Namų psichologija

„Namų psichologija“ tai knyga, apie namų jaukumą, žmogaus psichologiją ir pasirinkimus įrengiant savo namus. Knygos perspektyva yra psichologiniai žmogaus aspektai, kurie daro įtaką mūsų namų ir jaukumo kūrimui. Tikriausiai ne kartą esame girdėję sakant, jog namai nėra vien vieta, namai yra kartu ir jausmas.

Knygos autorės yra psichologės, C. G. Jungo krypties šalininkės. Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė – psichologė, buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Irma Skruibienė – psichologė, C. G. Jungo analitinės psichoterapijos studijų dalyvė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė. 

Knyga supažindina su psichologijos niuansais pasirenkant namus, jų aplinką, spalvas ir formas. Įsiminė tai, jog dažnai namuose atsikartoja gamtos formos, jos suteikia mums jaukumo. Net sienų spalva turi tam tikrą potėpį namų jausmui. Namų kūrybai įtakos turi ir mūsų vaikystės vieta, kurią ilgą laiką laikėme savo namais.

Kartais knyga man kiek priminė „Bėgančios su vilkais“, kuomet tam tikri niuansai, pasirinkimai nagrinėjami per protėvių ištakas. Atsižvelgiama į labai senus mūsų laikus ir įpročius.

Skaitinį vertinčiau daugiau kaip laisvalaikio leidinį. Smagu žinoti, tačiau išsinešti man nepavyko daug.

Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete. Lina Vėželienė.

Autorė Lina Vėželienė – psichologė-psichoterapeutė knygą „Septynios didžiausios nuodėmės psichologo kabinete“ parašė aptikusi tam tikrus dėsningumas tarp savo konsultuojamų klientų ir padariusi gilesnes negalavimo ištakų įžvalgas.

L. Vėželienė apžvelgia daugybę psichologijos mokyklų ir požiūrių į žmogaus psichiką bei elgseną, kartu įvesdama ir sielotyros sąvoką, kuri dažnu atveju psichologo kabinete būna užmiršta. Būtent sielos ligos tampa knygos objektu.

Knygos perspektyva – žmogaus elgesio ir minčių raiška per septynias didžiausias krikščioniškas nuodėmes. Apie jas VI a. pirmąkart kalbėti pradėjo popiežius Grigalius. Šia tema prisegu nuorodą į savo prieš kurį laiką pasidalintą nuomonę įraše.

Kokios tos didžiosios nuodėmės?

Puikybė, rūstumas, tinginystė, pavydas, godumas, gašlumas ir rajumas – septynios žaizdos, kurios gali atsiverti kiekvieno žmogaus sieloje ir neatpažįstamos bei nekontroliuojamos gali suvešėti. Žvelgiant į šias nuodėmes sistemingai ir tikint, kad meile sau ir kitiems yra pirminė būtinybė, galima galvoti, jog tokiu keliu žengiančio žmogaus laukia gražus gyvenimas.

„Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas.“

Knygos viršelyje mes randame sakinį „Iš esmės ši knyga apie meilę“. Norėčiau tikėti, jog ten, kur yra vietos sveikai, ne savanaudiškai meilei, nėra vietos jokioms ydoms.

Pati didžiausia ir sudėtingiausia nuodėmė yra puikybė. Tiesa pasakius, niekada nebuvau pagalvojusi, kad didžiulis drovumas ir kuklumas taip pat yra puikybė. Noras, jog mumis žavėtųsi už tai, kokie atsidavę savo kuklumo  įsitikinimui esame. Žinoma, puikybė turi visiškai priešingą polių, kuris pasižymi didžiule didybe, noru būti geriausiu ir nesivaržant girtis, konkuruoti ir kovoti.

Rašydama kiekvieną apžvalgą plačiau pasidomiu autoriumi, jo gyvenimu ar veikla, tad atradau tikrai įdomų interviu ir norėčiau pasidalinti keliomis L. Vėželienės mintimis.

„Dažniausia meilės neįgalumo priežastis – puikybė. Būtent puikybė stipriausiai iškreipia artimus santykius. Puikybe apsirgę du žmonės vienas kitą pradeda vartoti, aršiai kovodami kiekvienas už savo vartotojo teises.“

Taip, žingsnis po žingsnio, autorė keliauja per visas nuodėmes, kurios gali slypėti mumyse net labai užsimaskavusios ir sunkiai atpažįstamos. Viena dažniausių – tinginystė. Nukeliame darbus kitai dienai, ignoruojame ar tiesiog atsisakome idėjos apskritai kažką daryti. Tingime pasistengti, kad kitiems šalia esantiems būtų maloniau šalia mūsų. Tinginystė dažnai užvaldo taip stipriai, kad kuo ilgiau jai pasiduodame, tuo sunkiau iš jos išsivaduoti. Iš karto pagalvoju apie sportą. Prisiversti pradėti visada reikia pirmadienio (tik neaišku kurio), visada sunku ir dažnai atidėliojama, o pradėjus gera, prasminga ir nebesinori sustoti.

„Tinginystė kaip desertas, suvalgytas prieš pietus. Gauni šį tą malonaus, bet atsižvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos išeina, kad skaudini save. Tą akimirką atrodo, kad save apdovanoju, palepini, bet netrukus viskas virsta į nieką.“

Manau, kad kiekvienam pravartu paskaityti šią knygą ir pažvelgti kritiškai ir kitu kampu į savo įpročius ir įsitikinimus. Galbūt gyvename įsitvėrę kažko, kas savaime visiškai nėra vertybė.

Šiek tiek apie meilę

Tiesa ne visi knygoje pateikti pavyzdžiai mane palietė, kai kurie atrodo pritempti, tačiau pasiteikė ir tokių, kurie atspindėjo sutiktas gyvenimo situacijas ir leido pažvelgti į tai naujai.

Viename interviu autorė pasakė įstrigusią mintį. Ji buvo paklausta, kas svarbiau, mokėti mylėti ar būti mylimam. Atsakymas palietė „Gebėjimas mylėti yra svarbiau. Nes jis randasi sulig skaidrėjančia sąmone, švarėjančia psichika. Tai reiškia, kad jei jau žmogus geba mylėti, jo vidiniame pasaulyje vyrauja daugiau tvarkos nei chaoso.“

Pilnas laidos įrašas: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000088613

„Šalia mylinčio žmogaus gali būti savimi ir nejausti baimės, kad kuo nors neįtiksi. Gali jaustis saugus, nes niekas tavimi nemanipuliuoja, tavęs neverčia jaustis nevykusio ar kalto.“

Asociatyvi asmeninė nuotrauka. Žvėrynas, Vilnius, 2021

Pamaitindama savo puikybę (pažanga gebant identifikuoti:) ) galiu pasakyti, kad turėjau garbės netikėtai susipažinti su autore, nors dar iki tol knygą turėjau savo bibliotekoje. Tad knygos skaitymas tapo kiek intymesnis, artimesnis ir malonesnis.

Šiomis dienomis mes turime tiek daug įrankių save pažinti, tyrinėti ir tobulinti. Galime gerinti savo minčių, sielos, kūno ir gyvenimo kokybę. Išmokę suprasti ir pamilti save, neišvengiamai pageriname santykius ir su mus supančiais žmonėmis. Išvalykite savo sielos namus. Meilė yra ta valiuta, kuria dalinantis, ji tik didėja.

Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanibalizmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Scenarijai, kuriais gyvena žmonės

Kuomet būdama paaugle namuose iškeldavau sceną, kartais išgirsdavau tėtį sakant: „Sudegusio teatro artistė“. Ir netgi pasąmoningai kartais suprantame, jog savo kelyje atliekame tam tikrus vaidmenis.

Knygoje „Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“ įvardijami du dažniausi scenarijai, kuriais gyvena žmonės, tai banalusis ir tragiškasis. Kūrinyje plėtojama banaliųjų scenarijų tematika. Nors visa knyga daugiausiai aptariama iš vyro perspektyvos, tačiau visa teorija gali būti taikoma ir moteriai.  

Nepaisant to, kalbama apie daugybę scenarijų, kurie atsiranda dėl lyčių stereotipų, auklėjimo tiesų, žalingų įpročių ir kita. Išmokę tam tikras „tiesas“, mes jomis vadovaujamės, atliekame sprendimus ir veiksmus tam, kad iš aplinkinių gautume pageidaujamą atsaką. Patiko knygoje pateikiami, kai kurie pavyzdžiai kaip sergančiojo žmogaus ar alkoholiko vaidmenys. Kartais žmonės net nenori pasveikti, jie nori žaisti.

Kaip ir galima tikėtis, vaidmenų žaidimai mums susiformuoja dar vaikystėje. Taigi suaugę žmonės į įvairias situacijas reaguoja arba iš suaugusiojo ego arba iš vaiko ego. Kuomet žmogus pasirenka vaikiškąją pavarą, jis pradeda žaistis senus „žaidimėlius“ žinomų scenarijų pagrindu.

Claude M. Steiner (1935-2017) – klinikinis psichologas, transakcinės analizės specialistas ir knygų autorius. Jis pirmasis pradėjo tuo metu dar nemėgintą psichoterapijos praktiką remiantis socialine teorija. Ji buvo pripažinta tarptautiniu mąstu.

Claud M. Steiner –Scenarijai, kuriais gyvena žmonės“

Būti savimi ar būti normaliam?

Mokykloje turėjau klasioką, iš kurio, jei tik nebūdavo geresnio objekto, visada tyčiodavosi. Rausvaplaukis, strazdanotas, neaukštas ir kuklus, būtent ta kombinacija, kuri papuola į taikiklį klasės neklaužadoms. Kažkada bandžiau jį užstoti, nes nebegalėjau viso to klausytis, įsivaizduodama, kad galimai namie, saugioje aplinkoje, vaikui kaip pupos byra ašaros. Klasiokai sakė, kad aš jį įsimylėjau. Jis bandė susidraugauti, būti kaip kiti „normalus“, ir tiesa pasakius buvo, bet vis tiek akivaizdžiai kliūdavo. Bet šios mano mintys ne apie patyčias, o apie prisitaikymą ir priklausimą. Ir tai labai skirtingi dalykai.

Belonging is being somewhere where you want to be, and they want you. Fitting in is being somewhere where you really want to be, but they don’t care one way or the other. Belonging is being accepted for you. Fitting in is being accepted for being like everyone else.

Bene Brown. Dare Grately.

Atėję į naują darbovietę, kompaniją mes stengiamės suprasti „iš kur vėjai pučia“ ir dažnu atveju prie kolektyvo prisiderinti, taip įsijungdami prisitaikymo rėžimą. Kalbant apie prisitaikymą ir asmeninę patirtį, man atmintyje iškyla situacijos, kurių metu labiausiai stengdavausi prisitaikyti kompanijose. Kalbėti kaip kalba kiti, įterpiant keiksmų arba priešingai, bendrauti intelektualiomis frazėmis, rengtis panašiais drabužiais ar prisitaikyti pasipildant naujais įpročiais. Kiekvienoje naujoje bendruomenėje ir aplinkoje prabyla instinktai – pritapk, kad išgyventum.

Pinterest.com
Pinterest.com

Kartais pritapti bandome ir patinkančio žmogaus akyse. Vieno pasimatymo metu vaikinas man pasakė: „Su manim labai sunku, aš sunkaus charakterio“. Supratau, kad vienintelis jo santykių scenarijus yra, kai moteris pritampa, o ne priklauso, nes sunkaus charakterio žmonės leidžia sau daug ir visada turi pasiteisinimą – aš juk sakiau, kad su manimi sudėtinga. Ir iš tiesų belieka pritapti arba daugiau nebekelti tokiam ragelio.

Būti savimi, tai leisti sau daugiau, nei kiti galbūt iš mūsų tikisi. Būti normaliu, tai atliepti kitų lūkesčius ir ne daugiau.

Visai kitaip yra su priklausymo jausmu. Jei augate įprastoje šeimoje žinote, kad jus priims bet kokiu atveju, su dailia suknele ar su auskaru nosyje, jūs būsite geriausias, net jei nelaimėjote medalio plaukimo varžybose. Kad ir su tikrais draugais, mes žinome, kad jie it šeima, priims tave visokį.

Vieną vasarą mano geriausios draugės išvyko į Ameriką užsidirbti. Mes daug bendravome internetu, tačiau vieno pokalbio metu labai aršiai gyniau savo nuomonę ir mes susipykome. Nepaisant to, po 3 mėnesio darbo, draugėms grįžus į Lietuvą, aš atvykau į oro uostą jų pasitikti (tuo metu karo kirvis dar nebuvo užkastas ir mes nebendravome). Apsikabinus viena jų pasakė, kad mes galime pasipykti, bet net ir tada man nebus leista užmiršti draugystės, nes nei vienas konfliktas to nevertas. Esant tokiam ryšiui, mes jaučiamės, kad jam priklausome, jaučiamės kaip namie – jaukiai, patogiai ir saugiai, jaučiamės priimti, kokie esame. Tam tikra prasme priklausymas sužadina mūsų pažeidžiamumą, mes atveriame savo emocinį kiautą ir ne tik įsileidžiame į erdvę kitus, bet ir pasidaliname savo esme.

Asmeninio archyvo nuotrauka. Karklė, Lietuva.

Veikiausiai vertinga ir mokėti pritapti ir priklausyti. Prisitaikymas yra išlikimo funkcija, todėl tai natūraliai yra mumyse ir to nereikia gėdintis. Tačiau daug maloniau yra priklausyti. Tokie ryšiai yra tikra dovana, apie tokį jausmą dainuoja Sinatra ir rašo Šekspyras.

Brene Brown. Didi drąsa.

Ilgai gyvenau manydama, kad pažeidžiamumas yra žmogaus silpnybė, jog parodyti savo „Achilo kulną“ reiškia jaustis kaip apsinuoginus – gėdingai ir baugiai. Bėgant metams taip pat supratau, kad būti tikru žmogumi, reiškia išdrįsti apnuoginti savo sielą, nusiimti kaukę ir pamiršti tobulumo sąvoką. Kiek daug energijos paleista vėjais, siekiant maskuoti „įtrūkimus“, kiek laiko ir priežasčių išeikvota, slepiant baimes ir  neužtikrintumą.

Vartotojiškoje, skubančioje ir tobulumo besidairančioje visuomenėje pažeidžiamieji traktuojami kaip liekantys už brūkšnio, juk tokius mes valgome pusryčiams. Mes bėgame savo kasdienybės ratelyje siekdami būti geriausi, sėkmingiausi, patraukliausi ir visokiausi, tačiau pamiršdami, kas esame po daugybe apsauginių sluoksnių. Perfekcionizmas tampa priklausomybe, kartą paragavęs negali sustoti.

„<…> feels a lot like Hotel California: You can check in, but you can never leave. You’re officially a prisoner of “pleasing, performing, and perfecting.”

Pamenu, kuomet būdama dar paaugle mokykloje per pamokas bijodavau pakelti ranką, net kai žinodavau teisingą atsakymą, nes nemylėjau savo išvaizdos ir jaudinausi, ką pamanys klasiokai susmigus jų akims, kuomet būsiu pakviesta atsakyti. Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, tai siaubinga. Bijau net pagalvoti, kiek nuostabių progų aš nepasinaudojau, nes bijojau kitų nuomonės. Gėda yra universalus reiškinys, mes visi ją turime, tačiau bijome apie ją kalbėti ir pasirodyti pažeidžiami. Tačiau kuo mažiau apie gėdą kalbame, tuo daugiau įtakos ji mums turi.

Pinterest

Kiek kartų susilaikėte išbandyti naują veiklą bijodami, jog jums nepavyks, jog būsite tokie vidutiniški, kad taip ir nesulauksite sėkmės, pripažinimo? Kiek kartų ieškojote savo vertės patvirtinimo arba nors ir meilės trupinio kaip atsako, jog esate vertas būti mylimas? Man taip buvo, daugybę kartų. Visi nuostabiausi dalykai nutiko pamynus baimę, rizikavus suklysti ar susimauti.

„I see the shame-based fear of being ordinary. I see the fear of never feeling extraordinary enough to be noticed, to be lovable, to belong, or to cultivate a sense of purpose.“

Dabar esu įsitikinusi, kad drąsa būti pažeidžiamu yra vienas nuostabiausiu dalykų, kuris suteikia tikrumo ir autentiškumo pojūtį. Tekant laikui supratau, kad nėra didesnio intymumo kaip atskleisti savo pažeidžiamumą. Meilė yra tikras to įrodymas, todėl norėčiau pasidalinti citata iš knygos, kuri tikrai palietė.

„I define vulnerability as uncertainty, risk, and emotional exposure. With that definition in mind, let’s think about love. Waking up every day and loving someone who may or may not love us back, whose safety we can’t ensure, who may stay in our lives or may leave without a moment’s notice, who may be loyal to the day they die or betray us tomorrow—that’s vulnerability. Love is uncertain. It’s incredibly risky. And loving someone leaves us emotionally exposed. Yes, it’s scary and yes, we’re open to being hurt, but can you imagine your life without loving or being loved?“

Būti pažeidžiamam, tai pasakyti, kad jau trečią savaitę nepradedate sportuoti, nes negalite atsikelti anksčiau, nors nesenai gyrėtės, kad kitąmet planuojate nubėgti maratoną. Tai pripažinti, kad nebeturite jėgų turiningai užimti vaiko ir tiesiog įbrukate jam telefoną, kad turėtumėte laisvą valandėlę. Būti pažeidžiamam, tai pripažinti, kad negalite vaikščioti nuogi šviesoje, nes dar nepamilote savo kūno. Būti pažeidžiamam, tai būti drąsiam. Gebėti atverti save arčiausiai širdies ir išjungti proto baimes yra tvirtybės įrodymas.

Pinterest

Brene Brown. Didi drąsa. Kaip sprendimas būti pažeidžiamu keičia mūsų gyvenimą. (DARING GREATLY: HOW THE COURAGE TO BE VULNERABLE TRANSFORMS THE WAY WE LIVE)

Kodėl vaikai kartais protingesni už suaugusius?

Nepaprastai džiaugiuosi, kad mano draugai augina nuostabius vaikus, iš kurių galima dar ir pasimokyti. Neseniai mano draugė atsiuntė nuotrauką, kurioje jos dukrytė guli viduryje kambario, netoli židinio, ant patiesto pledo, apsirengusi kone maudymosi kostiumėlį, rankoje tvirtai prie žemės spausdama pliušinį draugą. Ji teigia, kad šiuo metu guli prie baseino. Primenu, veiksmas vasario mėnesį, kuomet dieną dviženkliai šalta, o pusnys suragėjusios ir iki kelių.

Iš pradžių nusijuokiau, pamaniau, kad namie vaikai jau eina stogais ir veikia, ko netingi. Bet jūs pagalvokite, kokia protinga yra ši mergaitė, aš padariau kelias išvadas. Pirma išvada, 5-kerių mergaitė puikiai vadovaujasi psichologija – 4 mėnesiai karantino, visi namų kampai žinomi atmintinai, gali kad ir naktį lakstyti užsimerkęs, tai kokiu būdu taip ilgai jaustis pilnavertiškai laimingu? Tai prisiminimai ir kuriama nuotaika. Viena yra pažiūrėti kelionių nuotraukas, prisiminti draugų vestuves ar vėjelį, kuris kilnodamas plaukus kuteno ausis gulint prie jūros, kita yra užsidėti sombrero ir prie meksikietiškos muzikos valgyti buritos ar tiesiog rytą pradėti su senais gerai „šlageriais“ iš studentiškų laikų. Antra mano išvada, jog mergaitės poelgis it nuoroda į didesnį paveikslą. Jei tavo dabartis nėra tokia, kokios tu trokšti, laikas „eiti pagulėti prie baseino“. Ši nuotrauka man lyg žadintuvas prikėlė mintis, jog žmogus yra taip daug. Tada, kai leidžiame sau būti ten, kur gera kaip atostogose, mus užplūsta laisvės pojūtis.

Peržiūrėjau kelionės Romoje nuotraukas ir prisiminimai sužadino malonias emocijas. Tikrai jaučiuosi lyg pagulėjusi prie baseino karštą vasaros dieną.

Roma, 2018