Bėgūnai: Nobelio premijos laureatės knyga apie žmonių fizinį ir dvasinį judėjimą

Yra sakoma, kad jei stovi vietoje, vadinasi judi atgal. Kodėl? Nes pro tave pralekia tie, kurie bent po žingsnį keliauja pirmyn, o stovėdamas vietoje, lieki alsuoti į nugaras. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl gyventi, reiškia vis kažkaip krutėti. Puškuoti į darbus. Nusigabenti tūkstančius kilometrų. Arba tiesiog mintimis nusikelti į jaukiausius gyvenimo prisiminimus.

Mes bėgame, skubame. Tačiau kiekviena kelionė turi pabaigą. Kaip ir gyvenimas.

O. Tokarczuk 2018 metais pelnė du prestižinius apdovanojimus – „Man Booker“ ir Nobelio literatūros premiją. Tai pirma Nobelio literatūros premija, kurią gavo prozą rašanti lenkė.

Bėgūnai buvo Rusijos sentikių sekta, egzistavusi dar XVII a. Ji rėmėsi mintimi, kad nuo piktos dvasios ar velnio gelsti tik nuolatinis judėjimas.

Taip ir ši O. Tokarczuk knyga paliečia įvairių formų žmogaus judėjimą. Kartais tai piligriminė kelionė, o kartais tai kelionė prisiminimuose. Judėjimas yra jungtis tarp gyvybės ir mirties.

Kūrinys nėra apie sektą ar jos veiklą, ji apie būties drumstimą.

Knygą sudaro keli atskiri pasakojimai, it be pradžios ir visiškai be pabaigos. Kartą iškilęs pasakojimas gali būti pratęstas kad ir knygos pabaigoje. Tai primena mūsų lėkimą. Pamirštame kažką atlikti, puolame imtis kitos užduoties, tada po kurio laiko grįžtame prie to, ką buvome pradėję dar prieš kurį laiką.

Ar randame laiko sustoti ir pasigrožėti akimirka. Senstančiais tėvais, augančiais vaikais ar samanomis, kutenančiomis pėdas. Pirmu griaustiniu ar šiltu vasaros vakaru.

Tiesa pasakius, knyga nebuvo iš tų, kurios negaliu kam  nors neparekomenduoti. Ar kažkas ne taip, jei rašytoja taip smarkiai vertinama, o knyga man tik pusėtina? Nebūtinai. Kartais tiesiog ne vieta ir ne laikas.

Knyga apie Prancūzijos elito intrigas. A. Diuma „Karalienė Margo“

600 knygų, tiek iš viso A. Diuma parašė individualiai ir su bendraautoriais. Jis laikomas vienu produktyviausių autorių literatūroje. Dauguma romanų parašyti remiantis tikrais istoriniais faktais ir apie tikras asmenybes bei įvykius. „Karalienė Margo“ sukėlė manyje daugybę jausmų ir didžiulį smalsumą. Kodėl? Apie viską po truputį… O pirmiausia, šiek tiek apie autorių.

A. Diuma romanas „Karalienė Margo“

A. Diuma turtai ir romanų rašymo suktybės

Meilė kūrybai A. Diuma širdyje užgimė dar šešiolikos, kai jis pirmąkart išvydo Šekspyro „Hamletas“ spektaklį. Kurdamas romanus jis labai praturtėjo. Švaistė pinigus prabangai, pomėgiams, rūbams ir moterims.

Kažkur girdėjau įdomų faktą, kad A. Diuma dirbdamas su vienu laikraščiu, spausdinančiu romaną „Trys muškietininkai“ honorarą gaudavo už kiekvieną kūrinio eilutę. Jis sugalvojo kaip pasipelnyti. Taip romane „Trys muškietininkai“ gimė papildomas veikėjas, Ato tarnas Grimas, kuris dažniausiai kalbėdavo trumpai, po žodį, kitą. Kuomet vėliau A. Diuma imta mokėti už parašytą žodį, Grimas prakalbo ilgais sakiniais.

Taigi, tai vienas tų autorių, kuris paneigia mitą, kad iš rašymo sunku išgyventi. Žinoma, ir dirbti reikia daug. 600 romanų patys nepasirašo.

Knyga apie Prancūzijos diduomenės užkulisius

Buvau gavusi daugybę A. Diuma knygų dovanų, tačiau pažindinuosi su įvairia literatūra, todėl pasilikau tik „Karalienė Margo“. Visiškai iš intuicijos. Juk autorius, parašęs „Trys muškietininkai“, „Žmogus su geležine kauke“, „Grafas Montekristas“ negali būti prastas autorius ir kituose kūriniuose.

Asociatyvi romano nuotrauka

„Karalienė Margo“ griebė mano smalsumą nuo pat pradžios. Knyga prasideda XVI amžiaus Prancūzijoje įvykusiomis hugenoto Henriko Navariečio ir katalikės Margaritos Valua vestuvėmis. Šios iškilmės po kelių dienų perskrodžiamios baisaus, tikro istorijos fakto, Baltramiejaus nakties, hugenotų skerdynėmis. Jų metu Margo susipažįsta su savo gyvenimo meile – bajoru de La Moliu, kuris didžiulės meilės Navaros karalienės įpinamas į dvaro intrigas.

Tuomet Prancūzija buvo valdoma Karolio IX, kuris aršiai gynė katalikus ir iš šalies „valė“ hugenotus. Tad Margo vyras, Navaros karalius Henrikas, iš hugenotų prievarta atsivertęs į katalikus, nuolatos buvo įtariamas neištikimybe. Karaliaus Karolio IX motina, Katerina, spendė visus galimus spąstus, jog patraukti savo dukters Margo vyrą iš kelio.

Pagrindinė knygos ašis – tikra, tyra ir karšta Margaritos Valua ir de La Molio meilė, kurios kaina buvo per didelė.

Ką palieka ši prakalbinta knyga?

Supratau, kad man labai patinka tokio tipo knygos. Karalystės gyvenimai, intrigos ir sostų karai. Žodis tais laikais nereiškė nieko, kai pasikeisdavo gyvenimo vėjas. Nebuvo saugumo, stabilumo. Visiškas tuometinis „Kortų namelis“ (serialas apie politines peripetijas, jėgos ir įtakos žaidimus valdžioje).

Knyga parašyta meistriškai, išlaikanti susidomėjimą, įtampą ir pakankamą veiksmą. Dialogai buvo įstabūs. Nuostabūs posakiai ir išlaikytas XVI a. stilius.

A. Diuma – dramos virtuozas. Tiems, kas tikisi gražios pabaigos, neverta jos ieškoti autoriaus knygos puslapiuose. Viskas ne tik realistiška, bet kartais itin skaudžiai dramatiška. Svarstyklės, kurių vienoje pusėje meilė, kitoje valdžia, dažniausiai svyra į pastarosios pusę.

Malūkas. Šiukšlyno žmonės – prakalbinti knygų gyvenimai

Rašytojas E. Malūkas dešimtmetį buvo Trakų meras. Iš karto prisiminiau kitus garsius rašytojus, kurie turėjo atsakingas pareigas šalia sėkmingos rašytojo veiklos – A. de Saint-Exupéry (lėktuvo pilotas), John le Carre (britų žvalgybininkas). Tad niekada nežinosi, kieno širdyje slypi rašytojas.

E. Malūkas laikomas vienu populiariausių lietuvių rašytojų. Jo išleistų knygų tiražas viršija 500 000 egzempliorių. Ne viena knyga buvo išleista pakartotiniu tiražu, viso apie 150 kartų. Tai byloja apie E. Malūko išskirtinį gebėjimą skaitytojus vėl ir vėl įtraukti į savo pasakojamas istorijas.

Knyga apie neišgalvotus likimus

Kūrinys išleistas 1995 metais, tačiau plačiai skaitomas dar iki šių dienų. Kartą autorius pasakojo, jog tam, kad parengtų knygos siužetą, jis pats lankėsi šiukšlynuose, stebėjo žmones, jų įpročius, būtį ir kasdienybę.

Šiukšlyno gyvenimas  – atskira valstybė. Šioje bendruomenėje galioja savo įstatymai. Yra išrinkti viršininkai, kiekvienas turi savo „darbo“ teritoriją.

Ką pasakoja prakalbinta knyga?

Siužetas itin neįprastas. Kariotiškių šiukšlynas. Jame atsiduria du nepilnamečiai vaikai, ėmę vienas kita laikyti broliu ir sese. Matas – apsukrus berniukas, kuris būdamas paauglys sugalvoja schemą, kaip užsidirbti. Šiukšlyne supirkinėja batus, juos suremontuoja ir pardavinėja. Gustė – protinga mokinė, tačiau išdraskyta patyčių širdimi, pirmūnė. Jiedu stengiasi laikytis išvien, nors gyvenimas pakrypsta skirtinais keliais. Matas išbando save nusikalstamoje ir kontrabandinėje veikloje, nors išlaiko tyrą širdį. Sesuo vėliau apsigyvena šeimose ir gniaužia savo netikram broliui puoselėjamą meilę.

Kiek paliečia knyga?

Tai ne tik apie šiukšlyno gyvenimą, bet ir apie mažamečių vaikų spurdančias širdis. Jie priversti greitai užaugti, rūpintis savimi ir vienas kitu. Niekino neapsaugoti jie patenka į sudėtingas situacijas, jais naudojamasi. Autorius labai gražiai pabrėžia mokslo naudą ir kaip jis šviesina žmones. Vaikai ir vaikšto slidžia atbraila tarp gėrio ir blogio.

Ką knyga palieka skaitytojui?

Gailestį. Dėl tų, kurie negali apsiginti, jais manipuliuojama.

Sumišimą. Jog mūsų visuomenė tokia įvairialypė. Mes šalinamės benamių, nepagalvodami, kokia tamsa jų širdyse ir koks sudėtingas jų išlikimas.

Moralą. Nevalia tyčiotis iš nepriteklių patiriančių. Būtina pasakoti ir protinti vieni kitus, ypač vaikus, kad tokie vaikai ir taip yra žalojami gyvenimo.

Supratingumą. Gyvename tokioje visuomenėje, kokią kuriame.

Manau, tai vienas puikus kūrinys. Mes tiek daug domimės užsienio literatūra, tačiau tikrai verta atsisukti į savus rašytojus, juos palaikyti ir patirti.

Didysis Getsbis. F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas ne kartą spaudoje įvardijamas, kaip vienas geriausių XX a. rašytojų. Ypatingai jį išgarsino keli romanai „Šioje rojaus pusėje“ ir „Didysis Getsbis“.

Įdomybės apie autorių ir kūrinių kontekstą

F. Scottas Fitzgeraldas

F. Scottas Fitzgeraldas gimė turtingoje šeimoje ir įsimylėjo garsaus teisėjo dukrą Zeldą Sayre. Dėl nepakankamų finansų jis buvo atstumtas ir iškeliavo į karą. Vėliau, būdamas vos 24 metų, išgarsėjo kone per naktį. Romanas „Šioje rojaus pusėje“ atnešė jam turtus ir leido susigrąžinti bei vesti mylimąją Zeldą. Jiedu susilaukė dukros.

Nuo 1920-tųjų F. Scotto Fitzgeraldo žmonai pasireiškė stiprūs psichologiniai sutrikimai, vėliau buvo diagnozuota šizofrenija. Nuo 1930-tųjų iki gyvenimo pabaigos ji buvo gydoma psichiatrinėse ligoninėse. Nepaisant to, jis vaizduodavo savo žmoną visuose romanuose.

F. Scottas Fitzgeraldas ir Zelda Sayre

Pats F. Scottas Fitzgeraldas buvo alkoholikas ir depresuotas žmogus. Patirdavo didžiulius rašymo blokus, tuo metu negalėdavo nieko sukurti. Tai didžiausias rašytojo košmaras. Kartais lyginamas su Heminvėjumi, kai aplinkui visi draugai turtėjo ir kūrė gerbuvį, o jo paties finansinė situacija vis labiau prastėjo.

Iki pat savo mirties rašytojas save laikė kone nevykėliu, visiškai nepasitikėjo savo kūryba ir jautėsi nieko nepasiekęs, smarkiai išgarsėjo tik po mirties. Po mirties buvo atrasta galybė puikių, nepabaigtų juodraščių.

Ką pasakoja knyga?

Tiems, kas matė kultinį filmą „Didysis Getsbis“ su L. DiCaprio, pasakoti daug nereikia. Istorija apie praturtėjusį investuotoją, rengusį pačius didžiausius ir prašmatniausius vakarėlius visoje apylinkėje. Getsbis dirbdavo visą parą, būdavo pasiruošęs daryti sprendimus reaguojant į akcijų biržas bet kuriuo metu.

Personažas vaizduojamas ganėtinai atsiskyręs, nors rengdavo nepakartojamus pobūvius, pats juose beveik nedalyvaudavo. Nevartojo alkoholio, buvo stebėtojas.

Getsbis dar jaunystėje sutiko merginą, kuri tuo metu nesutiko už jo ištekėti, o susikrovęs turtus, jis siekė užkariauti jos širdį dar kartą. Tai itin primena paties autoriaus gyvenimo istoriją. Knyga persmelkta jausmo, jog viskas, ką jis darė vardan pinigų, buvo tam, jog prisiviliotų savo simpatiją ir apsigyventų jos širdyje.

Labai keistas jausmas, kai pirmąkart galiu paskyti, kad filmas man patiko dau labiau nei knyga. Tiesa, pasatarosios klausiausi, tačiau manęs ji niekaip negalėjo įtraukti. Istorija, rašymo stilius man buvo priimtinas, tačiau kažko vis trūko.

Viena iš knygos minčių, kuri lieka drauge ta, kad aplinkui gali būti daugybė žmonių, trankiausi vakarėliai ir gražiausi žmonės ir kartu, būdamas tokioje sumaištyje, gali jaustis visiškai vienas.

Seratoninas. M. Houellebecqas

M. Houellebecqas, šiuo metu garsus prancūzų rašytojas, pasidalino nauju savo kūriniu „Seratoninas“. Šiek tiek mergišiaus tipažo pagrindinis veikėjas Floranas Klodas Labrustas yra 46-erių metų, Prancūzijos Žemės ūkio ministerijos klerkas, agronomas, meta savo darbą, gyvenimą Paryžiuje ir iškeliauja į Normandiją. Floranas, verčiant knygos puslapius, po truputį supažindina su savo gyvenimu. Pasidalina tikrosios meilės prisiminimais, santykiais su tėvais ir depresyviomis, bepradedančios kopti į antrą gyvenimo pusę, vyro akimis.

Slogios nuotaikos, vangumas ir prasta psichologinė situacija atveda jį į psichologo kabinetą, kuriame jam diagnozuojama depresija ir paskiriamas gydymas. Čia reikšmę įgauna knygos pavadinimas. Seratoninas, tai mūsų kūno medžiaga, dar vadinama geros nuotaikos ir laimės hormonu. Kuomet mūsų organizmas gamina per mažai seratonino, apima slogi nuotaika, mažėja savivertė, didėja apatija. Tuomet paskiriami antidepresantai, skatinantys įio hormono gamybą.

Floranas Klodas Labrustas dalinasi savo metų klajone po Europą, savęs paieškomis ir naujojo aš suvokimo. Prisiminimų kelionė mus nuveda į pirmosios tikros meilės dienas, į nelaiminus santykius, į jaunystę. Floranas ima gręžiotis į buvusias moteris, su jomis susitikti, jų ieškoti, kartais net paslapčia stebėti. Gyvenimas kupinas prisiminimų ir gailesčio, jog nepavyko išsaugoti to, kas buvo tikra. Taip išryškinamas ir kontrastas, tarp gyvybingų jaunų dienų ir slogaus depresyvumo dabarties realybėje.

Rašymo stilius kiek grubokas, nemažai erotinių detalių ir vulgarumo. Dar ir dabar nesu tikra ar tai man paliko teigiamą įspūdį, tačiau personažo charakteristiką vienareikšmiškai pagyvino.

Ši knyga man pasirodė labia atspindinti leidyklos „Kitos knygos“ braižą. Ekscentriška, neįprasta, kitoniška.

Gyveno kartą Uvė

Šis švedų rašytojas, Fredrikas Bachmanas, pirmiausia su savo sekėjais pasidalino keliomis istorijomis apie Uvę. Auditorija buvo tokia sujaudinta, kad netrukus jo mintys virto „Mano vardas Uvė“ knyga.

Kelionė knyga

Uvė – į septintą dešimtį įkopęs vyras, kurio visas gyvenimas yra virtinė savo vietose sudėliotų veiksmų ir daiktų, kurie jokiu būdu negali prarasti savo pastovaus buvimo. Visi privalo laikytis nustatytų taisyklių, kad ir vairavimo. Šiukštu neviršyti nurodyto greičio. Viršiji? Uvė tave pamokys.

Už viską labiau Uvė vertina pastovumą. Visą savo gyvenimą vairuoja vienos, Saab, markės automobilį. Kaimynas, kuris nuo Volvo perėjo prie BMW jam tarsi valstybinis išdavimas. Kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris nesilaiko savo įsitikinimų?

Bambeklis ir itin principingas vyras slepia ir kitą pusę. Atsargiai autorius papasakoja ir Uvės meilės istoriją. Jo žmona jau mirusi, tačiau ji jaučiama visos knygos metu. Nors mylimoji dažnai žengdavo už Uvės gyvenimo taisyklių ribų, ją vienintelę jis toleruodavo. Po mirties atsivėrusi didžiulė širdies bedugnė tiesiog glemžėsi, todėl senolis norėjo nusižudyti, tačiau gyvenimas jam turėjo kitų planų.

Jausmas, kurį knygą palieka

Fredrikas Bachmanas puikiai išpildo savo sukurtą veikėjo charakterį. Taip puikiai jį aprašo, jo atrodo regi jį čia pat. Tiesa pasakius, aš radau truputį Uvės ir savyje. Noro sudėlioti gyvenimą į mano nuomone geriausiai organizuotus stalčiukus. Šiurkšti išorė slepia šiltą širdį, kuri moka mylėti ir turėjo netekti.

Įspūdį padarė ir kiti knygos veikėjai, kurie rado savo kelią į Uvę. Nepaisydami jo keistumų ir kategoiškumo, jie išlikdami savimi gebėjo paliesti jo širdį.

Ekranizacija

Federico Fellini sukurė filmą remiantis šiuo romanu. Tai itin gyvenimiška ir tikra istorija, kuri, manau, savo komiškumu ir šiluma tikrai palies. Filmo matyti dar neteko, bet sužinojusi apie jį, įtraukiau į sąrašus.

Ch. Kracht. „Imperium“

Christianas Krachtas – šveicaras rašytojas, estetas. Jo kūryba įvardijama kaip aukštos kokybės ir įtraukiama į literatūros istoriją, kūriniai išversti į daugiau nei 30 kalbų. Rašydamas šią knygą pats lankėsi Kabakono saloje, kurioje ir vyksta pagrindinis knygos „Imperium“ siužetas.

Paremta tikra istorija

Knyga parašyta apie tikro asmens, Augusto Engelhardto (1875 – 1919), gyvenimo istoriją. Vokietis laikomas saulės garbintojų sektos pradininkas. Jis parašė knygą „ A Carefree Future“, kurioje aprašė vegetarų, nudistų ir kokovorų gyvenimą kokosų plantacijos saloje, Bismarko Archipelage, dabartinėje Papua Naujoje Gvinėjoje.XX a. pradžioje jis įsigijo 75 hektarų Kabakono salą už 41 tūkst. markių.Tarp 40 salos gyventojų malaizijiečių jis buvo vienintelis baltasis. A. Engelhardt laikėsi radikalių pažiūrų, kad saulė yra vienintelis svarbiausias šaltinis ir mito tik salos vaisiais ir kokosais. Vėlesniu laiku propagavo kokovorizmą – mitybą tik kokoso riešutu. Į Kabakono salą jis kartu atsigabeno 1200 savo knygų.

Augustas Engelhardtas Kabakono saloje

Ką kalba knyga?

Iš esmės knyga tai tarsi biografinis Augusto Engelhardto pasakojimas. Idealistas ir savatikis vokietis nusprendžia gyventi saloje, kurioje augins ir pardavinės pasauliui kokosus ir iš jų gamins įvairų maistą bei priemones. Nebrangiai įsigija Kabakono salą, kurioje vadovaudamas keliems vietiniams, susirenčia namus. Iš paskos atsigabena didžiulę biblioteką (mano atmintyje įstrigo meilė knygoms, kaip buvo svarbu, kad jos nebūtų paliestos drėgmės kelionėje nuo Vokietijos). Augustas Engelhardtas parašo knygą apie saulės garbinimą, vegetarizmą ir kokosų naudą, nuo to laiko vis sulaukia pasekėjų ir salos svečių, kurie, deja, ne visi palieka malonų įspūdį.

Įtikėjęs į savo pažiūras pradeda maitintis tik kokosų riešutais. Visiškai suliesėja ir apserga. Manoma, kad jis buvo apsikrėtęs raupsais. Skaitydama jutau atspindėta to meto Pirmo Pasaulinio karo grėsmę ir vyraujančias nuotaikas.

Lietuva šveicaro knygoje?

Christianas Krachtas skiria ne sakinį, o net keletą puslapių Lietuvai, tiksliau Klaipėdos kraštui, kuris tuo metu buvo okupuotas vokiečių. Augustas Engelhardtas keliauja Neringoje ir nakvoja Nidos paplūdimyje, kur dėl savo polinkio į nudizmą buvo suimtas pareigūnų. Beje, mūsų kraštas ten apibūdinamas kaip ypatingo grožio. Knygos puslapiuose jutau jūros ošimą ir pušų kvapą, apėmė nostalgija.

Ar verta skaityti?

Su autoriumi jau buvau susipažinusi skaitydama jo kitą kūrinį – „1979“, kuris man paliko puikų įspūdį. „Imperium“ pavadinčiau tikrai kitokia knyga, kadangi pats siužetas nėra dažnai sutinkamas, iš kitos pusės trumpai, bet kartu plačiai pavaizduojamas sektantų, ideologinių fanatikų požiūris ir gyvenimas. Galbūt tai nebūtų ta knyga, kurią dovanočiau ar skaityčiau dar kartą, tačiau mažos apimties ir neįpareigojantis kūrinys gali praplėsti mūsų suvokimo klodus.

Triumfo arka

E. M. Remarque yra karo romanų virtuozas. Tikrasis autoriaus vardas –  Erich Paul Remark. 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu buvo sužeistas granatos skeveldrų. Į frontą negrįžo, darbavosi mokytoju, redaktoriumi, rašytoju. 1921 metais ėmė rašyti slapyvardžiu. 1929 metais autorius išleido romaną „Vakarų fronte nieko naujo“, kuris įsiutino nacių propagandos ministrą Gebelcą. 1932 metais emigravo ir gyveno Šveicarijoje. 1938 naciai atėmė Remarko pilietybę ir jis emigravo į JAV. Naciai demonstratyviai degindavo Remarko kūrinius kaip nepaklusnumo reichui ženklą. „Triumfo arka„ pirmasis autoriaus romanas išleistas iš karto po Antro Pasaulinio karo.

Knygos siužetas

Daktaras Ravikas bėgdamas nuo nacių apsigyveno Paryžiuje. Neturėdamas dokumentų nelegaliai darbuojasi chirurgu vienoje klinikoje. Gyvena prastame, tačiau anoniminiame viešbutyje. Vokietijoje patyręs kankinimus tapo kiek ciniškas ir nepatiklus. Raviką persekioja prisiminimai apie savo kankintoją nacį Hakę, kunkuliuoja pagieža, noras atkeršyti už padarytas skriaudas. Netikėtai Ravikas sutinka Žoana Madu, dailią aktorę, kurią pamilsta. Meilė man pasirodė per atstumą, jis neprisileidžia moters į save, neatveria išgyvenimų ir atrodo, moteris tai jausdama, ieško meilės ir kitur. Juos perpina didelis prieraišumas, kuris vyrauja iki paskutinių knygos puslapių.

Ravikas netikėtai sutinka Hakę, savo kankintoją, įgauna jo pasitikėjimą ir realizuodamas savo keršto planus, jį nužudo. Taip jaučia išlyginęs teisingumo svarstykles. Bet net ir atkeršijęs, jis nesijaučia laisvas, išgyvenimai surakino jo jausmus atmintyje.

Puslapių skonis skaitytojui

Knyga paliečia karo žiaurumo temą ir jo paliekamas traumas žmogaus psichikoje. Tokiomis aplinkybėmis sužydi neapykanta ir keršto troškimas, kuris toks didelis, jog privalo būti įgyvendintas. Net ir tokiame fone, meilė randa vietą savo sėklai. Noras būti priimtam, mylimam ir pastebėtam užvaldo ir gyvenimo skaudintus žmones.

Net ir tamsiausiais laikais, kankintas karo pabėgėlis, savo širdyje puoselėja gerumą, laikosi Hipokrato priesaikos ir gelbsti gyvybes. Jis jaučia, atjaučia. Ravikas vaizduojamas kaip asmenybė tarp In ir Jan, šviesa balansuoja ties tamsos riba, išgelbėja daugybę gyvybių kaip medikas, bet kartu jų ir atėmęs karo metu.

Šią knygą pamenu iš vaikystės laikų, dar kitu viršeliu tėvų bibliotekoje. Mama sakė, kad knyga labai gera, bet nemaniau, kad autoriaus kūriniai man taip patiks. Pagal šią knygą yra pastatyti keli filmai, vienas jų su A. Hopkins, senokas, bet sudominęs.

„Broliai Karamazovai“ brandžiausias ir paskutinis F. Dostojevskio kūrinys

Šis F. Dostojevskio romanas „Broliai Karamazovai“ pelnytai tapo literatūros klasika, tai itin išraiškingas kūrinys. Tarp pirmos ir antros skaitytos dalies praėjo metai, tačiau net ir per tą laiką gyvenau su prisiminimais, kaip pirmoji dalis mane paliko sužavėtą. Aptikau panašumo į autoriaus romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ ta prasme, jog įvykdomas nusikaltimas, kuris retrospektyviai pasakojamas teisme, skirtingų veikėjų akimis.

Veikėjai su prieskoniu

Romano veiksmas įsisuka į Karamazovų šeimos gyvenimą. Tėvas Fiodoras Pavlovičius Karamazovas itin ryški persona, didelis baliauninkas, girtuoklysčių ir moterų mėgėjas. „Užgyveno“ keturis sūnus, kurių neaugino ir niekada jais nesidomėjo. Dmitrijus turi panašumo į tėvą, mėgsta lėbauti, įsimyli vis kitą moterį ir ieško iš kur gauti ar pasiskolinti pinigų tam, kad užtektų linksmybėms ir damoms. Brolis Ivanas – intelektualas ir išdidus žmogus. Ateistas, todėl gyvenime leidžia sau daug, nes netiki į Dievą ir Pomirtinį Teismą. Trečias brolis Aleksėjus, kuris tarsi visos šeimos jungtis. Atlapaširdis, naivus idealistas ir iš pašaukimo planuojantis tapti vienuoliu. Na, lieka ir paskutinis brolis, Smerdiakovas. Jis yra tėvo Fiodoro Pavlovičiaus Karamazovo tarnas ir pavainikis sūnus. F. Dostojevskis taip meistriškai pavaizduoja personažus, suteikia gyvą charakterį ir visus paverčia asmenybėmis. Kai kurie skaitę sako, kad leidžiasi į per dideles veikėjų portretų smulkmenas, na, man tai neužkliuvo, tik suteikė daugiau šarmo.

Veiksmo epicentras

Karamazovų šeimą gaubia nesutarimai dėl kelių dalykų. Pirma, tėvas niekada nesirūpino sūnumis, neturėjo su jais ryšio ir užsiimdavo savo malonumų reikalais, matyt čia vaikai jautė nuoskaudą. Antra, buvo gautas giminaičio paveldėjimas ir vienas brolių, Dmitrijus, laiko tėvą neteisingai su juo atsiskaičiusį. Kilo konfliktas, kuris besitęsdamas prasiveržia kulminacija – tėvo nužudymu. Tai tampa šeimos tragedijos pradžia. Dmitrijus teisiamas dėl žmogžudystės, Ivanas galiausiai išprotėja, Smerdiakovas pasikaria, o gerasis Aleksėjus bando balansuoti įvykių sūkuryje. Autorius galiausiai palieka neatsakytą klausimą, tai kuris gi iš sūnų iš tiesų nužudė tėvą?

Asmeninė nuotrauka

O kaip gi romanas be meilės?

F. Dostojevskis sukuria meilės daugiakampį. Tėvas ir sūnus Dmitrijus įsimyli tą pačią moterį – Agrafena Aleksandrovna Svetlova. Tarp jų užverda inirtinga kova. Dmitrijus nori paveržti moterį iš tėvo ir bet kokia kaina, nors tuo pat metu yra susižadėjęs su Katerina Ivanova Verchovceva. Nekantrauju paminėti, kad pastarąją įsimyli brolis Ivanas. Beskaitant jaučiamą ir moterų konkurencija, pavydas, užverda intrigos.

Įsimylėti nereiškia mylėti… Įsimylėti galima ir nekenčiant“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Kiti visuomenės klausimai

Dažnai sutikau veikėjus aptarinėjant Dievo klausimą, taip per personažus F. Dostojevskis leidžia sau šiek tiek pafilosofuoti ir dalintis įvairiais šio klausimo kampais. Balansuojama tarp krikščionybės ir ateizmo. Kūrinio pabaigoje paliečiamas ir tėvystės klausimas. Ar tėvas yra tik tas, kuris prisidėjo susilaukiant vaiko, ar tas, kuris visa esybe prisidėjo vaiko gyvenime ir raidoje, kitaip tariant ar tėvo vardą reikia užsitarnauti.

„Tas, kuris pagimdė, dar nėra tėvas, o tėvas yra tas, kuris pagimdė ir nusipelnė šito vardo“

F. Dostojevskis „Broliai Karamazovai“

Įdomūs faktai apie autorių

F. Dostojevskis gimė Maskvoje, šešių vaikų šeimoje. Tėvas buvo vargšų gydytojas, o mama paprasto pirklio duktė. Šeimos šaknys siekia ir LDK, protėviai kilę iš Punsko (dabar Baltarusijos teritorija). Pirmąjį romaną „Vargo žmonės“ išleido 24-erių metų.

F. Dostojevskis buvo maištingas ir prisidėjo prie jaunimo organizuojančio sukilimą prieš carą. Buvo sučiuptas, ilgai kankintas ir nuteistas sušaudyti. Jį nuvežė į Peterbugo aikštę, aprengė mirtininko drabužiais ir jau buvo nutaikyti ginklai iššauti, kai atvyko caro pasiuntinys ir pranešė, kad bausmė sušvelninta. Jis buvo vienintelis XIX amžiaus rusų rašytojas, nuteistas ir ketveriems metams ištremtas į Sibirą.

Fiodoras Dostojevskis

Išėjęs į laisvę jis pamilo rašytoją Mariją Isajevą, kuri buvo vedusi, todėl jie turėjo laukti, kol jos vyras mirs ir tik po to susituokti. Nors galiausiai jie susituokė, santuoka nebuvo darni ir laiminga. Viename iš savo romanų „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ jis Mariją Isajevą įkūnijo Natašos portrete.

Vėliau F. Dostojevskis sutiko Apolinariją Suslovą, dvidešimt metų jaunesnę moterį, tačiau vis dar buvo vedęs, todėl jie užmezgė romaną. A. Suslovą jis vaizdavo visuose savo romanuose – pasiaukojanti Dunia (1866 m. romanas „Nusikaltimas ir bausmė“), nusivylusi ir aistringa Nastasja Filipovnoja (1869 m. romanas „Idiotas“), išdidi ir jausminga Liza (1872 m. romanas „Demonai“). Galiausiai jis sutiko dvidešimt penkiais metais jaunesnę, trečią mylimąją, Ana Snitkina su kuria ir susituokė antrą kartą. Drauge pragyveno 14 metų iki F. Dostojevskio mirties. A. Snitkina neslėpė, kad santuoka kartais buvo labai sudėtinga dėl F. Dostojevskio pavydo ir polinkio į azartinius lošimus. A. Snitkina nebandė F. Dostojevskio pakeisti. Ji priėmė jo trūkumus. Dėl to jų santykiai buvo laimingiausi ir harmoningiausi per visą neramų rašytojo gyvenimą. Tuo tarpu F. Dostojevskis buvo labai patenkintas santuoka ir teigė, kad tai buvo geriausi jo gyvenimo metai.

Vilniuje 2006 m. gruodžio 12 d. prie Didžiosios gatvės 20-o namo atidengta R. Kvinto sukurta atminimo lenta F. Dostojevskiui, kuris su žmona Ana buvo apsistojęs čia buvusiame „Hana” viešbutyje 1867 m. balandžio 15-16 d. Sukėlė šypsnį tai, kad viešnagės metu jie su žmona manė, kad bus apiplėšti, todėl viešbučio duris iš vidaus užstūmė baldais. Vilnius jam nebuvo jaukiausias miestas, nes įkūnijo katalikybės ir anticarinio pasipriešinimo dvasią, kurią jis antroje gyvenimo pusėje neigė.

Brandžiausiu ir daugiausia jėgų pareikalavusiu kūriniu laikomas romanas „Broliai Karamazovai“. Tai buvo paskutinis jo kūrinys.

Ekranizacija

Romanas buvo ekranizuotas. 1958 metais Amerikoje buvo pastatytas filmas „Broliai Karamazovai“.  2015 metais Lietuvos ir muzikos teatro akademijos (LMTA) vaidybos studentų trupės „Theaomai“ pastatė spektaklį „Broliai Karamazovai“ (rež. Silva Krivickienė), kuris sulaukė nemažai pasisekimo. Taip pat aptikau, kad 2009 metais buvo pastatytas dar vienas filmas, apie kurį neblogai vertino vienas tinklaraštininkas. Daugiau nei 265 tūkstančiai žmonių Goodreads platformoje kūrinį vidutiniškai įvertino 4,32/5, o tai yra itin geras reitingas.

Mano nuomonė

Tai romanas, vertas jūsų laiko. Vienas iš tų klasikos kurinių, kuriuos su malonumu perskaityčiau dar kartą. Nemanau, kad būtų kada nors įmanoma šią istoriją tinkamai ir pilnavertiškai perkelti į kino juostą. Įtraukiantis, spalvingas, charakteringas ir dinamiškas. Galima pamėgti personažus, galima juos suprasti, galima ir visus teisti, o galbūt kiekviename jų rasti šiek tiek savęs.

Britų žvalgybininkas – knygų rašytojas?

Taip ir būtent taip. Pilnas autoriaus vardas David John Moore Cornwell. Savo slapyvardį John le Carre autorius pasirinko todėl, jog dirbant valstybės saugumo struktūrose buvo draudžiama rašyti  savo tikruoju vardu. Autorius studijavo Oksforde, vėliau tarnavo karinėje žvalgyboje tiek MI5, tiek MI6. Būdamas žvalgybiniais ėmė rašyti romanus apie šnipus, kai kurie jų buvo paremti tikrais įvykiais.

Asmeninio archyvo nuotrauka

„Šnipų palikimas“ gimė 2017 metais, tai buvo bene labiausiai liaupsinamas ir vienas paskutinių autoriaus romanų. Šis romanas yra veikėjo, buvusio agento, Piterio Gijomo pasakojimai, nukeliantys skaitytoją į Šaltojo karo metus. Veiksmas vyksta abiejose padalyto Berlyno sienos pusėse. Jau išėjęs į pensiją agentas kaltinamas tarnybos metu viršijęs įgaliojimus ir atsakingas už kelių žmonių pražūtį. Tai žvalgybos veterano tardymo istorija, nukelianti skaitytoją į praeitį ir tik tarp judviejų leidžianti sužinoti, kaip buvo iš tiesų. Ši įstorija įpina draugus, grėsmę ir mylimą moterį. Knyga leidžia patikėti, jog ir jūs esate drauge istorijos sūkuryje ir jums patikėta visa tiesa.

John le Carre sąskaitoje yra apie dvidešimt romanų, penki jų yra virtę filmais. Jis garsiai kritikavo prezidentą Džordžą Bušą už inicijuotą karą Irake. Taip pat pasisakė prieš D. Trumpo ir V. Putino vykdomą politiką. Autorius mirė mažiau nei prieš metus, 2020 m. pabaigoje. Yra išleista autoriaus biografija.

John le Carre – Šnipų pailikimas