Harvardo prof. D. Sinclair: senėjimas – liga. Kodėl senstame ir kaip tai sustabdyti? Faktai ir patarimai

Neįtikėtina knyga apie genetikos mokslo pasiekimus ir visišką žmogaus gyvenimo kokybės perversmą laukiantį čia pat, už kelių dešimčių metų kampo. Ar galite įsivaizduoti, jog būdami 80-ties, galėsite gyventi aktyvų, sveiką ir pilnavertį gyvenimą? D. Sinclair teigia, kad ne tik gali, jis yra tuo tikras. Tad pirmiausia apie autorių. Juk deklaruojant tokius teiginius reikia didžiulio ekspertiškumo.

David A. Sinclair – australas, Harvardo medicinos mokyklos genetikos profesorius. Jis sukūrė 35 patentus ir buvo apdovanotas daugiau nei 25 premijomis ir apdovanojimais, tarp kurių ir 2018 TIME žurnalo „50 Most Influential People in Health Care“, Australijos ordinas už medicinos atradimus ir kiti.

Senėjimas – pagydoma liga. Kokiais genetiniais atradimais

D. Sinclair šiuo metu yra 52 metų Harvardo profesorius. Kuomet pirmą kartą jį išvydau, negalėjau paikėti. Jis atrodo dešimtmečiu jaunesnis. Ar tai ne reikšmingas manifestas apie senėjimo pažabojimą?

Profesorius teigia, kad senėjimas tėra informacijos praradimas. Įsivaizduokite DNR, kuri apsupta baltymų gali dalintis ir užtikrinti sveikas žmogaus ląsteles ir jaunystę. Tad kas nutinka, jog ląstelės ima senti? Išskirsiu pagrindinius kelis veiksnius (žemiau ir knygos iliustracija):

  • Senėjimą lemia pažeistos DNR. Kuomet DNR pažeidžiama, sirtuinai (Sirtuinai – ilgaamžiškumą kontroliuojantys fermentai. Jie nurodo baltymams saugoti ląsteles nuo nepalankių sąlygų, ligų ir mirties) keliauja į pagalbą, apgaubdami ląstelę ją „gydo“. Tačiau atvykę gydyti pažeistų DNR jie palieka savo pirmines pozicijas ir apleidžia svarbiausią funkciją – sveikų ląstelių dalijimąsi. Kartais sirtuinai neberanda kelio atgal ir ląstelės lieka be dauginimosi funkcijos.
  • Telomerų trumpėjimas. Telomeros– chromosomos galą sudarantis gaubtas, neleidžiantis chromosomai nusidevėi, panašiai kaip batų raištelio antgalis arba nudegintas virvės galas, neleidžiantis jai nubrigzti. Mums senstant, telomeros trumpėja, kol pasiekiama riba, kai jos traktuojamas kaip DNR pažeidimas, ląstelė nustoja dalinis ir prasideda jos senėjimo procesas.
  • Pasenusių ląstelių kaupimasis.


Taigi, sirtuinai yra tarsi greitoji pagalba, kuri mobilizuojasi ten, kur atsiranda DNR pažeidimai. Tačiau gelbėdamos vienas ląsteles, jos apleidžia kitas. Tad įsivaizduokite, jei žmogus turi nemažai žalingų pomėgių, kurie nuolatos pažeidžia DNR, jis pats savo rankomis spartina savo senėjimą.

Ištrauka iš knygos „Gyvenimo trukmė“

„Vienas iš svarbiausių senėjimo požymių – pasenusių ląstelių kaupimasis. Jos negali daugintis. Jaunos ląstelės pasidalija tiek kartų, kol jų telomeros pasiekia kritinį trumpėjimo tašką. Pasenusių ląstelių kaupimasis yra užprogramuotas uždegimo dauginimasis ir sukelia senėjimo simptomus anksčiau laiko.“

D. A. Sinclair

Knygoje įvardijami organizmo senėjimą spartinantys veiksniai

Ar galite patikėti, kad žmonės patys sau kenkia spartindami ligas, senėjimą? Bet būtent taip ir yra.

Žalingi įpročiai. Rūkymas. Šis žalingas įprotis turi tiesioginį poveikį DNR pažeidimams.

„Žinojau ir tikslą to priežastį: cigaretės dūmuose esama cheminės medžiagos, vadinamos, benzpirenu, kuri prisiriša prie DNR slypinčio guanino, sulaužo DNR molekulę ir sukelia mutacijas. Pažeistos DNR atkūrimo procesas <…> itin geros sąlygos vėžinėms ląstelėms (daugintis).“

D. A. Sinclair
Asmeninė nuotrauka

Vienareikšmiškai žalą daro ir besaikis alkoholio vartojimas ar kitų žalingų medžiagų naudojimas.

UV rentgeno ir gama spinduliuotė. Saulės spinduliai, rentgeno nuotraukos ir net gi skraidymas turi įtakos senėjimui.

Per laikotarpį nuo dvidešimties iki septyniasdešimties metų tikimybė, kad susirgsite mirtinai pavojinga liga, padidėja tūkstantį katyš, taigi užkirtus kelią vienai ligai gyvenimo trukmė pakinta labai nežymiai.

Gyvulinis maistas, cukrus, mažas fizinis aktyvumas, prastas miegas. Jūsų kasdieniniai įpročiai, net ir smulkiausi turi įtakos ląstelių atsinaujinimui ir jų sveikatingumui. Vartodami daug cukraus ar mažai sportuodami negalite prisidėti prie ilgaamžiškumo.

Ar vyrai ir moterys sensta vienodai?

„Ateina gėdingas suvokimas, kad didžiąją medicinos istorijos dalį skiriami gydymo būdai buvo grįsti tuo, kas geriausia vyrams. Vyrai skiriasi nuo moterų ne tik keliose genomo vietose – jie turi vieną visiškai skirtingą chromosomą.“

Jei moteriškos ir vyriškos lyties atstovai gyvena tokiomis aplinkybėmis, dažniausiai ilgiau išgyvena moteriškos lyties individai. Atlikti tyrimai visiems laikams įrodė, kad moterys yra stiprioji lytis.

Tačiau ilgaamžiškumo patarimai vienodi tiek vyrams ir moterims. Principai yra taikomi abiem lytims vienodai. Nekantrauju pasidalyti.

Kas mūsų laukia ateityje?

Paskutinė knygos dalis yra tarsi Y.N. Harari knyga „Homo deus“. Autorius modeliuoja įvairius scenarijus. Ilgaamžiškumo ilgėjimą. Seniausias pasaulio žmogus perkopė 120 metų, autorius teigia, kad tai ateities realybė. Tačiau profesorius žengia dar toliau. Kaip pasaulį pakeis GMO produktai, organų 3D spausdinimas, genetinė inžinerija net klonavimas.

„Žemės ūkio paskirties gyvulių, lenktyninių žirgų, net naminių gyvūnėlių klonavimas tapęs įprastu dalyku 2017 metais šuns kloną buvo galima užsisakyti už 40 000$. Galima ir du, kaip tai padarė B. Steisend, norėdama susigrąžinti numylėtinę Tulearo bišonę.“

D. A. Sinclair

Mane tai suintrigavo, pasidalinsiu straipsniu, tai patvirtinančiu.

Ką daryti, kad išlikti kuo ilgiau jaunais ir sveikais?

Šiuo metu daugybė genetikų siekia išaiškinti, kaip genų pagalba atnaujinti ląstelių dalijimąsi, sustabdyti tolemerų trumpėjimą. Galbūt atsiras priemonių įterpti reikiamų sirtuinų į mūsų organizmą? Galbūt bus vaistai, kurie tiesiog eliminuos senėjimo faktorius? Palikime tai ateičiai. Mane domina, ką galime padaryti dabar? Dalinuosi keliais patarimais, kuriais vadovaujasi ir pats profesorius. Maži žingsniai, kuriuos dėl savęs gali padaryti kiekvienas.

  • Protarpinis badavimas. Badaujant arba sportuojant sirtuinų kiekis organizme išauga.
  • Mažiau mėsos, pieno produktų ir cukraus.
  • Fizinis aktyvumas.

„Fizinis aktyvumas pusvalandžiui bėgiojimo penkias dienas per savaitę telomeros atrodė maždaug dešimtmečiu jaunesnės, lyginant su sėsliau gyvenančiais. Gyvenimo trukmė pailgėjo net vidutiniu intensyvumu per dieną sportuojant vos po 10min.“

D. A. Sinclair
  • Vėsa, šaltesnė aplinka.

„Šaltis aktyvina ilgaamžiškumo genus. Šaltis sužadina sirtuinus, kurie savo ruožtu paskatina susidaryti apsauginį rudųjų riebalų sluoksnis. Aptikta koreliacija tarp rudųjų riebalų ir ilgaamžiškumo.“

D. A. Sinclair
  • Atsisakyti žalingų įpročių.
  • Resveratrolis, metforminas, D3 ir K vitaminai ir 83g aspirino (Resveratrolis yra randamas ir raudoname vyne, tačiau kaip maisto papildą galite įsigyti įvairiuose parduotuvėse Lietuvoje).
Ištrauka iš knygos „Gyvenimo trukmė“

Knygos reziumė

Knygos pradžia buvo sudėtinga, daug terminų, tačiau užkabino nuo pat pradžių. Kompetentingas Harvardo profesorius dalinasi savo gyvenimo įžvalgomis, asmeniniais pavyzdžiais ir konkrečiais patarimais. Mes patys galime daryti labai daug įtakos savo gyvenimo kokybei ir ilgaamžiškumui. Taip, kol kas neaplenksime mirties, galbūt dar keletą dešimtmečių negyvensime ilgiau nei 120 metų, tačiau laukdami genetinių atradimų, galime padaryti elementarius žingsnius prailginant kokybiško gyvenimo trukmę.

D. A. Sinclair apdovanojimai

CSL Prize, The Australian Commonwealth Prize, Thompson Prize, Helen Hay Whitney Postdoctoral Award, Charles Hood Fellowship, Leukemia Society Fellowship, Ludwig Scholarship, Harvard-Armenise Fellowship, American Association for Aging Research Fellowship, Nathan Shock Award from the National Institutes of Health, Ellison Medical Foundation Junior and Senior Scholar Awards, Merck Prize, Genzyme Outstanding Achievement in Biomedical Science Award, Bio-Innovator Award, David Murdock-Dole Lectureship, Fisher Honorary Lectureship, Les Lazarus Lectureship, Australian Medical Research Medal, The Frontiers in Aging and Regeneration Award, Top 100 Australian Innovators, and TIME magazine’s list of the “100 most influential people in the world”.

Profesionalas per 10 tūkst. valandų- mitas? D. Epstein knyga „Žmogaus ribos“

Ne kartą girdėjome 10 tūkst. valandų taisyklę. Tiek gyvenimo kainuoja būti ekspertu konkrečioje srityje. Tačiau ar tikrai šis faktas pagrįstas? Galbūt ir taip, tačiau D. Epstein teigia, kad pasaulyje triumfuoja „universalai“. Žmonės, kurių žinios apima ne tik vieną konkrečią sritį.

D. Epstein. Žmogaus ribos.

Vincento van Gogo istorija knygos puslapiuose

3 minutės – tiek truko brangiausio V. van Gogo paveikslo „Gydytojo Gošė portretas“ pardavimas už 82,5 mln. JAV dolerių. Tad kokia tokio pripažinimo priežastis? Įdomi Vincento van Gogo gyvenimo istorija iliustruoja autoriaus teiginius. Savo jaunystėje menininkas mėgdavo grožėtis gamta ir galėdavo praleisti valandų valandas ją stebėdamas. V. van Gogas norėjo tapti dvasininku, todėl studijavo teologiją, atliko praktiką Borinažo kasyklų rajone Belgijos pietuose. Buvo nušalintas nuo pareigų, tačiau grįžo į tą patį regioną ir ėmė tapyti valstiečius ir angliakasius.

Būdamas 27 metų jis pasiryžo tapti dailininku ir ėmė mokytis. 32 metų įstojo į meno mokyklą. Buvo brolio išlaikytinis. Iš pradžių mokėsi piešti pieštuku, o tada ėmėsi spalvų. Sakoma, kad vienu metu buvo toks neturtingas, jo turėdavo vogti brolio kojines tam, kad turėtų su kuo nuvalyti teptukus.  Kartą jo mokytojas pasakė „Vienas dalykas, dėl kurio esu tikras – tu nesi menininkas. Per vėlai pradėjai“. Atvykęs gyventi į Paryžių susipažino su menininkais, jie turėjo teigiamos įtakos jo darbams.

Iki savo mirties V. van Gogas pardavė vos vieną paveikslą už 400 frankų, tačiau po mirties buvo pripažintas didžiu menininku. Jis mirė būdamas 37 metų, t.y. vos dešimtmetį mokydamasis piešti ir tapyti, o jo paveikslas buvo parduotas už 82,5 mln. dolerių. Tad D. Epstein šiuo pavyzdžiu teigia, jog nebūtina savo kelio žinoti nuo jaunų dienų. Daugiau sričių patyrę žmonės dažnai yra platesnio požiūriu ir eigoje pasiekia daug daugiau. Vėlyvas startas kartais yra lemtingas sėkmei.

Knygos teiginys

David Epstein yra gerbiamas už savo tikslius tiriamosios žurnalistikos darbus ir plačiai parduodamas knygas. „Žmogaus ribos“ tapo itin populiaria knyga, kuri atskleidžia priešingą visuomenei požiūrį. Žmonės mano, kad susikoncentruodami į vieną tikslą ir jo siekdami, gilindamiesi į vieną sferą, tampame profesionalais. Ir taip, ir ne. Jūs tampate profesionalu siauroje srityje, tačiau tai negarantuoja jums besąlyginių sprendimų bet kokiai situacijai. Remdamasis daugiau nei 100 sportininkų, mokslininkų, išradėjų, prognozuotojų patirtimis, D. Epstein teigia, kad daugiau įvairios patirties turintys žmonės dažnai randa trūkstamas dėlionės detales remdamiesi patirtimi kitose srityse. Universalūs žmonės ilguoju laikotarpiu tampa pranašesni nei vienos srities rykliai.

Asmeninė nuomonė

Kai knyga turi tiek daug liaupsių ir gerų atsiliepimų, lūkesčiai tampa aukšti. Tačiau praplaukiau knygos paviršiumi. Kai kurie pavyzdžiai man buvo nuobodoki, knyga neįtraukė. Manau trūko vaizdinės medžiagos. Kartais pasirodė, jog vertimas prastas, nes sakiniai neaiškūs. Nors pati mintis tikrai intriguojanti, bet turinys man buvo kiek išvargtas.

Ko moko reklamos Dievai?

David Ogilvy – laikomas reklamos tėvu, legenda ir etalonu. Kokiais principais jis vadovavosi pasiekti tokias aukštumas? Ar sunki buvo kelionė?

David Ogilvy gimė pasiturinčioje britų šeimoje, gavęs stipendiją vėliau studijavo Oksforde. Ten sekėsi prastai ir buvo pašalintas. Prasidėjo savęs ieškojimų kelionė. Dirbo virėju Prancūzijos restorane, taip pat pardavimų vadybininku Anglijoje. Pastarasis darbas jam gerai sekėsi, vėliau įkvėptas įkūrė Ogilvy & Mather agentūrą. Jų klientais tapo Rolls Royce, Sears, Britanijos vyriausybė, Puerto Riko valstybė, Shell, American Express, IBM.

Principai, vedantys į tarptautinę sėkmę

Kuomet domimės sėkmingais žmonėmis, kyla daugybė klausimų, kurie dažniausiai išsišakoja iš vieno pagrindinio: „Kaip jiems tai pasisekė?“. D. Ogilvy tarsi girdėjo šį šmėžuojantį klausimą kitų galvose ir parašė knygą, kurią buvo privaloma skaityti ne vienoje verslo mokyklose. „Reklamos žmogaus išpažintis“ tai autobiografija, pagardinta išbrandintais ir išmėgintais rinkodaros principais. Taip, knyga parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus, per tiek metų pokyčių pasaulyje įvyko nemažai, tačiau kai kurios tiesios liko nepajudinamos.

Ar pasinaudosite D. Ogilvy patarimais?

Tiesa, atvertus knygą, nuo pirmo puslapio jaučiasi didžiulis autoriaus pasitikėjimas savimi. Galiu net įsivaizduoti, kaip knyga rašoma įsitaisius į patogų odinį krėslą, šalia viskio taurė ir tabako kvapas, iš garuojančio cigaro. Štai, tie rinkodaros brangakmeniai, kuriuos bando inkrustuoti į savo kūrinius reklamos žmonės.

  1. Vartotojus skatina pirkti turinys, o ne forma. Reikalinga išgrynintas, aiškus ir tiesus turinys.
  2. Būtina remtis puikia idėja ir ja tikėti. D. Ogilvy teigia, kad niekada nesiųstumėte savo idėjos klientui tą pačią dieną, mintis ir kūrinys turi bent dieną pastovėti, susigulėti, jog kitą dieną būtų galima įvertinti dar kartą. Ir tik ta idėja, kuria tikite, turi išvysti dienos šviesą.
  3. Pateikti faktų. The more facts you tell, the more you sell. Nuomonė, kad faktai nerūpi yra netiesa. Čia galima pateikti garsiąją Ogilvy frazę: „Vartotoja nėra visiška idiotė – ji jūsų žmona“.
  4. Reklama jokiu būdu negali būti nuobodi, tokiu atveju negalite tikėtis pardavimų. Reklama turi užkabinti, paliesti, sujaudinti. Kalbėkite apie produktą tik tiesą.
  5. Samdykite darbuotojus, protingesnius už save.

“Tell the truth, but make the truth fascinating.”

“Tell the truth, but make the truth fascinating.”

  • Klientai gali jūsų reklamas kritikuoti, bet niekada negali jų taisyti patys. Kūrybinį darbą turi atlikti vienas žmogus. Knygoje D. Ogilvy dalinosi mintimis, jog niekada nepriimdavo užsakymų, kuomet reklamos proceso derinimas ir sprendimai priklausydavo nuo daugybės žmonių, kaip paprastai pasitaiko korporacijose. Sprendimą turi priimti keli žmonės.
  • Dar viena geležinė taisyklė, kuri dažnai cituojama „Niekuomet nekurkite reklamos, kurios nenorėtumėte parodyti savo šeimai“. Reklama jums turi patikti, turite ja didžiuotis.
  • Reklama kurią kuriate turi formuoti kompanijos įvaizdį ir prisidėti prie jos ilgalaikių tikslų.

Štai ir pagrindiniai reklamos kūrybos principai. Ar to pakanka? Žinoma ne. Bet toliau prasideda meistrystės plonybės.

Reklamos tekstas už milijonus

D. Ogilvy vykdomi projektai dažnai turėdavo milijoninius biudžetus. Tai atveria dideles galimybes, tačiau kartu iškelia ir didžiulius lūkesčius. Taigi, kaip suformuoti parduodančius reklamos tekstus?

Antraštė. Ją perskaito penkiskart daugiau žmonių nei patį reklamos tekstą. Ji yra reklamos esmė. Antraštė turi būti pakankamai koncentruota, aiški, tiksli ir užkabinanti. Nuo jos sėkmės priklauso itin daug. Svarbu suprasti, kad antraštė turi kažką žadėti klientui arba taip smarkiai intriguoti, lyg už rankos vestų klientą tekstu tolyn. Žodžiai „naujiena“ ar „nemokamai“ yra tinkami ingredientai. Puiku, jei antraštėje randama vietos ir įmonės pavadinimui. Geriausios antraštės yra iki 6 žodžių, bet galimos ir ilgesnės. Tokiu atveju reikia pasirūpinti, kad pirmi ir paskutiniai 3 žodžiai būtų itin stiprūs. Ir ypatingai pabrėžiama, jog būtina vengti klaidinančių antraščių. Galbūt ir sulauksite paspaudimų, tačiau ilgainiui prarasite pasitikėjimą.

Po antraštės keliauja sekantis labai svarbus teksto akcentas, tai paantraštė. Autorius ragina apsiriboti 11 žodžių. Ar būtent taip, spręskite jūs, tačiau tai antras pagal svarbumą tekstas jūsų reklamoje. Sudėkite ten didžiulę meilę. Jei paantraštę išryškinsite, šis triukas padės prikaustyti skaityti toliau.

Keletas patarimų pačiam tekstui: jis neturėtų būti mažesnis nei 9 šriftas. Jei pastraipas atskirsite tekstu, pavyzdžiui citatomis arba esminėmis frazėmis, susidomėjimas padidės 12 procentų. Man pasirodė įdomu tai, kad jei reklamos tekstas prasidės didesniu šriftu išryškinta raide, jį perskaitys vidutiniškai 13% daugiau skaitytojų.

Vizualas. Jis būtinas. Geriausiai spalvotas. Žinoma, geriau veikia nuotrauka nei piešinys. Čia norėčiau paantrinti, kad šių dienų reklamoje, nuotrauka ar iliustracija yra itin galingas įrankis prikaustyti ir sudominti. Įdomus faktas, kad jeigu norite prikaustyti moteriškos lyties asmenį, tam labiausiai tinka nuotrauka, kurioje būtų kūdikis!

Darbo etika ir principai „Ogilvy & Mather“

D. Ogilvy ragina į problemą žiūrėti kliento akimis, pajusti svarbą ir geriausią sprendimą. Pajautimas yra labai svarbus. Autorius taip pat visuomet laikėsi nuostatos, jog niekada nepasakojo apie kitus klientus ir darbus su jais. Konfidencialumas yra vertybė.

Turėti prabangą riktis klientus, kiekvieno svajonė. Tad dar vienas patarimas – nedirbti su nepastoviais klientais. Pastovumas ir lojalumas yra vertybė.

Galiausiai, pripažinti savo klaidas pirmiems, nei jas pastebi klientai. Nuoširdumas, tikrumas ir operatyvumas padės suvaldyti kiekvieną konfliktą.

Kūybiniai syvai

Kiekvienas kūrėjas, rašytojas yra patyręs rašymo blokus. Atrodo, kad galva tokia tuščia, jog geros idėjos neegzistuoja. O kartais viduje toks triukšmas, kad nebežinai, ko klausytis. Ką rekomenduoja legenda?

“Big ideas come from the unconscious. This is true in art, in science and in advertising. But your unconscious has to be well informed, or your idea will be irrelevant. Stuff your conscious mind with information, then unhook your rational thought process. You can help this process by going for a long walk, or taking a hot bath, or drinking half a pint of claret.”

Štai viskas, kuo norėjau pasidalinti. Pirmoje knygos dalyje buvo daug pasakojimo, pasigyrimų, bet tikriausiai taip autorius formavo skaitytojo požiūrį ir ruošė antrai knygos daliai – praktiniams patarimams. Knyga parašyta labai senai, bet daug kas nesensta, tad įkvėpimo pasisemti verta.

Namų psichologija

„Namų psichologija“ tai knyga, apie namų jaukumą, žmogaus psichologiją ir pasirinkimus įrengiant savo namus. Knygos perspektyva yra psichologiniai žmogaus aspektai, kurie daro įtaką mūsų namų ir jaukumo kūrimui. Tikriausiai ne kartą esame girdėję sakant, jog namai nėra vien vieta, namai yra kartu ir jausmas.

Knygos autorės yra psichologės, C. G. Jungo krypties šalininkės. Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė – psichologė, buvusi žurnalo „Aš ir psichologija“ vyriausioji redaktorė. Irma Skruibienė – psichologė, C. G. Jungo analitinės psichoterapijos studijų dalyvė, tinklaraščio „Namų terapija“ autorė. 

Knyga supažindina su psichologijos niuansais pasirenkant namus, jų aplinką, spalvas ir formas. Įsiminė tai, jog dažnai namuose atsikartoja gamtos formos, jos suteikia mums jaukumo. Net sienų spalva turi tam tikrą potėpį namų jausmui. Namų kūrybai įtakos turi ir mūsų vaikystės vieta, kurią ilgą laiką laikėme savo namais.

Kartais knyga man kiek priminė „Bėgančios su vilkais“, kuomet tam tikri niuansai, pasirinkimai nagrinėjami per protėvių ištakas. Atsižvelgiama į labai senus mūsų laikus ir įpročius.

Skaitinį vertinčiau daugiau kaip laisvalaikio leidinį. Smagu žinoti, tačiau išsinešti man nepavyko daug.

Koncentracijos stovyklos patirtis, gelbėjanti gyvenimus

Ką jautė žmogus, kuomet vienas persekiotojo piršto mostas reiškė gyvenimą ar mirtį? Koks siaubas užplūsta, kuomet matai nesuvokiamą žiaurumą, kanibalizmą ir išniekinimą? Autorė kviečia patirti, kas būna po to, kai žmogus išgyvena tokį sukrėtimą, kuris kaip užgijusi žaizda palieka randą visam likusiam gyvenimui. Koks yra gijimo kelias?

Psichologijos mokslų daktarė, išgyvenusi koncentracijos stovyklą, knygoje įteikia raktus nuo savo skausmo durų. Skaitant knygą aš verkiau, daugybę kartų, bet ne todėl, kad autorė detaliai aprašo stovyklos siaubą, ne. Labiausiai verkiau tose knygos puslapiuose, kur buvo atsukti visi sielos veidrodžiai. E. Eger kviečia atidaryti vartus į kiekvieno mūsų viduje tūnančias koncentracijos stovyklas.

Asmeninė istorija

S. Staniūnas „Juodasis angelas“. Vilnius. Asociatyvi nuotrauka

E. Eger būdama vos 16-kos pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą, kurioje dar pirmą dieną neteko savo tėvų ir išgyveno neįtikėtino siaubo ir baimės akimirkas. Ji su savo šeima stovėjo priešais „Mirties angelą“ Josefą Mengelę, kuris sprendė, kas gyvens, o kas mirs. Autorė kartu su seserimi, didžiulių pastangų dėka, sugebėjo išgyventi, nes visuomet sau kartojo žodžius, kuriuos pasakė mama. Prieš išsiskyrimą ji pasakė, jog kad ir kas bebūtų, niekas negali iš mūsų atimti to, kas slypi mūsų mintyse. Mažosios seserys mintyse gyveno savo įsivaizduojamus gyvenimus, kurie padėjo iškentėti stovyklos realybę. 1945 metais seserys buvo išvestos iš Aušvico, vos kelias dienas prieš išžudant ten likusiuosius. Jas išgabeno į įvairias darbo stovyklas Europoje, marino badu. Lūžusiu stuburu, išsekusi ir negalėdama nė žodžio ištarti, apsupta pūvančių lavonų E. Eger buvo išgelbėta amerikiečių karių.

Autorės potrauminis stresas lydėjo daugybę metų. Net jau sukūrusi savo šeimą, ji kentėjo nuo buvusių išgyvenimų. Vieną dieną Edita ėmėsi ryžtingo žingsnio ir įstojo mokytis psichologijos. Po truputį atsiverdama ėmė pasauliui pasakoti savo išgyvenimo istoriją. Užmezgė ilgametę draugystę su garsiu austru Viktor Frankl, psichoterapeutu, „Žmogus ieško prasmės“ knygos autoriumi, kuris taip pat išgyveno koncentracijos stovyklą. E. Eger per dešimtmečius padėjo daugybei žmonių atsigauti nuo potrauminio streso ir gelbėjo santuokas.

„<…> buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų nuo mano išsivadavimo iš holokausto koncentracijos stovyklos. Šiandien nuo to laiko praėję septyniasdešimt metų. To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį.“

Tai, kas paliečia asmeniškai

Skaitant knygą supratau kelis dalykus. Pirma, esu tikra, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nepatyrė didžiulio streso su įspaudais. Antra, mes neprivalome likti įkalinti savo vidinėse koncentracijos stovyklose, kur save engiame, baudžiame ir kaltiname.

Autorė nori pasakyti, kad ne visada turime pasirinkimą, kokie gyvenimo išbandymai mus užgrius, tačiau visada galime rinktis, kaip į juos reaguoti. Aš pamenu mamą, kuri būdama vos įkopusi į dvidešimtmetį, patyrė krūties vėžio riziką. Ji pasakojo, kad po operacijos gyveno mintimi apie mane, jog ji privalo greičiau grįžti namo, kad jau rytoj pabus su ženkliai pagerėjusia sveikata. Tai jai padėjo sveikti. Kad ir kokios aplinkybės ją užklumpa, ji visuomet atsuka optimistiškojo skruosto pusę.

„Taip pat noriu pasakyti, kad kančia neturi hierarchijos. Niekada mano skausmas nebus stipresnis ar silpnesnis nei kito žmogaus. Nėra tokio grafiko, kuriame pamatytume, kad vieno žmogaus skausmas svarbesnis už kito.“

Būna, žmonės paklausia, jei galėtum ką nors pakeisi praeityje ar turėtum ką? Knyga mane grąžino į laikus, kai daugiau nei prieš dešimt metų, dar būdama naivi ir nepatyrusi, patekau į situaciją, kurioje išgyvenau didžiulę baimę bei psichologinį spaudimą ir buvau priversta pasielgti taip, kaip iki šios dienos vis dar negaliu sau atleisti. Patyriau tokią potrauminę depresiją, jog darbe užsidarydavau ir tupėdavau tualete, nes jutau nerimo priepuolius, nuolatinį pykinimą. Labai daug verkiau ir gėdijausi. Tada prasidėjo valgymo sutrikimai. Neigiamų patirčių užlaikymas savyje yra bloga praktika. Taip mes neatsirakome skausmo.

„Negalėjau atsikratyti jausmo, jog esu dėl kažko kalta. Ir kad mane išaiškins.“

E. Eger

Autorės mintys

Gyvenime nėra garantijų, tik galimybės. Kiekvienas gyvenimo etapas gali atnešti skaudžių patirčių, bet tik mes patys galime rinktis, kaip į jas reaguoti, tik mes patys galime padaryti save savo paties įkaitais arba draugais.

Perskaičiusi knygą, klausiau keleto autorės interviu. Išgirdau labai vertinų dalykų. Kodėl žmonės tampa perfekcionistais arba siekia kažkam kažką įrodyti? Sakoma, kad tai ateina iš vaikystės, jei tėvai nemylėjo vaiko besąlygiškai (jei būsi geras…., turi padaryti tai, kad mama… ir pan.). Jeigu meilė turėjo sąlygas, dažnai vaikai užauga su tam tikrais įsitikinimais, jog turi pasauliui šį tą įrodyti.

„Kai turi ką nors įrodinėti, nesi laisvas“

E. Eger

Perskaičius knygą apima jausmas, kad norisi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą labiau nei bet kada. Jei dėl kažkokių savo traumų kaltiname kitus, mes liekame aukos arba vaiko pozicijoje, o iš ten pergalės trimitai neaidės. Turi išjausti, išgedėti savo traumas, tik tada prasidės gijimas. Reikia pripažinti faktus, atleisti ir paleisti. Daugybė holokausto aukų grįžo į savo skausmo vietą, aplankė Aušvicą, nes paleidimas yra vienintelis kelias į sveiką gyvenimą.

Holokausto atminimas

N. Goldberg rašė: „Jeruzalėje yra holokausto muziejus „Yad Vashem“. Jame yra biblioteka, kurioje galite rasti katalogus su šešių milijonų nukankintų žmonių vardais. Čia ne tik surašyti aukų vardai, bet ir kur jos gyveno, kur gimė – viskas, ką pavyko apie jas sužinoti. Šie žmonės gyveno ir buvo svarbūs. Tiesą sakant, „Yad Vashem“ reiškia „memorialas vardams. Nužudyta buvo ne beasmenė masė, tai buvo žmonės.“

Mano senelis rusas, giminėje mes turėjome žydiško kraujo, tačiau, kiek man žinoma, nesame nukentėję. Negaliu paaiškinti, kodėl holokausto tema man yra tokia jautri. Vienas geriausių filmų šia tema yra „Šindlerio sąrašas“, tačiau labiau knygos kontekstą atspindėtų filmas „Sauliaus sūnus“. Tai šokiruojanti koncentracijos stovyklos pusė, be meiškumo elementų, tik nuogi kūnai tysantys ant dujų kamerų grindų. Džiaugiuosi, kad genocido tema plačiai kalbama, yra ne viena gera knyga. Šiais metais manęs dar laukia „Laimingiausias žmogus Žemėje: Aušvicą išgyvenusio šimtamečio atsiminimai“ ir „Brodekas“. Tuo tarpu, šia tema rekomenduočiau perskaitytas V. Frankl „Žmogus ieško prasmės“, B. Sruoga „Dievų miškas“.

Įsitikinimai iki gyvos galvos. T. Moras. Utopija

Tomas Moras – šviesuolis, Katalikų bažnyčios šventasis, Anglijos Lordas Kancleris, advokatas, rašytojas, humanistas, politikas. Išskirtinė asmenybė, kuri dėl ištikimybės savo įsitikinimams, bažnyčiai ir teisingumui, nepakluso Anglijos karaliaus Henriko VIII įnoriams, todėl buvo paguldytas ant ešafoto.

Reikšmingos biografijos detalės

Ne tik pati knyga, bet ir jos autoriaus biografija verta mūsų dėmesio. „Utopija“ mano akiratyje buvo papuolusi jau seniai, tačiau skaitinius paspartino pradėtas žiūrėti serialas „The Tudors“. Tai tikrais faktais paremtas serialas apie karalių Henriką VIII ir jo valdymo laikotarpį, kur ilgą laiką reikšmingą vietą užėmė pats T. Moras.

Tiesa, T. More dar valdant Henrikui VII pasisakė prieš aukštuomenes privilegijas, už tai buvo pašalintas iš parlamento, kur grįžo tik Henrikui VIII atėjus į valdžią.

„Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“

T. Moras. Utopija

Henrikui VIII buvo vos vienuolika, kuomet jo brolis Artūras netikėtai mirė ir jis buvo paskelbtas Anglijos karaliumi. Karalius Henrikas sulaukęs pilnametystės vedė šešeriais metais vyresnę, broliui numatytą nuotaką, ispanę Kotryna Aragonietę. Jiems gimė keli vaikai iš kurių pilnametystės sulaukė tik viena dukra.

Tomas Moras

T. Moras dalyvavo rūmų gyvenime, jo nuomonė visuomet buvo vertinama karaliaus. T. Moras skyrė itin daug laiko savo švietimui, buvo labai pamaldus katalikas ir ištikimas šeimos žmogus. 1529 – 1532 metais ėjo Anglijos Lordo Kanclerio pareigas, nuo kurių galiausiai pats nusišalino. Nusišalinimo priežastimi tapo didžiulis skandalas. Karalius Henrikas įsimylėjo aukštuomenės damą Ana Bolein, todėl siekė santuokos, su karaliene Kotryna Aragoniete, anuliavimo. Po ilgo spaudimo popiežiui ir neigiamo atsakymo, karalius galiausiai pasiskelbė aukščiausiu šalies bažnyčios vadovu, paskelbė santuoką su karaliene negaliojančia ir slaptoje ceremonijoje vedė Aną Bolein. Popiežius atskyrė Angliją nuo bažnyčios. Henrikas VIII ir Ana Bolein susilaukė dukters Elžbietos, kuri vėliau tapo Anglijos karaliene. Šalyje ėmė sklisti protestantizmo judėjimas.

Būdamas itin katalikiškų pažiūrų T. More nepalaikė karaliaus ir slapta lankydavo karalienę Kotryną, išreikšdamas savo palaikymą. Smerkė protestantizmo judėjimą ir karaliaus palankumą jiems. Henrikui VIII tai nepatiko ir galiausiai T. Moras buvo suimtas, daugiau nei metus kalintas Tauerio kalėjime ir galiausiai nukirsdintas. Toks pat likimas vėliau laukė ir pačios Anos Bolein.

<…> nė vieno negalima laikyti priešu, jeigu jis mums nepadaręs nieko blogo.

T. Moras

2000 m., popiežius Jonas Paulius II paskelbė Tomą Morą šventuoju ir politikų globėju. Jis buvo laikomas eruditu, šviesuoliu, mylinčiu vyru ir tėvu.

Utopijos sala

T. Moras „Utopiją“ parašė kone kaip monologą, kalbėdamas per savo įsivaizduojamą pažįstamą Rafaelį Hitlodejų. Knyga tarsi pokalbis, kur Rafaelis pačiam T.Morui pasakoja savo patirtį kelionėje į tobulą Utopijos salą. Knygoje jis rašė apie idealią valstybės santvarką, kuomet visi turi po lygiai, nėra kilmingųjų ir privilegijuotų. Sakoma, kad utopiečių gyvenimas yra panašus į komunizmo ideologiją. Įžvelgiama kolūkių sistemos sąsaja. Užkliuvo tai, kad T. Moras pasisako apie gerovės valstybę, kuri smarkiai figūravo ir mūsų prezidento rinkiminėje kampanijoje.

Tuo metu autorius turėjo itin pažangią nuomonę, tad smerkė vergovę ir kalbėjo apie lygias teises moterims. Utopiečių moterys dirba kartu su vyrais, kas to meto visuomenėje dar nebuvo priimtina.

Utopijos saloje pinigai buvo naudojami tik samdytai kariuomenei, ginti salą nuo išorinių valstybių. Salos gyventojai galėjo atsiskaityti tik natūriniais mainais.

Visa „Utopijos“ idėja buvo šalis, kurioje vyrauja darna, principas „kiekvienam po lygiai“ ir tik tiek, kiek būtinai reikia. T. Moras manė, kad tuomet nebus pavydo, gviešimosi, grobstymo, vyraus bendruomeniškumas ir gera valia.

Knyga įdomi bendram išprusimui. Ji apima istorinį kontekstą ir patį pasakojimą apie „Utopijos“ salą. Sunku įsivaizduoti, kad atsirado tokių šviesuolių, kurie drįso kalbėti apie Anglijos netobulumą ir siekė visuotinės gerovės. Kalėdamas Taueryje T. Moras parašė dar kelis veikalus. Iki pat paskutinės gyvenimo minutės neišsižadėjo savo įsitikinimų, bet deklaravo pagarbą karaliui. Padarė įspūdį autoriaus išsilavinimas, požiūris ir įsitikinimų tvirtumas, jo kova už teisybę ir pagarba žmonėms.

Susidomėjusiems istorijos kontekstu, palieku platesnio straipsnio nuorodą ČIA.

T.Moro parašas. Šaltinis: Vikipedija

Penkios meilės kalbos

Yra suskaičiuojama daugiau nei 7 tūkstančiai kalbų visame pasaulyje. Reikia žinoti tiek daug, jog galėtume vieni kitus suprasti. Žmonės ne tik gali bendrauti skirtingomis kalbomis, bet ir skirtingomis kalbomis mylėti. Kuomet partneriai myli vienas kitą skirtingomis kalbomis, kiekvienas jų gali jaustis labai vienišas, neišgirstas. Ar pažįstamas jausmas, kai atrodo visaip parodote, kad mylite, bet liekate nesuprastas?

Šią knygą rekomenduoja nemažai žinomų žmonių, na, net ir „rimti dėdės“ verslininkai. Populiarioji psichologija ne visada būna kažkas naujo ir naudingo, todėl ilgai nesiryžau skirti laiko. Galiausiai perskaičiusi supratau, kad meilės kalbos mokėjimas gali padėti sutvirtinti santykius ne tik su mylimaisiais, bet ir su šeimos nariais, draugais bei brangiais žmonėmis.

„Po įsimylėjimo kerų ir euforijos arba skiriamas, arba mokomasi mylėti vienas kitą.“

Jei kalbėti būtent porų tema, dažnai girdime posakius, kad „meilė trunka tris metus“. O paskui, vat, laukia tikri veidai ir gyvenimas. Knyga tik paantrina šiam požiūriui. Teigiama, kad meilė trunka du metus, o paskui prasideda menas mokytis vienas kitą mylėti. Nustebau, jog įsimylėjimas ir meilė taip ryškiai atskiriami, kol nesibaigia vienas, neprasideda kitas. Įsimylėjimas – tik laikinas, o meilė gali būti amžina. Ar esate pasirengę mokytis mylėti?

Kokios yra meilės kalbos?

Yra 5 meilės kalbos, kuriomis žmonės reiškia savo jausmus. Kartais mes bendraujame ne vienintele kalba, tačiau visuomet yra viena pagrindinė, kuri užpildo mūsų meilės poreikį.

Palaikantys žodžiai – šia meilės kalba kalbantys žmonės savo meilę išreiškia palaikydami ir girdami kitus, tikėdamiesi to paties sulaukti atgal.

Laikas kartu – mylintiems šia kalba labai svarbu, kad partneris ar asmuo skirtų savo laiko pabūti drauge, kartu veikti, bendrauti.

Paslaugos – žmonėms, kurių meilės kalba yra paslaugos, nėra geresnio būdo pasakyti „myliu tave“ nei padaryti ką nors dėl jų. Kad ir nedidelę smulkmeną.

Dovanos – negalvokite, kad šia kalba kalbantys yra naudos ieškotojai. Visiškai ne. Net skanėsto parnešimas namo ar padovanotas gėlės žiedas gali būti puiki ir pakankama meilės išraiška.

Prisilietimai – mylintiems šia kalba yra labai svarbu kito žmogaus lytėjimas, apsikabinimas, intymumas.

Idealiausia, jei dviejų žmonių meilės kalba sutampa, tai gali tapti didelės darnos priežastimi.

Kodėl žmonės mylėdami nesusikalba?

Autorius aiškiai ir koncentruotai papasakoja, kad jei du žmonės myli skirtingomis kalbomis, gali pasijusti itin vieniši. Jei moteris myli paslaugų meilės kalba, o vyras palaikymo žodžių, tokiu atveju moteris padarydama valgyti išreiškia meilę, bet vyras to nevertina arba nevertina taip, kaip vertintų pagyrimą, jog priėmė puikų sprendimą ir palypėjo karjeros laiptais. Na, o vyrui, kuris kalba palaikymo žodžių meilės kalba, pagyrus moters gražiai susuktas garbanas niekada nebus tokio efekto, kaip tiesiog išplovus už ją indus, jei moteris kalba paslaugų meilės kalba. Žinojimas ir mylėjimas vienas kito kalba užgesintų daugybę karo laužų ir nusivylimo raudų.

“And, in the end

The love you take

is equal to the love you make.”

Paul McCartney, The Beatles dainos žodžiai

Kaip sužinoti, kokia meilės kalba bendrauja žmogus?

Dažniausiai tai galima pastebėti pagal tai, kokia forma meilę žmogus atiduoda jums. Jei jis nori visuomet laikyti jūsų ranką, tikriausiai jam svarbu prisilietimai. Jei jums nešamos gėlės, dovanos, tikėtina, kad tai svarbu ir dovanojančiam. Ilgiau drauge būnantys gali išklausyti ir priekaištų, jose slypi ir daug naudingos informacijos.

O kaip sužinoti savo meilės kalbą? Paprasti klausimai kalbos nustatymui:

1. Kas kitų elgesyje, kai daro ar nedaro, jus skaudina labiausiai? Priešingybė tam tikriausiai yra meilės kalba.
2. Ko dažniausiai prašote ar tikitės savo poros?
3. Kokiu būdu paprastai rodote meilę? Tai gali būti užuomina, kas svarbu jums. 

Tai viena tų knygų, kuri praplės jūsų supratimą, o investuotas laikas jos skaitymui atsipirks, jei pasistengsite suprasti ir įvertinti ar žinote savo aplinkinių meilės kalbą. Aš tik atvertusi knygos turinį supratau, kurios kalbos yra mano. Nors apgalvoti savo artimųjų meilės kalbas man prireikė pasigilinti ir į kitus knygos skyrius.

Įsivaizduokite, jog jūsų diena prasideda nuo mylimojo šypsenos. Įsivaizduokite, kaip nusišypso jūsų mama gavusi gėlių ar nušvinta draugo akys, kuomet juo nuoširdžiai žavimasi. O daba čiupkite knygą ir įgyvendinkite tai!

S. King apie save ir rašymą

Stephen King parašė daugiau nei 200 knygų, didžiąja dalimi tai buvo siaubo romanai. Knyga „On writing“ yra kitoks kūrinys, tai metodiniai patarimai apgaubti autoriaus biografijos kontekstu. Šis kontekstas kreipiasi į skaitytoją tarsi sakydamas: „Taip, aš parašiau daugybę populiarių knygų, tačiau ne visos jos gimė euforijoje ar palankioje aplinkoje. Jei galiu aš, gali ir tu“.

„Writing is a lonely job. Having someone who believes in you makes a lot of difference. They don’t have to make speeches. Just believing is usually enough.“

S. King

Įdomūs S. King biografiniai faktai

Stephen King karjeros pradžioje ne vienus metus dirbo sunkų fizinį darbą skalbykloje tam, kad išmaitintų savo šeimą. Laisvu nuo darbo metu jis parašė kultinę knygą „Kerė“, kuri leidėjo buvo įvertinta 400 tūkst. dolerių ir ekranizuota net 3 kartus. Autorius mums leidžia sužinoti jo kūrybos ir darbo užkulisius.

Devintajame dešimtmetyje S. King turėjo didelių sunkumų dėl alkoholizmo ir narkotikų. Daugiau nei dešimtmetį trukusi priklausomybė alkoholiui pasiekė piką, tuomet S. King pradėjo svaigintis ir narkotikais. Knygoje autorius papasakojo, kad kūrinį „Kudžas“ jis parašė praktiškai visą laiką būdamas apsvaigęs ir netgi nepamena pačio proceso. Galiausiai žmona kartu su draugais padėjo įveikti priklausomybes ir grąžinti kultinį autorių į gyvenimą.

Asmeninis archyvas

Išpopuliarėjęs, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje, ėmė spausdinti knygas Ričardo Bachmano slapyvardžiu, taip norėdamas patikrinti ar kūriniai, parašyti ne su jo pavarde, sulauks tokio pat pasisekimo.

Pagal jo romanus buvo pastatyta daugiau nei 60 filmų. Tarp jų beprotiško pasisekimo sulaukę „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Žalioji mylia“, „Kerė“, „Švytėjimas“ ir kiti. 1986 metais „Maximum Overdrive“ režisavo pats S. King.

Prieš pat išleidžiant knygą „On writing“ S. King pateko į smarkią avariją, buvo partrenktas automobilio. Kaip teigia rašytojas, buvo netoli nuo mirties. Tuo metu buvo parašęs pusę šios knygos. Įdomus sutapimas, jog skriaudėjas, kuris padarė minėtą avariją, mirė po metų per pačio S. King gimimo dieną.

Praktiniai patarimai rašantiems

Praktiniai patarimai sudarė apie 40 procentų visos knygos. Nors kalbama buvo daugiau apie romanų rašymą, tačiau kai kurie principai puikiai pritaikomi ir įprastoje rašančiųjų rutinoje. Vienas iš pagrindinių patarimų yra rašyti nuolatos. Pats S. King rašo absoliučiai kiekvieną dieną. Pirmoje dienos pusėje rašo 2000 žodžiu ir nebaigia tol, kol nepasiekia būtent šio skaičiaus. Tai svarbu disciplinai. Tad ir skaitytojui siūlo užsibrėžti žodžių kiekį ir rašymo per savaitę dažnumą. Antrą dienos dalį autorius pasilieka jau parašytų kūrinių redagavimui, tuo metu nereikalingas toks proto aštrumas, kuris būna rytinėje dienos dalyje.

Tam, kad praturtintų savo kalbą ir žodyną S. King per metus perskaito apie 70-80 tiek įprastų, tiek audio knygų. Tai ne tik išsilavinusio žmogaus bruožas, bet ir kiekvieno rašytojo būtinybė.

„If you want to be a writer you have to do two things: read a lot and write a lot. There is no around these two things.“

S. King

Nepaprastai nustebino, jog knygoje S. King mini, kad jo rašytojo gyvenimą pakeitė lietuvio, Algio Budrio patarimas: parašius juodraštį ir redaguojant pirmąjį kartą, būtina išbraukti bent 10 proc. teksto. Taip sumažinama daugžodžiavimo, tekstas įgauna konkretumo ir aiškumo.

Knygos fragmentas

Didelis dėmesys skiriamas veiksmažodžiams. Siūloma veiksmą suteikti būtent tariniui, bet nepadaryti veiksmažodžio pasyviu teksto veikėju. Pavyzdžiui: „pelė buvo pagauta katės“ reikėtų keisti „katė pagavo pelę“. Veiksmažodis sakinyje turi būti aktyvus. Dar vienas patarimas yra kuo mažiau naudoti prieveiksmių, jie nepraturtina teksto.  Apskritai siūloma tekstą laikyti konkretų, nevartoti nereikalingų žodžių.

„Verbs: active and passive. With an active verb, the subject is doing something. With passive verb, something is being done to the subject of the sentence. You should avoid the passive tense.“

S. King

Svarbiausi istorijos elementai yra pasakojimas, aprašymas ir dialogai. Pasakojimas turi būti sklandus, aiškus naratyvas, tiksli ir ne paini įvykių chronologija. Aprašymai suteikia pasakojimui tūrio, padeda pajusti situaciją. Vieni svarbiausių yra dialogai, kurie kuria atmosferą ir veikėjų charakterį.

Knyga naudinga, palaikanti ir konkreti. Nors rašymo patarimai labai abstraktūs ir jų nėra daug, tačiau bendras kūrinys, kartu su biografijos elementais, buvo įtraukiantis. Kiekvienas daugiau rašantis žmogus turėtų perskaityti šią knygą, ji ne tik edukuoja, bet ir palaiko. 

Nokautuoti žodžiais. Patarimas, kaip rašyti geriau

Sunku reikšti mintis? Teksto eigoje pagrindinė tema pasiklysta? Norisi turtingesnių žodžių? Esu gavusi keletą reikšmingų patarimų, kurie mane nukreipė gera linkme. Vieną dieną įsidrąsinau ir žinomai žurnalistei parašiau klausdama, kas padaro jos tekstus tokiais „sultingais“? Sutrumpinant atsakymą, ji pasakė:

1. Praktika. Rašyti, rašyti, rašyti.

2. Skaitymas, ypač grožinės literatūros. Taip lavinama rašytinė kalba ir stilius.

Tam pritaria ir jo didenybė Stephenas Kingas, kuris daugybę metų nepaleidžia nei vienos dienos be rašiklio ar knygos rankoje. Rimtai, nei dienos. Kalėdos, gimimo diena – ne pasiteisinimas. Juk bėgikai nuolatos mankštinasi, kad įveiktu maratonus, taip ir rašyme, turime auginti raiškos bicepsus.

Pinterest

Būna dienų, kai galvoje vakuumas ir rašyti norisi mažiausiai. Tokiomis dienomis vadovaujuosi vienu patarimu. Darius Pietaris savo knygoje dalinosi, kaip jam pavyko įveikti ultra maratonus. Kuomet imdavo darytis nebepakeliama, jis sakydavo sau: „iki to namo“, „tik iki tos pievos“, „iki to medžio“, taip ilgus kilometrus suskaldęs į mažytes atkarpas, priartėdavo prie tikslo.  Analogiškai ir su rašymu, didelius tikslus suskaldome į mažus žingsnelius, o nutipenę, apdovanojame save gabalėliu šokolado.

Apie skaitymą. Esu išklausiusi daug vietinių ir tarptautinių lektorių paskaitų apie tobulėjimą ir jie primena, kad skaityti būtina. Geriausia kasdien. Taip ne tik sužinome ką nors naujo, bet ir laviname savo kalbą ir rašymo stilių. Šiuo metu mano tikslas – 50 puslapių per dieną. Tiek perskaityti užtrunku apie 1,5 valandos, priklausomai kaip smarkiai įsitraukiu ir kaip toli padėtas telefonas J. Pradedančiajam skaitytojui rekomenduočiau startuoti nuo 10-15 puslapių per dieną, taip perskaitysite knygą per mėnesį ir bent 12 per metus. Tiek puslapių perskaityti truksite nuo 10 iki 25 min.

Asmeninė nuotrauka

Keletas „tipsų“: turėkite nedidelio formato knygų, kurias patogu nešiotis ir galėsite skaityti, pavyzdžiui, laukdami eilėje, kelyje ar gamtoje. Klausykite audio knygas, taip naudingai išnaudosite laiką kelyje, kamščiuose, eilėse arba tobulėti atliekant buities darbus. Jei nėra galimybės turėti knygos su savimi, siūlau įsikelti į telefoną pdf formatu (skaitantiems angliškai galiu rekomenduoti kelis nemokamus puslapius). Tiems, kurie mėgsta matuoti progresą, siūlau „Goodreads“ programą. Tai ne tik jūsų virtuali lentyna, bet ir tikras knygų IMDB.

O dabar atvirai pasakykite sau, ar tikrai neturite laiko skaityti? Ar tiesiog ieškote priežasčių neturėti?

Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją

Pastaruoju metu esu numačiusi keletą knygų rašymo kūrybiškumo tema. Natalie Goldberg yra 30 metų praktikuojanti Zen budizmą ir tai šiek tiek atsispindi ir šioje jos rašomoje knygoje. Taip pat autorė yra poetė, išleidusi ne vieną knygą.

Jei atvirai, tikėjausi kažkokių patarimų rinkinio, kaip tai radau knygoje „Kūrėjo kelias“. Žingsnis po žingsnio susidėlioti rašymo ritualą, suprasti kūrybiškumo tėkmės paslaptis. Knyga buvo labiau kaip pasakojimas, patirtis ir autorės istorijos. Drįsčiau sakyti, kad pagrindinė knygos mintis yra rašyti daug, nuolatos, neriboti ir neracionalizuoti savo minčių, kartais keisti rašymo vietą, stebėti ir įsiminti aplinką ir tomis patirtimis naudotis.

Ši autorė labiausiai žinoma ir vertinama dėl knygų, kurių tematika yra kūrybiškumo išlaisvinimas. Deja, man toks knygos pateikimo pobūdis nelabai tiko, o teikiami pavyzdžiai nelabai palietė, kai kurių sąžiningai net nelabai supratau. Autorė dalinosi keletu savo kūrybiškumo kursų dalyvių darbų, kuriuos vertino, kaip stiprius, manęs jie nė iš tolo nepalietė.

Nežinau, galbūt man trūksta brandos arba tai ne mano rašytoja.  

Natalie Goldberg – apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją