvieno lietuvio širdyje.

Kazys Bradūnas